Pagrindinis > Daugiau kategorijų > Beveik rimtai > Labai specialus pasiūlymas

Labai specialus pasiūlymas

 

…Čia ne apie tai, koks esu šaunus ar koks bjaurus mano būdas. Čia apie tai – kaip mums siūlo tai, ko mums nereikia.

Vakar telefonu mane išdrįso sutrukdyti mano ryšio su pasauliu kontoros (mobiliojo ryšio operatoriaus) vadybininkė. Sakė: „Ateik į saloną, nes mes tau turim tokį pasiūlymą, tokį specialų – specialesnį net už specialų!“ Net jaučiau, kaip ji man merkė savo mėlyną akį.

Kadangi vadybininkės kontora yra viename iš prekybos centrų, tai nusprendžiau užsukti, vis vien šiandien reikėjo važiuoti pirkti gimtadienio tortą.

Dar tokios garbės nesu apturėjęs: mane aptarnavo net dvi vadybininkės: viena blondinė (čia plaukų spalva), o kita – juodaplaukė (ne čigonė). Čia tam atvejui, jeigu išsiduočiau, kad man labiau patinka blondinės, tada iniciatyvos imtųsi blondinė arba priešingai. Gailiuosi dėl vieno – pamiršau paklausti, kuri iš jų telefonu man merkė akį.

Ir čia jos mane nustebino!!! Turėjo man dovanų (taip juodaplaukė išsireiškė). Sutikite, kad dovana yra tada, kai už ją nereikia mokėti. Kai iš vitrinos pradėjo traukti nešiojamąjį kompiuterį, tai vos nepridėjau į kelnes iš laimės – tokių dovanų man dar niekas nedovanojo! „Tai štai, turim jums dovaną, tiksliau – labai gerą pasiūlymą“, – įtaigiai tarė vadybininkė ir pradėjo vardyti visokius priedus: neribotą internetą, maršutizatorių ir dar belenką už belenkiek eurų. „Pernai pirkau naują kompiuterį“, – neleidau įsijausti jai. „Oi, kaip seniai!“ – atšovė man. Na, taip, žiauriai seniai – praėjusių metų vasarą. Toks jausmas, kad kompus įprastai keičiame kas pusmetį, nes susidrožia labai greitai. „Kokį pirkote?“ – paklausė jau blondinė. Gerai, kad nepaklausė, kokius porno filmus per tą kompą žiūriu!

Tada sekė kitas klausimas: „Kokį internetą naudojate kompiuteryje?“ „Wi-fi“, – atsakiau. „Kieno?“ – paklausė blondinė. Na, tai ne kaimyno, bl…, norėjau atsakyti, bet atsakiau, kad jų konkurentų. Supratusios, kad konkurentų internetas tikrai labai geras (aš visada sakiau, kad „blondinė“ – ne plaukų spalva, o dvasinė būsena), nusprendė pereiti prie planšetės. „Kokią planšetę turite?“ – paklausė kažkuri. Nusprendžiau išduoti bent vieną paslaptį ir pasakiau planšetės gamintojo pavadinimą. „Ai, tai čia tą mažą!“ – ištarė juodoji. Nežinau, kodėl ji nusprendė, kad planšetė yra maža, nors nepasakiau modelio pavadinimo. Planšetė tai didelė, bet ji kažkodėl nusprendė, kad aš didelei savo pajamomis netraukiu.

Vadybininkių šypsenos ir iš pat pradžių nebuvo pačios tikriausios (puikiai tai suprantu – ne apie meilę susirinkome pakalbėti, o apie reikalus), o kuo toliau, joms šypsotis darėsi dar sunkiau.
Atėjo kozirio eilė! „Mes norime jums pasiūlyti telefoną!“ – viltingai ištarė blondinė. „Dėkui, prieš porą mėnesių nusipirkau naują“, – atsakiau. „Iš mūsų?“ – paklausė anos. „Ne, iš Kinijos parsisiunčiau, tokį papigiai, bet vis dar veikia!“

Galiausiai jos nusprendė mane nužudyti, nes kitaip jau aš beveik jas buvau beužlenkiąs. „Norime jums pasiūlyti kitą mokėjimo planą!“ – tarė juodaplaukė ir buvo pasirengusi piešti mano būsimų mokėjimų mažėjimo kreivę, kai aš paprašiau pasiūlymą (visą: ir kompą, ir internetą, ir planšetę, ir telefoną, ir dar belenką už belenkiek eurų) atsiųsti elektroniniu paštu, nes prie tokių žavių moterų negaliu gerai visko taip staigiai mintyse įvertinti.

Išėjau toks pusiau ramus – neišleidau nė vieno euro, bet štai moteris nuvyliau…

Moralas: mums visada visko reikia, nors realiai to visko nereikia – viskas priklauso nuo įtikinėtojo. Na, o mes… o mes… visada turime kritinį mąstymą, nes ir valdžią visada išsirenkame pačią geriausią!

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Taip pat skaitykite