Penktadienis, lapkričio 16, 2018
Pagrindinis > Žmonės > Nuomonių kaleidoskopas > Matyti save žurnalo viršelyje – malonu ar slegia?

Matyti save žurnalo viršelyje – malonu ar slegia?

 

Birželio 8 dieną sukako lygiai pusė metų, kai nuo pernykščio gruodžio 8-osios kiekvieną šeštadienį prekyboje pasirodo naujas žurnalo „Mūsų savaitė“ numeris. Šis Marijampolės krašto žurnalas – tai MES patys, MUMS ir apie MUS. Kiekvienas numeris – kokybiškas, spalvotas, nuotaikingas, savo „drabužiu“ niekuo ne prastesnis už kitus Lietuvoje leidžiamus gyvenimo būdo žurnalus. Pirmiausia jis būsimus skaitytojus, radusius naują numerį spaudos leidinių lentynoje, patraukia savo viršelio nuotrauka – daugeliui mūsų krašto gyventojų pažįstamo ar bent jau matyto žmogaus. Iš „Mūsų savaitės“ viršelio žvelgė jau per 20 Marijampolės krašto žmonių. Bet ne televizijos greitai ir lengvai išpopuliarintų scenos „žvaigždžių“, o paprastų, tik kuo nors SVARBIŲ žmonių. Svarbių savo kasdieniu triūsu, ilgamete patirtimi, užbūrusiu pomėgiu, moralės vertybėmis ir dorybėmis, neeiliniais pasiekimais, žavinčiu talentu… Dauguma kalbintųjų pasipasakoti nežinojo, kad po kelių dienų jų nuotrauka papuoš žurnalo viršelį. Todėl ir smalsu, kokia buvo reakcija tai išvydus? Kokios nuotaikos vyravo? Gal dėl to kas nors pasikeitė? O gal netikėtas viešumas slėgė?..

Lai kalba patys „Mūsų savaitės“ viršelių veidai…

Ignas MATULEVIČIUS, Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijos gimnazistas, aviamodelių sporto Lietuvoje čempionas:

– Tikrai džiugios nuotaikos tada, balandžio pradžioje, mane valdė. Kadangi straipsnis apie mane buvo pavadintas „Tik keli draugai žino, kuo užsiimu“, tai sulaukiau tokių pat pasakymų iš savo draugų: „Dabar jau ir aš žinau, kuo užsiimi!“ Malonu! Apie mano pomėgį ir pasiekimus daugiau rašyta užsienio spaudoje, kur esu dalyvavęs tarptautinėse varžybose, o ne Lietuvoje. Bet ant žurnalo viršelio mano nuotrauka buvo pirmą kartą. Šis faktas nėra ypatingai svarbus mano laimėjimas ar pasiekimas – nereikia pūsti burbulo. Buvo daug gerų emocijų, ir tiek. Niekas „žvaigžde“ nevadino, niekas nesišaipė, jokių pavydo nuotaikų nejutau, piktų replikų negirdėjau. Viskas vėl eina sena vaga. Mano kasdienybėje tas viršelis tikrai nieko nepakeitė. Buvo ir praėjo. Bet pasikartosiu: jausmas tikrai geras!

Daiva KVEDARIENĖ, Kalvarijos policijos tyrėja, kinologė, trijų vaikų mama:

– Manau, kad kiekvienam būtų malonu kada nors patekti ant kokio nors žurnalo viršelio, tik, aišku, kai kartu skelbiamos gerosios žinios, o ne blogosios. Man dėl to buvo įvairių reakcijų. Kolektyve keli kolegos šmaikščiai mestelėjo, kad dabar aš – kaip „žvaigždė“! Esą ar galima kreiptis taip pat, kaip ir anksčiau? Žinoma, supratau, kad tai – tik humoras. Beje, tuo metu kaip tik atostogavau, tai, ko gero, daugiau nuotaikų liko man nežinomų. Iš kai kurių Kalvarijos gyventojų sulaukiau pagyrų, kad gražiai atrodau nuotraukoje, girdėjau ir liaupsių savo mamai, esą ji užaugino šaunią dukrą, atsidavusią savo darbui. Jokių neigiamų emocijų tikrai nepatyriau. Bet jeigu ir būčiau sulaukusi kokios nors kritikos, būčiau numojusi ranka. Aš visada sakau: jeigu žmonės apie tave kalba, vadinasi, ne tik gyvas, bet ir įdomus esi! Tiesa, Jungėnų kaimo, kur gyvenu su šeima, paštininkė atėjusi net apkabino stipriai mane ir pasveikino. Nesupratau, kokia proga! Tada pasakė, pavadino šaunuole. O vienas pagyvenęs vyriškis iš mano, apylinkės inspektorės, aptarnaujamos apylinkės, toks humoristas, net sakė išsikirpęs tą žurnalo viršelį ir pasikabinęs ant sienos bei pabučiavo man į ranką. Didesnį dėmesį tuo metu tikrai jutau. Ar jis būtinas, nesiimu spręsti, bet nemalonu nebuvo.

