Pagrindinis > Daugiau kategorijų > Kūryba > Konkurso „Auksinis rudenėlis 2014“ aidai ir nugalėtojų darbai

Konkurso „Auksinis rudenėlis 2014“ aidai ir nugalėtojų darbai

 

Lapkričio 27 d. jaunieji Marijampolės apskrities (ir ne tik!) literatai susirinko į tradicinę, baigiamąją dvidešimt antrąjį kartą vykstančio tarptautinio jaunųjų literatų konkurso „Auksinis rudenėlis – 2014“ šventę, kuri vyko Marijampolėje, Beatričės Kleizaitės-Vasaris menų galerijoje. Šiemet jau tarptautinį statusą įgijęs konkursas (jame dalyvavo jaunieji kūrėjai iš Lenkijos ir Rusijos) „išaugino“ gražų kūrėjų derlių: per 30 jaunųjų literatų vertinimo komisijai pateikė savo darbus.

Baigiamojoje šventėje pagrindinė jos režisierė – literatė Luana Masienė pirmiausiai perskaitė ištrauką iš kitų metų vasario mėnesį pasirodysiančios Editos Lei knygos „Miglos slėnis“, skirtos vaikams ir visiems tiems, kurių pasaulis atviras fėjom bei kitiems Miglos slėnio gyventojams. Šįkart iš Miglos slėnio į šventę šalia Gyvybės medžio (Vaida Abramavičiūtė) buvo pakviesta Žodžių fėja (Rasa Truncaitė), kuri buvo šventės šeimininkė, ir paršelis Migelis. Žodžių fėja vieną po kito savo kūrybą skaityti kvietė jaunuosius kūrėjus, tuos, kurie iš kasdienybės iš rankioja žodžius ir sudėlioja taip, kad jie suskambėtų (savo kūrinius skaitė ne tik mūsų krašto jaunieji literatai, bet ir svečiai iš Punsko (Lenkija), taip pat konkurso dalyvių kūrinių ištraukas skaitė ir Andžela Paplauskienė, literatė, vertinimo komisijos narė). Dalijimąsi žodžiu nutraukė Žodžių fėjai atneštas laiškas, kuriame nurodymas: paskelbti konkurso laureatus.

Prieš šią svarbią ceremoniją – sveikinimai. Jaunuosius literatus sveikino Marijampolės moksleivių kūrybos centro (konkurso organizatoriaus) direktorė Nijolė Pileckienė, džiaugdamasi, jog daugiau nei du dešimtmečius gyvuojantis konkursas jau peržengė netgi mūsų šalies ribas, tapo tarptautiniu, MKC koordinatorė Audronė  Šlyterienė, Marijampolės savivaldybės mero pavaduotojas Sigitas Valančius, pažadėdamas po Naujųjų metų „Auksinio rudenėlio 2014“ darbus išleisti atskiru leidiniu, konkurso darbų vertinimo komisijos pirmininkė Marijampolės kolegijos lektorė Vidutė Mickuvienė, akcentuodama, jog tokie konkursai teikia labai daug vilties: atrandi „perliukus“ ir suvoki, jog bus Lietuva, bus ir kūryba!

Na, ir pagaliau laureatai. A kategorijoje, skirtoje Lietuvos, ir, pagal pageidavimą, užsienio kūrėjams dalyvavo 30 dalyvių. Pirmojoje amžiaus grupėje I-oji vieta skirta Deivydui Stankevičiui, Vilkaviškio rajono Kybartų Saulės progimnazijos 6 kl. mokiniui (mokytoja Gitana Literskytė- Katkevičienė), II-oji – Emilijai Kėvelaitytei, Marijampolės Rimanto Stankevičiaus pagrindinės mokyklos 5 kl. mokinei, (mokytoja Irena Ūkelienė) ir Ignui Kraukšliui, Marijampolės „Ryto“ pagrindinės mokyklos 6 kl. mokiniui, (mokytoja Birutė Bubnytė),  III -oji – Uršulei Aleksaitei, Lenkijos Respublikos Punsko Dariaus ir Girėno pagrindinės mokyklos 5 kl. mokinei (mokytoja Elena Degutienė). Antrojoje amžiaus grupėje I-oji vieta skirta Lukui Butkui, Marijampolės Šv. Cecilijos gimnazijos 8 kl. mokiniui (mokytoja  Romualda Šulinskienė),  II -oji – Gretai Šakavičiūtei, Marijampolės sav. Padovinio pagrindinės mokyklos 8 kl. mokinei, (mokytoja Jūratė Rugienienė), III -oji – Augustei Valuckaitei, Vilkaviškio raj. Virbalio vidurinės mokyklos 8 kl. mokinei (mokytoja Inga Kardauskienė). Trečiojoje amžiaus grupėje I-oji vieta skirta Minijui Montvilai, Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijos II kl. gimnazistui (mokytoja Violeta Žebrauskienė), II -oji – Ausmėjai Uleckaitei, Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijos I kl. gimnazistei (mokytoja Violeta Žebrauskienė), III -oji – Ramintai Kasparavičiūtei, Marijampolės „Sūduvos“ gimnazijos II kl. gimnazistei (mokytoja Laimutė Kraukšlienė). Ketvirtojoje amžiaus grupėje I -oji vieta skirta Gabrielei Laukaitytei,  Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijos IV kl. gimnazistei (mokytoja Aušra Bulkevičienė), II -oji – Gabrieliui Zaveckui,  Vilkaviškio raj. Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazijos III kl. gimnazistui (mokytoja Nijolė Černauskienė), III -oji – Aidai Barkauskaitei, Vilkaviškio raj. Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazijos III kl. gimnazistei (mokytoja Nijolė Černauskienė).

B kategorijoje, skirtoje tik užsienio kūrėjams, dalyvavo iš viso 7 dalyviai. I-oji vieta skirta Viktorijai Riabovai, Rusijos federacijos Kaliningrado srities Tilžės 3-oji pagrindinės mokyklos 9 kl. mokinei (mokytoja Vita Kovalenko), II -oji – Michailui Mamajevui, Rusijos federacijos Kaliningrado srities municipalinė autonominės švietimo įstaigos Pokryškino pagrindinės mokyklos 9 kl. mokiniui (mokytoja Tatjana Rodenko).

Konkurso laureatai buvo apdovanoti diplomais, rėmėjų įsteigtomis atminimo dovanėlėmis. Visi kiti konkurso dalyviai buvo apdovanoti padėkos raštais ir rėmėjų įsteigtomis atminimo dovanėlėmis.

„Mūsų savaitės“ informacija

Laimos Grigaitytės nuotraukose – šventės akimirkos.

O dabar jūsų  dėmesiui – konkurso "Auksinis rudenėlis 2014" laureatų darbai!

 

Deivydas STANKEVIČIUS

Pirmoji žvaigždė

Suspindo danguje žvaigždė pirma,

Galvoju norą aš kaip visada,

Ar saldumynų maišo man norėt,

Ar išminties ir ištvermės?

 

Galvoju aš labai rimtai,

Ar svarbūs man tie pinigai?

Gali turėti jų į valią,

Jei dirbdamas atskleisi savo galią.

 

Gal Žemėje taikos norėti,

Gal amžinai nesustorėti,

Gal vaisto nuo visų ligų-

Galvoti norą taip sunku!

 

Kol pagaliau sugalvojau norą,

Pamačiau žvaigždžių jau porą.

Tada  pats vienas suburbėjau:

– Ak, greičiau sakyt reikėjo…

 

Pelytės skrydis

Kiškis kraipo uodegytę

Nustraksėjęs pas pelytę.

Ta pelė svečiuos pas paukštį,

Nori ji pakilt į aukštį.

Bet nesiseka labai,

Neprigyja jai sparnai,

Nusivylė ir pravirko,

Bet ežys gėlių nupirko.

Jis paguost nusprendė pelę

Ir pakeist jos sunkią dalią.

Bet kiškelis atliuoksėjo,

Pagalvojęs taip kalbėjo:

,,Tu, pelyte, įnoringa,

Ko gi tau ant žemės stinga?

Maisto atsargų turi

Ir aruodai dar pilni,

O žydram dangaus skliaute

Vanagas stebės tave,

Tokios progos nepraleis,

Į tave nagus suleis.

Jei gimei pilka pelyte,

Šitaip buvo numatyta,

Nesvajoki apie aukštj,

Nenorėk pavirst į paukštį.

Neatneš tau skrydis laimės,

O tik nevilties ir baimės.

