Pagrindinis > Žmonės > Ad memoriam > Marija Krasauskienė: „Nežinojau, kas yra dykinėjimas ir nuobodulys“

Marija Krasauskienė: „Nežinojau, kas yra dykinėjimas ir nuobodulys“

 

* * *

Kai aš išeisiu

į miglotą tylą,

tamsesnę net už

naktį drumzlino

rudens,

sakykite, ar ten

jausmai prabyla?

Sakykite, kas Žemėj

už mane

gyvens?

Jūs tylite…

Atsakymas įstrigo…

Matyti, klausimas

ir Jums

painus.

Žinau, kad Žemėje

pavasariais žydės alyvos

ir paukščiai suks,

kaip įprasta,

lizdus.

O jeigu šviesoje

svajonės dar neišsipildė,

o jeigu Žemėje

gyvenant neatrastas

dangus?

Tai, sako, –

bus sunku ir Amžinybėj.

Tai pasakykit:

su manim

kas bus?!  

Taip prieš gerą dešimtmetį rašė marijampolietė buvusi pedagogė, poetė Marija KRASAUSKIENĖ. Egzistencinių klausimų nagrinėjimas filosofiniame lygmenyje tiek cituotame eilėraštyje, tiek kituose autorės kūriniuose, persijojant juos per savo vidinių išgyvenimų prizmę, pasitelkiant gyvenimo patirties subrandintas įžvalgas, tuomet, kai autorės gyvenimo knyga dar buvo intensyviai rašoma (žinoma, daugiausia jos kūryba!), skambėjo visiškai kitaip nei dabar, kai jau yra užverstas paskutinis puslapis… Šių metų rugpjūčio 3 d. po sunkios ligos, eidama 83 -uosius metus, Marija Krasauskienė mirė (palaidota Marijampolės naujosiose kapinėse). Liko jos kūryba, liko prisiminimai, kuriuose ji – kupina inteligencijos, jaunatvinio optimizmo, prieš kurį laikas buvo bejėgis, nepaprastai jautri, amžina romantikė, poetinį žodį guldanti į posmą iš sielos virpesių.

M. Krasauskienė, kaip poetė, pasireiškė išėjusi į pensiją. Jos gyvenimo knygoje buvo dvi ryškios dalys: pirmojoje – ji, kaip pedagogė, mokyklų inspektorė, kurios gyvenimas buvo genamas nuolatinės pareigos ir atsakomybės, antrojoje – ji kūrėja, kurios dvasinė laisvė vis skubėjo į eilėraščio tylą. Tokia ji išliks jos artimųjų, visų ją pažinojusiųjų atmintyje…

Marija Krasauskienė gimė 1932 m. kovo 15 d. Kaune. „Tėvelis anksti iškeliavo amžinybėn. Mamytė, matyt, jį labai mylėjo, kad būdama jauna, graži, ori moteris, neparvedė patėvio, – rašė ji autobiografijoje. – Gyvenau pas senelius, beveik 30 metų praleidusius užsienyje, Simne“.

Baigusi Simno pradžios mokyklą labai gerais pažymiais, buvo priimta į pirmą gimnazijos klasę, kurią, jau pavadintą vidurine mokykla, baigė 1951 m. „Būdama plačių interesų, – prisiminimais dalijosi Marija, – dalyvavau įvairių būrelių veikloje. Daugiausia laiko atimdavo choras, sporto, dramos, šokių būreliai. Rašiau straipsnelius į mokyklos sienlaikraštį, apipavidalindavau jį. Labai mylėjau knygą, o kūrėjai prilygo dievams. Ligi šiol nežinau, kas yra dykinėjimas ir nuobodulys“.

„Jaunystėje buvau labai turtinga, – vėl ištrauka iš Marijos autobiografijos. – Turėjau nuosavą ežerą, dangų, debesis ir žvaigždes, ajerų aitrį, meldų šlamėjimą, drebinantį būgų baubimą, bažnyčios varpų gaudesį. Atsisėdusi ant ežero kranto, ganydavau spalvingus saulėlydžius. Išbraidžiodavau ežero mėnesieną, valtele raižydavau veidrodinį jo paviršių, tai skrosdavau bangas arba, už žolių tinklų panėrusi, sieksniuodavau į kitą krantą“. Jaunystės turėti turtai ir jų nostalgija vėliau išsiverš eilėmis:

Jaunystės žemėj

nėr kur prisiglaust…

Daržely – akmenys

po auksu mėnesienos.

Nėra namų,

link ežero – takų.

Tik senas sodas

snaudžia vienas.

Per jį lengvai skrendu

prie ežero krantų

ir prie žolių tinklų

skubu bangon panirti.

Kad plūduras žiedų

apglėbtų švelnumu,

prisiminimams kad

neleistų mirti…

Tik aš… Ir praeitis…

Krante gaivus pietys

aitrumą ajerų

į veidą taško…

Šnarėjimas ievų!..

Mirksėjimas žvaigždžių!..

