Pagrindinis > Žmonės > Ad memoriam > Kunigas Juozas Mieldažys: „Žodžiai uždega – pavyzdžiai patraukia“

Kunigas Juozas Mieldažys: „Žodžiai uždega – pavyzdžiai patraukia“

 

 „Nieko, Viešpatie, nepadariau per savo gyvenimą, tik visą laiką tavęs ieškojau“, – prieš keletą metų „Mūsų savaitės“ žurnalistei sakė buvęs ilgametis Kalvarijos Švenčiausios Mergelės Marijos vardo parapijos klebonas, Marijampolės dekanato vicedekanas, vėliau – Kalvarijos parapijos altarista – kunigas jubiliatas, kanauninkas emeritas Juozas MIELDAŽYS, kuriam buvo suteiktas Kalvarijos garbės piliečio vardas už ilgametį sielovados darbą Kalvarijos parapijoje.

Daugelis Kalvarijos krašto žmonių atvira širdimi iki šiol dėkoja garbingam kunigui, didelę savo gyvenimo dalį atidavusiam Kalvarijos krašto žmonėms, jų pamaldumui, sakramentams, dvasiniam tobulėjimui. Jo, kaip žmogaus, dvasinė šiluma, kurią jis dosniai visiems skleidė, šildė visus, kuriems teko su šiuo gerbiamu žmogumi pabendrauti, liko daugeliui kaip širdyje šviečiantis žiburys, į kurį siela visada atsigręš, kai kasdienybė vargins iki išsekimo.

„Mylėk be išskaičiavimo, dvejones, abejones, sunkumus priimk kaip išbandymus, tikėk dvasia, žinodamas, kad tavo, kaip žmogaus, kelias yra nuostabus, o Dievo prašyk, kad parodytų žiburėlį“, – tokia paprastutė kunigo J. Mieldažio išmintis ir buvusi jo gyvenimo kredo, gyvenimo, kupino išbandymų, nutvieksto žmogiškumo bei meilės… O kadangi šis žmogus pasirinko kunigo kelią, pasirinko ir nuostatą, kuriai iki paskutinės savo gyvenimo akimirkos liko ištikimas: kunigas niekada neturi išeiginių, žmonėms turi tarnauti visada.

Šiandien, rugpjūčio 28 d., gerbiamam kunigui būtų sukakę 89 metai. Būtų, tačiau 2014 m. sausio 21 d. Vilkaviškio vyskupijos kanauninkas jubiliatas Juozas Mieldažys Marijampolės ligoninėje mirė…

Žmogiškumo apraiškos – viso gyvenimo šviesa

J. Mieldažys gimė 1925 m. Prienuose, mokėsi Prienų „Žiburio“ gimnazijoje, kurią baigęs pasirinko Kauno kunigų seminariją. Kaip sakė J. Mieldažys, dėl savo pasirinkimo, kuris kilo iš vidinių paskatų, niekada nebuvo suabejojęs. Be Juozo, vyriausio sūnaus, šeimoje augo dar keturi vaikai, kuriais rūpinosi viena mama, anksti likusi našle. Mama nuoširdžiai tikėjo ir šį tikėjimą natūraliai, be jokios prievartos įskiepijo savo vaikams. 

„Kunigo gyvenime pagrindinis dalykas – aukotis, – sakęs J. Mieldažys. – To išmokau iš savo mamos, matydamas kitiems, rodos, nesuprantamą jos pasiaukojimą.“ Sunkiai besiverčianti našlė, auginanti tris mažamečius savo vaikus, net nesudvejojo, kaip pasielgti, kai penki tolimų giminaičių vaikai po tėvų mirties buvo tiesiog į gatvę išmesti: du mažiausius ji parsivedė namo ir užaugino juos kaip savo vaikus. Mamos autoritetas J. Mieldažiui buvo stiprus akstinas pasirinkti gyvenimo kelią, kurio esmė – dalinti save kitiems. „Mama mūsų niekada nebaudė fizinėmis bausmėmis, – sakė gerbiamas kunigas. – Jos didžiausia paskatinimo ir bausmės priemonė buvo… ašara. Tai veikė labiau nei bizūnas.“

Žmogiškuoju jautrumu maitintas nuo pat kūdikystės, J. Mieldažys ne kartą buvo susidūręs su situacijomis, kada tas pats žmogiškumas triumfuodavo nugalėdamas biurokratines sistemas, žmonių sugalvotus varžtus.  