Taigi būki savimi,

Džiaukis viskuo ką turi!‘‘

Pasisukęs vėl į šviesą

Kiškis dar išrėžė tiesą:

,,Jeigu nori būt laiminga,

Te jėgų tau nepristinga,

Būk, pelyte, kas esi

Ir didžiuokis savimi!‘‘

 

Emilija KĖVELAITYTĖ

 

Viltis

Spalis barsto lapus –

Padalijo džiaugsmus.

Jau už lango lietus,

Ir smarkus, ir niūrus.

 

Šalti jo lašai-

Šlapi vakarai

Man rudenio

Nuotaiką griauna.

 

Saulužėle, pabūk,

Savo veido neslėpk,

Spindulėlį šviesos ir vilties

Man atsiųsk…

 

Tapytojas

Ant galvos nukrito lapas,

Pirmas, antras, trečias…..

Kas ten medžio šaką purto?

Kas lapus čia krečia?

 

Vėjas! Vėjas rudeninis

Drasko medžio skarą.

Krisdami lapeliai

Šnara, čeža, šneka.

 

Krinta auksaspalviai

Ant vingiuoto tako.

Rudeninis vėjas

Sau paveikslą tapo…

 

Stebuklas

Juoda naktis per žemę brenda,

Užklojus saulę kerinčiu rūbu.

Aplink tamsu, tik mažos žvaigždės

Plevena tyliai danguje.

 

O kartais jos ir krenta

Giliam dangaus skliaute.

Tikiu, kad mano noras išsipildys,

Kai tik pagausiu jas…

 

Ignas KRAUKŠLYS

 

Lietutis

Mūs lietutis skaidriai baltas,

Kartais šiltas, kartais šaltas.

Jis užklumpa netikėtai,

Verčia čiupti platų skėtį.

 

Jei lašnoja karštą dieną,

Atgaivina visą pievą.

Jei prakiūra rudenėlį,

Liūdesį visur pasėja.

 

Mūs lietutis skaidriai baltas,

Kartais šiltas, kartais šaltas.

 

Gyvenimas

Kartais atrodo, kad gyvenimas –

tai pamoka.

Nežinai, kada jos pabaiga.

Mus kantriai moko užjausti,

bet sunku tai padaryti.

 

Kartais atrodo, kad gyvenimas –

tai drama.

Kartais tragedija,

kartais komedija,

bet visada jausmų

kupina.

 

Aš žinau, kad gyvenimas –

Tai Dievo dovana.

 

Kodėl ruduo?

Ruduo…

Ar jis rudas?

Ne. Geltonas.

Tada jį reikėtų vadinti geltuo.

Bet kai kur jis raudonas.

Tai kaip vadinti?

Gal geltrauduo?

O gal raudgeltuo?

Geriausia – plikiu.

Juk visi lapai nukrinta.

 

Uršulė ALEKSAITĖ

 

Lietus

Oras niūrus,

Į langą barbena lietus.

Ir krenta, ir dūžta,

Ir krenta, ir dūžta.

Dangus labai pilkas,

Lietus visai rimtas,

Jis šlapias ir piktas.

Ir visa, kas buvo gražu

Tampa šlapia ir niūru.

Savo piktą valią lietus

Rodys gal visus metus?

Ir ryte labai šlapius

Rado tėtis savo batus!

O lietus – lyg koks bajoras,

Jam patinka toksai oras.

Sėdi linksmas po medžiu,

Šypsosi, nes jam gražu.

 

Žiema

Jau mūs miela teta

Nuklojo sniegu kelią,

Jau mūs teta – balta žiema

Vaikus kas rytą kelia.

Keleliais, vieškeliais baltais

Jie skuba su žiema,

Jie bėga su draugais

Pažaisti pusnyse.

Vaikučiai nepabūgę –

Nebijo žiemužėlės.

Kai šoko jie į pusnį –

Net šurmulį pakėlė.

Sušalo jų rankytės,

Žandukai net pabalo,

Akytės ašaroja,

Nosytės  raudonuoja.

Sugrįžę pasidžiaugsim,

Susėsime prie židinio.

Susėdę padainuosim

Žiemužė atkeliavo!

 

Lukas BUTKUS

 

Po Aidaho dangumi

Eime tada tu ir aš, kai horizontas driekiasi kaip pacientas ant operacinio stalo.               

/T. S. Eliot/

Besileidžianti Aidaho saulė atsispindėjo mano mažojo brolio kambario lango kraštelyje man sėdint ant sausos žolės kieme. Priešais save besidriekiančiuose laukuose, kur ganėsi keli tuzinai galvijų, rodos, pamačiau ateinantį žmogų. Jis abiejose rankose nešė metalinius kibirus, pilnus pieno, kurie jam lipant įkalnės šlaitu tiško ant mėlynų, gerokai nublukusių  darbinių kelnių. Tik jam padėjus kibirus ir pasilenkus taip, kad nukrito šiaudinė skrybėlė nuo pražilusios galvos, supratau, kad tai fermeris Džo iš gretimo ūkio.

Aukštas, kresnas, darbingas senis, kuris visą gyvenimą praleido plušėdamas  savo tėvų ūky, kad turėtų ką perduoti saviems palikuoniams, mano tėvų žodžiais, buvo vienas iš kelių žmonių, kurie tikrai keliaus į dangų. Man atrodė, jie nori, kad ir aš būčiau toks žmogus. Iš tikrųjų nežinojau, kodėl taip pamaniau.

Mano broliukas, kuriam tada buvo mėnuo su trupučiu, sirgo, jis labai kosėjo. Tėvai, tiesą pasakius, netikėjo, kad jis serga. Sakė, kad jo siela sunegalavo. Sakė, kad malda padės ir jis pasveiks. Nuo pat mažumės jie mane auklėjo, kaip ir kiti tėvai miestelyje,- melskis ir turėsi Viešpaties malonę. Aš gyvenau tuo metu tarsi kolonijoje žmonių – nomadų ir atsiskyrėlių, kurie netikiėjo moderniąja medicina. Jų  gyvenimas buvo skirtas tiktai dirbti ir šlovinti Viešpatį.

Miestelis Aidaho valstijoje, kuriame gyvenau vadinosi Horslotas (angl. Arklio dalia).  Kaip ir daugelis mano amžiaus jaunuolių, privalėjau klausyti savo tėvų ir laikytis jų religinių pažiūrų. Nors ne visi paaugliai iš širdies tikėjo tuo, ką jiems tėvai kalbėjo apie mūsų gyvenimo prasmę, tikindami, jog visų mūsų gyvenimai suplanuoti iš anksto, aš buvau iš tų vaikų, kurie tikėjo tėvų žodžiais. Buvau iš tų, kurie šventai tikėjo, kol sulaukiau septyniolikos metų.

Aš gerai žinojau, ką darysiu baigęs mokyklą: dirbsiu tėvų ūkyje, plušėsiu, turėsiu savų vaikų ir, kaip mano tėvai, mokysiu juos su žmona. O kai mano tėvai – pasenę ir nugyvenę savo gyvenimus – iškeliaus pas Viešpatį į dausas, perimsiu fermą, kurioje užaugau. Tada, daug gera padaręs šeimai ir kitiems, galiausiai pats nukeliausiu į dausas.

Kai taip dar maniau, man Horslotas buvo visas pasaulis. Buvo turgus, bažnytėlė, viena „mokykla“, kurioje vaikus mokė du žmonės, vos mokantys rašyti. Mokė ne paprastų dalykų, kurių mokosi kiti vaikai už mūsų miestelio ribų, kaip fizikos ar biologijos, bet apie Viešpatį ir ūkio darbus – kaip pasirūpinti gyvuliais. Miestelyje gyveno keli šimtai žmonių, aš gimiau praėjus vos keleriems metams po įsikūrimo. Mano tėvai užaugo panašiame miestelyje, bet žemei ten tapus nederliai, jie įsikūrė vietoje, dabar vadinamoje Horslotu. Vietovė buvo visiškai negyvenama, bet žali laukai ten driekėsi kiek akis galėjo užmatyti.

Man dar vis besėdint ant sausos žolės, išgirdau, kaip mama šaukia į vidų vakarienės. Aš įėjau į valgomąjį tėvams jau sėdint prie stalo. Jie žvelgė į mane rūsčiai, nes jiems nepatiko, kad vėluoju. Mano mama, kaip ir kitos moterys miestelyje, – namų šeimininkė, o mano tėtis –  ūkininkas, kaip ir dauguma vyrų. Daug dirbantis ir uolus Viešpaties žmogus.

