Trečiadienis, gruodžio 19, 2018
Pagrindinis > Naujienos > Namai, kuriuose besąlyginė meilė vaikui žengia koja kojon su pareiga ir atsakomybe

Namai, kuriuose besąlyginė meilė vaikui žengia koja kojon su pareiga ir atsakomybe

 

Ar užtenka geros sėklos, norint užauginti stiprų, sveiką medį? Žinoma, ne. Reikia tinkamos dirvos ją iščiūčiuoti, reikia ir rūpestingų rankų, kurios jau sudygusį ir į saulę besiveržiantį daigelį saugotų nuo neatsargaus sutrypimo, ūžaujančių vėtrų. Reikia ir laiko. Kad šaknys žemėje kerotų, maitindamos į dangų kylančias šakas. O jeigu jau ūgtelėjusį medelį persodiname į kitą vietą? Vėl reikia ir priežiūros (dar didesnės!), ir laiko. Pirmiausiai – kad naujoje vietoje tas medelis prigytų, kad buvusią svetimą žemę pripažintų sava, kad joje galėtų skleistis, augti, keroti…

…Jie, tie persodinti medeliai, šiais laikais vadinami vaikų globos namų auklėtiniais. Šįkart į šių vaikų gyvenimą pažvelkime per daugiau nei du dešimtmečius gyvuojančių Marijampolės vaiko tėviškė namų, įsikūrusių Avikilų kaime (Marijampolės sav.), istoriją, šventes, rūpesčius ir kasdienybę.

Jauniausiame Lietuvos kaime – vaikų šalis

Netoli Marijampolės esantis Avikilų kaimas turbūt be konkurencijos yra pats jauniausias Lietuvoje: gyventojų amžiaus vidurkis čia – tik 22 metai! Tokia išskirtinė demografinė situacija šiame kaime susidarė dėl jame įkurtos VšĮ „Marijampolės vaiko tėviškės namai“. Keliaujant iš Marijampolės Kalvarijos link, tuoj už miesto, matyti 14 dailių namelių kaimas – tėviškės namai.

Daugiau nei du dešimtmečiai skiria beveik plyną lauką, kuriame dar tik pamažu dygsta nauji gražūs namai, o įsodintos rykštelės dar nevadinamos medžiais, ir išpuoselėtą jaukų kaimelį, vasarą skendintį žalumoje ir gėlynuose. Užaugo iš tų rykštelių medžiai, seniai baigtos statybos, o vaiko tėviškės namai gyvena tuo pačiu ritmu: priima globos reikalingus vaikus ir išleidžia…

Šiuo metu monsinjoro Vytauto Kazlausko įkurti vaikų globos namai gyvena permainų vėjų – globos namų licencijavimu (licencijai gauti – labai dideli reikalavimai) – nuotaikomis ir išgyventomis skaudžiomis netektimis: 2013 m. rugsėjo mėnesį – trylikamečio globotinio savižudybė, o šiemet iš gyvenimo išėjo prieš dvejus metus jau į savarankišką gyvenimą išleistas buvęs globotinis… Tokie faktai labai atkreipia visuomenės dėmesį, netgi tampa juodu brūkšniu, nubraukiančiu visą gėrį, arba deguto šaukštu, pagadinančiu visą statinę medaus. Bet tik iš pirmo žvilgsnio.

Iš besąlygiškos monsinjoro meilės vaikams – tikrove virtusi kilni idėja

Vaiko tėviškės namai Marijampolės savivaldybėje, Avikilų kaime tebuvo beprotiška idėja, kilusi monsinjorui Vytautui Kazlauskui (1919–2008), žmogui, besąlygiškai mylėjusiam visus vaikus, žmogui, parvežusiam tėviškės namų idėją iš Italijos į Lietuvą.

Tąkart daugeliui kunigo pamąstymai apie namus, kuriuose palikti vaikai augtų kartu su mamomis-auklėtojomis, broliais ir seserimis, matyt, pasirodė šiek tiek juokingi ir neįgyvendinami. „Kai kam atrodė, kad tai seno kunigo pamišėliškos kalbos“, – apie save buvo sakęs ir pats monsinjoras Vytautas Kazlauskas. Vis dėlto šioji didelė idėja, nuėjusi ilgą ir sudėtingą kelią, virto nuolat beatsinaujinančiu gyvenimu, kur nuolatinis „dabar“, kuriame pulsuoja buvusių beglobių vaikų kasdienybė, jungiasi su į gyvenimą iš čia išleistų jaunų žmonių atmintimi, su dėkingumu ir pagarba atsigręžiant į Vaiko tėviškės namus, savo savarankiško gyvenimo mokyklą ir startą.

