Pagrindinis > Žmonės > Likimai > Marijampolietę iš emigracijos tėvynėn sugrąžino… meilė

Marijampolietę iš emigracijos tėvynėn sugrąžino… meilė

 

Meilė, tikroji gyvybinė energija, leidžia ne tik kurti, skristi, bet ir kasdienybės rate lyg nuostabiame šokyje suktis. Meilė, kaip teigiama Šventajame Rašte, kantri, maloninga, nepavydi, gali žmogų pakelti į beribį aukštį, ką jau kalbėti apie atstumą, matuojamą kad ir tūkstančiais kilometrų, kurį jai įveikti vieni niekai! Meilei nėra nieko neįmanomo – tai iliustruoja istorija, kuriai jau treji metai ir kuri šių metų liepos pabaigoje bus vainikuota vestuvėmis.

Marijampoliečiai (taip jie save vadina, nors penkias dienas per savaitę dėl darbo gyvena Vilniuje) Eglė VILKAUSKAITĖ (25 m.) ir Deividas RAGUCKAS (34 m.) į naujuosius, 2015 -uosius, metus įžengė kaip sužadėtiniai. 2014 -ųjų ir 2015 -ųjų metų sandūroje Deividas po trejų metų draugystės savo mylimajai pasipiršo, o Eglė sutiko, kad ant jos kairės rankos bevardžio piršto mylimasis užmautų sužadėtuvių žiedą, šalia kurio liepos pabaigoje puikuosis vestuvinis žiedas.

„Tai mano žmogus“, – vienas apie kitą kalba Eglė ir Deividas bei dėkoja likimui, kuris jiems, po vieną nuėjusiems nelengvą kelią, pagaliau leido būti kartu ir savo pavyzdžiu teigti, jog meilė, pati stipriausia jėga pasaulyje, yra visko pradžia ir pabaiga. Būtent meilė Eglę, darbščią, racionalią merginą, išplėšė iš sėkmingos emigracijos ir sugrąžino į tėvynę, nebyliai sakydama: „Čia tavo vieta…“

Emigrantė – jau nuo mokyklos suolo

Eglė, dar besimokydama Marijampolės 5 –ojoje vidurinės mokyklos (dabar – J. Totoraičio progimnazija. – Aut. past.) vyresniosiose klasėse, jau matė galimybę save realizuoti užsienyje: Airijoje su šeima gyveno jos sesuo, tad po 11 klasės Eglė, nuvykusi pas seserį, ten ne tik svečiavosi, bet ir dirbo miestelio parduotuvės-kavinės darbininke. Baigusi vidurinę, mergina, įstojusi į Vilniaus universitetą neakivaizdžiai studijuoti ekonomikos, savo gyvenimo planus siejo ir su Airija: norėdama būti nepriklausoma ir finansiškai, ji, devyniolikmetė, iškart po sėkmingai pasibaigusių stojamųjų egzaminų išvyko į Airiją ir jau kitą dieną po atvykimo dirbo parduotuvėje-kavinėje. Deja, dideliems planams išsipildyti nebuvo lemta: darbas užsienyje ir studijos Lietuvoje, kaip parodė pirmoji sesija, pasirodė sunkiai suderinami dalykai. Eglė neišlaikė dviejų egzaminų ir mokslus išvis nutraukė – suprato, jog neįstengs sėkmingai išlaviruoti, tad visas jėgas ėmė skirti darbui. Sekėsi tiesiog puikiai. Kurį laiką padirbusi minėtoje parduotuvėje, Eglė perėjo dirbti į viešbutį. Iš pradžių – padavėja, tačiau laikui bėgant atsirado ir karjeros galimybių: gabią, darbščią, sumanią merginą darbdaviai pastebėjo (Eglė dėjo dideles pastangas būti pačia geriausia, netgi anglų kalbą ji išmokusi taip gerai, kaip tik įmanoma, prisimena: Airijoje gyvendama, net sapnuodavo, mąstydavo angliškai), pakėlė atlyginimą, taip pat pareigas: Eglė tapo viešbučio renginių organizatore. Viskas, rodės, klostėsi puikiai. Apie Lietuvą mergina mąstydavo kaip apie tolimą ateitį, mat kol kas jos gyvenimas sukosi čia, Airijoje. Patraukli šviesiaplaukė, niekada nestokojusi priešingos lyties atstovų dėmesio, apie šeimyninį gyvenimą nemąstė: tiesa, visada turėdavo draugų (beje, lietuvio – nė vieno), tačiau nebuvo sutikusi vyro, su kuriuo būtų tikėjusis sieti savo ateitį. Be to, kaip jai tuomet atrodė, karjera, mokslas (Eglė mokėsi Dublino verslo mokykloje), įsitvirtinimas gyvenime buvo jai prioritetai.

Lyg žaibo blyksnis

Taip atėjo 22 -asis Eglės gimtadienis. Jį su draugėmis švęsdama mergina garsiai prisiekinėjo, jog bent metus gyvensianti sau: jokių vaikinų, jokių meilės istorijų. Ir pati tuo tikėjo. O po mėnesio – kelionė į Lietuvą – pusseserės vestuvės. Taigi kartu su sesers šeima sėdėdama lėktuve, skrendančiame į Lietuvą, Eglė mąstė apie savo karjerą, ateities planus, kuriuos dabar kol kas tvirtai siejo tik su Airija.