Dalijęsis prisiminimais: Prienų „Žiburio“ gimnazijos direktorius kanauninkas F. Martišius prie gimnazijos buvo įsteigęs medelyną – vien tam, kad jame dirbdami gimnazistai galėtų užsidirbti (gi žinia: ne visi gimnazistai buvo iš turtingų ar bent pasiturinčių šeimų). Šis medelynas ir gimnazistui Juozui buvo tikra atgaiva: jis ten ne tik šluodavo, grėbdavo, bet net ir medelius skiepydavo. „Labai gerai mokėdavo už tuos darbus, – sakęs J. Mieldažys, – vienu metu, būdamas mokinys, šitokiu būdu užsidirbdamas, net savo šeimą galėjau išlaikyti.“

Kitas atvejis, kada paprastas žmogiškumas padarė tai, kas, rodos, neįmanoma, buvo besimokant seminarijoje. Seminaristas Juozas gavo iš mamos telegramą, kad šiltine serga vienintelė jo sesuo: 21 m. amžiaus mergina jau buvusi prie mirties slenksčio. Palikti bent trumpam seminariją ir lėkti spręsti asmeninių problemų tuomet buvo tiesiog neįmanoma, bet… jį ne tik suprato, išleido, tačiau netgi jautė tvirtą palaikymą.  Sesutę, kuri buvusi visiškai smulkutė, įvyniojo į paklodę ir, lyg kokį ryšulį nešdamas, puolė pagalbos ieškoti. Ir čia sekėsi: lyg geroji Apvaizdos ranka pamėtėjo sunkvežimį, kuris seminaristą su gyvu ryšuliu nugabeno į Kauną, Raudonojo Kryžiaus ligoninę. Čia taip pat – visai netikėtai – gydytojai „ryšulį“ paėmė, padarė tyrimus, paguldė į ligoninę, ir po trijų savaičių ji jau buvo sveika. „Tokie žmogiškumo pavyzdžiai lieka visam gyvenimui, – reziumavęs J. Mieldažys. – Juk iš tiesų žodžiai uždega, o pavyzdžiai patraukia.“

„Apvaizda pasirūpino, kad po 15 darbo metų būtų skirtos atostogos“

1948 m. spalio 31 d. Juozas Mieldažys vysk. K. Paltaroko buvo įšventintas į kunigus ir paskirtas tarnauti Lankeliškių parapijoje. Joje klebonavo trejus metus, po to buvo paskirtas į Gudelius, iš kurių po vienerių metų paskirtas į Aukštosios Panemunės parapiją Kaune. Po trejų metų perkeltas į Aleksotą. Tuometinei sovietų valdžiai jaunas ir energingas kunigas, atsidavęs Bažnyčiai ir tikinčiųjų dvasiniams reikalams, nelabai patiko. Valdžios pareigūnai pasistengė, kad kunigas, klebonavęs Aleksote aštuonerius metus, būtų iškeltas į atokesnę parapiją, kuo toliau nuo Kauno – į Šlavantus. O ten prasidėjo jauno kunigo „egzaminavimas“. J. Mieldažys neslėpė: į Lazdijus jį išsikvietęs saugumo viršininkas ėmęs tyčiotis, bet jaunas kunigas į visus įžeidinėjimus teatsakęs: „Apvaizda pasirūpino, kad po 15 darbo metų man būtų skirtos atostogos“.  Viršininkas supykęs trenkė kumščiu į stalą. „Paieškosim tau atostogų“, – iškošė pro sukąstus dantis. Pažadą saugumietis tesėjo: trejus metus kunigas gyveno be elektros, netgi buvo suniokotas jam skirtą sklypą. Buvo birželis, kai visą pasėlį, jau sudygusį ir suvešėjusį, traktoriumi sumaitojo – žemelę kaip lentą sulygino…

