Pagrindinis > Žmonės > Ad memoriam > Likęs šviesuliu visiems laikams

Likęs šviesuliu visiems laikams

 

Šių metų vasario 14 d., eidamas 98-us metus, mirė Kalvarijos garbės pilietis I kvalifikacinės klasės gydytojas akušeris ginekologas Henrikas SINKUS. Galbūt ne atsitiktinai dangus šį žmogų pasiėmė per meilės vardu tituluojamą dieną: šviesios atminties gydytojas būtent meile grindė visą savo gyvenimą: meile savo darbui, kraštui, žmonėms…

Kai žmogiška šiluma eina koja kojon su profesionalumu, turime legendą – žmogų su ypatinga charizma. Toks buvo H. Sinkus. Netgi trumpas susitikimas su juo, ko gero, kiekvienam išliko įsimintinas. Pridėkime:  jis buvo tas žmogus, kuris palytėdamas kitus tuo pačiu žmogiškumu ir profesionalumu išsaugodavo sveikatą, suteikdavo vilties, išgelbėdavo gyvybę, skleisdavo išmintį. O jo išminties formulė susidėjo iš  pagarbos gyvybei, meilės gyvenimui ir ištikimybės žmogiškumui.  

H. Sinkus liko šviesuliu visiems laikams…

Visą gyvenimą – už gyvybės išsaugojimą

„Būti gydytoju buvo mano svajonė nuo pat vaikystės“, – buvo sakęs H. Sinkus, Kalvarijoje gyvenęs nuo 1956 m. Gimęs 1916 m. rugpjūčio 26 d. Kudirkos Naumiestyje (Šakių r.), prie mokslo veržėsi nuo pat mažumės. Mokėsi Kudirkos Naumiesčio pradinėje mokykloje, Kauno tėvų jėzuitų privačioje gimnazijoje, Lietuvos karo mokykloje, o gydytojo specialybę įgijo 1940–1945 m. studijuodamas Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakultete.

1944–1945 m., dar būdamas studentas, jau griebėsi ir gydytojo praktikos Kauno 2-ojoje moterų ligoninėje (iš pradžių buvo gydytojas stažuotojas, vėliau, gavęs diplomą, gydytojas ordinatorius). Jaunas medikas ginekologas su visu atsidavimu paniro į darbą, kuriame matė kilnią prasmę ir kuris visada buvo labai arti paties didžiausio stebuklo – žmogaus atėjimo į šį pasaulį. Tad visai nenuostabu, kad šiam gydytojui nuo pat jaunystės moraliniu aspektu buvo nesuvokiamas tyčinio nėštumo nutraukimo – dar negimusio vaikelio nužudymo – klausimas. „Tuo metu, kai pradėjau dirbti, – pasakojęs H. Sinkus, – abortai buvo draudžiami, jie buvo atliekami tik išimtiniais atvejais, gydytojų komisijai leidus. Jei būčiau žinojęs, kad po dešimties metų nėštumo nutraukimo operacijos bus legalizuotos, šios specialybės tikrai nebūčiau pasirinkęs.“

Gyvenimas H. Sinkui, vos baigusiam medicinos mokslus, negailėjo išbandymų. 1946 m. už ryšį su tautiniu pogrindžiu jis buvo areštuotas ir iki 1954 m. įkalintas Vorkutoje. Ten dirbo Komijos ATSR lagerių gydytoju chirurgu, o 1954–1956 m. – Vorkutos gimdymo namų gydytoju akušeriu- ginekologu. „1955 m., sovietinei vyriausybei išleidus įstatymą, kuriuo legalizuojami nėštumo nutraukimai, pasitraukti iš moterų ligų specializacijos negalėjau, nes tuomet nebūčiau gavęs jokio medicinos srities darbo. To negalėjau sau leisti, nes reikėjo ne tik savimi pasirūpinti, bet ir į tremtį pas mane atvykusią šeimą išlaikyti“, – prisiminimais dalijęsis H. Sinkus. Ir tuomet, ir vėliau, jau dirbdamas Kalvarijos ligoninėje (1956–1987 m. dirbo Kalvarijos 1-osios rajoninės ligoninės, Kalvarijos rajono moterų konsultacijos akušeriu-ginekologu, nuo 1987 m. – privačios praktikos gydytoju akušeriu-ginekologu), su abortais gydytojas sunkiai susitaikė, vis stengdavosi moteris atkalbėti nuo tokio sprendimo ir džiaugdavosi, jeigu pavykdavo. „Abortas – sąžinės užgulimas, – yra sakęs gerbiamas medikas. – Jeigu pastojusios moters sveikata leidžia, reikia ryžtis gyvybę priimti. Apsigalvoti reikia prieš pastojant…“

