Pagrindinis > Naujienos > Menant vidurvasario gausą

Menant vidurvasario gausą

 

Nors per vasaros vidurį dienos pačios ilgiausios metuose, man šis laikas ypatingas kuo kitu. Tai laikas, kai pati didžiausia gyvūnų gausa. Visi augina jauniklius, pilni krūmai cypsinčių, čirškiančių geltonsnapių.

Kėliausi anksti, todėl miške visada ką nors sutikdavau. Bent jau kirtavietėje besiganančias stirnas. Vieną iš tokių rytų mačiau pagriovio krūmuose šmirinėjančią karetaičių šeimynėlę. Jaunikliai dydžiu niekuo nesiskiria nuo suaugusiųjų, jų amžių išduoda tik geltoni snapų krašteliai. Vieną nelaimėlį stirniną mačiau įšokusį į vielos tinklo tvora aptvertą plotą… Na, kaip įšoko, taip ir iššoks, bado mirtis ten jam negresia. Pasaloje nesulaukiau nei šernų, nei stirnų, nei elnių. Labai gali būti, kad žvėrys miške šiuo metu beveik nekeliauja, nes maisto pilna visur, ypač atvirose vietose – laukuose, pievose ar kirtavietėse. Užkandai, ir miegok sau. O ir įkyrių geliančių vabzdžių ten mažiau… Po trejeto valandų pasalos tuščiai tykoti pabodo, pakilau pasidairyti po nakties ant kelio paliktų pėdsakų. Ir pamačiau tolumoje nuo kelio nueinančią briedę… Nuspėjęs, kur ji pasuks, palaukiau jos ten. Sulaukiau. O tuo pačiu išsiaiškinau besiganančios briedės judėjimo greitį – 4 km/val. Pasirodo, Buktos mišką bet kuria kryptimi briedis neskubėdamas pereina per daugiausiai 2 valandas. Išgirdęs krebždesį aukštai medžiuose kitapus kelio, pamačiau ten voveraitę. Po keleto minučių – didįjį margąjį genį, pietinį purplelį. Pietiniai purpleliai (tokie pilki miško karveliai) kur kas dažnesni miesto parkuose, gyvenvietėse, tad miške juos sutikti nesitikėjau. Prisėdęs kirtavietės pakraštyje, sulaukiau poros stirnų. Tiesa, ganėsi tolokai. O jau kiek visokiausių drugių pakelės žolynuose… Tikri skraidantys žiedai. Kirtavietėje ant aukšto stuobrio rytą sveikina rudoji devynbalsė – ją ten pat matau kiekvieną kartą praeidamas pro šalį, o tai reiškia, kad visai greta slypi jos lizdelis. Ant kelio vėl radau vilko pėdsakus. Nors ir ne kiekvieną kartą juos randu, bet pakankamai dažnai…

