Pagrindinis > Toli - arti > Istorijos pėdsakais > Mažytis. Kazimieras Alfonsas Pyplys (ištrauka iš knygos „Šimtas širdžių – ant Tėvynės laisvės kovų aukuro)

Mažytis. Kazimieras Alfonsas Pyplys (ištrauka iš knygos „Šimtas širdžių – ant Tėvynės laisvės kovų aukuro)

Mažytis buvo vienas žymiausių ne tik Suvalkijos bei Dzukijos, bet ir visos Lietuvos partizanų. Tai buvo žmogus legenda. Įspūdingo stoto: jo ūgis buvo 2 m. 18 cm., o pasirinktas slapyvardis „Mažytis“  buvo savotiškas antipodas jo išvaizdai. Tuo pat metu jam buvo ne svetimas  žmogiškas jautrumas ir humoras. Partizanų ryšininkė Regina Arnastauskaitė-Rozeta rašė savo dienoraštyje: „…o Mažytis (Kazimieras Pyplys) toks idealus, ir rimtas… Aš susitinku su jais miške ir mes daug juokaujam. Man labai gera, kad aš nors kiek esu jiems naudinga ir galiu padėti. Jie mumis labai tiki. Dabar laukiam karo arba kitos kokios permainos. Duok Dieve, kad jų vargas greičiau baigtusi.“

K. Pyplys gimė 1923 m. sausio 21 d. Klebiškių k. Kauno aps. valstiečių šeimoje. Jo tėvas Antanas Pyplys buvo nepriklausomybės kovų dalyvis. Kazimieras su seserimi Onute baigė V. Kudirkos pradžios mokyklą Kaune. Jis buvo linkęs į meną, mėgo drožinėti, daug sportavo. Ypač mėgo boksą. Jau nuo 15-os metų medžiojo. Dėl to išmoko taikliai šaudyti. Po pradžios mokyklos baigimo įstojo į Kauno Jezuitų gimnaziją. Vėliau mokėsi Kauno Aukštesniojoje  technikos mokykloje. Čia susipažino su  pulkininkais Laužoniu ir Butkevičiumi, daininku Kučingiu ir kitais Kauno inteligentijos atstovais.

Per pirmąją  sovietų okupaciją 1940 m. jis įsijungė į pogrindinį pasipriešinimą okupantams. Septyniolikmetį jaunuolį enkavedistai areštavo ir žiauriai kankino. Tačiau, sužinoję, kad jis draugauja su  Justo Paleckio sūnumi Vilniumi Paleckiu, jį paleido.

Prasidėjus karui Kazimieras įsijungė į sukilimą prieš okupantus gimtąjame Pakuonyje ir Kaune. Iš Kauno daboklės jis išlaisvino kelias dešimtis suimtųjų. Tada jam pasitaikė ir detektyvinio filmo vertų nuotykių.  Kartą, atvykęs į konspiracinį butą Kaune prie Rotušės,  K. Pyplys sutartinai pasibeldė į duris.  Staiga durys atsivėrė ir jose išdygo trys enkavedistai su atstatytais ginklais. Žaibiškai susiorientavęs ir išsitraukęs ginklą, Mažytis du iš jų nušovė, o trečias su lango rėmais iškrito į kiemą. Prišokęs prie lango jis nudėjo ir šį. Štai kur pravertė jo puiki orientacija, žaibiška reakcija ir jėga!

Vokiečių okupacijos metais jis tęsė kovą ir su rudaisiais okupantais. Tuo metu Kazimieras susidraugavo su Juozu Lukša ir kitais pasipriešinimo dalyviais. Ta draugystė tęsėsi per visą nepriklausomybės kovų laikotarpį.

Prasidėjus antrąjai  bolševikinei okupacijai, 1944 m. vasarą Kazimieras tapo partizanu. Jis naudojo Mindaugo, Mažvydo, Audronio, Mažyčio ir kitus slapyvardžius. Dėl dažno jų keitimo enkavedistams buvo sunku orientuotis.