Mano broliukas tądien gulėjo lovoje. Tikriausiai miegojo. Mes pradėjom vakarienę kaip kiekvieną dieną –  malda. Kaip įprasta, pabaigę maldą, mes prašėme, kad pasveiktų mano brolis. Galiausiai pradėjom valgyti, buvo patiekta bulvių košė su sviestu.

Valgant negalima kalbėtis, nebent manęs ko paklaustų. Įprastai mano tėvai nesikalba prie stalo, ta diena nebuvo išimtis. Tą tylą pertraukdavo tik iš antro aukšto atsklindantys broliuko kosuliai, kurie raižė mano širdį, nes jaučiau, kad malda nepadės.

Jau kuris laikas netikėjau, kad maldos padeda žmonėms pasveikti.Taip nutiko nuo tada, kai mirė mano geras draugas, su kuriuo buvau pažįstamas beveik visą gyvenimą. Prisimenu tiksliai, kad jis apsinuodijo maistu. Tris dienas vėmė, kol galiausiai numirė. Neprisimenu detalių. Kad ir kiek meldžiausi dėl jo, jis tiesiog paėmė ir numirė. Tėtis sakė, kad tai Viešpaties valia. Tačiau žinojau, kad tai netiesa…

Baigę vakarienę mes dar kartą pasimeldėm.

Kadangi visada po vakarienės eidavom miegoti, aš dar užsukau į savo brolio miegamąjį. Jo maži pirščiukai krutėjo. Man buvo gražu žiūrėti, tačiau bijojau, kad maldos jam nepadės sulaukti nė  dviejų mėnesių, galėjo būti, kad su juo leidau paskutines savaites. Būdamas vyresnis brolis žinojau, kad turiu juo pasirūpinti, tiesiog jaučiau atsakomybę už jį ir negalėjau jam leisti numirti.

Mes visada eidavom gulti aštuntą valandą vakare, nes iš ryto laukdavo ūkio darbai. Pasimeldęs ir užpūtęs žvakę, atsiguliau į lovą.

Lauke buvo dar šviesu. Palaukęs, kol mama ir tėtis užmigo, aš išlipau iš lovos. Apsirengęs išsiėmiau savo per metus sutaupytus pinigus iš po čiužinio. „Turėtų užtekti  vaistams“, – pagalvojau. Kadangi artimiausias tikras miestas buvo už pusvalandžio kelio pėsčiomis, žinojau, kad suspėsiu grįžti, kol dar visiškai nesutemo.

Esu buvęs kelis kartus su tėčiu parduoti derlių tame mieste, tad gerai orientavausi. Mes neturėjom automobilio, todėl mums tekdavo nešti viską, ką ketinom parduoti, o paskutinį kartą ten buvom nuėję ne per seniausiai. Tada aš dar klausiau tėčio, koks ten įdomus pastatėlis šalia kelio, ir jis atsakė, kad vaistine. Dar paaiškino, kad ten atseit perka „vaistus“, daiktus, sukurtus velnio, jie turėtų „padėti“. Aš gerai įsiminiau, kur ta vaistinė.

Kai ten nukeliavau ir pasakiau senyvai vaistininkei broliuko ligos simptomus, ji paaiškino, kad mažylis serga gripu ir kad jam reikalingi stiprūs milteliai ir sirupas. Nupirkus juos man neliko nė cento.

Jau temo, tačiau aš gerai žinojau kelią, todėl neturėjau problemų grįžtant. Atsidusau lengviau, kai pagaliau tyliai įėjau į namus. Padėjau vaistus po čiužiniu, kur gulėdavo mano dabar išleisti pinigai.

***

Tik pabudęs pasimeldžiau ir kibau į darbą ūkyje.

Pamelžiau karves, parnešiau iš vištidės kiaušinius, palesinau vištas, palaisčiau mamos darželį ir kita. Jai išbėgus pas kaimynę, nuėjau į broliuko miegamąjį, kur jam sugirdžiau tamsiai rudos spalvos sirupo. Tik staiga mane  užklupo netikėtai pasirodęs tėvas. Jo venos iššoko, kai pamatė, ką padariau. Jis pagriebęs vaistus man iš rankų, sviedė pro langą. Tada, pastvėręs mane, nutempė žemyn, į mano kambarį, kur diržu talžė man nugarą tol, kol jaučiau skausmą. Jis vis kartojo kažką vėl ir vėl, bet nesupratau nė žodžio. Kai baigė, likau gulėti ant grindų…Tėvas mane užrakino kambaryje, liepdamas melstis už tai, ką padariau. Tenai prabuvau kelias dienas. Be maisto, be vandens. Kambaryje likau tik aš ir tamsa, nes neturėjau nei lango, nei žvakės.

Praėjus trims dienoms, mane kamavo neapsakomas skausmas ir pilvo maudimas nuo alkio. Nė žodžio neišgirdau iš tėvo ar motinos. Tik už medinės  kambario sienos girdėjosi mano broliuko verksmas ir kosuliai.

Galiausiai mane mama išleido ketvirtos dienos rytą, tylėdama  padavė man duonos ir pieno.  Man vis dar labai stipriai  maudė pečius ir nugarą.

***

Aš stovėjau prie Horsloto bažnyčios altoriaus. Mamos rankose gulėjo mano broliukas, apkamšytas kažkokiu dėmėtu, drobiniu skarmalu; jis vis dar sirgo. Tėvas stovėjo paėmęs mamą už rankos man iš kairės. Jie abu net tada negalėjo žiūrėti man į akis dėl to, kad pasipriešinau jų valiai.

Mes trise stovėjom priešais kunigą, kuris kalbėjo maldą per Sielos Apvalymo ceremoniją. Visada Horsloto gyventojai pasilikdavo po mišių, kad palaikytų ceremonijos metu sergančiojo šeimą. Mano šeima buvo ne išimtis. Ceremonijos metu, kunigui sukalbėjus kelias maldas, sergančiojo galva buvo šlakstoma švęstą vandeniu; su kūdikiais buvo elgiamasi kaip per krikštą – juos panardindavo.

Kunigas nutilo. Jis paėmė mano broliuką iš motinos glėbio. Aš nekrutėjau. Tiesiog žvelgiau, kaip nė garso neišleisdamas broliukas išniro iš vandens. Po kelių dienų jis mirė.

Negalėjau patikėti, kad jis negyvas. Kai palaidojom jį, pasakiau sau, kad viskas. Viskas – keliauju iš čia. Susikroviau, kaip man atrodė, reikalingus daiktus, bet jau beveik prie slenksčio mane sulaikė tėvas. Jis, aišku, sielojosi dėl to, kad mirė jo sūnus – mano brolis, tačiau  neketino pasakyti, kad klydo ir kad galbūt vaistai būtų padėję…Jis man neleido išeiti, laikė mane kaip kokį gyvulį namie užrakintą savo kambaryje. „Melskis, melskis, melskis“, – tik tiek tegirdėjau, kol man vieną naktį pavyko pabėgti.

Palikęs be gailesčio savo šeimą, skubėjau į jau pažįstamo miesto policiją. Tenai patyriau baisiausią smūgį. Pasirodo, kad mano tėvai nieko blogo nepadarė nužudydami mano brolį jeigu tai susiję su jų religinėmis  pažiūromis. Mano žandikaulis atvipo tai išgirdus. Kaip? Tėvai gali leisti numirti savo vaikui, jeigu tai susiję su jų religija? Negalėjau tuo patikėti.

Kadangi buvau jau pilnametis, išėjęs iš namų, pradėjau ieškotis darbo ir pratinausi  prie visuomenės už Horsloto. Neturėjau nei išsilavinimo, nei kitų įgūdžių, išskyrus patirtį ūkyje, todėl niekas tame didmiestyje nesamdė kažkokio kaimo berniūkščio – kvailo ir atsilikusio, nelankiusio tikros mokyklos ir vos mokančio skaičiuot. Aš neturėjau nė cento kišenėje ir neketinau grįžti į Horslotą, vienintelę vietą, kurioje pritapau. Darėsi vis liūdniau ir prasčiau, norėjosi tik palikti šį pasaulį, nes tokiame gyventi, kaip man tuomet atrodė, ilgiau nebegalėjau…

Gal tenai, kur vykstu, sutiksiu Viešpatį, – aš nežinau. Bet jeigu pamatysiu, paklausiu, kodėl neišklausė mano maldų, kai man  labiausiai to reikėjo? Kodėl leido  mirti mano broliukui?                                       

II dalis

Štai kaip pasaulis baigsis:
Ne su trenksmu, bet su tyliu vėjo gūsiu…

/T. S. Eliot.

