Antradienis, lapkričio 20, 2018
Pagrindinis > Daugiau kategorijų > Kūryba > Lapkričio etiudai

Lapkričio etiudai

* * *

…Šitaip sruvena laikas, vėjais išginęs vasarą, obuoliais apsvaidęs rugsėjį, suskaldęs ir išbarstęs kaštonų dėželes, ant visų takų pažėręs spalio dažų paletę ir tyliai stabtelėjęs prie mažomis liepsnelėmis pražydusių vėlių kalnelių. Laikas, tas nenumaldomas pokštininkas, persukęs metų ratą, visą pasaulį giliai gramzdina į Marą – sąstingio ir ramybės metą, kada smarkiai sulėtėjusiame gyvenimo pulsavime vietos atsiranda tyrai rimčiai, pirmapradei minčiai (tik vėliau tapsiančiai žodžiu, kad įsikūnytų veiksme), nebyliam, bet iškalbingam pokalbiui su savo siela, tam pačiam laikui atsijojant ir užmaršties liūnan panardinant bereikalingas aistras ir į žvaigždės aukštį iškeliant tikruosius širdies troškimus – kad subrendę šviesa nusileistų, kūrybos ugnimi nutviekstų visas tamsias sielos kertes.             

…Šiandien vėjuota saulė (tokia tolima, tokia nepasiekiama jau jos šiluma…) šaltais bučiniais glostė paskutinius klevo lapus. Jie atsiplėšė nuo šakų, apsuko keletą ratų ore ir tyliai vaitodami nusileido ant tako, kad po kojomis čežėtų ilgesį širdin kviesdami. Ant jau nuogų šakų pasikabino vėjas, jas nedrąsiai palietė į debesį bėganti saulė, o nepastebimai atskubėjusi tamsa ištirpino jas klampiame lapkričio vakaro ore. Taip ir bus kasdien, kol laikas tars: metas visiškai ramybei…

…Šitaip sruvena laikas, viską keisdamas (nematomais žingsniais vaikščiodamas ir po veidus, palikdamas giliai įspaustus pėdsakus, žiemos spalva paženklindamas plaukus), bet nepaliesdamas širdies, tik šiuo metų laiku – giedros ramybės jon įliedamas.

* * *

…Paskutinė išskrendančių gervių virtinė gailiai sukrykštė ir įmetė ilgesį į širdį – lyg baltą plunksną ant peties. Rudeninė gėla, nužydėjusi vėlių kalneliuose, parėjo sielon kartu su ta didžiule meilės banga, perskrodusia laiko ir erdvės rėmus būtent šiuo metu, kai riba tarp regimojo ir neregimojo, anapusinio, pasaulių, rodės, visiškai išsitrynusi. Kaip pakelti tą milžinišką meilės, kuria dvelkia kažkada išėjusių iš šio pasaulio artimųjų sielos, naštą? Kaip atleisti sau už vėjais paleistus žodžius, virtusius dramblotais kūnais – pančiais, suveržusiais sielos sparnus? Kaip iš visos širdies atsiprašyti – už laiku nepaglostytą mielą galvą, už nenušvitusią vidinio ledo ištirpdyti šypseną, už neišriedėjusią tikėjimo sugrąžinti ašarą?        

Savo ilgesyje – lyg širdimi rašyčiau ant baltos plunksnos – šnibždu: „Atleisk…“ Mano šnabždesį – labai labai tylią maldą – tepasigaus lapkričio dangus, nurudusiais paskutiniais klevo lapais laimindamas ramybei, atleidimą žadėdamas. „Sudie…“ –  nauja malda plaukia iš širdies. „Sudie“, sakau, ne išsiskyrimą pripažindama – maldaudama, jog su Dievu liktų kiekvienas žodis, šypsena, ašara, o svarbiausia – meilė, nepripažįstanti nei laiko, nei erdvės rėmų…

* * *

…Mažais žingsneliais – į tamsą lyg į gilų sapną, tyliai modami tik ką nakties skliaute pasirodžiusiu Paukščių Taku mus paliekančioms vėlėms, dėkodami joms, kad mus globojo nesibaigiančių darbų, nuolatinio skubėjimo maratone, linkėdami sau ir joms ramybės. Toji plonytė riba tarp pasaulių, atsivėrusi būtent šiuo metu, tuoj tuoj užsivers. Tad skubėkime atleisti čia ir jau Anapus esantiems, skubėkime atsiprašyti, kad širdyje pasiliktų tik ramus žvaigždžių giedojimo aidas, kad pyktį ir nuoskaudas pakeistų meilė ir gerumas, kad ašara trykštų tik iš laimės…

„…Jau saulelė vėl nuo mūs atstodama ritas“… – žvalgomės į lapkričio dangų kiekvienais metais K. Donelaičio žodžiais. Betgi žinome: ji sugrįš, apėjusi ratą, atneš veržlų džiugesį, visus upokšnius pripildys plepaus skambėjimo… O dabar mums lieka ramybė. Lieka viltis ir… vis ryškesnis Paukščių Takas, į kurį, išlydėję vėles, pasiganyti išginsime savo svajones. Tegu jos būna aukštos kaip tas nakties dangus, tegu jos gilios būna kaip nakties akys, tegu jos būna begalinės – kaip nesibaigiantis skliautas, prismaigstytas žiburių žiburėlių.

