Penktadienis, spalio 19, 2018
Pagrindinis > Žmonės > Interviu > Kun. Andrius Šidlauskas: „Gyvenimo prasmė – mylėti“

Kun. Andrius Šidlauskas: „Gyvenimo prasmė – mylėti“

 

Kasdienybės rutina ir šventės laukimas, dažnai netgi svarbesnis ir pačią šventę, (mat laukiame stebuklo, o stebuklas – kaip tas Godo iš S. Beketo absurdo dramos – taip ir neateina) – toks, rodos, amžinas gyvenimo ratas, neretai palyginamas su voverės ratu, akcentuojant jo monotoniją ypač šiais laikais, kai mūsų, rodos, niekuo neįmanoma nustebinti, kai visi stebuklai (taip pat – ir didžiųjų metų švenčių) tėra tik reklaminiai prekybininkų triukai. Ar išties XXI amžiaus žmogus „išaugo“ stebuklų metą? O gal dar gyvas bent Kalėdų stebuklas? Apie tai (ir ne tik!) kalbamės su Marijampolės šv. arkangelo Mykolo parapijos klebonu kunigu Andriumi ŠIDLAUSKU.

– Ką vadintume Kalėdų stebuklu? Kaip jį galėtume apibūdinti, kad nereikėtų sieti vien su Kalėdų seneliu, kuriuo jau net ir ne visi vaikai tiki?

– Kalėdų stebuklą iliustruoti galėčiau kad ir vienu istoriniu įvykiu, pagal kurį sukurtas filmas, pavadintas „Linksmų Kalėdų“. Vaizduojamas I -asis pasaulinis karas. Ilgą laiką apkasuose buvę Vokietijos, Anglijos, Prancūzijos kariai, vieni į kitus šaudę, nuodiję vieni kitus (tuomet pirmą kartą buvo panaudotus nuodingosios dujos), sulaukia šv. Kūčių, Kalėdų… Kas atsitinka? Vokiečiai, kaip jiems įprasta, apkasuose ima giedoti kalėdinę giesmę „Tyli naktis“. Ir įvyksta stebuklas: tą giesmę išgirdę, kitoje apkasų pusėje pradeda giedoti prancūzai, vėliau prisijungia ir anglai. Vokiečiai, išgirdę, kad gieda ir priešai, išdrįsta pasirodyti: iš pradžių nedrąsiai iškiša galvas iš apkasų, po to ir atsistoja. Niekas nešaudo. Tuomet pakyla visi. Priešų kariuomenių vyrai paduoda vieni kitiems rankas, apsikabina, pasveikina vieni kitus, linkėdami linksmų šv. Kalėdų. Įsivyrauja taika, trunkanti kelias dienas. Kariai iš priešingų barikadų pusių draugiškai šnekučiuojasi, vieni kitus vaišina vynu, cigaretėmis, netgi futbolo varžybas surengia. Įvyksta Kalėdų stebuklas – susitaikymas. Tada karas ir galėjo baigtis, bet generolai, apie tai sužinoję, liepia iš lėktuvų mėtyti bombas, šaudyti iš artilerijos… Taika nutraukiama…

– Filmai ir gyvenimas ne visada žengia koja kojon. Ar jums pažįstamas stebuklo išgyvenimas ne iš filmų, tikrovėje?

– Kiekvieną kartą švęsdamas šv. Kalėdas ar Velykas, stebuklą kasmet patiriu, nors iš anksto nežinau, kokiu būdu, per ką jį išgyvensiu. Atrodo, kad nieko naujo jau negali atsitikti: viskas žinoma, kartojasi, bet kiekvienais metais kiekvieną kartą patiriu nepakartojamą džiaugsmą, kartais – graudulį, kuris net ašarą išspaudžia. Taip dar kartą išgyvenu Dievo atėjimą, Jo artumą (tai įvyksta liturgijos – šv. Mišių metu: Bernelių ar Velykų Vigilijos metu), kai paprasti ženklai prabyla naujai: tai gali būti giesmė, jos melodija, žodžiai, kito žmogaus žvilgsnis ar vaiko šypsena. Niekada negaliu numatyti, per ką į mane prabils Dievas, bet Jis visada parodo savo meilę, duoda ženklą, kuris paliečia širdį.

Ką reiškia tas stebuklas? Tai, kad Dievas nugali. Praeina pyktis, dingsta keršto jausmas, atsiranda daugiau gerumo, atlaidumo, supratimo.

– Vadinasi, stebuklas – tai Dievo pergalė?

– Paskutiniu metu, šiemet, iš žmonių girdžiu, kad yra labai daug pykčio. Žmonės irzlūs, nepakantūs vieni kitiems parduotuvėse, viešajame transporte, mokyklose, darbe. Žmonės sako, kad prieš dešimt metų ir anksčiau taip nebuvo. Gal iš tiesų atitolome nuo Kalėdų stebuklo? Gal ne ten jo ieškome? Žmonės visada kažko ieško: pradedant nuo pigesnių prekių iki gyvenimo prasmės ar laimės. O ieškojimas niekada nesibaigs, žmogus niekada nenurims, kol neatras Dievo. O Dievas ypač pasireiškia per stebuklą. Taigi stebuklas duodamas tam, kuris ieško Dievo.