1944 m. pabaigoje mūšyje prie Daukšiagirės Kazimierą sužeidė. Gydėsi slapstydamasis Kaune Maironio muziejuje. Vėliau konspiracinius butus jis turėjo Žaliakalnyje, Donelaičio gatvėje ir senamiestyje. Kazimieras kovojo Tauro apygardos Geležinio vilko, Vytauto, Šarūno ir Birutės rinktinėse. Buvo vado adjutantas ir ir specialios paskirties skyrių kovotojas. Jis išgarsėjo kaip narsus, bebaimis kovotojas. Dalyvavo net 18 kautynių, buvo keturis kartus sužeistas. Jis sugebėjo vairuoti visų rūšių transporto priemones.  

Visų mūšių, kuriuose Mažyčiui teko dalyvauti, neįmanoma suminėti. Pateikiame tik vieną epizodą. 1946 m. vasara. Žmonės ėjo į bažnyčią švęsti Devintinių. „Geležinio vilko“ rinktinės vyrai: vadas J. Stravinskas-Žiedas, K. Pyplys-Mažytis, J. Lukša-Skirmantas ir kiti partizanai susirinko Mozūriškių miško palaukėje. Išaušo rytas, o pokalbių temos vis dar neišseko.  Apie 11 val. Juozo brolis Vincentas Lukša atnešė pusryčius. Dar nespėjus partizanams pavalgyti, atbėgo ryšininkas ir pranešė kad nuo Mozūriškių pusės į mišką veržiasi enkavedistų dalinys. Vyrai apdairiai pasitraukė į tankų eglynėlį ir pasiruošė gintis. Gynybai vadovavo Mažytis. Gerai užsimaskavę vyrai stebėjo aplinką. Pirmoji enkavedistų banga praėjo pro šalį, nepastebėję nieko įtartino, tačiau iš paskos ėjęs dalinio vadas sumanė užsukti į eglynėlį. Partizanai atidengė uraganišką ugnį iš visų ginklų. Deja, tų ginklų nebuvo daug – pora kulkosvaidžių, keli automatai bei dešimtšūviai šautuvai. Taip jie norėjo sukelti priešams įspūdį, jog jų yra labai daug. Sukniubo smalsusis karininkas ir keletas kareivių, o partizanai, pasinaudoję kilusiu sąmyšiu, nepastebimai pasitraukė į miško gilumą.

Mažytis visada atsidurdavo ten, kur reikėdavo drąsos ir greitos reakcijos. J. Lukša- Daumantas aprašė kaip partizanai susidorojo su vietiniais kolaborantais, kurių veiksmai prieš partizanus ir nusikalstama apskrities komunistų veikla sudarinėjant nekaltų žmonių ešelonus trėmimui į Sibirą, šaukėsi atpildo.

Tauro paygardos partizanai jau seniai brandino mintį ir laukė tinkamos progos susidoroti su apskrities komunistų elitu. Neapykantos taurę perpildė Marijampolėje garsėjęs žydų tautybės sadistas tardytojas Aronas Greisas, kuris ypač žiauriai kankino suimtus partizanus, pirmoje eilėje moteris. Partizanai ir jų rėmėjai jautė, kad ilgiau kęsti šio sužvėrėjusio kankintojo tyčiojimosi iš žmonių neįmanoma. Buvo sumanyta pasiutusį žvėrį sunaikinti. Po vadų pasitarimo Vytauto rinktinės štabe buvo apsvarstytas ir priimtas Marijampolės represinių struktūrų sunaikinimo planas.  Partizanai pasirinko Užgavėnių metą. Netoli geležinkelio stoties, Trakiškių gatvės 4-to namo antrame aukšte buvo numatyta surengti šį „spektaklį,“ kurio pagrindinis veikėjas buvo Vytauto rinktinės štabo pareigūnas K. Pyplys-Mažytis. Partizanų planas buvo toks. Į Marijampolę jie turėjo atvykti dviem grupėm. Viena grupė sutartu laiku turėjo susprogdinti  NKVD būstinę, kur buvo dislokuotas 94-tas pasienio būrys, o kita užeiti į „balių“ ir padėti Mžyčiui susidoroti su komunistais. Partizanų ryšininkė A. Senkutė-Pušelė tada dirbo Marijampolės socialinio aprūpinimo skyriaus buhaltere. Ji sutiko prisidėti prie šio žvėries medžioklės. Patariama rinktinės partizanų ji nutarė „ištekėti“ už „komjaunuolio,“ kuriuo tapo K. Pyplys-Mažytis, o į savo „sužieduotuves“ pakviesti pažįstamus kolaborantus ir enkavedistus. Tarp jų, žinoma, garbingiausias svečias turėjo būti A. Greisas su savo viršininku.

