Antradienis, gruodžio 11, 2018
Pagrindinis > Žmonės > Interviu > Ministro Lino Kukuraičio mama: „Myliu žmogų už stovėjimą tiesoje – nebūtinai jinai gali būti saldi. Mokausi iš savo sūnaus“

Ministro Lino Kukuraičio mama: „Myliu žmogų už stovėjimą tiesoje – nebūtinai jinai gali būti saldi. Mokausi iš savo sūnaus“

 

Būti daugiavaike šeima tais laikais, kai gimė trys Jūsų sūnūs, nebuvo labai populiaru. Ar nejautėte žvilgsnių, negaudavote klausimų, kam Jums tiek vaikų?

Nijolė Kukuraitienė: Iš tikrųjų, tai niekada nekreipiau dėmesio į tai, kas ką sako ar kas ką galvoja. Man norėjosi didelės šeimos, aš ir ketvirto laukiausi ir buvau pasiruošusi gimdyti, bet nesėkmingai – buvo persileidimas. Mes augome keturiese ir tikrai kitaip ir neįsivaizdavau – šeima turi būti didelė. Svajonės išsipildė su kaupu ir šiandien mane džiugina ne tik trys sūnūs ir puikios marčios, bet ir 11 anūkų! Aišku, prisimenant, kaip auginome, lengva nebuvo. Visi žiūrėjo į moterį, kaip į tą, kuri turi dirbti, būti atsakinga, ir šeima visada kažkaip buvo antroje vietoje, antroje pozicijoje. Žmogus turėjai visuomeninėje veikloje dalyvauti ir mums būtent tai buvo įkalta – pareiga, pareiga, darbas, darbas, atsakomybė, atsakomybė, o šeima buvo kažkur vis tiek nuošaliau…

Bet vaikai dori ir sąžiningi be didelių tėvų investicijų (laiko ir bendravimo prasme) neužauga. O Jums sūnus išauklėti pavyko. Kokie buvote tėvai?

Nijolė: Mes su vyru nebuvome griežti tėvai, bet buvome pakankamai reiklūs. Nebuvo taip, kad berniukus visai paleistume, bet kontrolės, ypač kai jie paaugo, ir mano, mūsų pedagoginė sėkmė gal buvo ta, kad savo laiku mes juos nukreipėme tinkama linkme.

Patarkite, kaip?

Nijolė: Paauglystėje, kai žmogus ieško atsakymų į esminius klausimus, kas aš esu, iš kur aš atėjau, ką aš čia veikiu, ir ypač jam svarbūs tie idealai – tuo metu aš nuvedžiau Liną į jaunimo grupę Palaimintojo Jurgio Matulaičio bendruomenėje. Pati įtikėjau, atradau tikėjimą kai man buvo 35 metai. Tuo metu pagimdžiau trečią sūnų Mindaugėlį, ir ta Šventoji Dvasia atėjo per jo Krikšto sakramentą. Kai mes jį pakrikštijome, supratau – gyvenu nuodėmėje, tad reikia Santuokos sakramento. Tada pakrikštijome ir paauglius. Taigi galvoju, kad jie laiku buvo nuvesti į bendruomenę, kur buvo daug šviesaus jaunimo, kur renkasi šeimos, kur meldžiamasi, kur ieškoma prasmės.

Tačiau paauglius berniokus atsivesti į bažnyčią – misija, atrodo, neįmanoma?

Vaikystėje jie buvo tokie judrūs, tokie pašėlę! Atvažiuodavome pas mano mamą į Alytų ir ji sakydavo – po Jūsų vizito namai kaip po karo. Ir įsivaizduojate, ateina penktadienis, o turi susodinti šituos paauglius melstis, kalbėti rožinį. Mano brolis iki šiol negali patikėti, kad iš tų padaužų, iš tų nusuktasprandžių – kiek jie šėlo, kiek kūrybinių veiklų imdavosi, ir po medžius laipiojo, ir po langus laipiojo, visokių dalykų prigalvodavo – užaugo tokie tėčiai, tokie vyrai. Bet jie nebuvo piktybiniai, nebuvo agresyvūs, nesmurtavo – tiesiog kvailiojo. Visko buvo, bet dabar esu laimingiausia mama, dėkinga už viską, ypač už sūnus, kuriais kiekvienu be galo didžiuojuosi ir džiaugiuosi. Tikrai labai didžiuojuosi visais sūnumis. Kiekvienas yra toks atskiras ir savitas, ir už tai dėkoju Dievui.

