Moterys

 

Beveik visos pasaulio tautos savo moteris nuo gimimo iki mirties įteisina antruoju ar trečiuoju asmeniu šeimoje, bendruomenėje, valstybėje, darbe, pareigose ir tikėjime. Mūsų moterys per amžius buvo matriarchato viršūnėje, nors dvidešimtojo amžiaus antroje pusėje (ypač miesto) bandė jas nustumti į bevertės vergės luomą – prilyginti tarptautiniam moters standartui. Bet, deja… Klaida pasirinko klaidingiausią vykdytoją – beprotį alkoholizmą, kuris neturi jėgos ir nemato tikslo.

Anksčiau sakėme, kad mūsų seniausia kalba, šventraštis (tautosaka), gyvenimo būdas (matriarchatas), tikėjimas, žmogus ir žemė – trumpiau: „Kaip senieji groja, taip jaunieji šoka“. Taigi dėl seniausios priežasties ne tik visų kalbos, bet ir tikėjimas (induizmas, judaizmas, budizmas, krikščionybė ir islamas) yra mūsų vaikai. „Negali būti! Nesąmonė!“ – pasipiktins kiekvienas, nevaikščiojęs mūsų tautos laukais, o tik skaitęs kroniką: „(…) nors jos buvo karvės, o vėliau tapo žąsimis, bet prieš tai gageno, dėjo kiaušinius, perėjo, lesė ir skraidė“. Visuose vadovėliuose užrašyta, kad tai buvo „karvės“, nes taip pasakė pirmieji ateiviai į mūsų tautą: „stabmeldžiai, stabmeldiška, stabmeldystė“, bet dar anksčiau už juos paskelbė mums nuosprendį: „Tave kalame prie kryžiaus ne už darbus, bet už kalbą, kurios mes nesuprantame“.

Žiūrėkime toliau, kodėl minėtose religijose moterims neleidžiama dalyvauti pagrindinėse apeigose. Žinome iš anksčiau, kad mūsų tautos vienuoliai ir karininkai-vienuoliai dirbo kitose tautose, bet negalėjo būti jų mokytojais (dėl kalbos). Vadinasi, vedų pateikėjai sanskrito kalba ir Mozė hebrajų kalba pateikė Dievo pažinimą ir apeigas ne tiek, kiek išmoko, bet tiek , kiek leido jų kalbų galimybės ir ne daugiau, didžiausia kliūtis–  Dievo Trejybės pažinimas: krikščionybė šiek tiek, induizmas menkai, o judaizmas, budizmas ir islamas nieko nežino ir negali žinoti. Nejaugi neįmanoma? Įmanoma, tik reikia man prie kojų pritaisyti mechanizmą, kurio dėka kojos gali bėgti 700 km/val. greičiu, bet po pirmo bandymo visi sakys: „Buvo geras žmogus. Dar galėjo gyventi“. Galimas ir kitas būdas – uždrausti visas kalbas ir palikti tik mūsų vieną kalbą, bet visi pasaulio siekėjai „vieno ar vienos“ išnyko, išnyksta ir išnyks nepasiekę tos „vienos“. Mes žinome įstatymą – dabar Žemėje yra virš septynių milijardų žmonių, bet nėra dviejų tapačių.

Ir dar. Privalau atsiminti, kad aš turiu tūkstančius dvasių ir kūnų – labai reikalingų, saugotinų, atgyvenusių, nereikalingų ir naikintinų. Pajutau, kad turiu nereikalingų dvaselių ir kūnelių. Nuėjau į vaistinę nusipirkau mirties dvasių „Decaris“ arba „Vermok“, prarijau, ir askaridės ar spalinukės numirė, bet aš nenumiriau. Įstatymas – visos dvasios laipsniuotos ir skirtingu galių. Vadinasi, žodis,  kaip ir visos gyvos dvasios, turi veikimo, laiką, erdvę ir jėgą. Visuose tikėjimuose per pagrindines apeigas šaukiamos (kviečiamos) dvasios: gailesčio, atskyrimo, garbinimo, aukštinimo, tikėjimo, prašymo, aukojimo, dėkojimo, mirties ir sunaikinimo. Kiekviena iškviesta Dievo dvasia tiksliai atlieka veiklą pagal savo galią.

Pirmiausiai pasižiūrėkime į save – tarp visų Dievo dvasių kviečiame ir ypatingą „pasaulio nuodėmių naikintoją“, kuri numarina pačias stipriausias – galingiausias klaidos dvasias (nuodėmes) – be jokių išimčių. Klausimas. Ar gali  kūdikis vienos dienos ar savaitės motinos įsčiose išlikti gyvas, pažymėtas „gimtąja nuodėme“? Jokių galimybių. Dažnai mūsų moterys skundžiasi, kad esančios vaisingos, galinčios gimdyti, bet negali pastoti. Tai netiesa. Jos pastoja, bet nejaučia ir nesupranta, kad tas kūdikis vienos ar kelių ląstelių naikinimo dvasios tapo sunaikintas. Mūsų tautos šventraštis sako: „Nepersistenk ir saugokis – darbų, kalbų, valgio ir draugų“ arba „Neprisišauk ant savo galvos“. Ir dar – moterims. Bent po septynias pirmąsias nėštumo savaites nedalyvauti televizijos laidų stebėjimuose, suėjimuose, apeigose ir nekalbėti tų tekstų, kur šaukiamos, kviečiamos Dievo Trejybės, Šventosios Dvasios, Dievo Sūnaus, Pasaulio nuodėmių naikintojo ir visos kitos atskiriančios ir naikinančios dvasios. Tėvas ir motina per šį laiką sudaro savo kūdikiui Dievo dvasių nepažeidžiamą apsaugos apvalkalą (senoliai apsaugodavo Dievo Trejybės galia, kurią visi žinome iki šios dienos).