O vestuvėse pasirodė jis. Lietuvis. Ne toks, kokie paprastai ją supdavo, tačiau buvo aišku iš pat pradžių: šiam vyrui lemta sujaukti jos visus ankstesnius planus, mat nuo pat pirmųjų pažinties akimirkų užplūdo jausmas lyg jį pažinotų visą gyvenimą – tokio dvasinio artumo Eglė niekada dar nebuvo patyrusi. Tačiau viešnagė Lietuvoje buvo labai trumpa. Vos pora dienų, ir mergina jau skrido atgal, į Airiją, tačiau mintyse jau buvo jis…

…Deividas nesuvokė, kas vyksta. Atvyko į draugo vestuves, tiesa, su kilnia misija – įamžinti šios dienos akimirkas fotoaparatu bei vaizdo kamera – ir staiga mergina, nuo kurios akių negalėjo atitraukti vos ją pamatęs. „Žiauriai graži“, – pirmoji mintis ir lyg žaibas smogęs stiprus jausmas, kuris jau susipažinus ir pabendravus net išgąsdino: rodos, mergina būtų buvusi šalia jo visą gyvenimą – sava sava… Kažkur toli liko jo praeitis, kuri į sąmonę įsirėžė ne itin malonia patirtimi…

„Sunkus“ vaikas

Deividas, atsigręždamas į savo praeitį, pastebi ne vieną atvejį, kai per plauką buvo išgelbėtas nuo didelių paslydimų. Mokydamasis tuometinėje Marijampolės 6 -ojoje vidurinėje mokykloje (dab. Sūduvos gimnazija. – Aut. past.) mokytojams buvo tikras galvos skausmas dėl savo elgesio. Jam netgi buvo pasiūlyta gera valia palikti mokyklą, kad biografijoje nebūtų pašalinimo iš mokyklos dėmės. Taigi Deividas brandos atestatą gavo Suaugusiųjų mokymo centre, „išplėšęs“ stebėtinai aukštą pažymių vidurkį: 9,3 – taip jis atsikirto į tėvų priekaištus dėl elgesio bei prastų pažymių. Apskritai, kaip pastebi vyriškis, paauglystėje ir ankstyvoje jaunystėje jis buvo „sunkus“, drąsiai save vadina ir gatvės vaiku, kuriam labai netoli buvo net ir iki kalėjimo. Iš šio liūno jį ištraukė… aerodromas, kuriame nuo mažens lankėsi kartu su tėčiu parašiutininku. Parašiutų sportas Deividą taip „užkabino“, kad jis atsispyrė gatvės, draugų traukai, kad tik aerodrome būtų pageidaujamas. Netgi tuoj po vidurinės mokyklos baigimo, atlikdamas būtinąją karinę tarnybą, su parašiutais nesiskyrė. Dar daugiau. Per armijos metus atliko net 200 šuolių, susipažino su ne vienu tituluotu parašiutų sporto instruktoriumi, uoliai sėmėsi iš kiekvienos tokios pažinties patirties (šiandien Deividas Raguckas – Marijampolės aeroklubo pažiba, parašiutininkas-instruktorius, sportininkas, pelnęs daugybę apdovanojimų įvairių tokio pobūdžio varžybų metu, sukaupęs 2260 šuolių bagažą).

Svajonėse – moters idealas

Po armijos jaunas vyras įsidarbina spaustuvėje Vilniuje (išdirba ten 8 metus), reguliariai grįžta į Marijampolę, aktyviai ne tik šokinėja parašiutu, bet ir filmuoja šuolius, montuoja, gamina video siužetus, šioje srityje vis tobulėja, kol savo jėgomis ima taip pasitikėti, kad ieško jau operatoriaus darbo. Jau šešti metai eina, kai Deividas – UAB „Be tabu ir Ko“ operatorius. O asmeniniame gyvenime, kaip pats sako, nesiliovė siautęs chaosas. Deividas, vos grįžęs iš armijos, savo gyvenimą įsivaizdavo gana paprastai: iki 26 -erių – draugai, draugės, šuoliai, o 26 -erių sulaukus bus ir vesti metas. Ir iš tikrųjų taip buvo (matyt, užsiprogramavo sau tokį scenarijų). Deividas vedė. Skubiai. Netrukus gimė dukra (dabar Nikolė jau pirmokė), tačiau greitai ir išsiskyrė. Vyras nenoriai kalba apie savo santuoką, tik prasitaria, jog tuomet, kai vedė, dar savo žmogaus nebuvo sutikęs… Po skyrybų baimė vėl nudegti vertė atsargiai žiūrėti į santykius su priešinga lytimi. Deividas neslepia: bijodavęs ir įsipareigoti, o jei dar mergina, su kuria, rodos, jau mezgėsi kažkoks ryšys, imdavo ir pateikdavo ultimatumą: „Arba aš, arba aerodromas!“, Deividas vienareikšmiškai pasakydavo: „Aerodromas!“ ir bėgdavo tolyn, kol vėl pasikartodavo panašus scenarijus. Šitaip blaškydamasis vis tik ilgėjosi tikro ryšio, svajonėse piešė moters, su kuria galėtų auginti vaikus, statyti namą, sodinti ąžuolą, idealą, kurio tikrovėje vis nepavykdavo sutikti…          