Grįžęs iš Italijos, kur daugelį metų dirbo lietuviškų Vatikano radijo laidų vedėju, monsinjoras su seserimi padovanojo būsimiems Marijampolės vaiko tėviškės namams Avikiluose esančią savo tėvų žemę bei senąją šeimos sodybą. Siekdamas įkurti tėvų globos netekusiems vaikams namus, kunigas kreipėsi pagalbos į žmones gyvenančius užsienyje ir Lietuvoje. Į jo kreipimąsi tąkart atsiliepė Kanados Lietuvių Katalikių Moterų Draugija, Lietuvos dukros Jungtinėse Amerikos valstijose, lietuvių „Caritas“ Australijoje, daug kitų organizacijų bei šeimų. Praėjus dvejiems metams, 1992 m., Vilkaviškio vyskupas Juozas Žemaitis jau vyko į Avikilus pašventinti pirmųjų trijų namų pamatų. 1997 m. birželio 21 d. toje vietoje, kur kadaise plytėjo tušti laukai ir vieniša monsinjoro V. Kazlausko šeimos sodyba, šurmuliavo susirinkusi minia. Kaip tik tą dieną Avikiluose vyko „Marijampolės vaiko tėviškės namų“ atidarymo iškilmės, po atviru dangumi buvo aukojamos šv. Mišios…

Taip žodis tapo kūnu. Šiandien Marijampolės vaiko tėviškės namai – pelno nesiekianti  Nevyriausybinė organizacija, besirūpinanti našlaičių ir beglobių vaikų globa bei kurianti našlaičių globos ir ugdymo sistemą pagal natūralios šeimos modelį, kurios misija – globoti, katalikiškai auklėti našlaičius bei tėvų globos netekusius vaikus bei parengti juos tolimesniam gyvenimui.

Tai namai, atviri kiekvienam, netekusiam tėvų ar paliktam likimo valiai vaikui, kuriuose jis gali pasijusti saugus, reikalingas, mylimas. Vaiko tėviškės namai priima našlaičius ir beglobius vaikus, įkurdindama juos šeimynose ir rūpindamasi jų dvasine bei fizine gerove, visiems globotiniams užtikrina humanistinį, tautinį ir katalikišką auklėjimą, siekdama atskleisti jų kūrybines galias, ugdyti sąmoningą asmenybę ir Lietuvos pilietį.

Be biologinių tėvų globos likę vaikai čia gauna daug

Per jau gana netrumpą gyvavimo laikotarpį Vaiko tėviškės namuose nusistovėjęs įprastas gyvenimas, nepaisant to, jog namų gyventojai čia keičiasi: 18 metų sulaukę jaunuoliai išeina į savarankišką gyvenimą, jų vietą užima kiti – nuo kūdikių iki ūgtelėjusių. Šiuo metu čia gyvena 82 įvairaus amžiaus vaikai, yra 10 šeimynų, kur 2–3 darbuotojai rūpinasi apie 7 vaikais, kuriuos ugdyti padeda psichologė, socialiniai pedagogai, užimtumo specialistai… Aktyviai įgyvendinamos programos, projektai: globotinių rengimo savarankiškam gyvenimui programa, LONS QUEST gyvenimo įgūdžių ugdymo programa „Paauglystės kryžkelės“, socialinių įgūdžių ugdymas, taikant dailės terapijos elementus, programa „S.A.U.“ (Sąmoningos asmenybės ugdymas), gyvenimo įgūdžių, socialinių įgūdžių ugdymo programos šeimose, savanorystės programa ir, be abejo, religinio auklėjimo programa. Taip pat čia vyksta prevencinių renginių, religinių, kalendorinių švenčių, edukacinių, pramoginių ir kitų renginių, išvykų, ekskursijų, kelionių, turistinių žygių organizavimas, valstybinių švenčių minėjimas.