Kaip šeimoje dalijotės mamos ir tėčio vaidmenis?

Nijolė: Esu tikra, kad su išoriniu pasauliu turi supažindinti tėtis, o už vidinį pasaulį labiau yra atsakinga mama – tai emocijos, jausmai, intuicija, dvasinė plotmė. Mes turėjome draugų, mes keliavome, baidarėmis plaukiojome, ir jachtutėmis – vaikai mirkdavo vandenyje, tėtis išmokė juos buriuoti. Atsimenu, spalio mėnuo, temperatūra vos ne minusinė, o berniokai Trakuose vartosi vandenyje su „Optimistais“ (taip vadinosi jų maži buriniai laiveliai). Už visa tai aš labai dėkinga vyrui. Sykį jie išvažiavo su slidėmis Justiniškėse, prasidėjo pūga, vaikinams kokie dešimt metų, grįžo baisiausiai sušalę. Ir dar man labai įsiminė, kai Linas dirbo socialiniame centre, Jurgio Matulaičio parapijoje, ir su mano vyru jie žiemą iškeliavo pėstute iš Vilniaus į Kryžių kalną Šiauliuose. Pasiėmė šunį ir iškeliavo. Grįžta – kruvinos, pūslėtos kojos, o rytojaus dieną suplanuotas žygis su mažų vaikų grupe – traukiniu ar autobusu, o tada dar laukia 5 kilometrai pirmyn ir atgal – su tom kruvinom kojom! Ir aš sakau: „Linai, gal tu gali atidėti, perkelti?“, o jis man: „Mama, arba aš įveiksiu skausmą, arba skausmas įveiks mane“. Kokia valia! Aš buvau apstulbinta. Visa tai kuria žmogų.

Tai žvilgsnis atgal, į Jūsų šeimos jaunas dienas. O kaip dabartinę tėvystę mato Jūsų akys? Gausūs tėvystės mokymai, konferencijos, seminarai. Tėvai edukuojami, stengiasi. Ką patartumėte jaunai šeimai?

Nijolė: Pirmiausia, kai vertinu tai, kas yra dabar, esu labai dėkinga savo vyrui, kad jis užaugino berniukus vyrais. Kol vaikai yra maži, motina jiems turi vos ne magišką galią, ir nuo jos „atskirti“ turi tėvas. Tiesiog atskirti. Padaryti juos drąsius, veržlius, savarankiškus, ryžtingus, siekiančius tikslo ir supažindinti su tuo išoriniu pasauliu. Ir tikrai, kai dabar žiūriu į tas dabartines šeimas, kurias vyrai palieka, kai mamos lieka vienos auginti vaikus – man taip būna gaila… Gerai dar jei koks senelis, o jei nėra? Jei nėra senelio, pusbrolio, nėra vyriško identiteto. Tai tikrai, vienas labai svarbus momentas – šeimoje turi būti du.

Kitas akcentas – pirmiausia reikia tikrai mylėti tuos vaikus. Ir ta meilė – kartais ir tegu bus reikli, bet reikia ir švelnumą parodyti, ir ribas nustatyti, ir kažkiek kontroliuoti, ir pasitikėti. Man labai svarbu pasitikėti ir duoti pakankamai daug laisvės, bet, aišku, aptariant visas rizikos zonas. Tai ką aš dabar matau – jaunimas prilindęs prie kompiuterių, matau ir kaip Rimutė ir Linas brėžia ribas – ir tai yra teisinga, nors vaikai norėtų gal ir ištisas naktis ir dienas ten lindėti, „mirkti“ žaidimuose ir kino filmuose, bet tai išbalansuoja – informacijos srautai didžiuliai, vaikai nesusigaudo, neatsirenka.

Dar vienas svarbus dalykas – tėvai turi gyventi savo labai aktyvų gyvenimą, ir gyventi visa širdimi.