– Kartais mes labai pavargstame ieškodami, nusiviliame, prarandame bet kokį tikėjimą…

– Žmogui yra duota laisvė. Bet yra ir tokia taisyklė – bendradarbiavimas su Dievo malone: padaryti viską, kas yra tavo galioje, ir likti atviram Dievo veikimui. Tiesa, nereikia tikėtis, jog Dievo malonė ir veikimas pasireikš iškart: gali praeiti ir metai, ir daugiau. Štai šv. Kryžiaus Jonas, patyręs „tamsiąją naktį“ (neviltį, netikėjimą), vis tik neišsižadėjo nei Dievo, nei Jo veikimo. Kai įvyko stebuklas (nušvitimas), šv. Kryžiaus Jonas išpažinęs, jog sutiktų ir 40 metų būti tamsoje, kad tik išgyventų tą nušvitimą. Taigi tik nuo mūsų priklauso, kad visada būtume atvėrę duris Dievo veikimui.

– Iš kasdienės rutinos taško tarsi klaustume: kam gi to nušvitimo man, eiliniam žmogui? Kita vertus, jei apie misiją nemąstau, tai apie gyvenimo prasmę bent retkarčiais pagalvoju. Kokia ji?    

– Gyvenimo prasmė – mylėti. Paradoksas: laimima be ginklo – silpnas kūdikis yra pats galingiausias. Meilė – irgi paradoksas: kuo labiau jos reikalauji iš kitų, tuo mažiau gauni. Kuo daugiau kitą mylime nesavanaudiškai, tuo daugiau patys turime laimės, meilės. Net ir Šventajame Rašte teigiama: palaimingiau yra duoti nei imti.

– Kalėdos – dovanų metas, kada ir duodama, ir imama…

– Jei Kalėdas siejame su dovanomis, turėtume nepamiršti, jog dovanoti reikia nesitikint grąžos, kad pats būsi apdovanotas. Dovana – meilės išraiška. Pats gyvenimas – dovana. Dažnai tėvai dovanoja save vaikams, tikėdamiesi grąžos. Gyvybę dovanojame prigimtiniame santykyje, tačiau kai atsiranda savanaudiškumas, meile grindžiami santykiai suyra. Taigi dovanos prasmę reikia sieti su nesavanaudiškumu, kai pats jaučiuosi apdovanotas ir mylimas besąlygiškai. Kalėdos – besąlyginės dovanos, meilės šventė absoliučia prasme iš Dievo, iš dalies – ir iš žmonių.

– Dievo meilė dažnai tik abstrakčiai suvokiama (ar išvis nesuvokiama).

– Dievo meilė labiausiai pasirodo per gailestingumą. Šv. Paulius sakė: „Vargu ar kas sutiktų mirti už teisųjį; nebent kas ryžtųsi numirti už geradarį. O Dievas mums parodė savo meilę tuo, kad Kristus numirė už mus, kai tebebuvome nusidėjėliai“ (Rom 5, 7-8). Gailestingumas ir atleidimas reikalingas tam, kuris suvokia savo ribotumą, menkumą, egoizmą. Kartais tas egoizmas taip išbujojęs, kad įgijęs net iškreiptas formas. Pirmas žingsnis – problemos pripažinimas, pasakymas sau: „Problema, kad aš – pats svarbiausias pasaulyje“. Taip pat – patirti Dievo gailestingumą, Jo meilės dovaną ir pastebėti kitus žmones, esančius šalia. Kai kitas taps svarbesnis už mane, gyvenimas taps laimingesnis.

– Kalėdos – metas, kai visa šeima susėda prie bendro stalo, kai tuščia vieta prie Kūčių stalo skatina prisiminti išėjusius iš šio pasaulio artimuosius…

– Tuščia vieta prie Kūčių stalo skatina puoselėti dvasinį ryšį su išėjusiais iš šio pasaulio, viltį, pasitikėjimą Dievu, kuris yra gyvybės davėjas. Turėti dvasinį ryšį su mirusiaisiais – melstis už juos, linkėti amžino atilsio ir ramybės, viltis su jais susitikti Amžinybėje.

– Ryšys ne tik su mirusiaisiais turėtų būti puoselėjimas šiuo metu.

– Kūčios susijusios su atsiprašymu. Kai prie Kūčių stalo atsiprašome vienas kito, paduodame vienas kitam ranką – tai susitaikymo ženklas Kūčios, Kalėdos – tai susitaikymas su Dievu, su savimi, su kitais žmonėmis. Dėl to prieš Kalėdas daugiau žmonių ateina ir išpažinties. Tiesa, kad išpažintis būtų gera, išgyventa, netrafaretinė, reikia laiko, pastangų, pasiruošimo. Daugiausiai žmonių ateina neskyrę laiko ruošimuisi. Išpažintį geriausiai atlikti tada, kai nereikia skubėti nei kunigui, nei žmogui: 1) ne Mišių metu, 2) labai patartina iš anksto sutarti laiką su kunigu (galima ir kunigą pasirinkti). Tuo tikslu viešai nurodomi ir kunigų telefono numeriai, ir elektroninio pašto adresai, kunigai dienos metu budi raštinėje, gali patarnauti, išklausyti išpažintį.

– Ko norėtute palinkėti mūsų skaitytojams artėjančių švenčių proga?       

– Palinkėti norėčiau, kad visi tie dalykai, kurių paprastai linkime, taptų realūs, priimti, išgyventi, kad kiekvieną lydėtų taika ir meilė.

– Dėkoju už pokalbį.

Laima GRIGAITYTĖ

Autorės nuotraukoje – kun. Andrius Šidlauskas.

Komentaras “Kun. Andrius Šidlauskas: „Gyvenimo prasmė – mylėti“

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.