* * *

…Ašarotame lango stikle – vėjo ir lietaus simfonija. Liūdna, mat šis duetas linksmai nemoka… Papilkėjusiose dangaus akyse – ašaros, krentančios žemėn, čiuožiančios per lango stiklą. Ašaromis plauna dangus žemelę, taip išreikšdamas savo atgailą už išbarstytą vasaros grožį, už kančios kupiną išskridusių paukščių klyksmą, už atvėsusių arimų slogią tylą. „Tau reikia šilumos, o aš jos negaliu duoti…“ – sunkiais lašais dangaus ašaros krenta ant didelės žemės širdies. Vėjo sparnai jas šluostys, kol liks tik tuštuma – sustingęs lede laikas. Taip žemelė atsakys į atstumtos širdies aimaną. Bus šalta. Bus niūru, kol vėl dangus pravirks: atsiprašydamas ir jau žadėdamas ne vien šilumą: šviesą, lengvus vėjo bučinius – viską viską. Atleis žemelė, pasipuoš žiedais, priims dangų į savo dosnų glėbį… Žemės ir dangaus harmonija džiaugsis visas pasaulis… Kol vėl lyg užsiožiavęs vaikas rudenį dangus palydės tomis pačiomis ašaromis: „Aš negaliu tau duoti šilumos…“, o pavasarį meilės ašaromis maldaus leisti  šviesti, šildyti… Štai tokia drama kartojasi metai iš metų, su ja gyvename ir mes…

…Anapus ašaroto lango stiklo – vėjo ir lietaus simfonija, kurioje verksmo garsas ištirpsta nupilkėjusio vaizdo fone. Šiapus stiklo – mylinčios akys. Jos šilumą skleidžia netgi tada, kai laikas sustingsta lede…

* * *

…Kai tolstančios saulės spinduliai jau tik labai nedrąsiai nučiuožia beveik plikomis medžių viršūnėmis, paskubom prabėga pro nurimusių vandenų paviršių – lyg atsaini ranka pro pianino klaviatūrą, širdis suspurda nuo atsivėrusių erdvių: naktį – dangaus, dieną – žemės. Neaprėpiamos platybės – tai dieviškoji tuštuma, prisodrinta rudens brandos. Joje ir tik joje apmiręs žemėj rugio grūdas stiprybės semias atlaikyti žiemos speigus (kokia įstabi gyvybės jėga yra įkalinta mažame grūdelyje, pavasarį pakelsianti net sunkiausią akmenį!). Toje dieviškojoje tuštumoje – ir mano, tavo naujo starto metmenys. Tiesa, dar voratinklių gijomis austi, rūkų paklodėmis apgaubti, apmąstymais, svajonėmis apkaišyti, ryškiaspalviais sapnais nudažyti.

…Motulė gamta lyg didžioji audėja, prieš atguldama didžiojo žiemos poilsio, paskutinių auksaspalvių beržo lapelių lengvu atsisveikinimo šokiu į būsimo starto viziją pataria įausti… lengvumą. Nes tik jis yra tai, kas teisinga. „Lengvumas yra teisingai, – išminčiaus Chuang Tzu lūpomis garsiai prabyla Motulė gamta. – Pradėk teisingai, ir tu esi lengvas. Tęsk lengvumą, ir tu esi teisus“. Juk kokia sunki nuoskaudų, išdavystės, patyčių, nemeilės, veidmainystės, … našta, kaip ji suriša sparnus svajonei, kaip giliai įklupdo į juodžiausią purvą, po ja gyvenimas nepulsuoja… Taigi tam ir yra šis metas – atsikratyti baisiai naštai, kad ne tik nakties danguje bei dienos žemėje, tačiau ir žmogaus sieloje atsivertų dieviškoji tuštuma, kurią, jei tik leisime, dieviškoji ugnis užpildys šiluma, meile, viltimi, tikėjimu. Ir bus lengva. Teisinga bus. Visur: pasaulyje, namuose, savyje…

…Neaprėpiamose platybėse – dieviškojoje tuštumoje – tolstančios saulės spinduliai tyliai šoka su krintančiais paskutiniais medžių lapais. Pritemdytos šviesos ir skystančių spalvų šokis pavirsta giedru ilgesiu. Tokiu, kuris sielą užplūsta būtent šiuo metu, kai pasaulyje ir širdyje virpa sunokusio rudens rapsodija: brandos pilnatvė ir dieviškoji tuštuma. Išmetanti, kas nereikalinga, įsileidžianti, kas būtina. Kad lengva, teisinga būtų…

Laima GRIGAITYTĖ

6 komentarai(-ų) “Lapkričio etiudai

  1. Giliai pajausta ir labai gražiai išsakyta – viso mūsų pasaulio esmė. TAI taip ir esama, tik mes retai susimąstome… Pritrūkstam laiko? Galbūt. Ačiū!

  2. Giliai pajausta ir labai gražiai pateikta mūsų pasaulio esmė. Viskas TAIP ir esama, tik mes retai susimąstome apie TAI… Ačiū

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.