Pagrindinis > Naujienos > Miško dovanos

Miško dovanos

 

Miške galima surasti daug ir įvairių jo dovanų. Visada ten rasime gryno oro, pamatysime ar išgirsime vieną kitą paukštį. Pavasarį miškus užplūsta žibuokliautojai, vasarą – uogautojai, rudenį – grybautojai. Nors, tiesą sakant, grybauti galima ir pavasarį, ir vasarą. O ką gi miške galima rasti žiemą? Taigi didžiausią miško dovaną – elninių žvėrių ragus. Kalbant konkrečiau – stirninų, elnių, briedžių ir danielių. Ragus augina tik šių žvėrių patinai kasmet naujus, o patelės jų niekada neturi.

Pradėsiu nuo smulkiausių. Stirnos. Tai dažniausiai sutinkami Lietuvos elniniai žvėrys. Gyvena tiek miškuose, tiek laukuose. Kai kurie gamtininkai pagal tai jas net skirsto – laukų stirnos paprastai stambesnės už miško. Bet kalba – ne apie tai, kalba apie jų ragelius. O juos stirninai meta nuo rudens vidurio iki pat naujųjų metų, pirmiausiai vyresni, galiausiai – patys jauniausi. Šviežiai numestą jauno stirnino ragelį esu radęs net kovo mėnesį, taigi išimčių, ypač pas pirmamečius, kartais pasitaiko.

Briedžiai ragus mesti pradeda iš karto po stirninų – didžiausius ir gražiausius palieka jau gruodį, kartais net lapkritį, iš karto po rujos. Antramečiai savo ragais atsikrato žiemos pabaigoje, vasario mėnesį.

Taurieji elniai taip neskuba. Jie savo karūnas padeda nuo vasario pabaigos iki balandžio mėnesio galo. Kaip ir kiti, elniai laikosi tos pačios tvarkos: pirma vyresnieji, galiausiai – jauni patinai. Tuo metu dauguma stirninų jau pradeda naujus valytis… Danieliai ragus meta iš karto po elnių.

Svarbiausias klausimas – kur tų numestų ragų ieškoti? Atsakymas visiškai paprastas – ten, kur žvėrys gyvena. Ragai nukrenta tada, kai tam ateina laikas. Ir visai nesvarbu, ką tuo metu žvėris veikia – eina, guli ar maitinasi. Lengviausia ragus surasti – tuo ir naudojasi dauguma ragų rinkėjų – žiemkenčių laukuose. Žvėrys juose paprastai praleidžia didžiąją tamsios paros dalį. Dar vienas privalumas – pasėlių laukuose paprastai labai geras matomumas, tad didesnį ragą galima pastebėti ir iš toliau. Smulkūs ragai, tokie, kaip stirnų, dažniausiai randami renkant laukuose akmenis.

Kita potenciali vieta – kirtavietės ir jaunuolynai, bet ten reikia jau daugiau pastabumo. Labai lengva praeiti visai greta rago ir jo nepastebėti. Visi elniniai žvėrys mėgsta maitintis tokiose vietose, nes vyresniame miške jiems maisto palyginus su šiomis vietomis – visai nedaug.  Į šią kategoriją galima įtraukti ir medžiojamų žvėrių šėryklas, ypač jei pasėlius dengia storas sniego sluoksnis. Taip pat verta apžiūrėti ir vėjo ar bebrų nuverstus medžius, ypač drebules. Jų šakelių ir jaunos žievės skoniui retas žvėris atsispiria…

Žvėrių dienojimo ar poilsio vietos gali būti pačios įvairiausios, norint jas išsiaiškinti, reikia ilgai stebėti gyvūnų įpročius. O kur dar galimybė numesti ragus keliaujant tarp maitinimosi ir poilsio vietų?

Taigi ragus surasti galima bet kur, kur tik žvėrys praleidžia daugiau laiko. Tai daugiausiai priklauso nuo sėkmės, bet žvėrių įpročių žinojimas suradimo tikimybę labai padidina.

Aš esu laukinių gyvūnų fotografas, o tai sunkiai suderinama su ragų ieškojimu. Fotografuodamas praleidžiu daugybę laiko vienoje vietoje, o jei ir vaikštau po mišką ar laukus, mano akys visada ieško judesio ar žvėries silueto, o ne rago. Taip tikrai esu nemažai jų praėjęs, bet niekas nežino – kiek…

Pirmuosius ragus Buktos miške (ribojasi su Žuvinto rezervatu) radau dar ten dirbdamas girininko pavaduotoju, prieš daugiau nei dešimtmetį. Du, ką tik numestus, dviejų šakų briedžio ragus radau eidamas kirtavietės pakraščiu, bet ne toje pačioje vietoje, ir net ne tais pačiais metais. Abu kartus ieškojau antrų pusių, bet veltui… Anksčiau girininkijai priklausė dalis Žuvinto aukštapelkės (dabar ten gamtinis rezervatas), nuėjęs ten paklajoti radau du jau senokai ten gulinčius dvišakus briedžio ragus vieną greta kito – kur gulėjo, ten paliko. Po keleto savaičių iš ten pat parsinešiau dar vieną jau trijų šakų briedžio ragą. Visi rasti briedžių ragai – jau pabalę nuo saulės… Radau ir keletą stirnų ragų – visus grybaudamas.