Pagarba gyvybei – kertinis egzistencijos akmuo

Pagarba gyvybei H. Sinkui buvo nesuderinama ir su eutanazija, kuri, kaip ir abortas, yra ėjimas prieš gyvybę. Daugiau nei 60 metų buvęs aktyvus medikas praktikas, dirbęs pačiomis įvairiausiomis, sunkiausiomis sąlygomis (ir tarp kalinių, senų ir ne vien žmonių, kamuojamų labai sunkių ligų), pastebėjęs, kad tokių žmonių, kurie būtų norėję savo gyvenimą pabaigti anksčiau nei Dievo skirta, jo praktikoje nepasitaikė daug. „Kai kurių ligų atveju, – sakęs ilgametis gydytojas, – dėl didelio skausmo žmogus sutrinka, ir tai atima sveiką nuovoką, suvokiama kaip nenoras gyventi. Bet gydytojo paskirtis – gydyti, o ne marinti.“ Ilgametės gyvenimo patirties subrandinta išmintis H. Sinkui leido teigti gyvenimą čia ir dabar. Gyvybė pati savaime yra pati didžiausia vertybė, kurią saugoti – kiekvieno žmogaus priedermė.

Viena iš didžiausių nepagarbos gyvybei išraiškų, anot H. Sinkaus, – savižudybė. „Pasikėsinimas į savo gyvybę, – sakęs gydytojas, – būna tik tada, kai žmogus būna morališkai sutrikęs, netenka visų atramų. To, kad žmogus nusivilia savo gyvenimu, netenka dvasinio atsparumo, priežastys labai įvairios. Viena iš pagrindinių priežasčių – stabilios šeimos neturėjimas.“ Moralės problemos, anot mediko, dažniausia visų kitų problemų priežastis.

Mokėjo visada įsijausti į žmogų

„Su kiekvienu ligoniu susidūręs, – kalbėjęs gydytojas, – turi įsijausti ne tik į ligonio anamnezę, bet ir į jo dvasinį gyvenimą. Kai žmogų išklausai, pajunti, ko jam iš tikrųjų trūksta, tad kartais, kad jis pasveiktų, reikia ne vien recepto, bet ir gero patarimo.“ Geru patarimu H. Sinkus dalijęsis kone iki pat mirties su visais, kuriems to reikėjo. O reikėjo žmogiška šiluma ir išmintimi alsuojančio profesionalo patarimų išties daug kam…

Per gydytojo praktikos metus H. Sinkus yra gydęs ir konsultavęs beveik visas tuo metu Kalvarijos krašte gyvenusias moteris ir merginas, priėmęs apie 8 tūkstančius naujagimių, tarp jų buvo nemažai dvynukų ir vienas trejetukas iš Kalvarijos. „Malonu, kai kiekvienas skausmas baigiasi džiaugsmu. Tokį džiaugsmą patiria moteris, išgirdusi pirmą kūdikio riksmą. Atrodo, kad tuomet ji atgimsta iš naujo, užmiršta patirtas kančias ir iškart griebiasi naujagimio priežiūros“, – su jauduliu kalbėjęs gydytojas, iki gyvenimo pabaigos, nors daug metų ir buvo atitolęs nuo padėjimo žmogui ateiti į šį pasaulį, išsaugojęs jaudulį bei džiaugsmą, kuris kiekvieną kartą jį apimdavo mažam žmogučiui beldžiantis ir jau pasibeldus į gyvenimą. H. Sinkus neslėpė: kiekvienas gimdymas, kuriame jam, kaip gydytojui, teko dalyvauti, būdavo savotiškai jausmingas ir įdomus.