Aš prisimenu, kaip kritau, kaip lengvas vėjo gūsis pakylėjo mane. Jaučiausi tada pirmą kartą laisvas, nesupančiotas nematomų pančių; jaučiau vėsų orą, gaubiantį mane, o tada – tamsą. Tik tiek.

Tyla, triukšmas; tamsa, šviesa… Man niekas neberūpėjo.  Tartum gulėdamas ant nugaros skriečiau padebesiais į nežinią.Bet tada išgirdau balsus. Žmonės baltais chalatais, panašūs į angelus iš matytų paveikslų, supo mane. Tik visiškai atsimerkęs supratau, kad nebuvau danguje. Po šios praregėjimo  akimirkos aš užmigau.

Pasirodo, likau gyvas. Lūžo abi rankos, kojos, raktikaulis, galbūt pažeistos smegenys… „Tau pasisekė, kad likai gyvas, jaunuoli“, – kartojo mano gydytojas.- „Tikras stebuklas, kad likai gyvas. Šeši metrai – ne juokai“.

„Stebuklas. Stebuklas. Stebuklas. Stebuklas“, – aidėjo gydytojo balsas tartum aidas, atsimušantis mano galvoje. Aš tylėjau, nė žodžio netariau nei jam, nei slaugei, kuri mane turėjo prižiūrėti. Mąsčiau ir mąsčiau apie tai, kodėl likau gyvas. Neturėjau išgyventi, bet išgyvenau. Nejaugi tai Viešpaties valia? Nejaugi turėjau likti gyvas?

Laikas, man begulint ligoninėj, intensyviosios slaugos skyriuje, tapo bereikšmis, tik tuščia idėja, tartum zvimbiantis uodas man prie ausies, – visa sulėtėjo, o gal net ir išnyko. Dieną keitė naktis, o naktį rytas, – supratau tik tiek, jog ligoninėje dirbančių žmonių gyvenimas tęsėsi, o manasis seniai buvo baigtas.

„Ar aš blogai padariau, kad iššokau?“ – po kelių savaičių tylos galiausiai paklausiau, rodos, mirusio balsu mane dažnai lankančio gydytojo, kuris nekantravo smalsumu daugiau sužinoti apie mane.

„Nežinau, – tarė jis kiek nustebęs dėl  mano klausimo. – O kodėl tu bandei nusižudyti?“

Kiek patylėjęs, pakėliau į jį dar apsiblaususias, paraudusias akis nuo sugipsuotos rankos, padėtos ant savo pilvo.

„Todėl, nes… – užsikirtai. – Nes neturėjau, kur eiti.“

„Bet tu jaunas, ir ryžaisi tokiam beprotiškam žingsniui, kaip nutraukti savo gyvenimą…“

Aš tylėjau, nes nežinojau, ką atsakyti.

„Aš šokau, nes nebegalėjau ištverti… nebegalėjau ištverti sielvarto ir neteisybės, lydėjusios mane visą gyvenimą; neturėjau žodžio savo šeimoje. Gal ir pasielgiau kaip bailys, bet man neberūpi.“

„Iš kur tu, jaunuoli?“ – prisėdęs ant baltos, ne per seniausiai perklotos lovos krašto, kažkodėl daug įdėmiau į mane žvelgdamas paklausė gydytojas.

„ Iš Horsloto“ – išveblenau.

Gydytojas,  sprendžiant iš jo susimąsčiusio žvilgsnio,  buvo gerokai nustebęs. Jam  nerišlia greitakalbe papasakojau apie save: kaip gyvenau tenai, apie broliuką, tėvus, viską…

„ Niekas nepasikeitė nuo tada, kai išėjau,“ – liūdnai tarė jis.

Buvau sukrėstas, kai gydytojas tai pareiškė. Tik dabar, geriau įsižiūrėjęs, pamačiau veidą žmogaus, kurio, maniau, daugiau niekada nepamatysiu. Tai buvo Matas Tomasas. Jis, – kaip čia pasakius? – buvo mano brolis. Iki dabar prisimenu, kaip mes žaidėme. Kai jis paimdavo mane ir, išmetęs į orą, pagaudavo. Man buvo ką tik suėję ketveri, kai jis paliko mus. Tai buvo baisi diena, nes tėvai pyko, kažką labai garsiai aiškino Matui ir priekaištavo. Stebėjau per dar dažais kvepiantį durų slenkstį, kaip jis krovėsi daiktus į mažą ryšulėlį: vilnonius drabužius, nes jau buvo ruduo, mamos megztas kojines… Ir, nė nepažvelgęs į dar mažą mane, išėjo. Iki tos akimirkos, kai jis atsisėdo ant palatos lovos, kurioje aš dabar gulėjau sunkiai sužeistas, buvau visiškai pamiršęs, kad jis kada nors egzistavo. Buvau kiek suglumęs, kol atsipeikėjau nuo šilto stipraus brolio apkabinimo. Mano nuskausminamųjų perpildytas kūnas suglebo jo glėby… Aš pravirkau.

***

Buvo bepradedą kristi margai nusidažę Aidaho valstijos lapai, kai aš, Jonas Tomasas, pagaliau vežamas vežimėlyje savo brolio Mato, palikau ligoninę, kurioje praleidau pastaruosius kelis mėnesius. Baltu gipsu mano rankos ir kojos vis dar buvo papuoštos, o aš per tą laiką sugebėjau galutinai suvoktii, kad ir vėl turiu brolį. Tačiau mano noras gyventi nesugrįžo.

Jis išėjo jau sulaukęs šešiolikos metų, o man tada buvo tik ketveri. Jis regėjo, kaip miestelis, kuriame gimiau ir užaugau, buvo pastatytas. Jam buvo tik penkeri, kai su tėvais persikėlė už šimto kilometrų į žaliuojančius laukus, kurie vieną dieną taps Horslotu. Jie ir aštuoniolika panašių šeimų keliavo, kol rado  tinkamą vietą. Brolis sakė, kad pirmą kartą pažvelgęs į laukus, kurie tęsėsi dešimtis kilometrų, jis apstulbo nuo grožio, rodos, primenančiorojaus aprašymą. Namas po namo kilo, ūkis po ūkio stiprėjo. Taip pamažu atsirado Horslotas. Tada gimiau aš (brolio žodžiais) – vienas iš pirmųjų,  – gal net pirmasis? – miestelyje gimusių vaikų.

Jis man pasakojo, kaip, sulaukęs trylikos metų, pabėgdavo iš Horsloto į greta esantį miestelį, kur jį traukte traukė sena biblioteka. Tenai jis leido valandas, kai nereikėdavo dirbti ūkyje, skaitydamas knygą po knygos, pasinerdamas į vis kitą, naują matematikos, fizikos, chemijos, biologijos pasaulį. Ir tada jis suprato, kuo nori būti gyvenime. Ne ūkininku, kuris pluša nuo ryto iki vakaro, o daktaru, kuris gelbsti gyvybes. Tenai dirbusi bibliotekininkė suprato, iš kur jis, suprato  jo padėtį todėl jam padėjo. Išrinkdavo knygas, kurias derėtų  skaityti,  savaitgaliais šiek tiek pamokydavo, nes, pasirodo, ji buvo ir mokytoja.

Mano brolis net nesulaukęs penkiolikos ryžosi išeiti, bet tiesiog neprisivertė. Jau buvo savaitė praėjusi nuo mano ketvirtojo gimtadienio, kai pradėjo bręsti nesantaika tarp mano tėvų ir Mato. Rodos, viskas buvo gerai mano keturmečio akimis, kol, žaisdamas su medinėmis kaladėlėmis, kurias tėvas išdrožė laisvalaikio metu, tądien išgirdau motinos griežtą, pakeltą balso toną, atsklindantį iš pirmojo aukšto.

„Kur buvai, sūnau?“ – tarė ji.

„Buvau su kaimynų vaikais,“ – sumelavo jis.

„Tai, ką ten laikai rankose?“ – motina parodė pirštu į jos megztu avies vilnos megztiniu apgaubtą knygą.

Jis neatsakė, tik žiūrėjo į medines grindis sau po kojomis, o aš pro durų staktą stebėjau iš viršaus juos, nenutuokiančius apie mano būtį. Paėmusi iš jo kietu viršeliu įrištą knygą, vos neišmetė iš rankų.