Po dviejų dienų aš vėl miške. Tykant pavyko sulaukti tik keleto kėkštų ir šeško. Tiesa, mažasis plėšrūnas per kelią šokavo pakankamai toli, bet su fotoaparato optikos pagalba jį atpažinti buvo visai nesunku. Pabodus tūnoti prie tuščio kelio, pasukau ratu per mišką. Vos už pusės kilometro kirtavietėje tarp žaliais plastikiniais skydais apsaugotų ąžuoliukų pamačiau stirną. Geriau įsižiūrėjęs, radau ir antrą. Vėjas buvo man palankus, tad netrukus atstumą iki jų man pavyko sumažinti perpus. Gaila, sėlinti teko tiesiog prieš saulę, o aukšta žolė ir avietės slėpė ne tik mane, bet ir stirnaites. Besiganydamos šios perėjo kirtavietę skersai ir dingo drebulių jaunuolyne, o aš patraukiau toliau. Nors po medžiais ir tamsoka, bet paukštelių aplink tikrai daug. Vos keletui minutėlių stabtelėjęs, suspėjau nufotografuoti mažojo margojo genio patinėlį, juodąjį strazdą ir jauną liepsnelę. Pajudėjau toliau, ir vos už pusės kilometro pamačiau per išretintą alksnyną einančią briedę. O žolės Buktos miške tai oho kokios… Briedės kyšojo tik kupra ir galva. Nusprendžiau jos palaukti proskynoje, tad kiek suspėjau dar priartėjau prie jos ir nusiteikiau laukti. Kada atėjo arčiau, per fotoaparato ieškiklį pamačiau ją sekančius net du šviesiai rudus briedžiukus. Nedidukai, tamsiomis noselėmis… Taip visa šeima priėjo miško griovį ir ten „užstrigo“. Gal atsigerti norėjo, gal sultingesnė žolė suviliojo. Apsistojo ilgam. Mažyliai sugulė po eglaite, o mama briedė atrajodama saugojo jų poilsį. Arčiau nėjau – kam trukdyti? Didžiausia tikimybė, kad tik išbaidysiu. O jei dar briedei pasirodys, kad aš į jos vaikus kėsinuosi, tai ir užpulti gali. Taip greta praleidom daugiau nei pusvalandį. Tiek išstovėti net ir miško karalienę stebint nėra taip paprasta, tad kas kiek laiko vis prisėsdavau ir dingdavau žolėse. Atsistojęs vėl matydavau atrajojančią briedę. Taip vieną kartą pakilęs iš žolių briedės jau nepamačiau. Pagalvojau, kad nuėjo toliau, nes mane vis tik pastebėjo. Pajudėjau namų link, reikėjo praeiti briedės poilsio vietą. Ir jau pernelyg arti iš griovio (laimei, į kitą pusę nuo manęs) iškilo briedė. Pasirodo, ji tik atsigerti į griovį buvo nulipusi. Sustojau iš karto. Briedė išlipo ant griovio krašto, per petį pažiūrėjo į mane, nuėjo prie eglaitės, prisikėlė vaikus ir nukeliavo savo keliais. O aš jai beveik iš paskos – savų namų link. Dar pakeliui link automobilio spėjau pamatyti per kelią bėgančią voveraitę… Pavakare vėl išėjau į mišką. Vienoje kirtavietėje radau stirniną, kurį laiką jį stebėjau, po to iki sutemų pralaukiau žvėrių ant kelio. Nesulaukiau. Jau po saulėtekio eidamas miško keliu mačiau keletą stirnų siluetų atviresnėse miško aikštelėse. Slepiamos vis tirštėjančios tamsos jos elgėsi kur kas drąsiau nei dienos šviesoje.

Vasara įpusėjo. Lankiausi ne tik miškuose, jei tik rasdavau galimybę, visada užsukdavau ir į pamiškės laukus. Vieną netoli miško esantį pasėlių plotelį pamėgo vasarojančios gervės. Gerokai didesnį nei pusšimčio paukščių būrį ten stebėjau keletą kartų, ruošiausi ir niekaip neprisiruošiau pasistatyti ten slėptuvę… Vis miškas paviliodavo. Orai neskriaudė, tad eidavau į jį beveik kasdien. Ko jau ko, o stirnų prisižiūrėjau. Ir stirninų, ir stirnaičių, ir jau paūgėjusių stirniukų. Tiesa, gerų nuotraukų padaryti nepavyko, niekaip nesisekė pakankamai priartėti prie šių miško ožkelių. Tačiau miškas nenuskriaudė – parodė vieną iš savo retesnių gyventojų, juodąjį gandrą. Pamačiau jį važiuodamas iš eilinės pasalos. Praskrido virš automobilio ir nutūpė ant kelio prieš mane – žiūrėkite ir grožėkitės, koks miško džentelmenas teikėsi pasirodyti…

Laukuose matomi gervių pulkai vis nedavė ramybės, tad vieną vakarą susiruošiau ir dar tamsoje vis tik pasistačiau ten palapinę. Pievas klojo toks gražus rūkas, per kurį nedrąsiai brovėsi pirmieji saulės spinduliai. Taigi – fonas nuostabus, tereikia gervių. Ir jos atskrido! Visu būriu. Ir nusileido vos už keliolikos metrų. Tik ne prieš, o už palapinės… Sparnų šlamesys, ausis kurtinantys klykavimai ir tuščias laukas prieš akis. Ai, dar kiauliukių (tokie maži laukų paukšteliai) šeimynėlė, nusprendusi, kad palapinės stogas – pati geriausia vieta šeimos susirinkimui. Lengvas vėjelis pamažu išblaškė rūko gijas, romantiški saulės spindulėliai pavirto auksiniu karštu blynu, pajutau, kad palapinė vis labiau kaista. Laukas prieš mane vis dar tuščias. Namolio užsinorėjau… Pažiūrėjau į ant kelio palikto savo automobilio pusę – ogi per pievos ražienas į pasėlių lauką atžygiuoja gervių būrelis. Keletą valandų pasisekė pabūti šių paukščių apsuptyje. Dabar jau galiu pripažinti, kad vietą tada slėptuvei išsirinkau ypatingai nesėkmingai, bet iš klaidų visada galima mokytis.