Gyvenime buvote ir esate tikrai aktyvi, daug kartų pradėjote naujas veiklas. Kurios buvo įdomiausios?

Nijolė: Pati išbandžiau kelias profesijas. Baigiau Teisės fakultetą, paskyrimą gavau į Panevėžio vykdomąjį komitetą, išdirbau 5 metus ir man neblogai pažįstama valdžios sistema, kaip ji funkcionuoja. Ir kai Linui pasiūlė ministro postą, nesidžiaugėme dviese – jo žmona Rimutė ir aš. Viena vertus, puikiai supratome, kad jo nebus namuose, iš kitos pusės – kokia didelė atsakomybė jį užgrius. Kaip mama žinau, koks atsakingas, įsigilinantis į detales yra Linas, todėl mums džiaugsmas, kai visi jį sveikino, buvo kitoks. Žinoma, dėkojame už pripažinimą, įvertinimą, kad pasiūlė, bet aš žinau to darbo kainą, žinau, kiek yra peripetijų valdžios sluoksniuose, interesų kovų.

Tai teisininkės darbą iškeitėte į… sodą?

Nijolė: Tuomet aš nuo to darbo labai pavargau ir tapau Lietuvos sodininkystės draugijos Panevėžio tarybos pirmininko pavaduotoja. Administracinis darbas, bet tuo metu buvo svarbios, rimtos pareigos, man labai patiko, ir vėliau mane perkėlė į Vilnių – jau su vaikais. Pamenu, rengėme didžiulę gėlininkų, sodininkų šventę Vingio parke, aš tuo metu buvau nėščia, laukiausi Mindaugėlio ir galvojau – šitas vaikas turi būti kūrybingas (juokiasi), nes tiek kūrybingumo ir tiek entuziazmo buvo ruošiant tą šventę.

Paskui kelerius metus auginau vaiką, ir per tuos metus kartu su Eva Tombak įkūrėme pirmą laisvą žurnalą moterims „Ieva“. Tai buvo pirmas nenomenklatūrinis leidinys iš pirmosios uždaros akcinės bendrovės spaudos srityje. Man kažkaip visur vis pasisekdavo pirmai kažką padaryti, ir man tas įdomu – daryti kažką iš naujo. Atėjusi į Palaimintojo Jurgio Matulaičio parapiją, sukūriau šeimų klubą „Darna“, kuris sėkmingai veikia ir šiuo metu. Šimtai sutuoktinių praėjo 3 metų bendravimo poroje įgūdžių tobulinimo programą, dalyvaudavo rekolekcijose, čia organizuodavome šeimų stovyklas bei dalyvaudavome įvairiose pilietinėse akcijose už gyvybės puoselėjimą. Aš manau, kad ta aktyvi gyvenime pozicija – einu ir darau, yra labai svarbi: nebūti abejingam, kas vyksta aplinkui. Taigi daryk tai, ką manai esant reikalinga, daryk tai taip gerai, kaip tik gali geriausiai. Ir jei kovosi už žmogų, visada gausi atlygį, tegu jo ir nelauksi.

Ar buvo paprasta, ar vis dėlto graužė sąžinė renkantis – vaikai ar darbai?

Nijolė: Tikrai, žiūriu atgal ir matau – tuo metu aš taip smarkiai plėšiausi pusiau. Tarp to, ką man norėjosi daryti – būti visuomenėje, daryti tikrai gerus, rimtus, atsakingus dalykus – ir tarp noro būti mama. Tai buvo didžiulis didžiulis krūvis. Bet aš atpažįstu, kad žiūrėdami į mane, į tėtį, ypač kai mes pradėjome dar vieną verslą – atidarėme optiką (ir mūsų optika buvo pirmoji privati optika visoje Tarybų Sąjungoje), sūnūs jautė didžiulę laisvę kurti ir galbūt mokėsi… tiek daug visko vyko tuo metu namuose, daug kalbėjimosi, daug planavimo. Pirmus 5 metus buvome išvis be atostogų, be savaitgalių. Užtat mūsų optikos salone aš aptarnavau žmones taip, kaip įsivaizdavau, kaip tai turi būti daroma. Kad žmogus pasijustų laukiamas, pajustų dėmesį. Sykį dėkingas vaikinas net su didžiule puokšte atėjo. Vaikai viską matė – ir kaip reikia dirbti, ir kaip kiekvieną žmogų mylėti ir gerbti.

