Prūsai (ir sūduviai) tikėjo, kad kūnas prisikelia iš numirusiųjų, bet ne taip, kaip dera“. Petras iš Dusburgo „Prūsų žemės kronika (XIII a.).
„Ir nors jie (lietuviai) buvo stabmeldžiai ir tik vėliau pasikrikštijo, bet prieš tai tikėjo į Vieną Dievą ir tikėjo, kad ateis teismo diena, tikėjo į mirusiųjų prisikėlimą ir į Vieną Dievą, kuris teis gyvuosius ir mirusiuosius“. „Bichovco kronika“, arba Pečioros Lauros vienuolyno vienuolio perpasakojimai metraščių (XVI a. pradžia).
Pasaka „Ruduolėlis“
Gyveno senelis ir senelė. Turėjo sūnelį ir dukrelę. Ėmė senelė ir numirė. Tada senelis ženijosi antrą kartą ir pasiėmė sau pačią laumę raganą. Šita močeka labai neužkentė savo posūnio ir podukros ir grizino senelį, kad tas savo sūnų papjautų ir mėsą jai išviręs atiduotų. Tėvas nuvedė sūnų miškan, nunešė jam valgyti ant ilgo laiko ir paliko jį tenai, o pačiai nušovė kiškį ir atnešė namo.
Laumė valgo kiškio mėsą, o kaulus meta pro langą oran. Atskrido juodvarnis ir sako:
– Krun krun, čia ne sūnaus mėsa! Krun Krun, čia pilko kiškelio mėsa!
Tai išgirdus laumė ragana suprato, kad vyras ją apgavo. Kiškelio mėsą numetė ir šoko ant vyro bartis, kad sūnaus nepapjovė. Nebėra kur seneliui dėtis. Nuėjo vėl miškan, papjovė savo sūnų ir atnešė namo, padavė laumei. Laumė linksma pasidėjus ant stalo valgo ir kaulus meta oran pro langą. Atskrido juodvarnis ir nusileidęs ant lango sako:
– Krun krun, čia tai sūnaus mėsa. Krun krun, čia ne pilko kiškelio mėsa!
Laumė posūnį suvalgė, o kaulelius oran išmetė. Išėjo oran sesuo, surinko visus brolelio kaulelius ir nunešusi užu klojimo sudėjo ruduolėlio gūžton. Atskrido pavasarį ruoduolėlis ir išperėjo iš tų kaulų labai gražų berniuką. Berniukas išlipęs iš gūžtos nuėjo miškan, įlipo į eglę ir sau sėdi. Besėdėdamas pamatė, kad atvažiuoja gelumbių kupčius ir uždainavo šitaip:
– Mane tėvelis papjovė, papjovė,
Laumė ragana prarijo, prarijo,
Ir kaulelius išmetė, išmetė,
Sesutėlė surinko, surinko,
Balton skarelėn surišo, surišo,
Ruduolėlio gūžton padėjo, padėjo,
Ruduolėlis išperėjo, išperėjo.
Kupčius klausė, klausė dainuojančio berniuko ir pagailo jo, numetė jam gelumbių, kartūnų ir kitokių daiktų. Jam nuvažiavus berniukas susiėmė visa ir vėl įlipo eglėn.
Atvažiuoja žmogus su vežimu girnapusių. Berniukas tuoj ir uždainavo:
– Mane tėvelis papjovė, papjovė,
Laumė ragana prarijo, prarijo,
Ir kaulelius išmetė, išmetė,
Sesutėlė surinko, surinko,
Balton skarelėn surišo, surišo,
Ruduolėlio gūžton padėjo, padėjo,
Ruduolėlis išperėjo, išperėjo.
Žmogus klausė, klausė ir nieko daugiau neturėdamas ką duoti išmetė girnapusę ir nuvažiavo sau. Berniukas išlipo iš eglės ir, suėmęs visas gelumbes ir girnapusę, nuėjo į savo Tėvo namus. Buvo tamsi naktis. Berniukas užlipo ant gryčios stogo ir kaip tik pradėjo aušti, tuoj uždainavo. Išgirdusi laumė savo podukrą sakydama:
– Aik nustumk nuo gryčios – kas ten toks gieda!
Išėjusi mergytė pažino savo brolį, ir brolis ją pažinęs numetė jai visokių dovanų ir vėl dainuoja savo dainelę. Išgirdusi laumė labai užpyko ir bėga su kačerga jo užmušti, bet kaip tik iškišo galvą iš priemenės, berniukas paleido nuo stogo girnapusę ir užmušė laumę raganą. Tada berniukas nulipo ir gyvena visi ir laimingi. Pasakos pabaiga.
Interpretacija
Svarbiausia įstatymas – raidė „A“ nėra garsas „aaa…“ yra tik jo ženklas, arba „ji tarp svečių švytėjo kaip saulė“. Žodis „saulė“ nėra saulė. Vadinasi, pažinojimas ir žinojimas ženklų mums suteikia galimybę bendrauti, gyventi ir apsisaugoti nuo klaidų.
Senelis ir senelė – Dievas Tėvas ir Dievo Tėvo dvasia.
Sūnelis ir dukrelė – Dievo Tėvo ir Jo dvasios kūnas – Dievo Trejybė.
Senelė numirė – Tėvo Dvasia mokino ir globojo iki dvylikos metų – iki krikšto, kai suteikiamas savarankiškumas būti piemeniu.
Laumė ragana – Dievo Tėvo didžioji gyvenimo dvasia – mokytoja.