„Sužieduotuvės“ buvo surengtos 1947 m. vasario 18 d., per Užgavėnes. Į jas pakvietė sauagumo vadą  T. Kliučionok, jo pavaduotoją A. Greisą, Marijampolės aps. ir miesto pirmąjį sekretorių, LTSR AT deputatą Steponą Bakevičių, apskrities vykdomojo komiteto pirmininką Bronių Jasiūną, pasų stalo viršininką Borisą Gurevičių,  Marijampolės MVD buhalterį  J. Tarailą ir komjaunuolę Karvelytę. Tačiau saugumiečiai, tarp jų ir A. Greisas, neatvyko. Matyt kažką nujautė ar buvo labai „užsiėmę.“ Apie „Sužieduotuvių“ tikslą žinojo tik  J. Markevičiūtė-Saulutė ir A. Senkutė-Pušelė – ištikimos partizanų talkininkės.

Pušelės „sužadėtinis,“ legendinis milžinas Mažytis, tariamas Kauno sporto mokyklos instruktorius, buvęs studentas medikas, „komjaunuolis“ vaidino žioploką įsimylėjėlį.

Balius jau įpusėjo, tačiau  partizanai vis nesirodė. Pušelė su Saulute vis bėgo į lauką pažiūrėti kur jie dingo. Mažyčiui buvo duota užduotis, kad operacija turi prasidėti 2 val.  nakties. Galiausiai grįžusi Pušelė pranešė: rinktinės vadas Vampyras nutarė, kad susidarius tokiai padėčiai (neatvykus į balių svarbiausiems „svečiams“), akcijos tikslingumo ir jos vykdymo klausimo sprendimas priklauso nuo Mažyčio. Tokiu būdu, vadas jį įgaliojo veikti savarankiškai.

Visi linksmai šoka ir dainuoja, tačiau Gurevičius ėmė kažką įtarti. Nieko nežinančiai Karvelytei jis išsitarė, kad tas sužadėtinis jam neaiškus, todėl reikėtų patikrinti jo dokumentus. Karvelytė ėmė pykti,  kaip galima įtarti jos draugės simpatiją, komjaunuolį iš Kauno? Tuo metu Gurevičius apsiramino, tačiau kišenėje laikė paruoštą pistoletą.

Grįžus Pušelei, ryžtingas, staigiai priimantis sprendimus Mažytis, suvokęs, kad tinkamesnės progos nebus, ryžosi veiktti savarankiškai. Nutilus bajano garsams, „sužadėtinis“ paragino sodinti svečius už stalo, o pats, surinkęs tuščius butelius, išėjo į virtuvę atnešti pilnų.  Pasekusiai jį Pušelei nurodė pripilti taures ir paskelbti tostą „Za Stalina (už Staliną).

Staiga atsivėrė durys ir su dviem pistoletais rankose įsiveržęs į kambarį Mažytis ėmė šaudyti į komunistus. Nuo pirmo šūvio krito Bakevičius, po to Gurevičius, Jasiūnas. Atsitiktinės kulkos pakirsta žuvo kartu su Pušele gyvenusi Ona Karvelytė. Peršauta gerkle, be gyvybės žymių, tarp nukautųjų gulėjo MVD buhalteris bajanistas Juozas Taraila.  Atšokusių kulkų buvo lengvai sužeistos ir Saulutė su Pušele. Mažytis paėmė Gurevičiaus pistoletą ir kartu su Saulute bei Pušele užrakino lauko duris ir patraukė į konspiracinį butą miesto pakraštyje.

