Pirmadienis, gruodžio 17, 2018

Liepos etiudai

 

Prabylant moters prigimčiai I

Vasarvidžio nakties burtais ir pievų gėlių medumi kvepiančios dienos tirpsta liepos slėpstyje… Bręsta vasara, mojuodama nokstančiomis rugių varpomis, basomis kojomis brendanti per lygų aukšto dangaus lanką…

…Lyg nustebusi mergaitė baltažiedė lelija pakėlė savo galvą ir sustingo – mėlynė, ežero ir dangaus, apsvaigino ją. Tiek gaivumo ir… jau po truputį tolstančios šviesos! Baltažiedė močiutė, parimusi prie jazmino, nubarsčiusio baltų žiedų lapelius, atsiduso: svaigus kvapas, plazdėjęs jaunystės valso ritmu, nuvingiavo į praeitį. Tik širdis to nežino: plaka dėl to, nes gieda meilę. Tobulą kaip saulės spindulių žėrėjimas rasos lašelyje, amžiną kaip saulelės keliavimas metų laiko ratu…

…Ar ne kvatoklės laumės – viliojusios paparčiuose, šūkavusios Rasų laužuose, miglos siūlais raizgiusios palaidas kasas – stebuklingo ežero dugnan paskandino saulės verpstę, vijusią dienos šviesą iš nakties tamsos? Ar ne vasarvidžio nakties burtais apkerėtos undinės tą verpstę pagriebė ir liaunais savo pirštais ėmė sukti atgal – dienos šviesą klampinti tamson: pamažu, nepastebimai?

…Šilkakartės raganiūtės, vasarvidžio naktį šluotomis braukiusios žvaigždes, šiandien jau tylios kasdienybės keleivės. Brandžia ramybe alsuojančios, geriančios vakaro vėsą lyg mylimo bučinius… Jų pavargusios nuo kasdienybės darbų rankos tyliai panyra į upės versmę ir vėl ryte kyla į saulę, laimina žemę… Jos – mylimosios, savo širdies liepsna uždegančios gyvenimo žygiams, jos – motinos, saugančios vaiko sapną ir vejančios negandos debesį. Jos – kaip ta žemė, nepavargstanti duoti, neatsisakanti priglausti… Jos – tiesiog moterys, ne protu – jausmais kiekvieną dieną iš naujo kuriančios pasaulį – tobulą paprastumu: jame nėra vietos smurtui, valdžiai, jame viešpatauja meilė ir harmonija…

Prabylant moters prigimčiai II

Vešlias kasas apkaišiusi rugiagėlių safyrais, gaivioje rasoje nusipraususi basas kojas gražuolė vasara sėda į karalienės sostą. Dabar ji, saulės dukra, yra valdovė viskam, kas gyva, dalyte dalijanti meilę viskam, kas juda, žarstyte žarstanti viltį, sėjanti tobulą žydėjimo ir brandos grožį.

…Prakaitu alsuojanti kakta šaukiasi lietaus ir vėjo. Karščio išvargintos lūpos prašosi gaivos ir vėsaus prisilietimo. Jos didenybė smagiai nusikvatoja ir virš aukso spinduliais tviskančios galvos išskleidžia žalią skėtį. Slegianti tvankuma lyg kibūs pirštai suspaudžia paukščio giesmes, nutyla net perkūno oželiai, užsiniaukia dangus, ir garsus trenksmas atrakina debesis, o staigus žaibas nutvieskia gausaus lietaus kelią. Pliaupia ir pliaupia, štai jau visais kalneliais skuba lietaus upeliūkščiai – lyg tos pilkuma apsinešusios dienos į praeitį… Rugiagėlėmis pasipuošusi karalaitė šypsosi. Suskleidžia žalią skėtį ir tyliai pamoja plunksnasvoriams debesiūkščiams – tebus mėlynė dangaus žaismingesnė. Nupraustas pasaulis mėgaujasi gaiva. Taip gera, taip jauku ir visai negaila, kad žaibo, griausmo ir lietaus šokis parvijo iš lauko darbų, paplūdimių. 

Kiekviena akimirka jos didenybės vasaros glėbyje – šventė, kurios laukiame ištisus metus. Tad mėgaukimės ja tikro ir, deja, vystančio grožio fiestoje, mylėkime ir būkime mylimos, leisdamos saulei glostyti kūnus, o gerumui ir žmogiškajai šilumai – širdis…

Prabylant moters prigimčiai III

…Tai mūsų, basakojų laumių, ugniažiedžių undinių, nesutramdomų kerėtojų, ramią nakties pilnatį kapojančių žaibų botagais, metas, pritvinkęs gyvybės žydėjimo, liepų medumi varvantis duonos brandon. Tai palaidų kasų atidavimas vėjui – tegu taršo, kedena, visiems vandenims – tegu plauna, kaišo lelijomis, saulei – tegu blukina, spinduliais apraizgo, aistringos kaitros pritvinkusiam nakties dangui – tegu dabina žvaigždžių deimantais. Tai visiškos pilnatvės valandos, sodrų peizažo žalumą glostančios neregimais dvasios pirštais, kai kiekvienoje iš mūsų atgimstanti pirmapradė moteris visa esybe jaučia savo širdį plakant vienu ritmu su motinos žemės širdimi. Geras šis plakimas, lyg kvepiantis medaus korys sklidinas ramybės, tikrumo. Jame – ir mylimojo šnabždesys, ir kūdikio juokas, ir savo rankomis pasodintos gėlės pumpuro išdykėliškas plyšimas, virstantis tobulu grožiu, ir su niekuo nepalyginama laisvė – tokia visa apimanti, kokia tik ir gali būti moters sieloje.