Neapkentė – susiduria savarankiškumas, nežinojimas ir išmintis – mokslas.
Liepė papjauti – mokytojas viską atidavė mokiniui – išmokino. Mokinys pasiekė išminties ir galių viršūnę. Tolimesnis žmogaus kelias – Tėvo reikalas.
Tėvas sūnų išvedė miškan – supažindina mokinį su savo didžiausiomis ir galingiausiomis dvasiomis, kurios yra už mokytojo galimybių ribų.
Vietoj sūnaus pateikė kiškį – svarbiausias įstatymas – Tėvo visatoje nėra dviejų lygiaverčių ir dviejų tapačių.
Ragana nepažįsta mėsos – mokytojas nėra vertintojas ir ne teisėjas.
Varnas krunksi – viskas girdima, regima ir žinoma, o perduodama per vardus, varpus, varnus ir vartus.
Ragana bara vyrą – Dievo Trejybės byla – vienas Dievas.
Senelis papjovė sūnų – Dievas Tėvas žmogų palietė ypatingu įstatymu – peiliu (kirviu, kalaviju, strėle) – tai gali atlikti tik Tėvas. Žmogaus dvasia (tik su AŠ) numirė ir gimė tame pačiame kūne. Šis Tėvo ir žmogaus įvykis įvardijamas peraugimu, o žmogus – milžinu (žmogus + didžiosios + dvasios).
Ragana valgo sūnaus mėsą – milžino kūno mirtis patvirtinama visuomenei.
Varnas patvirtina, kad mėsa sūnaus – milžino laidotuvių apeigai pajudinama visa Tėvo Trejybė.
Kaulus išmetė pro langą – milžino šarvojimas ir laidojimas už gyvenamų ribų.
Visus kaulus surinko – milžino viso kūno dalys privalo būti viename.
Balton skarelėn surišo – kūną privalo sudeginti tobuląja ugnimi – negrįžtamai.
Ruduolėlio gūžton sudėjo – apeiga vykdoma iš karto po peraugimo apeigos. Tėvo ruduolėlio dvasia po milžino atsiskyrimo nuo gimtojo kūno suteikia jam perkūną (per + kūną) tokį kūną, kokio būtinai reikia toje vietoje ir tuo laiku.
Ruduolėlis pavasaryje išperėjo – visi įvykiai ir apeigos atliktos, milžinas numiręs, pirmas pavasaris. Milžinas privalo būtinai pasirodyti pirmą kartą nuo Velykų per dvi savaites iki Atvelykio savo giminaičiams ar pažįstamiems.
Išperėjo gražų berniuką – milžinas nei kūnu, nei veido bruožais nepanašus į save ankstesnį, nes DNR sunaikinama negrįžtamai.
Berniukas nuėjo miškan ir įlipo eglėn. Nuo čia prasideda reikalavimai tik vieninteliam Tautos kunigui. Jis atskirtas nuo Tautos, bet yra tarpininkas tarp jos ir Tėvo – girdintis ir matantis kiekvieno krustelėjimą. Eglė – kunigo ženklas.
Atvažiavo kupčius – milžinas girdi, mato ir supranta Tėvo dvasių galimybes, kėslus ir reikmes.
Berniukas uždainavo – judina praeities ir ateities Tėvo dvasias žodžio galia.
Davė gelumbių ir kartūnų – gavo ypatingų žodžių ir kalbos dvasių.
Žmogus atvažiavo su girnapusėmis – galingiausia kūnų naikinimo dvasia.
Berniukas sugrįžo namo – milžinai grįžta į savo Tautą.
Ragana siunčia podukrą – Mokytojas ne Tėvas – siaubingas paklydimas.
Berniukas apdovanoja sesę – mažutėliams suteikiama žodžio galybė.
Ragana eina užmušti kažko – Mokytojas nežinodamas praeities, negali žinoti savo kito žingsnio.
Raganą užmuša girnapusė – sensta ne tik kūnas, bet ir dvasia.
„Ruduolėlio“ liudijimai
- Žmogų mokina peraugimo mokytojas.
- Peraugimą vykdo tik Tėvas ir ant ypatingos žemės. Ankstesnė dvasia sunaikinama ir gimsta nauja.
- Milžinu gali tapti tik gyvas žmogus.
- Po peraugimo įvykio Tėvo ruduolio dvasia paruošia ypatingą kūną (perkūną).
- Milžino kūnas po mirties sudeginamas, o pelenai laidojami tik milžinų kapuose ir tik Sūduvoje.
- Milžinas pirmą kartą po savo mirties pasirodo po Velykų iki Atvelykio.
- Milžinai gali bendrauti su gyvaisiais.
- Tautos kunigas privalėjo būti milžinu.
Tolesnis pasakos tekstas apie mūsų Tautos ateities atskirus įvykius ir laikotarpius (pranašystės).
Pagaliau galime drąsiai tvirtinti, kad Petras iš Dusburgo ir Pečioros Lauros vienuolis privalėjo mus įvardinti netikėliais, klaidatikiais ir stabmeldžiais, nes ir tuometiniai krikščionys lenkai Krėvos sutarties protokoluose krikščionis stačiatikius įvardijo klaidatikiais, kuriuos reikia būtinai dar kartą krikštyti. Ar tai atsitiktinė klaida? Tarkime, kad taip. Bet juk visas klaidas ištaisyti galima ir būtina. Ir ištaisė! Pasakė, kad „protokolai dingo“.
Todėl teisingiausia: žiūrėkime ką turime, ko mums reikia ir ką galime.
Nuotraukoje – Albinas Kurtinaitis.