Daugiau nei keturi dešimtmečiai – Kalvarijai

Saugumo persekiojamas J. Mieldažys po aštuonerių metų, 1969 -aisiais, buvo paskirtas Kalvarijos Švenčiausios Mergelės Marijos vardo parapijos klebonu. Per daugiau kaip keturis dešimtmečius, praleistus Kalvarijoje, jis stropiai rūpinosi tikinčiųjų dvasios reikalais. Jo turiningi pamokslai, patarimai prie klausyklos, lankant ligonius ligoninėje ar namuose, paguosdavo ir stiprindavo tikinčiuosius. Daugybę vaikų jis parengė Pirmajai Komunijai, daugybei jaunavedžių suteikė Santuokos sakramentą. Globojo prelatą prof. P. Kuraitį paskutinius jo gyvenimo metus.

Sovietų laikais tikėjimas į Dievą buvo nepageidaujamas ir dažnai netoleruojamas, lankymasis bažnyčioje varžomas, kunigų ėjimas į ligonines lankyti ligonių ar suteikti sakramentus buvo labai ribojamas, tačiau J. Mieldažys, kviečiamas pas ligonį, nepaisydavo jokių apribojimų, draudimų ar net pagrasinimų. Visada apsilankydavo pas ligonį, kad ir kokiu laiku būdavo kviečiamas – dieną ar naktį. Neretai jis aprūpindavo reikiamais sakramentais savo parapijiečius, netgi besigydančius tolimiausiose krašto ligoninėse. Ligoninės gimdymo skyriuje gimus silpnam arba neišnešiotam kūdikiui, jo motinai ar abiem tėvams pageidaujant, jį krikštydavo. Dažniausiai krikštą atlikdavo naktį.

Parapijose, kuriose teko darbuotis, kun. J. Mieldažys neapsiribodavo vien tikinčiųjų dvasiniai reikalais, ne mažiau jam rūpėjo ir bažnyčių pastatų būklė. Jis jas taisė ir gražino.

„Dievo veidą pamačiau… globojamame našlaityje“

Kunigas Juozas Mieldažys savo pašaukimui visada liko ištikimas. Dievo malone jam pavyko išvengti sąžinės konfliktų, o sielvartauti tekdavo dėl kitų kunigų, kuriems, deja, per sunkus būdavo ir celibato laikymasis, ir kurie pasiduodavo pasaulietinėms vilionėms. „Jeigu nebūtų celibato, ko gero, nebūčiau buvęs kunigu, – sakęs J. Mieldažys. – Laikydamsis celibato, išvengi stipraus prisirišimo prie vieno žmogaus, o meilę daliji visiems.“

Kunigas neneigė: žmogiškosios vienatvės jausmas jam taip pat buvo pažįstamas, tačiau tikino, jog ilgai jame niekada nepasilieka: šalia tikėjimo kelio paslapčių jį visada domino matematika. Juk Dievo valia reiškiasi ne vien per Šventąjį Raštą: viskas vyksta tik per Dievą ir Dievuje, o Jo veidas, ne veltui sakoma, turi būti įžvelgiamas kiekviename žmoguje. „Kryžiaus kelio VI stacijoje Veronika skepetaite nušluosto Viešpaties veidą, – priminęs šventąją istoriją J. Mieldažys, – o Jis atsilygindamas jai palieka toje skepetaitėje savo atvaizdą. Aš Dievo veidą išvydau, kai savo globon paėmiau trejų metų našlaitį, kurį auginau, rūpinausi juo iki jam sukako 21 metai. Nebuvo man lengva su juo, tačiau kai mano artimieji man priekaištaudavo, jog jį myliu labiau nei juos, to neneigdavau, o į prognozes, jog jis neatsidėkosiąs man, atrėždavau: „Ne tam jį auginau, kad jis užaugęs mane karšintų.“ Ir iš tiesų tuomet – kam? Ogi vėlgi – kad vykdytų Dievo valią: skleisti meilę, nereikalaujant už tai jokio atlygio. Tokia kunigo pareiga. Toks žmogaus pašaukimas…

Laima GRIGAITYTĖ

Autorės nuotrauka.    

Komentaras “Kunigas Juozas Mieldažys: „Žodžiai uždega – pavyzdžiai patraukia“

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.