Pagrindinis > Naujienos > Mano kaimynai paukšteliai

Mano kaimynai paukšteliai

 

Nedažnai į kadrą pakliūna retas paukštis ir ypač nedažnai kasdieniškame fone. Rūgštusis žagrenis, putinalapis pūslenis f. Diabolo, auksinė Lausono puskiparisio forma, fone – sidabrinė eglė, apačioje – kazokinis kadagys. Iš vietinių rūšių tik paprastasis kadagys ir medžiai tolumoje… Man gražu. Nors natūralia gamta ir nekvepia, bet užtat kokia paukščių įvairovė!

Šį kartą noriu pristatyti savo „kaimynus“ – šį kartą paukštelius, gyvenančius mano sodybos teritorijoje ar bent ją lankančius. Kai kurie iš jų – tikri senbuviai, o kiti – reti, kartais laukiami, o kartais ir vejami svečiai.

Vos pradėjęs kurtis, pirmiausiai suskubau į sodyboje esančius medžius kelti inkilus, juk sodyba be paukščių negyva. Tai greitai davė rezultatų – inkilus greitai užėmė mėlynosios ir didžiosios zylės, margasparnės musinukės, jau keletas metų sodybos nepalieka vis gausėjantis karklažvirblių pulkelis. Keletui inkilų landas praplatino geniai, tad dabar juose mielai peri varnėnai.

Kai inkiluose prasikala mažyliai, tėvams darbas nenutrūksta nei minutėlei. Didžiausias sujudimas – prašvitus iki priešpiečių, juk visiems reikia kažko prikrauti į amžinai alkanas, o dar per naktį ir papildomai praalkusias mažųjų besočių gerkles. Tereikia anksčiau atsikėlus su puodeliu kavos ar arbatos prisėsti prie lango – ko tik nepamatysi: šunų dubenėlius tikrina karklažvirbliai – gal dar liko koks trupinėlis košės? Po nušienautą veją sliekus ir įvairiausias vabzdžių lervas rankioja smilginiai, juodieji ir giesmininkai strazdai. Kartais visi kartu – lyg specialiai norėtų savo skirtumus parodyti. Juodas kaip anglis su geltonais akių apvadais puikuojasi juodojo strazdo patinėlis, kuklesnį rudaspalvį apdarą demonstruoja jo patelė. Pilka galva ir antuodegiu nuo giesmininko skiriasi smilginis strazdas. Sodyboje peri tik giesmininkas, kiti sulekia iš miško, esančio tiesiog už tvoros. Tačiau pakanka staigesnio judesio ar tiesiog prieiti arčiau prie lango ir paukštelius lyg vėjas nupučia. Čia ne miestas, kur paukščiai dažnai lesioja žmonėms iš po kojų, pasitraukdami tik tiek, kad nesumintų.

Į inkilus ir atgal siuva zylės ir musinukės. Niekada neskrenda tiesiai į inkilą, pirma pritupia netoliese, ir apsidairo, ar nėra pavojaus. Jei pamato, kad yra stebimos, pačios sulesa jaunikliams skirtą maistą ir skrenda ieškoti naujo. Šiais metais margasparnės musinukės užėmė vieną iš inkilų, matomų per svetainės langus, tad turėjau daugybę galimybių stebėti šios tikrai margasparnius paukštelius. Ko tik neprineša – ir ilgakojų uodų, ir didžiulių riebių vikšrų. Paaugę jaunikliai ir patys pradeda kaišioti lauk galvas, o dieną, kada jie paliks inkilą, jau nuo ryto galima vadinti išskirtine. Nuo pat saulėtekio sunerimę tėvai vilioja savo vaikus pirmam skrydžiui. Juk tas pirmas purptelėjimas dažniausiai ir į skrydį nepanašus, daugiau gal į iš dalies valdomą lėktuvo sudužimą… Skraidymo įgūdžiai atsiranda su laiku.

Tankiuose dekoratyviniuose krūmuose peri devynbalsės – pilkšvi, rusvi, už žvirblį lieknesni nepaprastai gražaus balso giesmininkai. Kolonines tujas mėgsta žaliukės. Kaip rodo pavadinimas, jų apdare vyrauja žalia spalva, tik ant sparno ryški geltona juostelė. Patelių apdaras kuklesnis. Snapas gana masyvus, iš karto išduoda grūdlesį paukštelį. Rutuliu suformuotą gudobelę pamėgo čivyliai – tikrai ne reti, bet gan sunkiai pastebimi. Už žvirblį smulkesni, patinėlio krūtinę puošia rausvo atspalvio plunksnelės. Gal ir nebūčiau jų lizdo pastebėjęs, bet patinėlis vietą savo giesmėms pasirinko vos už keleto metrų nuo svetainės lango augančioje eglėje. Deja, šiais metais žuvus vienam iš tėvų, dėtis lizde žuvo…