Čia gyvenantys vaikai gauna išties labai daug: kaip minėta, vežiojami po įvairiausius renginius, prie jūros, netgi į užsienį. Įvairiausi renginiai, iš kurių norėtųsi išskirti Trijų karalių, Lietuvos valstybės atkūrimo dienos, Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienos minėjimą, metinių, kalendorinių švenčių šventimą, rodo, jog čia gyvenimas verda pačiu veržliausiu ritmu (tiesa, čia nebūna „kolchozų“ – masinių didelių renginių: šventes vaikai paprastai šeimynose švenčia).

Įstaigos direktorius Vytautas Šulinskas, vaikus „užkrėtęs“ dviračiais, prisimena: 2002 m., kai pradėjo vadovauti globos namams, čia nebuvo nė vieno dviračio. Po metų, pavasarį, jau buvo per 50 dviračių, tačiau rudenį tik du sveiki buvo belikę – nemokėjo vaikai jais naudotis, saugoti. Šiuo metu yra sporto mokytojas, padedantis dviračius remontuoti, be to, vaikai jau ir patys geba jais pasirūpinti.

V. Šulinskas, tikras važiavimo dviračiu entuziastas, netgi į Romą dviračiu numynęs, į tolimas keliones pasiima ir globotinius. Ne tik Lietuva, bet ir Lenkija dviračiu išmaišyta. O kur dar piligriminiai žygiai (įprastas maršrutas – iš Kryžių Kalno į Šiluvą, anksčiau netgi į Lenkiją, Slovakiją keliaudavo).

Kad globotiniai, sulaukę pilnametystės, mokėtų savimi pasirūpinti, daug dėmesio skiriama jų rengimui savarankiškam gyvenimui (teoriniai ir praktiniai užsiėmimai, skirti socialinių, gyvenimo įgūdžių diegimui ir lavinimui čia yra kasdienybės dalis). Socialiniai įgūdžiai čia formuojami ir praktiškai: vaikai, gyvendami atskirame šeimos name, turi daržą, kuriame augina daržoves, braškes, bulves, vasarą kartu su „mamomis“ rengia atsargas žiemai (konservuoja daržoves, verda uogienes…).

Turtingi negatyvia patirtimi

Nors ir Vaiko tėviškės namuose dirbama pagal šeimos modelį, vis tik čia globos namai, į kuriuos vaikai – kaip tie persodinti medeliai – atėję jau su praeitimi. Deja, negera ta praeitis… „Beveik visi vaikai – su negatyvios praeities patirtimi: stokojantys socialinių, gyvenimo įgūdžių, turintys žalingų įpročių (dažnais atvejais jau susiformavusią priklausomybę jiems), patyrę smurtą iš savo artimiausių žmonių ir pan. Vos keletas iš jų yra tikri našlaičiai (kai kurių biologiniai tėvai mirė ar nusižudė vaikams jau būnant Vaiko tėviškės namų gyventojais), – sako Ona Misiukevičienė, direktoriaus pavaduotoja socialiniam pedagoginiam darbui, – visi kiti – socialinės rizikos (didelių socialinių problemų turinčių) šeimų atžalos.  Gyvenimas tiems vaikams išties buvęs negailestingas. Daugiau nei du trečdaliai jų turi įvairių sveikatos problemų. Ypač ši „turtinga patirtis“ išryškėja paauglystėje, kada vyksta perėjimas iš vaikystės pasaulio į suaugusiojo, savojo „aš“ ieškojimas, vyksta didysis vertybių perkainojimas“.

Į vaikų globos namus vaikai dažniausiai patenka dėl tėvų asocialaus gyvenimo būdo, negebėjimo tinkamai pasirūpinti, auklėti ir prižiūrėti savo vaikus. Šiuo metu pastebimas naujas negatyvus reiškinys: vaiką pasiima globoti ar net įsivaikina, tačiau paauglystėje, išryškėjus pereinamojo amžiaus krizės problemoms, jo atsisako ir vėl jis grąžinamas į vaikų globos namus. Taip pat ir giminaičiai, pasiėmę globoti, būna, kad atsisako.

