Pagrindinis > Žmonės > Asmenybė > Liudvikas Mačiunskas: „Kuo didesnį žmogus turi humoro jausmą, tuo jis išmintingesnis“

Liudvikas Mačiunskas: „Kuo didesnį žmogus turi humoro jausmą, tuo jis išmintingesnis“

Šiuo metu jis – ūkininkas, kasdien plušantis, kad jo hektarai žemės duotų derlių, o sena, vaikystės laikus menanti sodyba, esanti Avikilų kaime (Marijampolės sav.), būtų gyvybinga ir tvarkinga. Nueitas gyvenimo kelias šio žmogaus neverčia dairytis atgal su nuoskaudomis, apgailestavimu, kad laikas praeitin nunešęs ir jo triumfo, žinomumo laikus. Ramiai priimdamas metų tėkmę, jis, Liudvikas (paprastai vadinamas tiesiog Liudu) MAČIUNSKAS (g. 1945 m.), vyresniajai kartai pažįstamas kaip iki ašarų prajuokinti gebėjęs praeityje žinomų humoro grupių, tais laikais vadintų agitbrigadomis, artistas, sąmojais trykštantis renginių vedėjas, mėgaujasi kasdienybe, prisodrinta kaimo darbų, nuolatinio sąlyčio su gamta.

Trauka scenai – nuo mokyklos suolo

L. Mačiunskas, dar besimokydamas tuometiniame Marijampolės V. Mykolaičio-Putino vardo internate-vidurinėje mokykloje, jau spėjo atsiskleisti kaip didelių gabumų scenai turintis žmogus. Liudas su malonumu dainavo mokyklos chore, šoko tautinių šokių būrelyje, buvo aktyvus įvairiuose renginiuose (su pagarba jis dabar prisimena mokytoją Andrių Vasilčiką, kuris įkvėpdavo mokinius saviraiškai). Taip pat jis lankė ir sodininkų-daržininkų būrelį: jam, kaimo vaikui, trauka prie žemės paslapčių, darbų buvo įgimta, o mokykloje, tuomet turėjusioje ir savo sodą, ir daržą, tai buvo puiki galimybė teorines sodininkystės, daržininkystės žinias derinti su praktika. Kaip parodys vėlesnis gyvenimo kelias, mokykloje gauti įgūdžiai pravers ir scenoje, ir… žemės ūkyje.

Pirmasis didelis vaidmuo – pirmoji didelė sėkmė

Vos 1964 m. pabaigęs vidurinę mokyklą, Liudas iškart šoko į kareiviškus ilgaaulius. Būtinoji karinė tarnyba atėmė trejus metus, po kurių jis įsikūrė Marijampolėje: penkerius metus dirbo tuometinėje vadinamojoje gazifikacijos valdyboje, po to – melioracijos valdyboje, o daugiausiai metų – tuometiniame putliųjų verpalų fabrike.

Marijampolėje 1970 m. susikūrė liaudies teatras, bazavęsi dabartinio dramos teatro patalpose. Susikūrusi ir vietinių artistų trupė, vadovaujama teatro direktoriaus bei režisieriaus V. Misevičiaus, pakvietusio į ją ir Liudą, iškart griebėsi didelio darbo. Vos per metus Marijampolės liaudies teatras pastatė didelę trijų dalių dramą „Aštuntoji vaivorykštės spalva“, kurioje Liudas suvaidino pagrindinį vaidmenį – Olegą. Dramos, kurios pagrindinė mintis – meilė ir didelis vienas kito supratimas gali tikrus stebuklus daryti, pastatymas buvo labai stiprus, o Liudo vaidmuo jam visam gyveniman atmintin įsirėžė. Su šiuo pastatymu tuomet marijampoliečiai labai plačiai išgarsėjo: laimėjo I vietą respublikos liaudies teatrų konkurse, kaip nugalėtojai Lietuvai atstovavo Baltijos liaudies teatrų festivalyje, vykusiame Rygoje, kur scena dalijosi su 14 kitų TSRS respublikų liaudies artistais.    