Bet būti pirmai ir rūpestingai – tai turi savo kainą, tiesa? Ką Jūs manote, kai žiūrite į savo sūnaus – ministro – veiklą?

Nijolė: Galima sakyti: moki savimi, savo poilsio stygiumi, šeimos laiku, nuolatine įtampa, kitų įdomių veiklų atsisakymu. Bet pasitenkinimas ir prasmės buvimas atstoja viską. Man labai patiko vieno vienuolio frazė. Kai jo paklausė mokinys: „Tėveli, Jūs jau beveik nugyvenote gyvenimą. Kas gyvenime yra svarbiausia?“ „Svarbiausia, vaikeli, – šita minutė.“ Tai, kad aš esu ir tu esi. Ir „svarbiausias žmogus yra šitas žmogus, kuris dabar sėdi priešais tave”, kaip sakė Konfucijus. Galvoju, kad jei mes sąmoningai išgyventume šitas minutes, gyvenimas tikrai būtų kitoks, būtų pilnatviškas.

Gal juoksitės, bet atsakykite – kaip užauginti ministrą? Arba kitaip – kokias savybes vertinate labiausiai?

Nijolė: Myliu žmogų už sąžiningumą ir dorą. Už stovėjimą tiesoje – nebūtinai jinai gali būti saldi. Ir jis, Linas, nebijos to pasakyti. Ir aš labai mokausi iš jo. Taip pat ir iš vyriausiojo sūnaus Nerijaus, ir iš jaunėlio Mindaugėlio. Mes esame savikūroje – kuriame save, kartu su Dievu bendradarbiaudami, statydami save. Ir niekada nesi tas, kuris žino viską. Todėl dar labai vertinu bendrystę ir įsiklausymą.

Kiek Jūsų šeimoje svarbus patriotiškumas?

Nijolė: Nemoku apsakyti, kaip džiaugiuosi, kad visi trys sūnūs su šeimomis myli Lietuvą. Liko kurti čia. Aš kai du mėnesius pabuvau Amerikoje ir pagalvojau – na taip, turtinga šalis, plačios galimybės, bet kodėl turėčiau šitiems žmonėms tarnauti? Aš turiu Tėvynę. Ir ta lietuvių kalba – aš ten su ašaromis dainuodavau „Tai gražiai gražiai, mane augino“… Pradedu dainuoti, vežioju pusbrolio mergytę ir žliaugia ašaros, pasižiūriu į Mindaugėlį nuotraukoje, kuriam buvo keturi metukai ir kurį tuo metu Lietuvoje globojo mano sesuo ir galvoju, Dieve, keliais per Atlantą, pėsčia pareičiau. Toks ilgesys Tėvynės buvo! Dėl to džiugu, kad ir vaikai čia, Lietuvai tarnauja.

Ar tenka ministrą po ilgos darbo dienos, dažnai ir vėlyvo vakaro, grįžusį po tos tarnystės Lietuvai namo, paguosti, nuraminti?

Nijolė: Aš jau neguodžiu. Aš meldžiu, kad Dievas sutvarkytų jam laiką taip, kad jis turėtų jo ir poilsiui. Labiausiai jam būtent ir palinkėčiau poilsio ir truputį to atitrūkimo. Kad ir smegenys, ir kūnas pailsėtų. Bet dėl tos paguodos tai, irgi toks vienas susidūrimas su juo buvo, kai aš jam ten kažką pasakiau, o jis man: „Mama, jeigu gali – tai padėk. Jei matai, kaip man nelengva šiuo metu, jeigu gali – padėk.“ Ir aš išgirdau.

 Prie mūsų čiauška mažoji Jūsų anūkėlė Adelė, ramiai ruošoje sukasi marti Rima. Laikas čia lyg ir ramiai maloniai teka, bet viskas turi ir griežtą savo ritmą, nes tuoj iš mokyklos ir darželių grįš anūkai, sūnus, su Jumis gyvena dar ir garbaus amžiaus anyta. Kaip atriekti dėmesio visiems?