„Bi…“ – sunkiai perskaitė pradžią. – „Biologija!?“

Tada, prisimenu, nuėjau į savo kambarį toliau žaisti kaladėlėmis, nes supratau, jog brolis padarė kažką bloga. Man nederėjo toliau klausytis. Kai brolis paliko namus, tėvai, tik tiek pasakė,  kad jis išėjo su velniu. Todėl tikriausiai jis ir išsitrynė iš atminties, nes Matas tapo Horslote tabu  – uždrausta tema.

Dabar žinau, koks buvo Mato naujasis gyvenimas. Nukeliavęs, rodos, daugiau nei šimtą kilometrų iki Boizio miesto (kur mane ir atgabeno sraigtasparniu ir kur gydžiausi),jis pradėjo dirbti krovėju vienoje firmoje, kad galėtų lankyti naktines pamokas. Jis pasakojo, kaip miegojo pirmus mėnesius iki pat žiemos autobusų stotyje.  Orams atšalus, brolis apsigyveno kartu su bendradarbiu – vieninteliu, kuris jį suprato, mažame dviejų kambarių bute.

Taip klostėsi jo gyvenimas pirmus kelerius metus, bet tik gavęs  išsilavinimą, Matas pasijuto pagaliau laimingas ir laisvas, jau visiškai atsiskyręs  nuo tėvų ir Horsloto. Jis norėjo būti daktaru – toks buvo jo tikslas, bet vienas dalykas jį skyrė nuo svajonės. Pinigai. Dar kelerius metus padirbęs, Matas ketino atsisakyti savo svajonės, bet  jo draugas, kuris taip šiltai priglaudė, neleido to padaryti. Markas, rodos, toks buvo jo vardas, paskolino kelis tūkstančius Matui, kad šis galėtų įstoti į koledžą.

Gaila, Markas mirė nuo vėžio, kuriuo jis sirgo ir su kuriuo kovojo nuo vaikystės…

***

– Ar tu kada nors pagalvodavai apie mus? – paklausiau jo, kai vežė mane per sanatorijos, kurioje po truputį sveikau, kiemelį.

– Beveik visada – tarė jis. – Kartais gailėjausi, kad tavęs kartu nepasiėmiau, bet ir džiaugiausi.

– O kodėl negalėjai atvažiuoti manęs pasiimti, kai tapai gydytoju?– patylėjęs paklausiau.

Matas kurį laiką tylėjo. Tik vos besilaikančių, spalvotų  lapų ošimas drįso drumsti tą šventą tylą, gaubusią mus taip lengvai. Vėjo gūsiai probrėkšmais mus lenkdavo.

– Aš bijojau, – galiausiai tarė jis.- Bijojau smerkiančių tėvų, kaimynų žvilgsnių. Mane  jie laikė gerumo įsikūnijimu, kai dar gyvenau tenai. Jie vis kartojo savo mažiams, kad lygiuotųsi į mane. Ir pažiūrėk, kuo tapau, – gydytoju! Jie mane prarytų gyvą, išvytų iš miestelio!“

Aš nusijuokiau, prisiengęs medvilninio megztinio, kurį man padovanojo Matas, rankove.

– Ko kikeni?

– Cha, cha… Tiesiog pagalvojau, kad dauguma tėvų neatsidžiaugtų jeigu jų sūnūs taptų gydytojais. O Horslote..

–Tas tiesa, – jis nutilo.- Žinai, kartais tėvų pamokymai, kad medicina blogis, jog ji siųsta velnio, vėl aplanko. Dėl to pradedu mąstyti ir ginčytis su jais viduje.

– Bet tu dar meldies? – paklausiau.

– Seni įpročiai nedingsta,– tarė jis. – Be to,  mano tikėjimas neišblėso.  Kai Markas mirė, pasijutau esąs vienišiausias žmogus pasaulyje. Galvojau mesti mokslus ir grįžti į Horslotą, bet žinojau, kad Markas man niekada nebūtų to atleidęs. Tad išlaikęs visus egzaminus, išsinuomojau butą, kuriame kartu gyvenome. Nors buvau pasiekęs savo svajonę, nepajėgiau atsikratyti vienatvės, kokia laimė, kad likimas man atsiuntė tave.

Mes abu patylėjom, kol įsukom į greta esančio miškelio tankumyną. Tyloje aiškiai girdėjau, kaip Matas bando tramdyti ašaras.

III dalis

Pajausti skausmą, tarti drąsų žodį, suprasti grožį, –

to užtenka žmogui gyvenime.

                    /T. S. Eliot/

Kaip  metų  laikas  keičia  metų  laiką  –  taip  keičiasi  žmonės.   Tačiau  metų  laikai  sugrįžta, o žmonės – ne.

Praėję keturiasdešimt metų, rodos, buvo patys laimingiausi, tik sielos kertėse tysoję demonai liko, nepajudėjo iš vietos, laukdami tinkamos progos užklupti. Kaip kokie laukiniai žvėrys, ar tai būtų tigras, ar tai leopardas, tačiau jie nedingsta tose tamsiose sielos kertėse, kurias vadinu „savo vidinėmis džiunglėmis“.

Rodos, žmogus suskysta pažvelgęs baimei į akis, bet aš nesuskydau. Sėdėjau atrėmęs galvą į aprasojusį mašinos stiklą, kai ji, vairuojama mano brolio Mato, dundėjo gruoblėtu pakalnės šlaitu žemyn į atsiskyrusį nu kitų miestelį, vadintą Horslotu. Rudeniško ryto migla supo apleistus pastatus, kiek per daug panašius į žaislines kaladėles.

Per tuos metus miestelis – šaltas ir liūdnas –  gerokai pasikeitė, jis stūksojo kaip memorialas kartą jame gyvenusiems žmonėms atminti. Nors tiek laiko prabėgo, man iš atminties neišbluko  nusitęsę pašonėje žali laukai, akmens skaldos gatvė, vėjo pustomo bažnyčios varpo skambesys… Aš, išlipęs iš automobilio, atsidusau. Pažvelgiau į Matą, rakinantį dureles, ir pamojau ranka eiti kartu apsižvalgyti po mūsų vaikystę. Saldus laukų oras, trumpi vėjo gūsiai tiesiog šaukė man: „Namai“.

Tenai, tolumoje, pačiame  miestelio pakrašty, stovėjo mūsų tėvų namas. Aš krūptelėjau, nes jis atrodė toks pat, tik kiemo žolė, rodos, buvo nepjauta daugiau nei dešimtmetį. Durys  išlūžusios, keli langai išdaužyti. Viduje senus, nepaliestus baldus dengė didelis dulkių sluoksnis, o visur,  ne tik kampuose,  kabėjo voratinkliai. Atsisukau į Matą, jis manė tą patį: „Kada jie mirė?“. Mūsų kambariai buvo nepaliesti, viskas buvo kaip palikom, rodos, tėvai nė karto nebuvo ten  užėję.

Miestelis išmirė – jo nebeliko. Uždėjom nuvirtusias duris į  vietą ir patraukėm prie mašinos. Aš neliūdėjau, kad miesto kaip ir nebeliko, bet man nedavė ramybės klausimas, kodėl?

Prisisegiau saugos diržu, Matas įjungė variklį, tik  pasirodęs priešais mus vyras rankos mostu sustabdė automobilį. Pamaniau, kad priešais stovi ir sustoti ragina gerasis fermeris Džo. Ta pati šiaudinė skrybėlė pūpsojo ant pusplikės žilos galvos; dėvėjo tuos pačius mėlynus išblukusius džinsus, o ant krūtinės krito žila barzda. Mes išlipę žvelgėm nustebusiais žvilgsniais į vaiduoklį, stovintį priešais mus.

– Fermeri Džo? – nedrąsiai tariau.

– Ne, – tarė kažkur girdėtas švelnus,  senyvas balsas.- Džo buvo mano tėvas. Aš Mo.

Prieš mane stovėjo tas berniukas, su kuriuo žaisdavau nuo vaikystės, tik susenęs kaip aš, bet ne taip, kaip Matas. Fermerio vienintelis vaikas. Keista, jis numanė, kas esam.

– Kur jūs buvot?

Nelaukdamas atsakymo, Mo mus pakvietė į medinę lūšną, netoli mūsų namo. Nuo tada, kai paskutinį kartą ten buvau (prieš keturiasdešimt su trupučiu metų) mano manymu, nedaug, kas tepasikeitė. Jis apžiūrinėjo mus. Pirmiausiai mane, o po to su didesne nuostaba Matą. Mo, pavaišinęs mus žolelių arbata, paprašė papasakoti, kur gyvenome, išėję iš Horsloto.