„Auksiniais“ agitbrigadų laikais

1971 m. talentingas vadovas iš Šakių Regimantas Raškauskas Marijampolėje sukūrė taip vadinamą agitbrigadą, kurioje ima dalyvauti ir Liudas, kelerius metus save plėšydamas tarp teatro ir agitbrigados. Vis tik prioritetą atiduoda agitbrigadai: teatras, kuriame jis suvaidinęs didįjį rimtą vaidmenį, vėliau tampa antraeiliu užsiėmimu, kol galiausiai išvis su juo atsisveikina. Agitbrigada Liudą ne tik „užkabina“, bet ir visiškai įtraukia: čia daug daugiau erdvės improvizacijai, be to, tais laikais tai buvo kone vienintelė vieša vieta, kur gali sakyti tiesą (žinoma, įvilktą į humoro, satyros, netgi sarkazmo drabužius) ir nebijoti likti žiauriai nubaustas. Liudas kurdavo pačius įvairiausius  personažus: tekdavo įsikūnyti į moterį (scenoje staipytis ir su peruku, ir su suknele), į naivų kaimietį ar užkerpėjusį valdininką, netgi kaip kūdikiui įsitaisyti vaikiškame vežimėlyje…

1971–1985 m. – Liudo dalyvavimo agitbrigadoje metai. Tai ir jo, kaip humoristo, triumfo metai, mat agitbrigadoje jis visada grojęs pirmu smuiku – kaip pagrindinis personažas: daug kartų agitbrigada buvusi pripažinta geriausia Lietuvoje, jos pasirodymus stebėdavo sausakimšos žiūrovų salės, griausmingu juoku ir garsiais plojimais palydėdavusios kone kiekvieną artistų frazę, vienoje scenoje teko stovėti su tokiais žinomais humoro šou atstovais kaip A. Valinsku, V. Šerėnu.     

Kviesdavo agitbrigadą ir į tuometinių kolūkių susirinkimus, šventes. Reikėdavo labai atidžiai rinkti kiekvieną žodį, kad per daug nepasakytum, o pasakytum viską – kitaip buvo grėsmė nuo scenos nenulipti. Buvę, kad patys artistai laisvai improvizuodavo, netgi šiek tiek nuo iš anksto parengto scenarijaus nutoldami. Buvę, kad vadovas, prisitaikydamas prie situacijos, švelnindavo aštrius scenarijaus kampus prieš pasirodymą, tačiau artistai rasdavo išeitį per daug „nenusicukrinti“: buvę, kad kartą net valandai vadovą kabinete buvo užrakinę, kad jis prieš pat pasirodymą nepakeistų scenarijaus…

Salės, kuriuose vykdavo Marijampolės agitbrigados pasirodymai, lūždavo, publika juokais plyšdavo, o Liudas pats to nežinodamas tapo žvaigžde. Kartą Marijampolėj gatvėje susitinka pažįstamą žmogų, stabteli su juo pakalbėti, po kurio laiko žiūri – aplink minia būriuojasi, ne bet kokia minia – gerbėjų!

…Vadovą vėliau perkėlė į Vilnių, jis į Marijampolę dėl garsiosios agitbrigados kurį laiką dar iš sostinės važinėjo, bet paskui viskas nutrūko.

Atgal į tėviškę

Gyvenimas vietoj nestovėjo. Liudui, gyvenusiam mieste (butą čia iki šiol tebeturi), pokyčiai pasireiškė ne tik dėl atsisveikinimo su agitbrigada, bet ir asmeninėje plotmėje: Mačiunskų šeimas, užauginusi du sūnus, išbandymų neatlaikė, ir nuo 1983 m. Liudas gyvena vienas. Keitėsi ir laikai. Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo Liudas pasineria į žemės ūkį, mat Avikiluose jo laukia sena tėviškės sodyba: seni pastatai, šimtamečiai ąžuolai, 20 ha žemės ir viena likusi mama. Apskritai, kalbėdamas apie savo tėvus, L. Mačiunskas ir dabar neslepia dėkingumo jiems: tėvai, nors ir savamoksliai, buvo labai išsilavinę. Ypač mama, buvusi „Pavasarininkų“ draugijos sekretorė (organizaciniai, sceniniai Liudo gabumai, matyt, iš mamos ir paveldėti). Senieji Mačiunskai užaugino 8 vaikus: 5 sūnus ir 3 dukteris. Pagrindinis auklėjimo principas šeimoje – visus vaikus išmokyti darbo, kad gyvenime patys galėtų savimi pasirūpinti. Liudo mama nugyveno ilgą gražų gyvenimą. Kai buvo atidaromi Avikilų Vaiko tėviškės namai, ji, tuomet jau 90 metų amžiaus moteris, dalijosi prisiminimais, diskutavusi su garbingais iškilmių svečiais. Iki pat paskutinio atodūsio (mirė 2014 m., sulaukusi 102 metų) moteris išsaugojo šviesų protą, gerą atmintį. 