Natūralu, kad tokie vaikai maištauja. Įpykę viską laužo, daužo langus (teko konstatuoti faktus: buvo suniokota žaidimų aikštelė, vieno namo langai išdaužyti). Globos namų vadovybei tokiais atvejais – tikra dilema: nutylėti ar ne? Pasak V. Šulinsko, Vaiko tėviškės namai, atviri visiems, kiekvienoje situacijoje elgiasi kaip numatyta LR įstatymuose ir įstaigos nuostatose. Jeigu kažkas turtą žaloja (net jei tai ir būtų tų pačių namų gyventojas) – kreipiasi į policiją, nors tokia iniciatyva „geruoju“ nepraeina: tokiais atvejais stengiamasi nubausti, o kartais ir yra baudžiamos pačios auklėtojos – už vaikų nepriežiūrą… Ir niekam iš tikrųjų neįdomu, jog priežiūra čia išties labai didelė, mat namuose tvarka ir disciplina – kone kertiniai akmenys, ant kurių statoma visa kita. Kitaip ir būti negali. Juk, anot Konkordijos Antarovos, „silpniems žmonėms galimybė laisvai rinktis – pragaištinga pagunda; jiems geriau tinka bręsti griežto paklusnumo ribose“. Niekas nepaneigs: globos namų auklėtiniai – tik kelyje į stiprybę…

Privaloma disciplina neretai čia tampa ir didelių problemų priežastimi globos namų administracijai. Čia, be kita ko, galioja nustatyta valanda, iki kurios globotiniai privalo sugrįžti į namus. Kai negrįžta, iškart pranešama į policiją. Būna, kad po pusvalandžio po pranešimo vaikas grįžta, tačiau pabėgimo faktas jau užfiksuotas… O jie bėga… Į laisvę. Į ten, kur nėra taisyklių, pareigų, dažniausiai – prie savo „šaknų“: pas biologinius tėvus, giminaičius… Veikia sunkiai suvokiamos romantikos instinktas – lėkti ten, kur niekas nieko nevaržo (bet ir nieko neduoda…), juk ten buvo laisvė, o čia – tvarka ir taisyklės, kurių privalu laikytis…  Būtent „šaknų trauka“ šių namų gyventojus ir verčia griebtis stikliuko. Tiesa, pasigeria jie vietoj, pakrūmėse, pačiuose Avikiluose, nesunkiai rasdami, kas nupirks alkoholio…  

Pareigos jausmo ugdymas čia išties kartais sudėtingas, tačiau darbuotojai rankų nenuleidžia. Netgi pats direktorius, sugaudęs vaikus, pabėgusius iš pamokų ar dar nenuėjusius į jas, nuveža į mokyklą…

Tiesa, pareigos jausmą kartais „stiprinti padeda“ ir vaikų buvusio gyvenimo atgarsiai. Pasitaiko atvejų, kai Vaiko tėviškės namams mamos, esančios pataisos namuose, nevengia pareikšti priekaištų: esą kol vaikai buvo su jomis, mokėsi daug geriau… Būna, kad globos namų administracija gauna pylos ir nuo išgėrusių tėvų telefonu, kai šie paskambinę priekaištauja, kad kažko esą vaikui nenupirko, o patys atvažiavę atveža lauktuvių – cigarečių…

„Dirbame ne tam, kad juos pakeistume, – sako V. Šulinskas, – o kad paruoštume juos savarankiškam gyvenimui“.

Globos namų auklėtinis – etiketė

Kas slypi po tuo štampu? Pirmiausiai visuomenės akimis jie yra kitokie, tad kitaip į juos ir žiūrima. Deja, tas požiūris, varijuojantis nuo gailesčio iki atstūmimo, išties rodo mūsų visuomenės nesubrendimą. „Prieš 10 metų viename seminare išgirdau labai teisingą mintį, kuri aktuali ir šiandien, – sako V. Šulinskas: – tada visuomenėje bus gerai, kai galėsime pro ubagą praeiti kaip pro sau lygų, nejausdami jam gailesčio, o ištiesdami konkrečios pagalbos ranką“. Štai ta konkreti pagalba ir reikalinga čia gyvenantiems vaikams. Taip, Vaiko tėviškės namuose jie čia gauna labai daug (ne kiekvienas statistiškai normalioje šeimoje gyvenantis vaikas gali pasigirti kasmetinėmis kelionėmis prie jūros, įvairiausių renginių gausa, netgi tokiu kasdieniu aprūpinimu, kokį turi kiekvienas šių namų gyventojas), tačiau toji etiketė šiems vaikams trukdo sklandžiai integruotis į visuomenę. Įstaigos namų administracija prisimena ne vieną inicijuotą akciją, kuria visuomenė buvo raginama prisidėti prie šių vaikų integracijos į visuomenę proceso: pakviesti juos į šeimas, pabendrauti su jais, pasiimti vaikus į renginius, (juk savaitgaliais jie turi laisvo laiko!), tačiau jokios reakcijos nebuvo…