 Atsigavęs J. Taraila, išlaužė užrakintas duris ir nusigavo į MVD skyrių. Dėl peršautos gerklės negalėdamas kalbėti, raštu parašė pranešimą apie įvykdytą „ter. aktą.“ Vasario 19 diena Marijampolėje buvo paskelbta nepaprastoji padėtis ir gedulo diena, uždarytos visos pramogų vietos. Į komunistų laidotuves atvyko pats „prezidentas“ Justas Paleckis, bet sužinojęs kaip viskas atsitiko, kalbos prie kapo nerėžė…   

Prasidėjo masinės kratos, nes įvykis buvo ne eilinis. Jis nuskambėjo labai plačiai ne tik  Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Vasario 24 d. Marijampolęs MGB  jau minėtas vyr. ltn. A. Greisas atėjo į gimnaziją ir liepė iškviesti 7-os  klasės mokinį Bronių Petrauską. Bronius išėjo iš klasės, o koridoriuje jo jau laukė čekistas Greisas, kuris įsakė eiti kartu su juo. Prie mokyklos durų juos pasitiko  automatu ginkluotas  MGB ltn. Lagutinas. Vedamas į saugumą Bronius paprašė, kad leistų  užsukti į namus palikti knygas ir apsivilkti šiltesniais drabužiais. Palikęs automatu ginkluotą  leitenantą saugoti duris, Greisas su vaikinu įėjo į vidų. Bronius neskubėdamas pravėrė spintos duris ir, vilkdamasis paltą, staigiu judesiu pabandė iš kišenės ištraukti pistoletą. Prišokęs Greisas stvėrė vaikiną už rankos ir bandė atlenkti pistoleto saugiklį. Grumtynių metu, nespėjus čekistui ištraukti savo pistoletą, trenkė keli šūviai.  Dviejų kulkų perskrosta kakta prie Broniaus kojų susmuko čekistas. Išvengęs „baliaus“ sadistas gavo galą čia, gimnazisto namuose. Skubiai išėmęs iš nukauto Greiso kišenėe ginklą, Vytenio būrio pasyvus kovotojas B. Petrauskas-Šarūnas pakeitęs savo ginklo apkabą ir pažvelgė pro langą.

Įsitikinęs, jog nukovęs „banditą“ Greisas užtruko krėsdamas namus, Lagutinas kantriai trypčiojo savo poste prie durų…Bronius pravėrė duris. Leitenantas, išvydęs vietoj šefo du pistoleto vamzdžius, atstatytus į jo veidą, pasimetė. Tuo momentu pro jo ausis prašvilpė dvi kulkos. Nespėjęs pasinaudoti automatu, leitenantas Lagutinas dėjo į kojas. Palydėjęs bėglį keliais šūviais, Šarūnas pasuko Šešupės link…Dabar jo laukė vienintelis, sunkus ir pavojingas kelias – į mišką pas savo brolius partizanus.

1947 m. kovo 6 d. Tauro apygardos vado Žvejo įsakymu kovotojui Mažyčiui už sumanumą, narsumą ir gerą orientaciją naikinant Marijampolės bolševikinį aktyvą, buvo pareikšta tarnybinė padėka ir pagyrimas. Vėliau Mažytis buvo perkeltas į Vytauto rinktinės štabą, o balandžio mėnesį paskirtas Maironio kuopos, kuri buvo tiesiogiai pavaldi Tauro paygardos vadui Antanui Baltūsiui-Žvejui, vadu. Prieš pat išvykdamas į užsienį jis dar ėjo ir apygardos vado adjutanto pareigas.

1947 m. gruodžio 15 d. K. Pyplys-Audronis (Mindaugas), kaip BDPS prezidiumo įgaliotinis, vadovaujant Juozui Lukšai-Skrajūnui, buvo nusiųstas į Vakarus atkurti sutrikusių ryšių.  Partizanai pasiėmė daug mežiagos: Lietuvos katalikų laišką Šv. Tėvui – pavergtos lietuvių tautos kreipimąsi į pasaulio tikinčiuosius, bolševikų ištremtų žmonių sąrašus, Lietuvos BDPS inteligentų kreipimąsi-memorandumą į keturių didžiųjų vakarų valstybių ministrus pirmininkus dėl Lietuvos laisvės bylos ir kitus dokumentus.

