Kovo etiudai

Į naują gyvybės ratą – per Moters dieną I

Ištirpusio sniego fone – pamažu atsivėrusi žemė. Dar nepasipuošusi sodria žaluma, dar tik labai nedrąsiai atgaunanti tą kvėpavimą, kuris verčia viską augti ir žydėti. Bunda gamta…

…Atokioje galulaukėje jau šiltesnės saulutės spindulius godžiai į save geria vienišo medžio išdidi nuogybė – tokia tyra ir tokia tikra, jau alsuojanti pokyčių nuojautomis, jau kvepianti brinkstančiais pumpurais. Vis labiau žydrėjanti dangaus mėlynė, gaubianti medžio vienatvę, skamba kaip linksmas skardus varpelis, nuvejantis tragiškais potėpiais apraizgytą nostalgiją, susikaupusią apie žodį „vienatvė“. „Tai tik žodis… – pritariamai palinguoja ir tobula vieno augančio medžio nuogybė. – Nesam mes vieni, kol supa dangaus skliautas, kol po kojomis dainas dainuoja bundantys upeliūkščiai. Nesame ir vieniši…“ Tokiais žodžiais moteriai, pasigendančiai tvirto peties atsiremti, šilto žvilgsnio akis pailsinti, kalba ir gyvenimas, tik čia žodžiai virsta atodūsiais, švelnumo kupinu rankos prisilietimu. Nėra vienatvės, kol akys mato kelią (juo vis tiek kas nors ateis), kol ausys girdi vėjo muziką (ja ir tavo vardas bus pašauktas), kol siela jaučia skausmą (jis ištirps lyg tas sniegas, gaivumu pamaitindamas gyvybe suvešėjusį džiaugsmą), kol širdyje gyvena meilė (juk tik ji visa ko pradžia, pabaiga, vienintelė ir tikroji prasmė)… Ir jei net nebus Kovo 8 -oji apkaišyta pirmosiomis tulpėmis, nutūpusiomis į šiltus moters delnus, pavasarinio atgimimo dvasia vis vien prikels. Vilčiai, meilei, naujam gyvybės ratui – tam pačiam, kuriam jau rengiasi ir vieniša galulaukės medžio nuogybė…

Į naują gyvybės ratą – per Moters dieną II

…Gyvybės syvai, trykštantys beržo ašaromis ir akinančiu prasiskleidusių snieguolių baltumu, kalba apie naują atskaitos tašką, kuriame ramybę keičia upelių almėjimas, dygstančio daigo plazdėjimas, besigiedrijančio dangaus skambėjimas. Ir visa tai – pavasarinis šurmulys, pradžią randantis pirmiausia… moters širdyje. Juk kurgi kitur ieškoti motinos gamtos koncentruoto atvaizdo, jei ne palaidas kasas vėjui numetusios mergaitės gundančiame kvatojime, kūdikį prie krūtinės glaudžiančios moters šiltame kvėpavime, dar plikus laukus ramybe laiminančios senolės žvilgsnyje, kitaip tariant – moteryje? Juk tik ji – gyvas peizažas, nuolat besikeičiantis, kupinas gyvybės ir… nesuprantamas. Ypač vyrui, civilizacijos paliestam gyvūnui, kurio geležinė logika bejėgė prieš moters prigimties neįspėjamą daugialypumą: jūros šėlsmą, mėnesienos tylą ir trapią mažos sėklelės kelionę į didelį aukštą medį laiko nuzulintu ratu. Gal todėl kartais ji pilna šauksmo (būna: net širdį veriančio, kankinamai sunkaus), dažnai neišgirsto, nesuprasto, nes netelpančio į racionalaus pasaulio rėmus… Pilna gyvybės ir paslapties, stebuklų ir atradimų ji kaip vieniša vilkė,  bėganti genama dažnai net jai pačiai nesuvokiamo nerimo ir pilnatyje švytinčiomis akimis mauldaute maldaujanti supratimo (gal iš čia tas mitas apie princo ant balto žirgo – civilizuoto žvėries, turinčio drąsos įžengti į paslaptį ir jos nesutrypti – laukimą?)…