– Kai mano broliukas mirė, – tariau tyliai, bet aiškiai, – bandžiau nusižudyti.

Mo nustebęs žvelgė į mane. Žiūrėdamas į jį, pamačiau tą patį vaikinuką iš vaikystės.

– Nežinau. Dabar, kai pasenau atrodo, kad labai kvailai pasielgiau,nors buvau sugniuždytas. Mane po bandymo nusižudyti atgabeno į Boizą. Tenai po geros savaitės supratau, kad mane gydantis daktaras yra Matas.

Mo nustebo išgirdęs, jog Matas tapo daktaru. Tada brolis papasakojo savo istorijos dalį.

– Kai pasveikau, – tariau tęsdamas,- susirgau depresija, kol susipažinau su savo būsima žmona Marija. Mūsų pažinties metu mokinaus naktiniuose kursuose. Tada pradėjau dirbti žurnalistu vietiniame laikraštyje. Susilaukėm dviejų mergaičių ir prieš dvejus metus tapome seneliais.

– Mo, turiu tau vieną klausimą, – patylėjęs tarė Matas. – Kas atsitiko miesteliui? Kodėl jis toks apleistas?

Mo nusišypsojo ir vaikiška šypsena pažvelgė į mane.

– Tai tu kaltas, Jonai. Kai  išėjai, visi vaikai laikė tave didvyriu – legenda! Visi aliai vieno, kai suaugo, išėjo susiprotėję, jog čia neverta gyventi. Dauguma ir negrįžo. Taip po truputį miestelis  išmirė.

– O kodėl tu neišėjai, Mo? – patylėjęs tariau.

– Nes čia mano namai. Čia gimiau ir augau, o gal paprasčiausiai bijojau.

Mus tris apgaubė tyla, kol ją nutraukė Matas.

– Ar žinai, kur mūsų tėvų kapai?

Jis vedė mus per visą miestelį iki kapinių, kuriose kažkur gulėjo mano mažasis broliukas. Atsidusau. Nuo tada, kai išvykau, rodos, kapų patrigubėjo. Visas aptvertasis plotas buvo vien  antkapių jūra.

– Štai, – tarė jis.

Aš sulaikiau kvėpavimą, rodos, ne tik aš, bet ir Matas. Tenai, žemėje ,tarp žolių gulėjo dvi medinės lentelės, senos ir sutrešusios, su išdegintais jų vardais: Ana Tomasas ( 1921– 1981 ), Morkus Tomasas (1921  – 1986 ).

Ir abiejose lentelėse, žemiau jų vardų…mano nuostabai, buvo parašyta: „Jonai, Matai, mes jus mylim. Niekada to nepamirškit. Ilgimės jūsų. Mama, tėtis“. Padėjau lėtai ranką ant peties Matui, kuris dar spoksojo negyvom akim į lenteles, apkabinau jį. Tai buvo antras kartas, kai mes apsikabinom, nuo tada, kai susitikom. Mes irgi juos mylėjom, nors sunku patikėti, jų visada ilgėjomės. Stovėdami  prie jų kapų  braukėm ašaras ir nekaltinom, kad darė tai, ką manė esant geriausia mums…

_________

Pastaba. Miestas ir veikėjai  pasakojime yra išgalvoti, tačiau tokio tipo religinės bendruomenės egzistuoja, o jų praktika yra pateisinama Aidaho valstijos (JAV) Konstitucija, t. y., jeigu tos praktikos metu nukenčia vaikas(-ai), tėvai nesuimami, o jeigu ir teisiami, tai paprastai  išteisinami.

 

Greta ŠAKAVIČIŪTĖ

 

Vieniša

Mano tėtis didis ponas,

Jis skaičiuoja milijonus,

O mamytė pardavėja,

Dar ir sandėlio vedėja.

Pirkt mašiną ar batus,

O gal kailinius naujus,

Gal išvykti į kurortą-

Turkiją, o gal Maljorką?

Taip jie kalba vis kas dieną,

O mane palieka vieną.

Neturiu linksmos vaikystės,

Kaip kaimynė lėlę vystė.

Ir broliuką ji turėjo,

Su Reksiuku vaikštinėjo…

Man tinklinis ir baletas,

Vakare kūryba, teatras.

Nėra laiko man draugams

Ir vaniliniams ledams.

 

Pojūčiai

–  Mamyte, o kas yra laimė?-

Paklausė dukrelė mamos.

–  O gal tik šviečianti saulė,

Suteikianti mums šilumos.

 

Matyti mylintį žvilgsnį,

Praskridusį paukštį aukštai.

Ir uodą tūnant pavėsy

Žiūrėti, kaip žydi rugiai…

 

Dar bičių medaus paragauti,

Šaltinio vandens atsigerti,

Senelės pyrago skanauti,

Ištraukto iš pečiaus kaitraus…

 

Girdėti šunelio lojimą

Ir piktą griaustinį toli,

Išdykusio žvirblio čirškimą,

Kurkimą varlių pabaly…

 

Paliest mamos švytintį veidą

Ir jausti, kaip plaka širdis.

Paimti į ranką pieštuką,

Išdėstyti savo mintis…

 

Pavasario lietų užuosti,

kaip kvepia jazminų žiedai.

Jei tu visa tai gali jausti,

Laiminga esi amžinai.

 

Augustė VALUCKAITĖ

 

Triptikas kūrėjams

  Artimas mano

(Antanui Vaičiulaičiui)

Gal ir sunkus tas gyvenimas.

Bet kai kurie net ir sunkiausiu metu rašo, kuria eiles bei postringauja apie meilę,

Gyvenimą ir kitus dalykus.

Bet vienas Šelvių kaimo bernelis rašė kitaip,

Rašė įdomiai.

Susieja jis gamtą su žmogumi,

Meilę su neapykanta

Ir  gyvybę su mirtimi.

Vertybė jam – tai  meilė artimam,

O ypač meilė buvo vienai merginai,

Gal Valentinai, nepamenu jau,

Bet žinau, kad ji tikrai ne iš Šiaurės…

 

Nežinia

(Salomėjai Nėriai)

Nebežinau jau, kas tu esi,

Nežinau, ar lauksi manęs anksti rytą.

Ar eisi dėl manęs per lūžtantį ledą.

Ar matysi mane taip pat,

Ar girdėsi mane,

Ar norėsi būti su manim?

Nes širdis mana lyg audrų daina –

Nebegali mylėti,

Nebenori jausti

Ir nenori klausytis, kaip lakštingalos čiulba,

Ar matyti, kaip vyšnios žydi…

 

Metai kitaip

(Kristijonui Donelaičiui)

– „Didis žodis“, – jis pasakė,

Gal net toks didis kaip mūs tėvynė.

Noris kartais imti žodį ir suspausti,

Bet jis lyg paukštis išskrenda su vėju,

Linksmu pavasario vėju.

Ir tegul skrenda jis,

Ir palieka mus, kaip nebaigtus vasaros darbus,

O paskui kaip žiemos rūpesčiai, ateina netikėtai ir nelauktai.

Bet žmogus razbainykas, reikia jam visas

Rudens gėrybes susirinkti…

Ir nelieka tada nei žodžio, nei kalbos

Ir reikia pajusti istoriją iš naujo…

 

Minijus MONTVILA

 

Tas keistas dalykas

Viskas taip slogu ir pilka. Bet turiu žengti pirmyn. Ir tyliai nusikeikiu, kai įlipu į balą. Aplink viskas taip nepakenčiama. Viską, ką dabar jaučiu, tai tik drėgmė ir šaltis. Kas gali būti blogiau. Tikriausiai tai blogiausias derinys, kokį tik galėčiau įsivaizduoti. Ta drėgmė ir šaltis, nuo jų neįmanoma pasislėpti.

Kaip jau sakiau, turiu eiti pirmyn. Viskas aplinkui miršta. Kur tik pažvelgiu, paskui mane eina mirtis. Ji lyg mano šydas, lyg šešėlis, kuris niekur nepasitraukia nei sekundei. Pilkas ir siaubingas šešėlis. Kad ir kaip stengčiausi nuo jo pabėgti, visos pastangos bevaisės. Ir galiausiai mano viltis miršta, kaip ir viskas aplinkui. Ji pakyla į orą, kaip lengva plunksnelė, akimirką sklendžia tai pirmyn, tai atgal, o tada akimirksniu suyra, sunyksta iki smulkiausių smiltelių, tada pranyksta, kaip ir kiekvieną dieną.

