Visai normalu, kad daugiau nei trečdalį savo gyvenimo mes tiesiog… pramiegame. Normalu, kad žodį „migti“ dažnai vartojame perkeltine prasme kalbėdami apie užmigusią žemę, pramiegotą progą, o mirties sinonimu yra tapęs amžinasis miegas. Kaip teigia statistika, 0,03% visų gyventojų (tai būtų labai nedaug, ir šis skaičius daugiau ar mažiau pastovus) gali pasiguosti, jog jų miegas kartais labai jau nenormalus: jie, nepaisant to, kiek laiko miega, nuolat patiria nenugalimą miego trūkumą, tad gali užmigti dirbdami, kalbėdami, vairuodami automobilį. Šie „miego priepuoliai“ gali tęstis nuo 30 sekundžių iki 30 minučių ir daugiau. Daug daugiau – mėnesius, metus, net metų metus (medicinos istorijoje yra aprašyta atvejų, kai žmogus išmiegojęs 10, 20 ir net per 50 metų)! Toks miegas yra vadinamas letargu, arba narkolepsija. Turbūt visiems žinomas atvejis, kai Rusiją sukrėtė žinia: galbūt didysis literatūros klasikas N. Gogolis buvo palaidotas gyvas. Mat perlaidojant jo palaikus karste kūnas rastas apsivertęs. Nejaugi šiuo atveju letargo miegas buvo supainiotas su amžinuoju miegu?
Kas yra letargas?
„Letargas, arba narkolepsija, – patologinis miegas, – sako Marijampolės ligoninės anesteziologijos ir intensyviosios terapijos tarnybos Reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriaus vyr. specialistas gydytojas kardiologas Vitas Vyšniauskas. – Tai hipersomnija, didesnis nei įprasta miegas. Jei bent ketvirtadaliu padidėja mieguistumas, jau yra patologinė būklė. (Jei žmogus visą laiką miegojo 8 valandas, o paskui jau miega 10 valandų, jau turime patologinį miegą)“. Iš kur tai atsiranda? Žmogaus smegenyse yra hipotaliamas, pagumburis (smegenų apatinėje dalyje, žemiau smegenų žievės), atsakingas už miegą ir būdravimą. Hipotaliamą, pasak gydytojo, galima palyginti su ramaus vienišiaus gyvenimu bendrabutyje, kur aplinkui triukšmas. Visą laiką į hipotaliamo sritį sueina refleksai iš viso organizmo, ir jie nuolat palaiko tonusą. Visus „triukšmus“, kurie yra aplinkoje, organizme, vidaus organuose, hipotaliamas „girdi“ ir kol „girdi“, yra normalus miego bei būdravimo režimas. Tačiau kai sutrinka, kai pradeda „nebegirdėti“ „kaimyno“ „triukšmo“, tai ramiai sau užmiega, nustoja duoti impulsus, nebežadina centrinės nervų sistemos, ir ji įkrinta į gilų miegą.
Narkolepsija, panardinanti žmogų į savotišką komą, paveldima
Kai sutrinka hipotaliamo funkcija, kai jis pradeda nebegauti, nefiltruoti impulsų, nebegirdėti, kas vyksta „už sienos“ pas tuos „triukšmadarius“, tada organizmas užmiega ir taip pat sulėtėja visos jo funkcijos: medžiagų apykaita, kvėpavimas, pulsas, raumenų tonusai, žmogus įkrinta į savotišką komą, praranda sąmonę, nereaguoja net į skausmą. Toks miegas gali tęstis, kaip minėta, nuo keliolikos minučių iki ištisų parų, net mėnesių, metų. Tik tokių atvejų, kad žmogus letargo miego būsenos išbūtų keletą metų, Lietuvoje nebuvę, nors teoriškai tai įmanoma. Letargas be jokios priežasties žmogų ištinka, todėl turinčiam tokią patologiją negalima vairuoti, dirbti atitinkamą darbą – jis nei iš šio, nei iš to bet kur krenta ir miega. Dalis letargo susirgimų yra paveldimi. Tai susiję su leukocitų antigenais. Taip pat letargą sukelia įvairios uždegiminės ligos, traumos, kraujagyslinė smegenų patologija. Vis tik visos šios ligos yra tik kaip fonas letargui, kaip „paleidėjai“, o esmė – paveldėjimas. Jei nebus to geno, koduojančio šią patologiją, nebus ir letargo. Letargas, arba narkolepsija, yra chroniška liga, kuri gali būti suvokiama kaip brovimasis tarp sapnavimo (REM) būsenos ir prabudimo būsenos. Pagrindiniai simptomai pasireiškia žmonėms tarp 15 ir 30 metų.