Pereiti per „Geležinę uždangą“ šį kartą nebuvo taip paprasta, kaip pavasarį. Kadangi siena su Lenkija buvo dar stipriau saugoma, partizanai nutarė eiti per Karaliaučiaus sritį. Baltais maskuojamais chalatais vilkintys, su sunkiomis kuprinėmis ant pečių ir su kovai paruoštais ginklais šeši vyrai valtimi persikėlė per Šešupę ir patraukė į Rytprūsius. Naktį ėjo per dykviete tapusia, žmogaus ūgio piktžolėmis apaugusia Karaliaučiaus žemę, o dieną ilsėjosi.  Poilsiui jie pasirinkdavo apleisų namų rūsius, šieno kupetas ar miško tankmę.  Dienos metu vienas ėjo sargybą ir ruošė maistą, o kiti ilsėjosi.

Gruodžio 21 naktį vyrai priėjo prie Rusijos-Lenkijos sienos. Priekyje buvo rusų pasieniečių saugomas tiltas per Ramintos upelį. Per šį tiltą jiems reikėjo pereiti. Prislinkę visai arti prie tilto, vyrai pamatė, jog jį saugo du ginkluoti, taukuotomis vatinukėmis apsirengę kareiviai. Juos kovotojai keliomis salvėmis likvidavo ir pasileido per tiltą pirmyn. Tačiau ant tilto juos užklupo atskubančio rusų dalinio šūviai. Vėl sutarškė partizanų automatai. Skrajūnas su  Mindaugu, perbėgę tiltą sugulė į griovą. Feliksas ir Kariūnas sušoko į apkasą. Paskutiniai per tiltą slinko Šarūnas ir Butautas.

Prasidėjo įnirtingos kautynės. Butautas, skubėdamas palikti pavojingą tiltą, šoko į kitą jo pusę ir staiga krito negyvas. Šarūnas numetė kritusio draugo automatą į upę ir, pro ausis zvimbiant kulkoms, nušliaužė nuo tilto. Rusų ugnis kiek aprimo, nes aštuoni kareiviai jau buvo žuvę. Feliksas ir Kariūnas iššoko iš apkasų ir šliaužė prie tilto, tačiau juos ėmė spausti atvykę nauji rusų daliniai. Felikso kuprinę, kurioje buvo prieštankinė granata, kliudė rusų kulkos. Pasigirdo kurtinantis sprogimas, pakilo ugnies ir dūmų stulpas. Vargšas Feliksas nespėjo net aiktelėti…

Netoliese gulinčiam Kariūnui sprogimo banga net ginklą išmušė iš rankų, tačiau jo nekliudė. Sugriebęs ginklą, jis keliais šuoliais perbėgo per tiltą. Keturi likę gyvi partizanai metėsi tolyn nuo pražūtingo tilto. Įkandin jų veržėsi rusai. Partizanai užsiglaudė už kalvos ir pasiruošė juos tinkamai sutikti. Prisileidę gana arti, jie atidengė ugnį, stengdamiesi kuo daugiau jų nudėti. Naudodamiesi reljefo priedanga partizanai ėmė trauktis į Lenkijos teritoriją. Deja, sprogstamoji kulka į koją sunkiai sužeidė Kariūną. Padėtis buvo beviltiška, todėl Kariūnas nutarė susisprogdinti. Jis išsitraukė granatą ir laukė kada prie jo pribėgs rusai. Netrukus jo draugai išgirdo kaip trenkė granata, kuri, tikriausiai, atėmė gyvybę ne tik Kariūnui, bet ir keliems rusams.

Žygeivių vargai nesibaigė pasienyje. Vėliau jiems dar teko susiremti su lenkų saugumiečiais.  J. Lukša rašė: „Pirmosioms rogėms priartėjus prie mūsų rogių (vyrai buvo sustabdę lenką ir paprašė, kad juos pavėžėtų), pastebėjome, kad jose sėdėjo ginkluoti vyrai. Dar labiau stengėmės susigūžti, vis dar tikėdami, kad jie mus palaikys paprastais civiliais, ir prasilenksime geruoju. Bet, deja…Prasilenkiant sujudo visos lenkų rogės, sutarškėjo užtaisomi automatai ir iš užpakalio mus pasveikino: Stoj! Vienu akimirksniu atsidūrėme grioviuose, ir vietoj atsakymo mūsų ugnies liežuviai laižė “smalsiąsias“ roges. Arkliai atsistojo piestu ir sukrito ant kelio. Rogėse dejavo mirštantieji. Tik vienas turėjo laimės dar su gyvybės ženklais iššokti iš rogių ir, neiššovęs nė vieno šūvio, nudūmė per sniegą…“ Iš antrų rogių, kurios važiavo kek atsilikusios,  lenkai iššoko ir subėgo į netoliese buvusius trobesius. Jie buvo tikri, kad nugalėjo jų draugai iš pirmų rogių.

