Pagrindinis > Naujienos > Kritiškai pozityvus rašinys

Kritiškai pozityvus rašinys

 

Nieko nėra vien juoda ar balta, kaip ir nėra visiškai neklystančiųjų. Dėl neklystančiųjų būtų galima ginčytis: yra žmonių, kurie galvoja esą neklystantys, bet toli gražu taip nėra, nes galvoti – dar nereiškia būti.

Kritinis mąstymas – mąstymas, kai prie problemos prieinama siekiant įvertinti žinių apie ją pagrįstumą ir aptikti silpnus, menkiau argumentuotus teiginius. Tokio mąstymo pasigendame labai dažnai, o jo nebuvimas dažnai veda prie visiško absoliutinimo. Jau taip yra, kad žmonės girdi tai, ką jie nori girdėti, o ne tai, kas yra sakoma. Visa tai yra lyg ir nekaltas reiškinys, bet… Čia ir prasideda priešų ar raganų medžioklė. Jeigu kažkas parašo ar pasako ką nors kritiško kad ir apie Marijampolę, būtinai kažkas jam prikiš, kad jis niekina mūsų miestą ir būtinai jam bus priminta apie gražiai sutvarkytą centrinę miesto dalį. Prie viso to dovanų dar gaus ir priešo etiketę. Ne, mielieji, kritika nėra gerų dalykų neigimas, nemanau, kad kažką kritikuojant kiekvieną kartą reikia pasakyti ir kažką teigiamo, kad būtų sušvelninta reakcija, tiesiog labai neskaniai atrodo, kai prie kritikos apsidraudimui pridedama: „Na, aš nesakau, kad miestas visiškai nesutvarkytas – gražūs parkai ir t.t.“. Kritikos „aptepimas“ gražiais dalykais padaro ją netikra – baime kažką įžeisti. O įžeisti tikrai yra ką. Paprastai sveiki žmonės kritiką priima kaip gerą dovaną (nors ir sunku ją būna priimti), o likusieji (supraskit – nesveiki) – kaip įžeidimą, nes jie ir yra tie neklystantieji.  

Šiaip ir aš kritiką priimu kaip dovaną, bet dažnai tokių dovanų tenka ir atsisakyti. Antras sveiko žmogaus požymis – mokėjimas atsirinkti kritiką, o ji dažnai būna tokia absurdiška, kartais ir visiškas briedas, kad, ko gero, to negalima vadinti net kritika, ypač jeigu ji sakoma tendencingai, nepagrįstai ir pasimėgaujant. Pasimėgavimas visada kelia įtarimą, net jeigu mėgaujatės gardžiais ledais – juk yra N priežasčių, kodėl tas mėgavimasis gali baigtis nemaloniai – galite persivalgyti ir viską atpilti atgal ant savo prašmatnios sofos ar dar maža kas gali nutikti.

Propaganda turi neigiamą atspalvį, nors savo prigimtimi nėra blogas dalykas, kadangi pirminė šio termino prasmė buvo neutrali ir buvo naudojama įvairiais atvejais, kurie buvo geri ar nežalingi. Pastarojo meto „vertybė“ skleisti pozityvą kuo toliau, tuo dažniau tampa pavojinga arba, paprasčiau tariant, – pozityvas virsta propaganda. Dažnai skaitau ir girdžiu gėrio (vadinamo pozityvu) skleidimą, kuris varo mane į neviltį. Ir, neduok Dieve, pasiduoti jo įtakai… Nenoriu „seilėtis“ ir pažinti tik šviesias gyvenimo spalvas, žinodamas, kad paletėje yra ir tamsesnių spalvų, taip pat ir pati juodžiausia – juoda spalva. Gėris vardan gėrio irgi turėtų kelti įtarimą, kad ir kaip nekatalikiškai tai skamba, nes pozityvo perteklius gali virsti dezorientacija supančioje aplinkoje. Kažkaip nesinorėtų giedrą rugpjūčio naktį sėdėti kiauroje valtyje viduryje jūros ir aikčioti besigrožint meteorų lietumi. Na**ui ta valtis – meteorai svarbiau!

Ir dar. Labai absurdiškai skamba, kai politikas politikui liepia nepolitikuoti (politiko priedermė yra politikuoti), o bendrai, vos ne susikibus už rankučių, dirbti žmonių labui. Taip ir norisi paklausti – tai kam tos partijos, ideologijos, požiūriai? Nereikia tų ideologijų! Padarom vieną sąrašą kaip sovietiniais laikais, visi balsuojam 98,6 % aktyvumu už jį, ir baigta. Sėdi visi išrinktieji, dirba liaudžiai ir skleidžia pozityvą, nes politikuoti kaip ir nėra dėl ko, kaip ir nėra ką kritikuoti.

Baigdamas noriu pridurti: gražūs tie mūsų parkai ir šiaip gyvenimas puikus, ir visai nesvarbu, kad rytoj mane, mano žmoną, keturis vaikus ir dvi iguanas antstoliai iškraustys į gatvę.

Vytenis SKROBLAS

Autoriaus nuotrauka.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Taip pat skaitykite