Po labai ilgos pertraukos mano ragų paieškos atsinaujino visai netikėtai – ilgai ir visiškai tuščiai pralaukęs žvėrių, patraukiau tiesiog paklajoti po mišką. Ir kai iš tolimiausio taško pasukau namo, eidamas vilkų pėdomis tiesiog ant jų tako pamačiau gulintį penkių šakų elnio ragą. Net kojas pakirto… Jau metus laiko pragulėjęs, bet man jis – pats nuostabiausias.

Po poros dienų išėjau į mišką su žmona ir vaikais. „Prasijojome“ beveik visą kvartalą, ir žmonos rankose – elnio rago fragmentas! Dar kitą dieną žmona surado jauno elnio penkių šakų ragą, diena vėliau, beieškant poros žmonos rastam penkiašakiui – dviejų šakų briedžio ragą. Taip prasidėjo savotiškos lenktynės, kurias su dideliu susidomėjimu stebi draugai ir sekėjai mano socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje. Artimiausią darbo dieną turėjau laisvą rytą, tad su žmona vėl dviese nuvažiavome į mišką. Rezultatas – aš radau greičiausiai vilkų suėsto jauno stirnino likučius ir kaukolę su mažučiais rageliais, iš jų vienas dar buvo likęs. Bet jau toks mažytis, vos 35 mm ilgio… O žmona rado briedžio trišakį. Rytojaus pavakare mes vėl miške. Aš radau jauno elnio rago „graužtuką“ su išlikusia rože, o žmona – jau porą metų pagulėjusį stirnino ragą.

Pasijutome tikrais ragų ieškotojais. Ne juokas: penkios dienos – septyni ragai. Nors tarp surastų nei vieno iš šio sezono metimo, bet juk ne pardavimui renkame… O ir tie „graužtukai“ – dauguma ragų rinkėjų jų net ragais nelaiko. Bet mums jie brangūs. O kokie brangūs, galėjome įsitikinti po keleto dienų visiškai tuščių paieškų. Kartą išėjęs vienas miške prakilpojau virš septyniolikos kilometrų – per brūzgynus, pelkes, išvartas. Ir nieko.

Tiesa, dar vieną „graužtuką“ vis tik radau, bet tikslas buvo surasti elnius. Jų neradau, bet užtat ant to elnio rago gabalėlio tiesiog užmyniau. Visa laimė, kad mano guminių batų padai minkšti, o paieškose praleistos dienos įpratino kas kiek laiko pažiūrėti ir kas po kojomis guli.

Būna ir „stebuklingų“ dienų. Kartą į mišką ištrūkome porai valandų, jau pavakare. Apvaikščiojome numatytą kvartalą – žvėrių veiklos žymių gausybė, o ragų nėra… Ir jau pasukus namo žmona rado du nedidukus briedžio dvišakus ragus. Stipriai apgraužti šernų, bet vis dar guli vienas šalia kito… O už vos kelių dešimčių metrų – dar vieną seną, nors net už stirnos mažesnį, tačiau vis tik briedžio ragelį. Bet… Stebuklai tuo ir ypatingi, kad vyksta labai retai… Daugiau tokių turtingų radiniais dienų nebuvo. Vėl keletas „tuščių“ dienų, ir vėl pasisekė. Vidutinio amžiaus miške aš radau šį sezoną numestą stirnino ragelį, o žmona – ilgai jos laukusią stirnino kaukolę su rageliais…

Atrodytų, kad miške ragų turėtų būti daugybė. Juk raguočiai juos meta kasmet. O randamas tik vienas – kitas… Tai kurgi jie dingsta? Atsakymas – juos daug kas mėgsta. Ragus graužia peliniai graužikai, lapės, net šernai pakramto. Galų gale per keletą metų jie tiesiog suyra… Užtat tie, kuriuos pavyksta surasti, tampa mūsų namų puošmenomis.

Autoriaus nuotraukos.

Pirmasis surastas elnio penkiašakis. Žmonos surastas elnio rago fragmentas. Žmonos surastas jauno elnio penkiašakis. Beieškant poros elnio ragui, žmonos surastas briedžio dvišakis. Tik 35 mm. Nors panašus į pirmamečio, bet dantys rodo ne mažiau kaip dvejus metus. Žmonos surastas briedžio trišakis. Elnio rago fragmentas su „rože“. Lede įšalęs stirnino ragelis. Jauno elnio rago dalis su išlikusia „akine“šaka. Rekordinė diena – nors ir daug miške pragulėję, nors ir nedidukai, bet trys rageliai! Vienintelis per sezoną surastas „šviežias“ stirnino ragelis ir daug mačiusi kaukolė. jquery visual lightboxby VisualLightBox.com v6.1

3 komentarai(-ų) “Miško dovanos

  1. Kaip nerealiai atrodo.. Gražūs radiniai, ne visiems taip pasiseka. Tikram medžiotojui geriausios dovanos būtų tokios, na gal dar apranga šilta, koks termo kostiumas, kad nesušaltų beieškodamas tokių gėrybių 🙂

Komentuoti: danutė Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Taip pat skaitykite