Mūsų Tauta dar prieš šimtą metų griežtai laikėsi įstatymo: „Nemėgdžiok kito – nei iš meilės, nei iš juoko, nei iš pykčio“, nes mėgdžiojimo vienas akimirksnis gali tapti tavo ateinančioms kartoms beviltišku pragaru. Ypač nuo mėgdžiojimo saugojo mažus vaikus ir nėščias moteris. Kitos tautos tokio įstatymo nepažinojo, todėl klampojo „nepaaiškinamų atsitiktinumų“ liūne. Mūsų nerašytų įstatymų kodeksą sunaikino dvidešimtojo amžiaus antroje pusėje kartu su TAUTOS KAIMU. Dvasia buvo įvardinta mistine būtybe, o įstatymai – fantazija ir prietarais. Tautai šis laikotarpis – dvasios ir kūno GALAS – sunaikinimas.
Mums šimtmečiais „kalė į galvą“, kad esame stabmeldžių, laukinių, beraščių palikuonys. Savaime aišku, kad menkesnio proto, žemesnės kultūros europiečiai. Mus taip įvardija lenkai, rusai, vokiečiai, prancūzai, anglai ir visi šio žemyno gyventojai. Šiandieną ir mes žinome – tikime, kad jokio „mėgdžiojimo įstatymo“ nėra. Kadangi esame „menkesni“ už visus kitus, privalome kalbėti, elgtis ir gyventi, kaip ir kitų tautų gyventojai… ir jokių klausimų… jokių svarstymų… įstatymas ir taškas.
Pažvelkime į mėgdžiojimą.
Mūsų kaimynai rusai turi reikšmingus dvasinius turtus ne tik dėl savęs, bet ir dėl kitų. Prieš šimtą–du šimtus metų jų šviesuomenė (jeigu verti šio žodžio) panorėjo labiau apšviesti savo tautą, panaudojant prancūzų kalbą. Šia kalba rašė mokslinius darbus, literatūroje įterpinėjo iki trijų procentų žodžių ir sakinių, dvaruose ir iškilminguose pobūviuose kalbėjo prancūziškai. Ar tai blogai? Pasaulio tautos mano, kad vienos kultūros dvasios atspindys kitoje yra naujas „praregėjimas – šviesulys“. Mes tokį reiškinį vadinome mėgdžiojimu – apakimu – nusikaltimu, vienos kultūros parazitavimu kitoje, votimi, augančia iki ugnikalnio masto.
Prisiminkime 1871 metus. Prancūzijoje kilo betvarkė, bedievybė, galvažudybė, beviltiškumas, nepažinojimas savęs – Paryžiaus Komuna ir gyvavo 72 dienas. Jos atspindys 1917 metais pagimdė Rusijos Komuną tik su didesnėmis nelaimėmis ir mastais, kurių pasaulis nepajėgia tiksliai suskaičiuoti iki šios dienos. Skaudu, bet tikrai nesutapimas ar atsitiktinumas, o neišvengiamos mėgdžiojimo įstatymo pasekmės.
Kažkas vakar pasakė: „Mokyklose galėtų sumažinti lietuvių kalbos pamokų skaičių ir padidinti anglų, nes ji labiau reikalinga moksluose, kelionėse ir scenoje“. Ar tai blogai? „Kam blogai, tegul rėkia, o mudu su bobute važiuojam“, – pasakė nepažįstantis pasaulio ir savęs.
Angliją ištiko atsiskyrimas (Brexit) nuo Europos šalių. Gerai ar blogai? Galima tiek pasakyti: „Jeigu Anglija iškęs atsiskyrimą tūkstantį ir kelias dešimtis dienų, tai mes būsime atskirti nuo visų tautų tiek pat metų“. O dabar jau galime mąstyti – ar gerai, ar blogai.
Pastaba. Mėgdžiojimo įstatymas nebaudžia tik vergo ir prievartaujamojo.