Letargo atvejai Marijampolės ligoninėje
„Esu matęs vos du letargo atvejus per savo 35 metų darbo praktiką: 1982 m. ir 1994 m., – pasakoja V.Vyšniauskas. – 1982 m. tai buvo moteris, atvažiavusi iš Eisiškių (prie Vilniaus, Šalčininkų rajone) ir staiga užmigusi Marijampolės autobusų stotyje. Ją atvežė į ligoninę. Kiek aš turėjau bėdos tada! Žmogus ne mūsų krašto, gana gilioj komoj… Nesupratau, kas jai iš tikrųjų yra, vykdžiau visą komoj diferencinę diagnostiką, ieškojau, ar nėra insultų, medžiagų apytakos ligų, kitų – kokių dešimties ligų diagnostiką – ir niekas nepasitvirtino. Buvau nevilty – žmogus tokioj gilioj komoj, o aš nesuprantu, kas jai yra. Nebuvo tuomet jokios kompiuterinės įrangos, tad manydamas, jog gali būti meningitas, atlikau punkciją. Kai dūriau adata į stuburą, kad ištraukčiau stuburo skysčio tyrimui, jai, matyt, labai suskaudo ir ji pabudo. Pradėjo kalbėti, judėti, jautėsi visiškai normaliai. O iki to ją ir pjaustyt galėjai – nieko nejautė, gulėjo kaip pagalys, nereaguodama į jokius dirgiklius. Ji tada pasakė, jog nuolat nei iš šio, nei iš to užmiega. Man tik tada paaiškėjo, kad ji letargo miegu miegojo… Čia ji išmiegojo kokias keturias valandas. Paskui atsistojo, padėkojo ir išvažiavo“.
Kitas atvejis, kaip minėta, – 1994 m. Į Marijampolės ligoninę buvo pristatytas tarptautinio maršruto autobuso keleivis, užmigęs autobuse taip, kad ne tik jo nebuvo įmanoma pažadinti, bet netgi į skausmo dirgiklius nereagavęs, tad buvo nuspręsta jį nugabenti į ligoninę. „Šįkart jau nesunkiai supratau, kad tai – letargo atvejis, – pasakoja V. Vyšniauskas. – Po kelių valandų vyriškis prabudo, pasakojo, jog letargija susirgęs po stiprios smegenų traumos…“
… ir senovėje
Ši istorija atėjusi iki mūsų dienų iš XX amžiaus pradžios. Seniai nebėra tarp gyvųjų nei dramos veikėjų, nei apie juos papasakojusiųjų. Galbūt daug kas čia apvilkta nepaaiškinamos legendos rūbu ar suversta nepermaldaujamo likimo kaltėn, tačiau vis tik čia kalbama apie tą patį letargo miegą… O juo užmigo darnios valstiečių šeimos jaunamartė, kurią neseniai iškeptas vyras parsivedė gyventi į savo tėvų namus. Krito staiga jauna moteris kaip negyva, bet gyva. Neskubėjo jos laidoti, nes mirtis nesikėsino į jos skaistų veidą. Nutarė – miega martelė, tegu miega. Martelė miegojo ilgai. Labai ilgai. Slinko dienos, mėnesiai, o ji tebemiega. Pabudo lygiai taip staiga, kaip ir užmigo. Niekas, rodos, šeimoje nepasikeitė, tik vėliau išaiškėjo viena martelės keistenybė. Darbšti, rūpestinga jaunoji šeimininkė, jei krosnies neužkurdavo prieš saulės patekėjimą, tai visai tą dieną nekurdavo. O paklausta, kodėl taip keistai elgiasi, atsakydavo labai trumpai: „Ji man taip liepė“. Kas ta „ji“, neaiškino, vengė net kalbėti apie tai. Kartą, kai visa šeimyna dirbo laukuose, o namuose buvo likusi tik jaunamartė su šešuru, nutiko tai, ką vėliau imta vadinti šeimos tragedija. Šešuras nuoširdžiai, kaip tikrą dukrą mylėjęs martelę, ėmė jos klausinėti apie tą paslaptį, „ją“. Spyriojosi jaunoji moteris, nenorėjo kalbėti, tačiau galiausiai nepajėgė atsispirti įkalbinėjimams. Tik žiojosi sakyti – ir suklikusi paliko nebyle iki pat savo dienų galo…
Anot gydytojo V. Vyšniausko, šį atvejį galima nesunkiai ir mediciniškai paaiškinti. Yra hipnogeninis fenomenas, viena iš hipersomnijos sudedamųjų dalių. Toji moteris, matyt, ir turėjo tą hipnogeninį fenomeną, regėjo, girdėjo haliucinacijas. Ir ji negalėjo paskui elgtis kitaip, nei buvo liepiama, – labai stiprus baimės jausmas vertė laikytis duoto žodžio. Hipnogeninė būsena užkodavo tam tikras imperatyvines būsenas ir ją „pririšo“ prie jų. Juk psichogeninis nusiteikimas labai svarbus. O gal tos haliucinacijos – kitas regėjimo ar girdėjimo lygmuo, kurio mes nežinome?