Į naują gyvybės ratą – per Moters dieną III

…Tas tyras šaltinis, pradžią gavęs akių gelmėje, veržiasi tolyn lyg pavasarinis upokšnis, kurio gaivoje baltu gulbės sparnu gyvenimą įprasmina tikėjimas, viltis ir meilė – amžinas ir nekintamas trejetas, pagal kurį matuojama žmogiškoji stiprybė ir silpnumas, kuris visada yra nekintamas matas apibrėžti širdžiai – niekada neklystančiai, nors neretai praktiško proto argumentų „į kampą pastatytai“, nubartai prasikaltusiai mergytei. Ir tuomet ji nutyla, pravirksta ir liūdėdama saulę dažo juodai, kol vėl savin neįsileidžia palaimingojo trejeto, stebuklo švieson lyg saulės dangun neiškelia svajonės, suteikdama jai tvirtus baltus kaip gulbės sparnus, kad ji tyru spindesiu pasaulį paverstų laimės oaze, kad tyro džiaugsmo kupina pasakų pabaiga skambėtų kiekvieno atlaikyto gyvenimo ir likimo išbandymo rezultate.

„Aš sunešiojau geležines klumpes, ištylėjau dvylika metų, įkopiau į stiklo kalną…“ – vardija pasakų herojė išbandymo kelio pabaigoje. Liūdnas, skausmu ir tikėjimo savo ryžto likučiais persmelktas jos balsas, vis labiau tylantis, tirpstantis kaip paskutinis kovo sniegas, kaip kančios užliūliuotas tikėjimas. Ji, rodos, viską įveikusi, bet netekusi jėgų ir stiprybės, paleidžia savo svajonę ir… įvyksta stebuklas – toks, apie kurį nė sapnuote nesapnavusi, svajote nesvajojusi… Sakote, taip būna tik pasakose? Gyvenimas mums pateikia didesnių stebuklų, nei pasakoja pasakos. Gal dėl to palaimingasis trejetas – tikėjimas, viltis ir meilė – visada kartu net didžiausiame pragare, kuris kartais atsiveria sieloje…

Taigi – tas tyras šaltinis, pradžią gavęs akių gelmėje… Tevirsta jis ne upokšniu – sraunia upe, galinga jūra, išplukdančia nuskendusius dvasios laivus. Juk… „Aš savo ašaromis išmatavau atstumą iki tavo širdies…“ – nebyliai prisideda prie pasakų herojės mūsų laikų kasdienybės herojė. Ar buvo tas atstumas didelis? Didelis – kaip visas pasaulis. Mažas – kaip ašaros deimantas. Bet svarbiausia – baltas ir šviesus kaip gulbės sparnas, kad juo širdin atskristų tikėjimas, viltis ir meilė. Tikrai atskris, tikrai atneš stebuklą, laimės šviesa spindintį. Bus jis!

Į naują gyvybės ratą – per Moters dieną IV

Tirpstančio sniego ritmu – į pavasarinį siautulį, į svaiginančią gyvybės fiestą, kurioje kartu su prabudusiais upokšniais skamba viltis, savo amžiną giesmę vis garsiau ima giedoti meilė – pirmapradė, galinguose savo sparnuose nešanti dievišką lengvumą ir rytmetinį vyturio plazdenimą virš garuojančių arimų.

…Lengvais judesiais tu palieti savo veidą, nutviekstą saulės šviesos, paskui paleidi plaukus, kad plaikstytųsi jie gaiviame rytmečio vėjyje, ir garsiai nusijuoki – nerūpestingai, linksmai. Tavo juokas skamba kartu su krykščiančiais upokšniais, pripildo pasaulį to nenusakomo džiugesio ir… lieka ta pačia paslaptimi, kurios nuo amžių glūdumos didžiausiems protams taip ir nepavyko įminti – kaip ir dabar nepavyksta… Tu – saulė ir žemė, tu – dangus ir vėjas, tu – gyvybė ir viltis, tu – meilė, niekada nesibaigianti, visada atsinaujinanti (gal dėl to tu tokia nesuprantama ir… tokia trokštama?..). Tavo delnuose pulsuojanti šiluma ištirpdo visus ledus – štai kodėl žemėn ateina pavasaris. Tai tik nuo tavo akių šviesos ilgėja diena ir grįžta paukščiai. Juk tu – deivė, amžinai jauna, graži, kerinti, paslaptinga (net jei veidą ir vagoja metų paliktos žymės)…