Ne visada dėl žuvusių lizdų kalti žmonės ar jų veikla. Tokia jau gamtos tvarka, kad silpnesni tampa maistu stipresniesiems. Pakankamai dažnai sodyboje matau paukštvanagį, keletą kartų teko būti ir sėkmingos medžioklės liudininku. Paskutinį kartą nepasisekė juodojo strazdo jaunikliui… Prieš porą metų į salės langą užsimušė vištvanagio patinėlis – reta, raudonosios knygos rūšis. Pakanka ir naktinių lankytojų – pelėdų. Jų buvimą išduoda po senaisiais ąžuolais rytais randamos jų plunksnos, kurios nuo kitų paukščių skiriasi pūkuotumu. Tai leidžia pelėdoms skraidyti beveik be garso, gal iš čia ir kilę didžiuma sakmių apie miško dvasias.

Bent kartą per savaitę matau ir gegutę – dažniausiai persekiojamą keleto šelmeninių kregždžių. Gegutės siluetas tikrai labai panašus į vanagėlio, tačiau įgudus atskirti gana paprasta. Kiti plėšrūnai tik suka ratus aukštai danguje – tai ir ereliai, ir suopiai, ir lingės. Lingė (toks nendrynų ir pievų vanagas) buvo keletą kartų nusileidusi į sodybos tvenkinio nendryną, bet tai – retas svečias.

Prieš keturis metus mane aplankė ir dar vienas labai retas svečias – vapsvaėdis. Tai dar vienas vanagas, kuris pirmenybę teikia vapsvų (širšių) lizdams. Gražu buvo stebėti, kaip iš žemės iškapstęs širšių lizdą, snapu vieną po kito traukė iš jo perus ir smaguriavo, nekreipdamas jokio dėmesio į aplink jį dūzgiantį suirzusių širšių debesį. Pavyko ir pafilmuoti, nors ir buitine kamera, tačiau kaip neeilinio įvykio prisiminimui – pats tas.

Kitas įdomesnis svečias – didysis dančiasnapis. Vasaros pradžioje į tvenkinį nuo upės pusės atkeliavo patelė su visu būriu visai mažučių jauniklių. Tai maždaug anties dydžio paukštis, perintis uoksuose ar dideliuose inkiluose, paprastai aukštai medžiuose. Išsiritę jaunikliai iš to didelio aukščio tiesiog šoka žemyn, tačiau yra tokie lengvi pūkų kamuoliukai, kad šuolio metu nesusižeidžia. Tada pasisvečiavo porą dienų ir iškeliavo toliau. Dabar tokių lankytojų nenorėčiau, nes dančiasnapių pagrindinis maistas – žuvys, o mano tvenkinyje karaliauja auksinės žuvelės. Šių žuvelių dažnai bando pasigauti pilkasis garnys. Tai už gandrą mažesnis, pelenų pilkumo ilgasnapis ilgakojis paukštis. Skrydyje galima lengvai atpažinti iš sulenkto kaklo – gervės gi skrieja ištiestu kaklu.

Šiais metais sidabrinėje eglėje prie pat keliuko vos kiek daugiau nei dviejų metrų aukštyje išperėjo ir du jauniklius užaugino keršulis – didžiausias laukinis karvelis. Mačiau visą „procesą“ nuo lizdo sukimo iki pat jauniklių išskridimo.

Kita grupė – geniniai paukščiai. Sodybą lanko visi trys margieji geniai – mačiau ir didįjį, ir vidutinį, ir netgi mažąjį marguosius genius. Taip pat lankosi ir meletos (taip pat iš genių) – esu fotografavęs ir juodąją, ir pilkąją.  Pilkoji ne tokia ir pilka, gal tik kiek blausesnių spalvų už truputį dažniau sutinkamą žaliąją meletą. Visi šie geniai, kai tik iš uoksų išsiveda vaikus, vejoje apie sodybą pasimėgaudami iš skruzdėlynų renka skruzdžių perus.

Daugybė svečių, ne visus ir atpažįstu. O ir visiems pažįstamiems paminėti šis straipsnelis per trumpas, vienas prisiminimas iššaukia kitą, ir taip kone be galo…

Vaidas KARPAVIČIUS

Autoriaus nuotraukos.

3 komentarai(-ų) “Mano kaimynai paukšteliai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Taip pat skaitykite