Dar trys miego sutrikimo fenomenai
Be narkolepsijos, yra dar trys fenomenai, susiję su hipotaliamo sutrikimais. Jau anksčiau minėtas hipnogeninis fenomenas: žmogus regi įvairias trumpalaikes haliucinacijas, matymus, regėjimus, mąstymus (ryškūs į sapnus panašūs vaizdai, kurie pasireiškia miego pradžioje).
Katapleksija – staigūs, trumpi raumenų silpnumo epizodai ar paralyžius, atsirandantys dėl stiprių emocijų, tokių kaip juokas, pyktis, nustebimas. Žmogus nepraranda sąmonės, bet praranda judesius: negali pakelti rankų, kojų, negali stovėti, jis krinta kaip žaislinis meškiukas, išpūtus orą. Ši būsena gali būti trumpalaikė, bet gali trukti ir iki kelių valandų. Kai, stipriai susijaudinus, sakoma: „Atėmė rankas (kojas)“, tai ir yra katalepsija.
Na, o trečiasis fenomenas – miego paralyžius. Apie jį – šiek tiek plačiau.
Miego paralyžius, arba slogutis
Miego paralyžius (paralyžius prieš užmiegant ar prieš prabundant) pasireiškia tuo, jog žmogus, jau pabudęs, kelias minutes negali atsikelti. „Tai tos pačios patologijos dalis“, – aiškina V. Vyšniauskas. Kūniškai sveiko žmogaus galūnės tampa kurį laiką paralyžuotos. Nebūna jokio anatominio sutrikimo, jokio organinio pagrindo. Kita vertus, tai ir jokios psichikos ligos požymis. Tiesiog taip būna, ir tiek. Žmogus, patyręs tokią būseną, labai išsigąsta: puikiai žino, kad nemiega, nesapnuoja, viską aplinkui mato, o pajudėti negali. Ši būsena dažniausiai pasitaiko jauniems žmonėms.
Miego paralyžius liaudyje vadinamas slogučiu. Kokie tikslūs šio miego paralyžiaus mechanizmai, mokslai dar nežino, tad versijų, kaip tai paaiškinti, yra ir nelabai moksliškų – daugiau paramoksliškų. Viena iš jų – slogutis apninka žmogų tam tikrose vietose, kurių aura nėra gera. Nusikaltimai (žmogiškosios prigimties ar gamtos „terliojimas“) palieka savo antspaudus, tad užteršta vietovės aura ir turi įtakos tam, kad tegu ir visai nekaltas žmogus gąsdinamas. Juk baimė, išgąstis – tamsiųjų jėgų ginklas!
Laima GRIGAITYTĖ
Autorės nuotraukoje – gydytojas Vitas Vyšniauskas.
Įdomu buvo perskaityti ir sužinoti. Lenkiuosi daktaro Vyšniausko išminčiai, patirčiai ir gebėjimui labai suprantamai viską aiškinti! O Jūs, leidėjai, dar pasidomėkite, kaip senukai marinami slaugos palatose ir ligoninėse, kaip ten sugebama per kelias dienas iš sąmoningo žmogaus padarytį kvailelį, apimtą tik haliucinacijų.