Į naują gyvybės ratą – per Moters dieną V

…Išskydęs žiemos patalas gurgiančiais upeliūkščiais leidžiasi kiekvienon įlomėlėn, žemę nusagstydamas raibuliuojančiais veidrodėliais, į kuriuos vis drąsiau ima žvilgčioti pasistrikinėdamas saulės spindulys, vaiskų mėlį pamažu atgavusios dangaus akys. Pavasaris! – pilna krūtine įkvepia garuojančių arimų vėsą lengvus sparnus skleisdamas vėjas ir užtraukia laisvės dainą. Jos pirmosiose minorinėse gaidose dar tiek daug žiemos naktyse pasiklydusių žvaigždžių skambėjimo, pusnyse užliūliuoto laukimo ir ilgais aštriais varvekliais subadytų svajonių. Tik vėjui tai nė motais. Minoras greitai sutirpsta – lyg ledo tiltas, pakaitinus saulutei, jo vietoje pasigirsta ryžtingas mažoras, į kurio vis galingesnį skambėjimą atsiliepia ir gurgiantys upeliūkščiai, ir brinkstantys medžių pumpurai, ir speigą atlaikę žiemkenčiai. Vis garsėjanti laisvės daina skamba tik mažoru, nes tik tokia ji ir tegali būti. Laisvė visada – viltis, tikėjimas, meilė, priimama su atsakomybės sklidina siela. Šventas šis įsipareigojimas – ir beriamam dirvon grūdui, ir tiesiamoms glėbiui rankoms, ir tariamiems meilės žodžiams. Būtent tokio įsipareigojimo, persunkto laisvės-atsakomybės, dėka ir sužaliuoja po žiemos šalčių išvarginta žemė, pasipuošia žiedais, pasiryžta brandinti vaisius. Būtent dėl jo ir kyla širdys saulėn, švieson, šilumon…

…Pavasarį šlovinančio vėjo laisvės daina, vinguriuodama paskui gurgiančius upeliūkščius, nejučia pakimba ant nuleistų blakstienų. Lyg lengvas debesėlis ji apgaubia nustebusias akis, sieloje pasėdama baimę, kuri tuoj pat išgąsčiu atsispindi ir akyse. Laisvė – baimė? „Taip…“ – virpa padažnėjusiu plakimu širdis, lyg ją gniaužytų nerimu persunktos nežinios pirštai, už net ir netikros ramybės pliūpsnį pasiryžusi nutildyti tą laisvės-atsakomybės dainą. Laimei, iš neįspėjamų gelmių pasigirsta kitos širdies – Žemės Motulės – plakimas, palaimingąją ramybę dovanodamas žmogaus širdžiai, aiškindamas, jog baimė, kaip ir skausmas, tebūna bičiulis, saugantis nuo pražūties, o ne valdovas, kuriam po kojų lyg duoklę reikia numesti laisvę – galimybę su visa atsakomybe žiedais papuošti pasaulį, paleisti gyvent svajones, meile išgrįsti visus žmogiškuosius ryšius.

…Tad teskamba laisvės – atsakomybės daina! Tekelia ji gyvybės jėgas šviesai, šilumai, vilčiai, tikėjimui ir svarbiausia – meilei…

Į naują gyvybės ratą – per Moters dieną VI

Balta žiemos spalva, nudažiusi visą žemę, sutekėjo į ištiestą gulbės sparną, beprasikalantį iš po įšalo snieguolės žiedelį, pasišiaušusį debesėlį, išklydusį pasiganyti po jau gaiviu mėliu suskambusį dangų. Nereikia žvilgčioti į kalendorių, kad suprastum – pavasaris: neapsakomas gaivumas, praslydęs pro nepikto vėjo sušiauštus plaukus, užpildo visą krūtinę, sujudina širdį skambėti vienu ritmu su vaiskia dangaus žydryne. Pavasaris… Šitam jausmui, apėmusiam vien tik įkvėpus tyro rytmečio šaltuku ir dienos saulėkaita persisunkusio oro, visiškai nereikia jokio papildomo katalizatoriaus (ką tik Užgavėnių ritmu praūžusios Moters dienos, nutaškytos atvežtinių tulpių žiedais), kad siela dainuotų. Kad šoktų ji kartu su iš ledo gniaužtų išsivadavusiais upeliūkščiais, kad prisipildytų palaimingo šilumos, žalumos, žiedų vaivorykštės laukimo. Toks geras ir toks tikras šis laukimas… Jame netgi kasdienybės rutina ištirpsta lyg įvyniota į saulės spindulių plonytes gijas, o įprastai monotonijai priauginami nematomi sparneliai, pakylėjantys ją, paverčiantys nepakartojamų akimirkų mozaika. Tegu bus palaimintas toks laukimas, kuriame netgi nežinia nėra bauginanti, slegianti. Būtent šis laukimas, skatinantis kruopščiai ruoštis šiltos žemės atrakinimo šventei, verčia pasitempti, atverti širdis kasmetiniam stebuklui – pumpurų plyšimui.