Įsikūręs tėviškėje, Liudas griebėsi ūkininkavimo (čia labai pravertė ir baigti 4 kursai Kauno žemės ūkio akademijoje): 15 metų laikė pieno ūkį, o paskui (ir dabar) liko tik augalininkystė..

Į kasdieninių darbų tėviškėje sąrašą Liudas įtraukia ir gyvenamosios aplinkos tvarkymą, priežiūrą. Tai žmogui labai svarbu. Tegu bičiuliai ir pajuokauja: „Na, ką tu čia, Liudai, geriau eik lapų grėbti!“, Liudas į tai net neatsikerta. „Eisiu“, – tiek teatsako. 

„Man įdomu dirbti“, – labai nuoširdžiai pripažįsta Liudas, kuriam kasdienis darbas – varomoji gyvenimo jėga. Štai kodėl jis nesvajoja apie keliones, užsienius. Net į 10 dienų kelionę vykti nenorėtų. Kodėl? „Dešimt dienų šmirinėsiu ir nebūsiu sau įdomus“, – paprastai atsako žmogus.

Su įjungta ramesne pavara

Kaimo gyvenimo ir darbų ritmas lemia, jog Liudas per daug laisvo laiko neturi, nors vien tėviškės laukais jo būtis neapsiriboja. Jaunystėje grojęs akordeonu, yra folkloro ansamblio „Žibinyčia“ narys (dainuoja ir šoka), jau 25 metai gieda Marijampolės Šv. Vincento Pauliečio bažnyčios chore (būtent išvykoje su choru pats popiežius Jonas Paulius II dukart jam, kaip ir kitiems choristams, spaudęs ranką), turi artimų bičiulių ratelį, kurio susitikimai yra savotiški arbatos gėrimo ritualai.

Į sceną Liudas jau nesiskverbia: viena vertus, kiti laikai – kitos vertybės: šiuo metu dominuojantis lėkštas pobūdis šiam žmogui netinka, viskas jam turi būti atidirbta „iki plonumo“, bet kaip nemoka, o šurmulys dėl šurmulio jo nedomina. Retai Liudo veide atsiranda šypsena stebint dabartines humoro grupes: suvulgarintas repertuaras, primityvūs scenarijai… „Kuo toliau nuo tokių žvaigždžių ir mėnulių“, – atsidūsta jis. „Humoras – rimtas reikalas, čia lėkštumui, paviršutiniškumui – ne vieta“, – įsitikinęs L. Mačiunskas, dabartinį savo gyvenimą gyvendamas, kaip pats sako, su įjungta ramesne pavara. Tiesa, ir šioje „pavaroje“ labai daug humoro – tegu jau ne sceninio, kasdieninio, tačiau dėl to nė kiek ne mažiau prasmingo. „Kuo žmogus turi didesnį humoro jausmą, tuo jis išmintingesnis“, – reziumuoja Liudas. 

Autorės nuotraukos.

Liudvikas Mačiunskas. Liudvikas Mačiunskas. Liudvikas Mačiunskas. Senoji Mačiunskų sodyba alsuoja ramybe. Senoji Mačiunskų sodyba alsuoja ramybe. Senoji Mačiunskų sodyba alsuoja ramybe. Senoji Mačiunskų sodyba alsuoja ramybe. jquery visual lightboxby VisualLightBox.com v6.1

8 komentarai(-ų) “Liudvikas Mačiunskas: „Kuo didesnį žmogus turi humoro jausmą, tuo jis išmintingesnis“

  1. Jeigu žinote kitaip, tai užuominų nepakanka! O argi čia Liudas aukštinamas? Tik parašyta tai, apie ką žmogus su straipsnio autore kalbėjosi. O per vieną pokalbį juk neatskleisi visų žmogaus spalvų, jeigu su juo negyveni.

  2. Oij, tikrai nepaprasto humoro jausmo žmogus! 😃😃😃😃😃 Teko asmeniškai bendrauti. Labai šviesi asmenybė! 👍👍👍👍👍

  3. Nesensta Liudas nei išvaizda, nei vidumi! Šaunu! Sėkmės! O “Mūsų savaitei” linkiu kuo daugiau tokių ŽMONIŲ vis priminti, parodyti!

Komentuoti: Anonimas Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

TAIP PAT SKAITYKITE