Mindaugas JUŠKAITIS, aktyvus Šunskų kaimo (Marijampolės sav.) gyventojas, naujų potyrių ieškotojas:

– Man buvo labai malonu matyti savo nuotrauką ant viršelio. Esu ne kartą kalbintas ir aprašytas įvairių leidinių žurnalistų, matęs savo nuotrauką laikraščiuose, bet ant leidinio viršelio mano nuotraukos dar nebuvę. Tačiau šio fakto labai nesureikšminu. Be abejo, draugai šmaikštavo, kad dabar jau esu „žvaigždė“, tad užriesiu nosį ir panašiai. Neslėpsiu – buvo neįprasta, vos atsidūrus prekybos centre, tarp gausybės žurnalų matyti ir „Mūsų savaitę“, kurios viršelyje išvydau save. Kažkaip keista, bet vis tiek malonu. Žinoma, šį žurnalą pasidėjau saugiai, kad gerokai vėliau būtų ką prisiminti. Taigi nieko kažko labai ypatingo dėl to viršelio nenutiko, bet pats viduje jaučiausi tarsi pakylėtas.

Rasa GUDAITIENĖ, verslininkė, Vilkaviškio aliejinės šeimininkė:

– Nemanau, kad atsiras tokių, kurie pasakys, kad jiems žvelgti iš žurnalo viršelio yra nemalonu! Smagu! Man tai buvo netikėta, nežinota – gal todėl ir nuotaikos tomis dienomis buvo kiek kitokios. Neįprastas jausmas buvo užvaldęs, kai pirkau net kelis to žurnalo numerius, nes norėjau padovanoti artimiausiems žmonėms. Viena pažįstama moteris, pamačiusi, kad imu kelis tokius pačius žurnalus, atvirai nusistebėjo. O kai parodžiau save viršelyje, pati sutriko! Beje, ant tokio kokybiškai išleisto žurnalo viršelio matyti save – toks „auginantis“ jausmas. Draugai gyrė, pati irgi tai suprantu. Juokingiausia buvo tėčio reakcija: esą toks mažas fotoaparatas buvo, o tokios geros nuotraukos išėjo… Turiu pasidėjusi tą žurnalą – tiesiog malonu. Galiu drąsiai pasakyti, kad tokių malonių, bet neįprastų smulkmenų mūsų kasdienybėje reikia kuo daugiau.

Pijus URBONAS, Marijampolės sporto mokyklos direktorius:

– Oi, man išvysti save žurnalo viršelyje buvo didelis siurprizas, nes, kalbėdamasis su žurnaliste, apie tai tikrai nežinojau ir net nenumaniau. Pas mus įprasta tokių žurnalų viršeliuose matyti gražuoles arba labai jau nusipelniusius žmones, o čia susidomėta paprastu žmogeliu… Smagu! Tik jeigu būčiau žinojęs iš anksto apie tokius planus, tai būčiau dailiau apsirengęs, pasipuošęs – juk ne vieną dieną tas vaizdas paskui lieka. Mums, tokios kartos žmonėms, tai svarbu. Kai tik pasirodė žurnalas su mano nuotrauka viršelyje, o aš jo dar nebuvau matęs, man skambino ne vienas pažįstamas žmogus ir sveikino, džiaugėsi, gyrė. Paskui tą patį darė ir sutikti pažįstamieji, auklėtinių mamos. Buvo labai malonu! Tas numeris man pavirto dovanėle, kurią maloniai įteikiau broliui, keliems kitiems artimiems žmonėms. Nuo to laiko žurnalą nuolat skaitau, užsiprenumeravau, kad nereikėtų ieškoti, ir džiaugiuosi radęs daug pažįstamų veidų, iš perskaitytų tekstų sužinojęs, kas kuo kvėpuoja. Tai įdomu. Savas žurnalas!

Ieva LAUKYTĖ

Redakcijos archyvo nuotraukos.

Nr. 23 (27), 2013 m. birželio 8–14 d.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.