„Yra ir kitoks laukimas…“ – kužda bedugnė kiaurymė, kurioje kažkada plakė meile alsuojanti širdis, dabar – sudraskyta į gabalus, išmėtyta, išdarkyta – jos duženos lyg sugedęs laikrodis vis tiksi kraujuojančia praeitimi. Bedugnė kiaurymė įtupdyta į laukimą to, ko niekada nebus. Šiame beprotiškame laukime – lyg voratinklin įkliuvusi muselė saviapgaulės gijose blaškosi viltis – menkutė, silpnutė, bet vis dar gyva, maitinama jau kadaise prarastų iliuzijų mirusia šviesa. „Kaip ją užmušti?“ – storo voro balsu svarsto protas, matydamas kaip aršiai ją gina sudraskyta širdis. „Kaip ją išsaugoti…“ – savo ruožtu aimanuoja širdis, o bedugnė kiaurymė virsta deginančia kančia. Laukimas kančioje, neklausant proto balso, degant ir nesudegant? „Nesudegs, bet išdegs“, – ramina siela, atsiremdama į gerąjį laukimą. – Išdegs, kam gyventi neskirta, suvešės, kas palaiminta gyvenimui. Tad joks laukimas nėra blogas – tik truputėlį kitoks…“

…O už nakties apkabinto lango – jau pavasarinio dangaus žvaigždžių simfonija. Ji neprašo laukti – kviečia klausytis čia, dabar…

Laima GRIGAITYTĖ

10 komentarai(-ų) “Kovo etiudai

  1. Laimute,aš tik palinkėsiu Tau,kad Tavasis talentas vis išsiveržtų naujai,kaip iš vis atbundančio ugnikalnio…ir kad niekad neužgestų…

  2. Šis tekstas – atgaiva sielai, sugrubusiai nuo žiemos, nuo šalčio, abejingumo… kad imi tikėti grįžtančiu pavasariu ir jo kerais. Ačiū Tau labai.

  3. Neapsakomai švelniai perteiktas bundančios gamtos paveikslas. Ačiū Nuostabioji ir gležnoji Laima. Jūsų mintys kaip pavasaris, lengvas iš po sunkios žiemos. Ačiū.

  4. Perskaičiau du kartus,likau sužavėta to grožio, subtilybės ir jautrumo sukaupto žmogaus širdyje ir sieloje.Ne tik gamta kviečia mus pabusti,bet nuostabios mintys žadina norą gyventi, kurti gal net skristi…

  5. Štai citata iš Laimutės „Kovo etiudų“: „Ypač vyrui, civilizacijos paliestam gyvūnui, kurio geležinė logika bejėgė prieš moters prigimties neįspėjamą daugialypumą: jūros šėlsmą, mėnesienos tylą ir trapią mažos sėklelės kelionę į didelį aukštą medį laiko nuzulintu ratu. Gal todėl kartais ji pilna šauksmo (būna: net širdį veriančio, kankinamai sunkaus), dažnai neišgirsto, nesuprasto, nes netelpančio į racionalaus pasaulio rėmus… Pilna gyvybės ir paslapties, stebuklų ir atradimų ji kaip vieniša vilkė, bėganti genama dažnai net jai pačiai nesuvokiamo nerimo ir pilnatyje švytinčiomis akimis mauldaute maldaujanti supratimo (gal iš čia tas mitas apie princo ant balto žirgo – civilizuoto žvėries, turinčio drąsos įžengti į paslaptį ir jos nesutrypti – laukimą?)…“

  6. Kaskart Laimutė pasako viską iš gelmių. Būtų įdomu sulaukti kokio etiudo apie vyrą (vyrus, jų troškimus).

  7. Nuostabu,tikras pavasaris paskaicius sirdyje,linkiu redaktoriai istvermes ir, kad kuo greiciau visi izvelgtu ta tikra talenta kuri turime Marijampoleje.Aciu.Sekmes.

  8. „..nuo tavo akiu sviesios ilgoji diena ir grizta pauksciai“,virtuoziskai parasyta.
    Taip svelniai ir trapiai trapiai.Perskaiciusi, jauciuosi kaip suvalgiusi be galo skanu deserta sielai 🙂

  9. „..nuo tavo akiu sviesios ilgoji diena ir grizta pauksciai“,virtuoziskai parasyta.
    Taip svelniai ir trapiai trapiai.Perskaiciusi, jauciuosi kaip suvalgiusi be galo skanu deserta dievai:)

Komentuoti: Laima Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Taip pat skaitykite