Štai tuomet visiškai nesvarbu, kad basakojė laumė visą dieną gina nuo piktžolių daržus, kad ugniažiedė undinė, įsispraudusi į klasikinį kostiumėlį, nuo 8 iki 17 valandos neatsiplėšia nuo kompiuterio ekrano solidžios įstaigos kabinete, o nesutramdomą kerėtoją vadina namų šeimininke, kasdien kovojančia su dulkėmis, nešvariais skalbiniais ir atostogaujančių vaikų kaprizais, – visos jos  – dabar ir čia – tos, kurios girdi, mato, svarbiausia – jaučia. Jos laisvos išsinerti iš kasdienybės rutinos, susijungti su savo tikrąja prigimtimi. Tam šis metas, laiminamas dangaus ir svaiginančio liepos alpulio.

Prabylant moters prigimčiai IV

„Nėra negražių moterų, yra tik neturtingi vyrai, nesugebantys jų aprūpinti brangia kosmetika, pasaulinio garso dizainerių kurtais drabužiais, neturintys pinigų riebalų siurbimo, celiulito naikinimo, silikoninių krūtinių formavimo operacijoms“, – teigia šiuolaikinė grožio industrija, moterį sprauste sprausdama į blizgančių žurnalų viršeliuose deklaruojamą etaloną – tikrą Prokrusto lovą ir visiškai pamindama po kojomis prigimtinę teisę būti savimi. Dirbtinio grožio – perkamo, parduodamo – pasaulyje nėra vietos žilstančiai garbanai, gilėjančiai raukšlelei, čia metamas įžūlus iššūkis ir natūraliai laiko tėkmei, šitaip plėšte išplėšiant moterį iš gamtos sukamo darnos rato ir paverčiant ją užkonservuota gyva lėle, mat tik taip esą ji būsianti šio to verta. O kur dar milijonai taisyklių, patarimų (daryk taip, nedrįsk kalbėti kitaip, šypsokis, kai tave lies nevertas, maloniai atsiprašyk, kai tave iki sielos gelmių įskaudins, nuolankiai dėkok, kai tryps, į gabalus draskys tavo širdį…), kurių laikydamasi galbūt ir gausi saldainiuką (o jei negausi, matyt, negera buvai!)…

„Kas įmetė tave į tokį pasaulį, švelnioji, trapioji, stiprioji?“ – klausi pati savęs, užverktas akis slėpdama po tamsiais akinių nuo kaitrios saulės stiklais (juk žinai, kad rodyti ašaras – žemo tono ženklas, be to, vyrai laaaabaiii nemėgsta, kai moterys verkia: jie sutrinka, o paskui ir supyksta!). „Pati…“ – tyliai tau atsako tavo savigarba, kurią tu kažkada, silpnumo akimirką, pati pamynei, kad gautumei tą niekingą saldainiuką, vėliau tapusį tavo prakeiksmu, šantažo įrankiu.

…Po tamsiais akiniais akys vėl rasoja. Tamsius stiklus palengva nutraukia Išmintis – te saulė džiovina šventą sielos skystį, prasiveržusį pro akių deimantus. Tegul mato pasaulis, tas, nedėkingas, perkamas – parduodamas, kaip tu jį palieki ir išeini ten, kur dieviškai paprastu grožiu švyti ir nuo darbo sugrubusios rankos, ir vėjo nugairinti plaukai, ir tyra meile degančios akys, kur laiko tėkmė švelniai glamonėja ir jaunatvišką veržlumą, ir brandos ramybę. Toks tas neįkainojamas tikrasis grožis. Tu tokia nuostabi dabar – lyg gulbė, pametusi bjauriojo ančiuko dalią, nes esi savimi… Tepadeda tau dievai išlikti ja.

Laima GRIGAITYTĖ

Autorės nuotrauka.

3 komentarai(-ų) “Liepos etiudai

  1. Taip gražiai aprašyta, iš karto galėjai visa tai pajausti, užuosti, nes širdis suvirpėjo, nuo Jūsų aprašyto grožio. Ačiū. Gal galėtumėtė knygą parašyti? tai būtų nuostabu.

  2. Vis nauji etiudai ,vis naujos redaktorės mintys žavi mane visada.Ji kaip Salomėja Neris kiekviename lapelyje ką nors mato ir išskaito, suvrpina širdį ir sielą.Visada laukiu šių rašinių.Sėkmės kūryboje.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.