Dabar mums aišku, kad nei pati moteris, nei pats jos nėštumas, nei pats kūdikis įsčiose negali būti įvardinta klaidos dvasia (nuodėme). Bet dėl tautų negalėjimo kalbėtis su Dievu – menko Jo pažinimo – ir dėl būtinybės išsaugoti įsčiose kūdikį visos moterys tapo antraeilėmis, atstumtosiomis, suteptosiomis, kad nepatektų į apeigas, per kurias gali žūti įsčiose kūdikis. Ar moters nedalyvavimas apeigose turi bent kokią reikšmę? Turi. Dėl vieno žmogaus nedalyvavimo apeigose šeima, bendruomenė, giminė, gentis, tauta, valstybė praranda tą reikalingą dvasią, iki kurios trūko to vienintelio vieneto „manęs“, nes Dievo buhalterija tiksliausiai skaičiuoja vienetą iki milijardų milijardinės dalies.

Dabar pasižiūrėkime į savo moteris senojo tikėjimo laikais. Visos mūsų moterys –  senos-jaunos, ištekėjusios-netekėjusios, nėščios-nenėščios – dalyvavo visose šventyklose, bažnyčiose, visose apeigose ir su visais kartu garbino, aukštino, aukojo, dėkojo ir pokyliavo. Be šių kviečiamų dvasių jokios kitos dvasios aukojimo apeigose nedalyvavo. Į bažnyčią ir šventyklą galėjo įžengti tik tyras, skaidrus, šviečiantis – su rūta, be klaidos po atgailos, antraip aukojimo metu klaidadvasį galėjo ištikti nepaaiškinamos ir nepageidaujamos pasekmės. Prie kiekvienos bažnyčios ir Dievo Girios šventyklos yra ne mažiau trys Dievo Trejybės maldyklos, kuriose kiekvienas vykdė asmenišką gailestį su ašaromis, atskyrimą nuo savęs nereikalingų dvasių ir jų sunaikinimą Dievo Trejybės – Vieno Dievo vardu. Dar šiose maldyklose vykdė įvairiausių prašymų apeigas, bet prieš tai reikėjo pasiteirauti Dievo dvasių ar Dievo Trejybės. Maldyklas galėtume palyginti su žmogaus širdimi, tik širdis per minutę atlieka apie 60 dūžių, tai maldykla per keturiolika minučių vieną pulsą, kai pasaulyje nėra dvasinės įtampos. Maldyklos pulsas sutrinka arba visiškai sustoja dienoms, savaitėms ar mėnesiams prieš pasaulinio masto katastrofas – žemės drebėjimus, ugnikalnių išsiveržimus, lėktuvų, laivų, traukinių – žmonių dideles žūtis. Po jų vėl normaliai pulsuoja. Ir dar. Jeigu ant maldyklos miegosite šešias naktis, tapsite nevaisingi ir jokia medicina nepadės, bet apeiga maldykloje galite atgauti vaisingumą. Dievo Trejybės maldyklų nelankė nėščios moterys ir kūdikiai iki dvylikos metų.

Dabar palieskime didįjį klaustuką. Nėščios moterys negalėjo atlikti atgailos maldykloje, kad nežūtų kūdikis, o be atgailos negalėjo įeiti į bažnyčią, kad nežūtų pati ir kūdikis, bet visos ėjo į bažnyčias ir šventyklas.

Oi, žiba žiburėlis

Kaip aukso liktorėlis.

Tenai vaikščiojo sena močiutė

Ant kiemelio išėjus.

 

Ant kiemelio išėjus,

Vartelius atsikėlus,

Vis klausinėjo savo dukrelę,

Ar su visai parėjo.

 

Ne su visai, močiute,

Ne su visai, širdele,

Aš parėjau pas motinėlę

Rūtelių vainikėlio.

 

Oi, sakal sakalėli,

Tu, raibasai paukšteli,

Tu nulėki Dievo Girelėn,

Parnešk man vainikėlį.

Aiškiau negalima pasakyti. Pirma. Visa, ką pamačiau, išgirdau, supratau, įtikėjau, padariau, ištariau, yra mano turtas – gerosios ir blogosios dvasios. Antra. Pagal mano ir vyro valią įsčiose yra mano kūdikis. Trečia. Be atgailos negaliu įžengti į bažnyčią, o dėl kūdikio – į maldyklą. Ketvirta. Savo naikintinas dvasias (nuodėmes) galiu perduoti kitam, kuris, nuėjęs į maldyklą, sunaikins. Penkta. Dabar po vedybų artimiausias pasaulio žmogus vis dar yra mano mama (vėliau bus vyras). Šešta. Mamai perduodu visas naikintinas dvasias apeiga per Dievo Siųstąjį – Sakalą. Septinta. Aš tyra, skaisti su rūtų vainikėliu, su savo kūdikiu įsčiose einu pro maldyklą tiesiai į bažnyčią. Priminimas. Rūta – žmogaus dvasios tyrumo, skaidrumo, šventumo, dieviškumo ženklas ir vyrams, ir moterims, seniems ir jauniems, ir visiems po atgailos.

Pagaliau sužinojome KODĖL kitų religijų moterys negali dalyvauti apeigose, mūsų vaisingos moterys negali pastoti, senajame tikėjime visos moterys dalyvavo visose apeigose, mus vadino stabmeldžiais („karvėmis“), o ne Dievo trejybininkais – DĖL MŪSŲ KALBOS.

o  šis pasaulis tik toks…, kad nepažįstame savo kalbos.

Albinas KURTINAITIS

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Taip pat skaitykite