Kraujo puta

Kraujas putoja greitai tekėdamas arba virdamas. Dažnai sakome: „Užvirė kraujas“, nors pačio kraujo nematome, o tik sprendžiame pagal kūno būseną, šėlsmą, klyksmą, greitį, pyktį, baimę, džiaugsmą, meilę, norą ir t.t. – „kraujas verda“, „kraujas putoja“, „kraujo puta“.

Pasakymas: „Jei negyvas – kraujo puta“ mūsų žmogų nestebina ir nekelia jokių klausimų. Tuo metu kitoms tautoms yra nesąmonių nesąmonė, netelpanti į jokius pasakų ir mąstymų rėmus, ir tik dėl vieno žodelyčio AŽ (aš)“, kurio jie neturi. Dar kartą prisiminkime. Žodelis „A…Ž“ yra daugiau negu viskas – jame yra dvi didžiosios dvasios, viskas ir niekas, jame didžiausias telpa mažiausiame ir t.t.

Palikime kasdienius ir akademinius klausimus ir grįžkime prie Baltijos – Tobulybės jūros. Visada gimusiajam gimtinė suteikia neišdildomą vardą, nepriklausomai kur begyventume ir kokiomis kerpėmis apkerpėję. Vadinasi, atėjome iš Tobulos jūros (-praeities) ir esame tobuli. Sodžiuje gyvename jau devynias dienas ir mūsų kūnas, ir dvasia kažkiek pasikeitė. Kūną matome ir galime išmatuoti įvairiausiais mastais. Su dvasia šiek tiek sudėtingiau. Ankstesniame rašinėlyje „Pieno puta“ tvirtinome, kad ji yra tobulybės dvasia, o puta – dvasios veidrodis. Vadinasi, kokią putą matau, tokia yra mano – mūsų dvasia. Įdomu, ar dėl statistinio smalsumo, palikę savo darbus, bėgsime prie jūros pasižiūrėti, kas esame? Tikrai taip neatsitiks. Paties putos Turėtojo nurodymu, prie jūros turi atvykti tik penki: Eglė – Tautos vienintelis kunigas. Jūs sakote, kad mūsų Tautoje tokio nėra. Klystate. Senajame mūsų tikėjime kunigu galėjo būti tik milžinas (-prisikėlusysis), kuris niekada nemiršta – gyvas – kiekviename akimirksnyje su mumis. Jis amžinas tarpininkas tarp Tėvo ir mūsų, Aržuolas – vyresnysis sūnus, ne milžinas, klauso Eglės, bendrauja su įvairiomis dvasiomis – tautomis (prezidentas). Beržas – vyresnysis sūnus, ne milžinas, klauso Eglės, teikia Tautai reikalingų dvasių – įstatymų (Seimo pirmininkas). Uosis – vyresnysis sūnus, ne milžinas, klauso Eglės, skirsto Tautos dvasioms darbus – ūkininkauja (ministras pirmininkas). Drebulė – jauniausia duktė, ne milžinas, klauso Eglės, per mirtį aukoja kraujo auką (dabartinis parapijos kunigas).

Štai visi penki mūsų Tautos vaikai, nuo kurių priklauso putos spalva. Mes kiekvienas tylėdamas tikime ir laukiame tos Baltos Tobulos Pieno Putos, bet iš visos gerklės rėkdami šaukiame, kad ji negali pasirodyti, nes iš keturių vaikų nė vienas nesikalba nei su Tėvu, nei su Egle, o svarbiausia – jie bijo ir nesikalba tarp savęs, nes pagal XX a. kaimynų liudijimus vienas iš keturių vaikų yra išdavikas. Daugiau negu pamišimas! Mes ir be jūros, ir be veidrodžio matome beprotybės putą – savo beprotybės dvasią: turime ir nežinome, ką turime, galime ir nežinome, ką galime, bijome to, ko nėra, pamėgdžiojame kitų tautų paklydėlius, kad būtume šiek tiek už juos didesni – būtume pasaulio čempionai ir pagaliau vienas į kitą rodome pirštais.

Šie visi ženklai rodo į mus, kad baigiame peržengti išminties – kvailumo kritinę ribą, ir mūsų negali išgelbėti jokie priekaištai, pamokymai, užkalbėjimai, aukojimai, grasinimas, kankinimai ir t.t. Visos šios dvasios (o dažnai ir jų savininkai) nenumaldomai ir neišvengiamai eina į mirtį. Kol dar turime laiko pasižiūrėkime į Tėvo šaukinį: „Jei tu gyvas – pieno puta, jei negyvas – kraujo puta“. Pirmiausia, Tėvo šaukinys tik mūsų Tautai, iš dviejų dalių „mūsų gyvenimo būtinybė“. Žodis „jei“ liudija dvi dvasias, kurios drauge ir vienu metu negali būti, bet laiko atžvilgiu būtinos ir neišvengiamos. Pagal tekstą „kraujo puta“ ankstesnė – pirminė, o pieno puta – vėlesnė, kurios dar nebuvo.

Pastebėjome, kad kraujo ir pieno putos kartu negali būti. Vadinasi, jos bus tik viename akimirksnyje – vienos pabaiga – mirtis, o kitos pradžia – gimimas, nes jokia dvasia negali tapti, pavirsti kita dvasia. Visos dvasios turi tik pradžią ir pabaigą, nors tarp jų būtų trilijonai metų.

Dar sugrįžkime prie abiejų putų.

„Kraujo puta“ – tai nežinojimo, nepažinojimo, nemokėjimo ir negalėjimo dvasios, suburiančios aplink save gausybę klaidingų ir nereikalingų dvaselių kelti siaubo puotą. Jų galima atsikratyti ir sunaikinti tik per kraujo auką. Tai ir yra kraujo puta!

„Pieno puta“ – balta tobula dvasia. Ar ji dabar yra? Aišku , kad ji buvo, yra ir bus, o kad galėtume prie jos prisiliesti, bendrauti, privalome tapti tobulais, kad galėtume aukoti tobulą auką (be kraujo ir be žodžio „kraujas“).

Ar bijomės to žaibiškai artėjančio akimirksnio?

Tikrai nesibijome. Mes jau dešimtmečiai atmintinai žinojome: „pametė skrandas“, „snieg‘s į niekį pavirto“, „iš numirusių šaukė“. Pirmos „Metų“ aštuonios eilutės – ne literatūros grožybė ar sapalionė, ne fizika, teologija ir ne pavasaris ant asfalto ar betono luite, tai būtinybė žiūrėti į save, nusikratyti, nusigremžti ir nusiplauti savo aš, tai būtinybė sunaikinti nereikalingas ir prieštaros dvasias, tai būtinybė bendrauti su visais, esančiais praeityje, ir kaip jie, šventinti savo gėrimą ir valgį.

Ar tai mums būtinybė? O kur visi tie (prūsai), kurie Jo šių žodžių neklausė ir nedarė nurodytų darbų?

Kol dar turime laiko – klauskime, bandykime, darykime ir vėl klauskime, bandykime, darykime ir vėl… kad būtume tobuli, nes nei tu, nei aš negalime pasislėpti nuo savęs – taip sako AŠ.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.