Keisčiausia tai, kad šis dalykas yra neapsakomai nuostabus daugeliui žmonių. Jie džiaugiasi mirtimi, jie džiaugiasi šia nepakečiama drėgme ir šalčiu, jie tuo mėgaujasi. Ir apskritaikaip jie drįsta? Aš net negaliu įsivaizduoti, kaip tai gali būti pakeliama, o jie tuo mėgaujasi!

Keisti tie žmonės…

Aš einu toliau. O tada pamatau dar labiau apgailėtiną ir vertą pasibjaurėjimo dalyką. Vaiko šypseną. Tai ne šiaip  vaiko šypsena, bet ji pilna laimės, laimės dėl to, ko aš nekenčiu. Jis šypsosi ir kelia nuo žemės mirusiuosius, o jo mama jį skatina šiam reikalui, tarsi tai būtų kažkoks nesveikas žaidimas. Keisčiausias šioje situacijoje ne vaikas, o mama. Ji puikiai supranta, kas vyksta, ir, užuot pasipriešinusi, ji džiūgauja. Sunkiai nuryju šleikštulio gumulą gerklėje ir einu toliau.

Akyse matydamas tas vaikiškas žibančias akis, aš pamatau ne ką malonesnį vaizdą. Nesusivaldau ir tyliai niekam negirdimai nusikeikiu. Tokį vaizdą išvydęs kiekvienas nusikeiktų. Neskaitant to, kad jie džiaugiasi gyvybės užgesimu, dabar jie godžiai metaliniais nasrais, be gailesčio nutempia žuvusiuosius į krūvą. Ir tada lyg niekur nieko padega juos. Budelio veidas nušvinta, kai jam iš kokio trečio karto pavyksta padegti nelaimėlius.

Keisti tie žmonės.

Tikriausiai daugiau nei keisti. Jie žiaurūs. Negaliu suprati jų elgesio, o ypač emocinės būsenos.  Jie taip džiaugiasi. Tai žiauri laimė. Aš tematau pilką visumą ir slenkančias šešėlyje dienas, o jie kalba, kaip tai nuostabu. Žmonės kalba, kad šiuo metu juos supa pačios gražiausios spalvos, kad viskas tarsi tobula, kad tai nepakartojama, o aš tematau pilką visumą.

Nekenčiu to. Nekenčiu to jausmo. Nekenčiu savęs už tai, kad į viską žiūriu kitaip. Juk galėčiau ir aš džiaugtis taip, kaip visi. Nekreipti dėmesio į viską ir lengvabūdiškai džiaugtis net ir krentančia iš dangaus mirtimi. Bet negaliu. Negaliu apsimesti, kad man tai patinka, negaliu apsimesti, jog viskas, kas vyksta, yra tobula. Nes tai netobula. Galbūt būtų geriau, jei galėčiau, bet negaliu.

Skaudžiausia tai, kad mano pilkas ir siaubingas šešėlis niekada niekur nedings. Net ir pasibaigus viskam jis sugrįš, jis ras mane, jis ras visus, kaip rasdavo ir iki mano egzistencijos pradžios, kaip ras ir po mano pabaigos. Tik viskam išnykus išnyks ir jis. Galima guostis tik tuo, kad už jį yra stipresnių. Kad kiekvieną kartą atėjus metui jį nušluoja, kad kiekvieną kartą jis be gailesčio įveikiamas, iki kol ateis jo metas. Iki kol ateis kitas nelemtas ruduo.

 

Smulkmenos

Visas gyvenimas sudarytas iš mažų dalelių, tarytum taip pat kaip vandenynas sudarytas iš neapsakomo skaičiaus vandens dalelių.  Kiekviena dalis gali nereikšti nieko arba reikšti labai daug, kiekvienas praradimas gali pakeisti gyvenimą arba gali nepakeisti nieko, bet koks pokytis gali apversti viską aukštyn kojomis arba, atvirkščiai, gali viską sustatyti į savas vietas.

Pavyzdžiui, aš einu gatve. Einu ir apie nieką negalvoju. Nes taip yra lengviau. Lengviau todėl ,nes toks ,kai kam menkas dalykas kaip kito skausmas neegzistuoja. O aš negaliu žiūrėti į tą nepakeliamą skausmą, negaliu apsimesti, kad nieko nėra, kai matau žmones, kurie neturi nieko ir patiria stingdantį šaltį, kuris juos smaugia. Arba kaip žmonės reaguoja pamatę žmogų vežimėlyje? Niekaip. Jie tiesiog to nemato. Jie nejaučia to žmogaus noro pakilti, nejaučia tos vilties pasiekti debesis ir skristi kartu su paukščiais ten, kur bus lengviau.

Kaip jau sakiau, einu ir apie nieką negalvoju. Tai netiesa. Ta akla ir nejautri kaukė yra netikra. Netikra kaip viltis, jog pabudus ryte aš pabusiu niekados šalyje, netikrai, kaip netikras ir mano pasaulis…

O ar niekada nepagalvojate apie tokį menką dalyką kaip spalvotos kojinės? Taip, taip, jūs gerai supratote, tiesiog paprastos spalvotos kojinės. Net tokia menka smulkmena, kaip priešais mane einančio žmogaus kojinės gali pakeisti viską. Jos gali suteikti tokį ypatingą ir nepakartojamą dalyką, bet tokį įprastą ir menką – šypseną. Tas mažas geltonas burbuliukas ant spalvotųjų kojinių gali priminti saulę. Nuostabią vasaros saulę, kuri sukelia tiek daug nepakartojamų dalykų, kuri primena, kad gyvenimas gali būti lengvas ir laisvas kaip pienės pūkas, sklendžiantis tarp  minkštų debesų…

O kaipgi pieštukas? Atrodo, jis visiškai neypatingas ir niekuo nestebinantis, bet vien pagalvojus apie jo praeitį supranti, kad savo rankose laikai stebuklą. Jis lyg paukštis, apkeliavęs pusę pasaulio, patyręs tai, ko net negalime įsivaizduoti, o tada sugautas ir įkalintas narve, nemylimas ir nevertinamas. Bet tik parodžius jam šiek tiek dėmesio su jo pagalba kuriami stebuklai. Įvertinęs tai, gali netgi patikėti, kad svajonė pasiekti mėnulį ranka yra daug paprastesnė nei paprasto pieštuko kelionė iki tavo rankų. Tokia smulkmena, su tokia istorija ir prasme…

Kiekvienas namuose atsidaręs stalčių rastume paprastą arbatinę žvakutę. Ko ji verta? Ogi nieko. O gal kažko verta? Taip, tikriausiai ji kažkuo ypatinga, juk ji guli jūsų stalčiuje. Bet kuo gi ji nepaprasta? Juk ji sudega, ir tiek iš jos naudos. Bet tik pabandykite pažvelgti į tą mažą stebuklą, į tą nepakartojamą dalyką, kurį sukuria maža žvakutė. Ji savyje turi tiek magijos, kiek nė vienas žmogus niekada neturėjo, o mes jos nevertiname. Pati paprasčiausia žvakutė gali pagelbėti, kaip niekas to nepadarytų. Tik pagalvokite ir nuoširdžiai atsakykite, kokių priemonių imtumėtės, jei netektumėte šviesos savo namuose? Žinoma, užsidegtumėte žvakę, kuri galėtų išgelbėti visą vakarą, kuri galėtų nušviesti gerą kelią į rytojų. Kiek pasikeistų, jei tą vakarą, kai dingtų šviesa, niekur nerastumėte žvakės? Tada taip ir galvotumėte, kokia naudinga ji būtų, ir tai tebūtų ta pati paprastoji žvakutė, kuri niekam nereikalinga…

Kartais gyventi būna sunku. Gyvenimas krauna mums ant pečių daugybę sunkumų. Jis klupdo mus ant žemės, bet tik tam, kad galėtumėme atsistoti.