Gydytojo sūnūs: Algimantas (g. 1942) – habilituotas daktaras, Kauno medicinos universiteto Biologijos katedros profesorius, Silvestras Rimgaudas (g. 1944) – inžinierius šilumininkas, gimė tuomet, kai jis dar buvo studentas, taigi ne tėvas juos ir pasitiko… „Buvo karo metai, kai gimė vaikai, – kalbėjęs H. Sinkus, – neturėjau tuomet už ką nė gėlių žmonai nupirkti, pradžiuginti ją, labai krimtausi dėl to, nors ji ir ramino mane: nėra, na, ir nereikia.“

Dėmesys žmogaus savijautai H. Sinkaus gyvenime buvo labai svarbus ir darbe, ir asmeniniame gyvenime. Gydytojas nuoširdžiai rūpinosi ir savo žmona Valerija (g. 1921), buvusia gydytoja okuliste, kuri patyrusi insultą sunkiai vaikščiojo, buvo paralyžiuota. Paskutiniaisiais gyvenimo metais H. Sinkus su žmona buvo persikėlęs iš nuosavo namo Kalvarijoje į butą – tokį sprendimą priimti privertė senkančios jėgos: namo kūrenimas, sodo, daržo priežiūra buvo jau ne garbaus amžiaus mediko jėgoms…

Gyvenimą būtų pakartojęs nieko nekeisdamas

H. Sinkus, net ir nemažą metų naštų nešdamas ant pečių, kiek leido jėgos, stengėsi dalyvauti visuomeninėje veikloje, apsilankyti bažnyčioje, buvo aktyvus Lietuvos šaulių sąjungos Kalvarijos šaulių kuopos narys, šioje veikloje dalyvavęs nuo pat susikūrimo – 1993 m. Daug dėmesio skyrė knygų skaitymui ir, nors gydytojo praktika jau ir nesivertė, – aktyviai sekė medicinos srities naujoves. H. Sinkaus nuopelnai dideli ne tik kaip gydytojo praktiko. Jis – knygos „Vorkutos politinių kalinių atsiminimai“ bendraautoris (1998 m.), straipsnių rajoninėje ir respublikinėje spaudoje autorius, tarp jų – straipsnių moters genitalijų vėžio klausimais žurnale „Sveikatos apsauga“ (1969 m.), straipsnio „Žmogaus gyvybė yra Dievo gyvybė mumyse“ JAV žurnale „Laiškai lietuviams“ (1995 m.). Už pastarąjį apdovanotas premija. 2000 m. apdovanotas Amerikos lietuvių Žvaigždės medaliu už nuopelnus Lietuvai ir Lietuvos šaulių sąjungai.

Su Kalvarijos kraštu suaugęs medikas, tapęs ir Kalvarijos garbės piliečiu (šis garbingas vardas jam buvo suteiktas 2008 m. birželio 12 d.), šio krašto žmones apibūdindavo kaip labai kūrybingus, darbščius, dorus, nuoširdžius, nors gydytojui ir labai skaudėjo dėl moralinio nuosmukio, kamuojančio ne vien Kalvariją – visą Lietuvą. „Kai tik pradėjau čia dirbti, – buvo sakęs H. Sinkus, – santykiai šeimose buvo daug darnesni, deja, dabar to nėra. Sovietinis auklėjimas moralę išstūmė… Juk anksčiau tėvai, mokykla ir bažnyčia koja kojon ėjo žmogaus auklėjime, kad žmogus užaugtų doras, dirbantis ir mylintis šeimą, išgyventų santuokoje iki pat mirties.“ Ypač gydytojui buvo skaudu dėl moterų, kurios, nors yra pašauktos šeimai kurti bei naujas gyvybes dovanoti, dažnai yra nelaimingos, nerandančios savo vietos.

H. Sinkus, nuoširdžiai domėdamasis visu tuo, kuo gyvena mūsų krašto žmonės, matydamas kone visos tautos neviltį ir nepasitenkinimą, linkėdavo vis dėlto nenusiminti. „Visi sunkumai praeina taip, kaip praeina gimdymo skausmai, kurie tuoj pat užmirštami kūdikiui gimus, taigi ir dabartiniai materialiniai sunkumai bus užmiršti“, – sakydavo gydytojas, kuriam pats gyvenimas buvo didžiausia vertybė. Gyventi šiam žmogui visada buvo… tiesiog įdomu, net ir tada, kai už pečių – didelė praeities atkarpa… H. Sinkus prisimindavęs: lageryje jis buvo liudininkas ne tik daugybės mirčių, bet ir gyvenimo meilės: žmonės ten kabinosi į gyvenimą su didžiuliu ryžtu, viltimi, tikėjimu, kad bus geriau. Gal todėl legendinis gydytojas buvo pasakęs, kad savo gyvenimą pakartotų taip, kaip gyveno, nieko nekeisdamas, mat tai nepakartojama dovana, įprasminta kasdienės patirties…

Laima GRIGAITYTĖ

Autorės nuotraukos.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.