Bet visada, kai kas nors atsitinka, tuoj pasipila tik kaltinimų lavina.  Ne išimtis – ir Vaiko tėviškės namai. Didysis šių vaikų globos namų skaudulys – pernai įvykusi trylikmečio berniuko savižudybė. Po tragedijos, sukrėtusios ne tik Vaiko tėviškės namus, bet ir visą Lietuvą, įstaigą užplūdo minios tikrintojų – netgi vyriausybiniu lygiu (tikslas – aiškintis tragedijos priežastis). Patikrinimų išvados buvo pateiktos labai išsamios, netgi per daug išsamios. Vaiko tėviškės namų administracija, ištyrinėjusi patikrinimo išvadas bei pastabas, ne su visomis iš jų sutiko, mat tikrintojai vadovavosi reglamentuojančiais teisės aktais, protokoliniais punktais. O čia dirbantys žmonės mato tai, kas slypi už tų „punktų sakymų“: nuo pat ankstyvos vaikystės suluošinta vaiko psichika, nesaugumo jausmas, nuolatinė atstūmimo grėsmė. Štai kad ir savo noru pasitraukusio iš gyvenimo berniuko patirtis: jo du kartus atsisakė (iš gimdytojų paimtas į globos namus, vėl sugrįžęs į šeimą, po kurio laiko vėl buvo jos atstumtas), be to, prie jo akių nuskendo jo mama… Ir tai – ne vienetinis atvejis. Ne vienas vaikas į globos namus sugrįžo, kai globėjai ar įtėviai, susidūrę su ypač paauglystės problemomis, išeitį matė grąžindami vaiką ten, iš kur paėmė. Ar nuostabu, jog toks vaikas maištauja? Jo patirtis kraujuodama rėkia: „Aš nereikalingas!“ Taigi ne globos namai kalti, o visuomenė nesubrendusi suprasti tuos vaikus…

Vaiko tėviškės namai neatstumia nė vieno vaiko, nesvarbu, kiek kartų jis jau buvo atstumtas. Įstaigos direktoriui ne kartą buvo priekaištaujama, jog jis, priimdamas vaikus į globos namus, nesirenka nė vieno vaiko, nesižvalgo į jų praeitį. Į klausimą: „Kodėl blogus vaikus imi?“ jis atsako labai paprastai: „Norisi visiems padėti“, visiškai natūraliai vykdydamas monsinjoro Vytauto Kazlausko, besąlygiškai mylėjusio visus vaikus, nerašytą valią. Žinoma, meilė šitiems vaikams, tarsi neretai ne kartą persodintiems silpniems medeliams, nėra lengva, ji visada žengia koja kojon su griežta pareiga, todėl tik stiprus žmogus gali čia dirbti. Vaiko tėviškės namuose gana didelė darbuotojų kaita (čia, kaip sako direktorius, darbuotojų ieškoma visada). To priežastis – itin sunkus darbas, tad daug kas jo tiesiog neatlaiko. Be to, ir vaikai kiekvieną naują darbuotoją išbando: ir tyčiojasi, ir neklauso, ir net apvagia, tad ne kiekviena „mama“ ar „teta“ ištveria tai.