Nijolė: Mokausi iš sūnaus (šypsosi). Pamenu, sykį išvažiavome Italiją visi kartu plaukioti ir lipome į kalnus Austrijoje. Aš pūškuoju, pūškuoju ir jaučiu, kad ta viršūnė ne man ir aš kur ant kelmelio atsisėsiu. Ir mano vyras šauna tolyn, visur turi būti pirmas (jo toks būdas), tai Linas grįžo atgal, priėjo ir sako: „Mama, bet čia visai netoli. Tu neturi eiti greitai. Eik taip, kaip gali, va vienas posūkis, kitas, ir įveiksime…“ Ir tas padrąsinimas man taip įkvėpė jėgų, kad aš užlipau! Jis turi tą gebėjimą pamatyti, padrąsinti žmogų.

Rima, Jūs norite pritarti?

Rima Kukuraitienė: Dar vienas labai svarbus Lino bruožas – jis niekada gyvenime nėra pamelavęs, visada sako tiesą, kad ir kokia ji būtų, bet nemeluoja.

Nijolė: Tikrai. Linas jau buvo susižadėjęs su Rima, o viena mergina tuo metu jam rodė dėmesį, pakvietė į kavinę susitikti, tai jis jai sako: „Jeigu tau tinka, kad mes ateisime su Rima, tai susitikime“. Šitai nuginkluoja – visada sąžiningas prieš save. Iki smulkmenų, iki detalių sąžiningas.

Ar būna, kad Judvi ant jo supykstate?

Nijolė: aš tai jau nebe, stengiuosi nebesikišti, leisti naujai šeimai gyventi savais džiaugsmais ir rūpesčiais. Aišku, būna visokių akimirkų. Stengiuosi nekritikuoti, nors matau kai kuriuos dalykus, stengiuosi neprimesti savo požiūrio, bet įsiklausyti, nes dažniausiai visur būna argumentų. Ir jei juos išgirsti, įsiklausai, tai gali pakeisti ir savo nusistatymus. Jeigu įsiklausai.

Rima: Aš manau, kad vienas Lino būdo bruožas tai nesikeičia. Ir kai draugavome, ir dabar – jis labai save kitiems dalina, labai dosnus. Jei kažkur išeidavome – jis dingdavo, jei renginys – jam reikia su visais pabendrauti, į visų klausimus atsakyti. Ir dabar – regis, norisi, kad dažniau namo sugrįžtų, daugiau su mumis pabūtų, bet jam pirmiausia reikia nudirbti visus darbus, išklausyti visus žmones, pabūti dėl kiekvieno. Aišku, atsiklausia, dabar jau ir dažniau pasakau. Bet jis vis tiek taip susuka, kad vis tiek galėtų būti dėl kitų (juokiasi).

Motinos dienos proga paprastai visi susirinks, sveikins. Tai ko Jūsų, mamos, širdis nori? Kas ją nudžiugintų?

Nijolė: Tikrai ne dovanų. Pati brangiausia dovana yra, kai kuo nors nustebina. Vieną kartą išeinu iš miegamojo ir prie durų – maža maža puokštelė, tai aš buvau debesyse! Nes supranti, kad tai labai šilta, taip miela. Aš jau nebežinau, ko norėti, esu taip viskuo apdovanota, kad pagalvoju – kažin, kaip aš nueisiu pas tą Dievulį? Jis mane sutiks ir pasakys – na, jau viską žemėje atsiėmei, jau tau nieko čia neduosiu. Kartais, kai žvilgsnis sustingsta už ko nors, pavyzdžiui, štai, pražydusi šaka, ir aš sakau – štai, akimirkos sakramentas. Gera, gražu, nieko nekainuoja. O jei dar gali pasidalinti su kitais.. Ir jei yra bendraminčių, bendrakeleivių, tai Žemė tampa Rojumi. Čia ir Dabar.

Nuotraukos: LR Socialinės ir darbo ministerijos, Olgos Posaškovos ir iš asmeninio albumo.

jquery visual lightboxby VisualLightBox.com v6.1

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.