J. Lukša rašo: „Prie manęs prišoko lenkų poručininkas ir užtaisydamas automatą sušuko: „Kto tam? (kas ten). Vietoj atsakymo trenkiau jam iš rankų ginklą, įrėmiau į pilvą savo „amerikanką“ ir sukomandavau: Ruki v vierch (rankas aukštyn). Čia pat atsirado Mindaugas. Lenko automatą užsimečiau ant pečių. Mindaugas pylė jam į ausį ir, parodęs ranka kryptį, šuktelėjo: „Idz do diabla, panie poručninku! (eik po velnių, ponas poručninkai).” Trobesiuose susispietę lenkai dar bandė šaudyti, tačiau sulaukė deramo  atsako ir paspruko. Trijų žygeivių nuostoliai buvo menki: rogėse paliko tik Šarūno kuprinė…

Iš Lenkijos partizanai laivu pasiekė Švediją, kur susitiko su Jonu Pajauju ir kitais išeiviais. Po to J. Lukša-Skrajūnas  išvyko į Vakarus. K. Pyplys-Mažytis suprato, kad vakarai nelabai trokšta kovojančiai Lietuvai padėti. Tuo tarpu lietuvių emigrantai buvo labai susiskaldę ir susirieję. Dėl to jis nutarė grįžti į Tėvynę.

1949 m. gegužės 1 d. švedų kateriu Mažytis išplaukė į Lietuvą.  Jis pasiryžo ir toliau kautis su okupantais, nors žinojo, kad laimėti nėra jokios vilties. Desantininkai išsilaipino ties Palanga ir nuvyko į sutartą vietą Darbėnų miške. Tik vienas Mažytis, matyt, nujausdamas kažką negero, atsiskyrė nuo grupės ir nukeliavo į Dzukiją. Tą kartą jis išsigelbėjo, nes jo draugus areštavo partizanais apsimetę MGB smogikai. Deja, ir jam neilgai teko gyventi. Netrukus Nažytį susekė ir išdavė MGB agentas V. Butkus.

1949 m. rugsėjo 23 d. agentas atvedė enkavedistus prie K. Pyplio-Mažyčio slėptuvės Kalesninkų miške, Daugų vls., Alytaus aps. Bunkeryje jis buvo su poetu partizanu Juozu Makarevičiumi-Žilvičiu. Užėmę patogią poziciją, kovotojai atkakliai priešinosi. Jie nukovė net 18 enkavedistų. Matydami, kad ilgiau neatsilaikys, nes baigėsi šaudmenys,  Mžytis susisprogdino, o Žilvitis nusišovė. Netverdami pykčiu okupantai  K. Pyplio-Mažyčio lavoną apipylė sieros rūgštimiir numetė Kaune prie MGB būstinės. Kur užkasė niekas nežino. Argi azijatai galėjo pasielgti kitaip? Juk jie bijojo ir mirusių laisvės kovotojų.

1949 m. K. Pypliui-Mažyčiui buvo suteiktas partizanų leitenanto laipsnis, o 1950 m. gruodžio 31 d. Lietuvos partizanų vadovybė jam suteikė laisvės Kovos Karžygio garbės vardą. Kartu jis buvo apdovanotas pirmojo laipsnio  (su kardais) laisvės kovos kryžiumi. 1997 m. Kazimieras Pyplys-Mažytis (po mirties) buvo apdovanotas Vyčio kryžiaus ordinu (LR Prezidento dekretas Nr. 1458). K. Pyplio portretas, nutapytas dailininko P. Lapės, kabo Romos Šv. Petro bazilikos Šv. Kazimiero koplyčioje.

Nuotraukoje – Kazimieras Pyplys-Mažytis.

Juozas Lukša-Skrajūnas ir Kazimieras Pyplys-Mažytis (pritūpęs deš.) su juos į žygį išlydinčiais Tauro apygardos partizanais.
Fotografuota 1947 m. gruodžio 14 d.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.