Ne visus paukščius nufotografuoti yra sudėtinga. Štai baltąjį gandrą, snaudusį ant šieno ritinio, nufotografavau tiesiog per automobilio langą. Lygiai taip pat fotografavau ir kovus – vasaros viduryje jų jaunikliai jau dydžiu nenusileidžia tėvams ir kartu skrenda į laukus ieškoti maisto. Jaunus paukščius nuo vyresniųjų atskirti šiuo metu labai lengva – jie kol kas neturi baltos dėmelės aplink snapą. Ji atsiras vėliau, kai nuo dažno snapo kaišiojimo į dirvą nusitrins prie snapo pamato esančios plunksnos. Kiti paukšteliai – karklažvirbliai – mano kiemo senbuviai. Dėl jų net iš namų išeiti nereikia. Atvirose vietose orą „karpo“ ilgauodegių šelmeninių kregždžių sparnai. Jų jaunikliai taip pat jau palikę lizdus, bet skrajūnai dar silpni, tad tupinėdami ant elektros laidų ar tvorų laukia kąsnelio iš tėvų. O tie siuva nepailsdami, net į lietų per daug dėmesio nekreipia. Vos tik jaunikliai pamato kurį iš tėvų artėjant, kuo plačiau išsižioja ir bando atkreipti į save dėmesį. O tėvai dažnai neskuba atiduoti sugautų vabzdžių, norintis maisto jauniklis turi ir prie tėvų priskristi, ir vietoje papleventi, ir ore pasimaitinti. Taip ir mokosi po trupinėlį. Anksčiau galvodavau, kaip lyjant lietui skraidantys paukščiai nesušlampa? Pasirodo, vis tik sušlampa…

Miškas vasarą ne tik gyvūnų gausa pasižymi. Šilti ir drėgni orai skelbia grybavimo pradžią. Koks malonumas iš miško grįžti su pilnu kibiru baravykų… Vasarinė pirmoji baravykų „banga“ netrunka ilgai, tad pražiopsojęs gali ir be grybų likti. Tik kad man niekaip nepavyksta grybavimo su fotografavimu suderinti, jei ne žmona, tai ir be grybų likčiau. Su dideliu fotoaparatu toks ir grybavimas, o be fotoaparato grybauti irgi negaliu. Tai ir fotografuoju grybus. Taip begrybaujant iš eglės ant manęs pabiro smulkios šakelės – pasirodo, ten pora miškinių kiaunių dūko. Viena tiesiog prieš mane nusileido ant žemės, pabėgėjo iki kito medžio ir užsikabarojo vos ne į viršūnę. Aš tik tada prisiminiau, kad fotoaparatą turiu. Na, nors antrąją nusifotografavau.

Taip ir leidau savo visą laisvalaikį miške, tai žvėrelių laukdamas, tai grybus rinkdamas.

2016 m. birželio pabaiga–liepos pradžia

Vaidas KARPAVIČIUS

Autoriaus nuotraukos.

 

Karetaitė pagriovio alksneliuose. Per smilgas plaukia briedė. Žolėje nardantys stirniukai. Briedė su jaunikliais jauname alksnyne. Beveik šimto neperinčių gervių pulkas. Keliu klajojantis stirninas. Mane pastebėjo besigananti stirna. Ožiukas kirtavietėje. Frakuotas miško džentelmenas – juodasis gandras. Ant šieno rulono snaudžiantis gandras. Suaugęs kovas. Prie snapo pamato balta dėmė.  Jaunas kovas. Snapo pamatas plunksnuotas. Gervės nušienautoje pievoje ir manęs laukiantis automobilis.

 
Lesiojančios gervės. Prieš palapinę nutūpęs kiauliukės patinėlis. Mano kiemo gyventojas karklažvirblis. Iš tėvų maisto prašo šelmeninės kregždės jauniklis. Prie šelmeninių kregždžių jauniklių pritūpę pailsėti tėvai. Miške sutiktas didysis margasis genys. Jauna mėlynoji zylė. Jauna didžioji zylė. Šakeles ir lapus kelia baravykas. Mane begrybaujantį iš viršaus apžiūrinėja miškinė kiaunė. Kai kuriems grybams gamta pritrūko dažų. Čia patys paprasčiausi baravykai, tik balti. Kai šilta ir drėgna, baravykai auga tiesiog kupstais. jquery visual lightboxby VisualLightBox.com v6.1

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Taip pat skaitykite