Žara… Bažnyčios varpas…

Drasko…   

 „Karo liepsnose sudegė troškimai ir dūmais pavirto svajonė tapti medike“, – vėliau sakys Marija apie savo pasirinkimą – pedagogės kelią. Baigusi Vilniaus valstybiniame pedagoginiame institute rusų kalbos ir literatūros specialybę, pedagoginę karjerą pradėjo Lazdijų rajono Verstaminų septynmetėje mokykloje, esančioje netoli Kalniškės miško. Prasidėjo nerimo dienos ir nežinia kuo pasibaigiančios naktys. Tai vieni, tai kiti. Ir nežinia, nuo kurių kulkos… Išgyveno… 1956 m. ištekėjo. Susilaukė dviejų vaikų, atnešusių džiaugsmo, naujų vilčių ir naują prasmę gyventi (šiuo metu dukra Loreta – Marijampolės savivaldybės administracijos vyriausioji specialistė, jaunimo reikalų koordinatorė, sūnus Vilmantas – UAB „Marijampolės mera“ Kauno padalinio vadovas, daugkartinis Lietuvos veteranų plaukimo čempionas, rekordininkas, pasaulio, Europos tokio pobūdžio pirmenybių dalyvis, vienas iš klubo „Torpeda“ steigėjų, plaukimo maratonų entuziastas, nugalėtojas, prizininkas).

1957 m. persikėlė gyventi į Marijampolę. Dirbo Igliškėlių, Šešupės aštuonmetėse, J. Jablonskio vidurinėje mokykloje. Nuo 1967 m. jos pagrindinė darbovietė buvo rajono, vėliau miesto Liaudies švietimo skyriai. Pradžioje – moksleivių Profesinio orientavimo kabineto psichologės pareigos, po ketverių metų – vedėja. Po to – darbinio mokymo ir profesinio orientavimo inspektorė, Liaudies švietimo skyriaus vedėjo pavaduotoja, inspektorė mokymo – auklėjimo klausimais. Gilino žinias Respublikiniame mokytojų tobulinimosi institute. Studijavo psichologiją, profesinio darbo organizavimą mokykloje, sėmėsi vadovavimo mokyklai išminties, mokėsi kontrolės meno, dėstomų disciplinų metodikos žinių ir kt. Buvo kviečiama į minėtą institutą kaip neetatinė lektorė skaityti paskaitų psichologijos ir profesinio orientavimo klausimais. Drauge su profesoriumi Leonu Jovaiša apibendrino moksleivių specialiųjų gabumų tyrimo medžiagą. Darbas „Operatyvinė atmintis“ buvo paskelbtas Pabaltijo psichologų konferencijoje, 1971 m. išspausdintas konferencijos tezių rinkinyje,  susilaukė mokslininkų susidomėjimo ir pripažinimo.

Užtarnautas poilsis, arba pensija, Mariją užklupo lyg perkūnas iš giedro dangaus. Ne jos natūrai buvo „nieko neveikti“! „Intensyvios ilgalaikės studijos, įvairiapusė darbo patirtis neleido ramiai gyventi ir ilsėtis“, – vėliau ji rašys autobiografijoje. Ir tikrai! „Po ilgo tylimo prabilau… Eilėmis, – teigė Marija. – Bandau prisiliesti prie širdies virpesių, sielos vingių, prie džiaugsmo, skausmo, nusivylimo ir vilties… Savo, tavo, kitų. Prie Būties prasmės ir niekam nežinomos Amžinybės“. 2003 m. išleista pirmoji jos eilėraščių rinktinė „Tau tiesiu ilgesingas rankas“, 2010 m. – „…kai laiko grandinės sugūra“, 2012 m. – „…kad nelaukėtų širdis“. Marijos kūriniai spausdinti visuose keturiuose Marijampolės literatų klubo „Sietynas“ almanachuose, laikraščiuose „Savaitė“, „Suvalkiets“, šv. Arkangelo Mykolo parapijos leidinyje „Arčiau Tavęs“. 

Kūryba  įprasmino Marijos būtį: ji būdavo ne vien mama, močiutė (Marija sulaukė keturių anūkų: Rūtos, 28 m., Ievos, 18 m., Simono, 25 m., Jokūbo, 13 m.), net prosenelė (proanūkiui Leon Efe – metukai ir 3 mėn.), bet ir kūrėja, kurios misija – savo sielos virpesius, ieškojimus, panaudojant žodžio galią, paversti universalia kalba, suprantama kiekvienam. Marija iki pat paskutinės savo gyvenimo akimirkos liko ištikima savo misijai… Štai kodėl jos gyvenime nebuvo vietos dykinėjimui, nuoboduliui!..

* * *

Dabar jau galima atsakyti į pradžioje cituoto eilėraščio finalinį klausimą:

Tai pasakykit:

su manim

kas bus?!  

Marija, su Jumis bus amžina ramybė, neblėstantis Jūsų prisiminimas ir meilė, nežinanti laiko ribų, nepripažįstanti mirties…

Laima GRIGAITYTĖ

Marijos Krasauskienės artimųjų asmeninio albumo nuotraukos.

2 komentarai(-ų) “Marija Krasauskienė: „Nežinojau, kas yra dykinėjimas ir nuobodulys“

  1. Jau pasiilgom šios šviesuolės, kaip gaila…, kiek neįtikėtinos sielos jaunystės, grožio ir meilės talpino ši moteris, ji lieka visiems mums MOKYTOJA.

  2. Pagarba šiai itin MALONIAI MOTERIAI. Ji savo esybe įrodė, koks jaunatviškas žmogus gali likti ir būdamas 70-ties, 80-ties ir daugiau. Liūdna, kai IŠEINA tokie ŠVIESŪS žmonės. Amžiną atilsį, Miela Marija… Jūs paliekate tik šviesą gyviesiems.

Komentuoti: Irena Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

TAIP PAT SKAITYKITE