Vytautas Šulinskas – ketvirtas globos namų direktorius, beje, čia dirbantis 12 – us metus. Iki jo – ne tik „tetų“, „mamų“ kaita buvusi didelė, direktorių taip pat (per trumpą laiką pasikeitė 4 direktoriai). Direktorius čia gyvena su šeima, o darbe – 24 valandas per parą. Yra ir gaisrininkas, ir vairuotojas. Nesvarbu, koks paros metas, pirmiausiai dėl iškilusios bėdos kreipiamasi į direktorių. Kad galėtų būti kitaip, V. Šulinskas net ir neįsivaizduoja, nors kartais tokio uolumo pasekmės ir ne visai malonios. Štai, pavyzdžiui, pernai naktį, prieš Kalėdas, vieną vaiką ištiko priepuolis. Direktorius net nedvejodamas vaiką įsisodino į savo automobilį ir – į ligoninę. Skubėdamas sąmoningai viršijo greitį (koks palengvėjimas: atvyko laiku, vaikui buvo suteikta pagalba), tačiau už tai buvo „premijuotas“ 450 Lt bauda.

Direktorius savo asmeninio gyvenimo beveik neturi – kaip ir „mamos“, tad tik įsivaizduoti belieka, kaip sunku rasti stiprų žmogų, visiškai save atiduodantį vaikams, kurie tampa savais.

Gyvenimus dažniausiai susitvarko

Vaikai čia gyvendami iš tiesų skleidžiasi. Šviesa bei šiluma randa kelią į jų širdis, negatyvi gyvenimo patirtis (žinoma, išimčių visada yra) užleidžia vietą optimistiniam požiūriui į save, aplinką, savo gyvenimą. Vaiko tėviškės namai džiaugiasi savo globotinių bet kokia pažanga. Ypač smagu, kai jie yra įvertinami už globos namų sienų.

Vaiko tėviškės namų vaikai didžiausius laimėjimus yra pasiekę sporto srityje. Štai aštuntokė Kristina Abromaitytė ne kartą skynusi laurus žirginio sporto varžybose, ketvirtokas Osvaldas Andriušis ir antrokas Rimvydas Andriušis – tarpklasinių šaškių varžybų prizininkai, penktokas Edvinas Andriušis – geriausias klasės kvadrato žaidėjas, aštuntokė Ramunė Dilbaitė ne tik puiki baidarių irkluotoja, tačiau gražiai savo realizuoja ir meno srityje, laimėjusi II vietą respublikiniame mokinių piešinių konkurse „Mes piešiame Armėniją“ bei taip pat II vietą respublikiniame miniatiūrų konkurse „Iliustruoju ir improvizuoju Simoną Daukantą“, aštuntokas Robertas ir šeštokas Vaidotas Jeskevič – perspektyvūs bėgikai, devintokas Lionius Klusaitis – boksininkas, laimėjęs II vietą Lietuvos jaunių bokso pirmenybėse Vilniuje.     

Iš čia išėję vakarykščiai aštuoniolikmečiai dažniausiai pateisina savo globotojų viltis, mat tik vienetai buvusių auklėtinių nesusitvarko savo gyvenimų. Šiuo metu gana nemažai buvusių globos namų auklėtinių gyvena ir dirba užsienyje. Ten jie puikiai įsitvirtinę, netgi sėkmingai kyla karjeros laiptais, pasikviečia kitus, grįžta su dovanomis.  Smagu, kad jie, sukūrę nuostabias šeimas, dirba ir tik geru žodžiu mini Vaiko tėviškės namus, davusius jiems užuovėją, paruošusius gyvenimui (jie lyg tie medeliai, atlaikę visas audras, sustiprėję, suvešėję taip, kad patys gali tapti užuovėja kitiems). Buvę auklėtiniai, apsilankydami čia, savo tėviškės namuose, ne tik gražiai pabendrauja su „mamomis“, administracija, bet ir čia gyvenančiais jau kitais vaikais. Beje, negaili čia gyvenantiems ir patarimų, ypač, kai nugirsta apie jų „žygdarbius“ ar reiškiamą kažkokį nepasitenkinimą: „Kvailiai, jūs tik vertinkite tai, ką čia turite…“

Laima GRIGAITYTĖ

Autorės nuotraukos.

VšĮ „Vaiko tėviškės namai“ archyvo nuotraukos.

11 komentarai(-ų) “Namai, kuriuose besąlyginė meilė vaikui žengia koja kojon su pareiga ir atsakomybe

  1. na iki siol kaita darbuotoju ten didele…nera tvarkos …direktoriui reik paciam nesivelt i darbuotoju pletkus…priimti isilavinuses specialistes mamas ir tetas, o ten to nera…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.