Tarp Lietuvos ir Airijos

Vestuvės, Eglės ir Deivido pažintis pralėkė kaip akimirka, o  atėjus Eglės išvykimo į Airiją metui abu žinojo: ši pažintis lemtinga,  jie daugiau jau niekada nebus tokie, kokie buvo…

Kitas staiga „iškeptos“ poros susitikimas įvyko po trijų savaičių. Deividas pas Eglę atskrido į Airiją. Būnant kartu, laikas prabėgdavo kaip akimirka, ir vėl – išsiskyrimas, bendravimas per „Skype“ ir kito susitikimo nekantrus laukimas. Nors jausmai, rodės, begaliniai, Eglė gebėjo ir racionaliai mąstyti: rodos, lėktų pas jį į Lietuvą, viską mestų, bet laikėsi: buvo likę dar vieni metai mokytis, nusprendė vis tik baigti mokslus, o jau tada – tikrai niekas nesulaikys jos svetimoje šalyje.

Pora susitikdavo kas mėnesį – arba Eglė skirsdavo Lietuvon, arba Deividas Airijon. Jausmai liepsnote liepsnojo. Prie kompiuterio jie praleisdavo valandų valandas, vogdami laiką nuo miego, kad tik vienas kito balsą ilgiau girdėtų, dienas skaičiuodavo iki naujo susitikimo. Pokalbiams temų niekada nepritrūkdavo, pritrūkdavo tik laiko išsakyti, ką vienas kitam jaučia, kaip praleido savo dieną, kokias svajones puoselėja. Šitaip prabėgo metai. „Tai geras santykių išbandymas, – dabar sako Eglė. – Jei gali žmogų mylėti per atstumą visus metus, niekas jau nebaisu“.

Eglė ir Deividas vienas kitą iš karto priėmė tokius, kokie jie yra. Eglės negąsdino Deivido praeitis, su mylimojo dukra mergina iškart rado bendrą kalbą, jų santykiai draugiški. Nepateikė ji ir ultimatumo: „Aerodromas arba aš!“, netgi du kartus su Deividu šoko su dviviečiu parašiutu, kad suprastų jį geriau, nors neslepia: abu kartus baimė už ją didesnė buvusi. Nors Eglė parašiutais per daug nesižavi, ji greta Deivido aerodrome.

Grįžus į tėvynę

2013 m. balandžio 31 d. Eglė parskrido į Lietuvą jau visam laikui. Nors ir ruošėsi tam, puikiai žinojo, jog nebus lengva čia įsitvirtinti. Airijoje buvo ne tik gerai apmokamas darbas su karjeros galimybe (beje, prieš išskrendant merginai darbdavys siūlė ir aukštesnes pareigas, ir didesnį atlyginimą, bet ji vis tiek nepasiliko), ten jau buvo ir savo aplinka, draugai.

Eglė apsigyveno pas Deividą nuomojamame bute Vilniuje, jai visiškai nepažįstamame svetimame mieste. Darbo paieškos buvo nelengvos. Eglę stebino lietuvių potencialių darbdavių nelankstumas: ne vienas pokalbis dėl darbo baigdavosi suvokimu, jog darbdaviui nerūpi darbuotojo kompetencija, jos kilimas, taip pat karjeros galimybės. Bet po pusantro mėnesio paieškų Eglė pagaliau įsidarbino (dirba tarptautinėje įmonėje). Jau dveji metai ten, per pusantrų darbo metų mergina pasiekė, kad būtų pakelta ir pareigos, ir atlyginimas. „Visur reikia dirbti, – sako Eglė, – mano požiūris dėl to nepasikeitė: jeigu stengiesi, turi būti pastebėtas“.

Belaukiant svarbiosios dienos

Eglė ir Deividas jau ruošiasi savo vestuvėms, kurios įvyks liepos 24 d. Treji metai kartu, o tarpusavio pasitikėjimas, pagarba vienas kitam, meilė tik auga. Pora neslepia: per tą laiką rimtai dar nebuvo susipykę, o apsižodžiavo pirmą kartą po 2 metų draugystės. Jie abu žino, kad jų šeima bus tvirta – kitaip negali būti! Kas jiems šeima? Tai – namai, kuriuose šilta, jauku, švaru, vaikai, ramybė, ištikimybė, pasitikėjimas, o jei trumpai – tai laimė.

Laima GRIGAITYTĖ

Asmeninio albumo nuotraukos.

Tie, kuriuos domina darbas Norvegijoje, gali pasinaudoti Headex.eu paslaugomis 

 

P.S. Žemiau pateiktas Deivido sukurtas filmukas, iliustruojantis poros šuolį parašiutu.

 

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Taip pat skaitykite