Artimo žvilgsnis gali pakeisti visą gyvenimą. Kas, jei tas žvilgsnis būtų šaltas, kaip šiaurės ašigalį stingdantis vėjas,kas jei jis būtų aštrus kaip ašmenys? Tik paprastų paprasčiausias žvilgsnis ir tas pats gali sujaukti viską aplinkui. Jei tą akimirką, kai jums būtų laibai sunku, kai gyvenimas persistengtų ir užkrautų jums per daug naštos, kai jūs visa gerkle klyktumėte prašydami pagalbos, išvystumėte savo draugo žvilgsnį, kuris butų pilnas pagiežos, pilnas kaip mėnulis prieš keičiantis ciklui, kas jei tas žvilgsnis jus atstumtų? Argi jums neskaudėtų? Žinoma, kad skaudėtų, o skausmas gali pakeisti viską, jis gali pražudyti šviesą žmoguje.

Bet juk žvilgsnis gali būti ir kitoks. Juk net paprasto praeivio žvilgsnis pačią niūriausią dieną gali pakeisti viską. Jis gali suteikti vilties, gali pakeisti mūsų sprendimus ar ketinimus, jis gali duoti tai, ko mums trūksta.

Žodis. Žodis gali daugiau nei bet kas pasaulyje. Jis gali nutraukti ir sukurti bet ką. Tai pati stipriausia žemiška jėga. Dar nė vienas žmogus, nurydamas savo piktus žodžius, nepakenkė skrandžiui. Bet kam laikyti tai, kas jau sukurta? Kam laikyti žodžius savyje, jei jau jie prisirpo mūsų galvoje? Juk tai tik smulkmena, juk tai tik žodžiai, jie nieko nereiškia. Jie visiškai tušti, kartais netaisyklingi, o kartais tokie sudėtingi, bet vis tiek tai tik žodžiai. Tačiau net paprasčiausia frazė gali žmogų pakylėti iki dangaus tiek tiesiogine prasme ,tiek ne.

Viskas sudaryta iš mažų smulkmenų, kurios susijusios tarpusavy, tarsi du magnetai ir kartu tokios atskiro, kaip žvaigždės danguje. Kiekviena smulkmena yra tokia didelė ir tokia maža, kaip visa visuma. Supratęs tai, gali apversti viską aukštyn kojomis arba, atvirkščiai, gali viską sustatyti į savas vietas.

 

Ausmėja ULECKAITĖ

 

Ką žino baltas katinėlis

Kai debesys danguj sudaro paveikslėlį,

Man norisi parodyti į jį pirštu,

Ir pasakyti, kad tai baltas katinėlis,

Paklausti, ar jį matai ir Tu.

 

Kai ant palangės tupi stora musė,

Ir šildos rudeninės saulės spinduliuos,

Man knieti pasikviest Tave minutei

Ir pasijuokti iš tingumo jos.

 

Kai lapai įvairiom spalvom dažyti,

Nukloja žemę kilimu minkštu,

Man puokštę norisi iš jų surinkti

Ir Tau padovanoti, papuoštą geru žodžiu.

 

Kai upėje smagiai sau plauko antys,

Viena iš jų man į Tave vis būna panaši.

Todėl aš visada spėlioju tyliai,

Ar Tu taip pat mane tarp jų randi.

 

Kai aš stebiu vargšelius paukštelius,

Viduržiemį atskridusius į lesyklėlę,

Bandau atspėti ar pažįsti juos,

Kaip aš skiriu zylutę nuo varnėno.

 

Kai šiltas  vėjas judina medelių šakeles

Ir virpa vėjyje jauni lapeliai,

Man norisi eit pasivaikščioti kartu,

Kaip kad seniau sutikti juodąjį šunelį.

 

Kai neskubėdama einu aš takeliu

Ir nuskinu kuklutę lauko gėlę,

Tikiuosi, kad matai ją Tu,

Tikiuosi, kad matai ir visą pievą.

 

Ir kai galiausiai vėl tarp debesų matau aš katinėlį,

Aš suprantu, kiek daug pasaulyje gražių vaizdų.

Tik Tau parodyt jų visų nespėjau,

Nes per trumpai pabuvom mes kartu.

 

Nors gal nereikia rodyti Tau šito grožio,

Kadangi viską Tu ir taip matai.

Tau baltas katinėlis stebuklus parodo,

Kurių Tu čia su manimi, deja, nepamatei.

 

Aš nežinau, ką jis tau ten pasako,

Nes Tu man to išduot jau negalėsi niekada.

Bet man užtenka vien žinoti,

Kad Tu matai mane ir būsi visada šalia.

 

Norai

Aš noriu būt tuo vienu lašeliu,

Kuris išpranašauja ilgai lauktą lietų.

Deja, esu tik tas, kuris į stiklą atsimuš

Ir nusiris į apačią visai nepastebėtas.

 

Aš noriu būti tuo vienu paukščiu,

Kuris pirmasis ryte traukia giesmę.

Deja, esu tik tas, kuris dainuoja naktį,

Kad jo nė vienas šiam pasauly negirdėtų.

 

Aš noriu būt tuo vienu kačiuku,

Kurio akutės spingčioja gailiau už rasą.

Deja, esu tik toks, kokių ir taip jau daug,

Tik toks, į kokį norisi vien akmeniu paleisti.

 

Aš noriu būti ta viena rože,

Kurios žiedelis ir už kraują raudonesnis.

Deja, esu tik ta, kuri nuvys pirma,

Kurios spalva už sielvartą pilkesnė.

 

Aš noriu būt tuo vienu pieštuku,

Kuriuo kiekvieną piešinį piešei ir pieši.

Deja, esu tik tas, kurio širdelė neaštri,

Tik tas, kurio širdelė sutrupėjus.

 

Aš noriu būt tuo vienu megztiniu,

Kurį tu taip myli jau nuo seniai.

Deja, esu tik tas, kuris jau greit nubluks,

Tik tas, apie kurį tu pamiršai visai.

 

Aš noriu būti tuo pliušiniu šuniuku,

Kuris sau sėdi ant minkštutės lovos.

Deja, esu tik tas, kurio ausytė nuplėšta

Ir nudraskytos dvi vatinės kojos.

 

Aš noriu būt ta viena antele,

Kurios plunksnelės žvilga lyg auksinės.

Deja, esu tik ta, kurios vieta tik virtinės gale,

Kurios spalva ir plunksnos nykios, metalinės.

 

Aš noriu būt tuo vienu didžiuliu medžiu,

Kurio vardu žvaigždynai pavadinti.

Deja, esu tik ta, kuri tamsos platybėse viena,

Ta, kurios vardo nieks negali prisiminti.

 

Aš noriu būt tuo vienu baltu trintuku,

Kuris naudingas bus nors ir po poros metų.

Deja, esu tik tas pajuodęs ir trapus,

Kurį išmes po pirmo sugadinto lapo.

 

Aš noriu būt tuo vienu takeliu,

Kuriuo kas dieną daug žmonių praeina.

Deja, esu tik tas, kurio žolėj jau nematyt,

Tik tas, kuriuo kažkas praėjo kartą, tačiau nuo tol daugiau nebepraeina.

 

 

Aš noriu būt kažkuo labai svarbiu,

Tokiu, kuris pasaulyje ką nors pakeistų.

Deja, esu tik tas, kuris tik norų turi didelių,

Tiek daug, kad neįmanoma įvardint skaičiais.

 

 

Raminta KASPARAVIČIŪTĖ

 

Banali meilė kaip iš seno filmo

Mūsų visų meilė įamžinta laike. Laikas ją apriboja nuo pirmojo žvilgsnio iki paskutinės akimirkos drauge. Meilė iki mirties. Tobulas, lengvas, paprastas romanas ir amžina aistra.

Istorija prasideda pobūvyje, kai jauna, žavi mergina sėdi tolimame salės kampe nuleidusi galvą. Jos link žingsniuoja du juodi išblizginti batai. Mergina lėtai pakelia akis – priešais stovi uniformuotas, griežtų veido formų, bet kerinčių akių vaikinas. Išgirsta kimų balsą:

– Ar galiu jus pakviesti šokti?

Ji kukliai, bet grakščiai pakyla. Šokis įgauna savo magišką galią – išnyksta viskas, lieka tik jie du (o gal jiedu?) begalinėje visatoje. Ir muzika. Tačiau ši baigiasi taip greitai, kaip ir prasidėjo. Šokiui pasibaigus mergina išrausta, akimirką stovi tarsi sustingusi ir išbėga it vėjo pagautas pūkas. Nežinion.

Ši istorija nesibaigė – likimas dažnai leisdavo jiedviem susitikti. Tas pats likimas dovanojo suvokimą – norim būti kartu.

Jie gyvena ilgai ir laimingai. Jau pasenę ir susiraukšlėję prisimena jaunystę.

Ir paskutinės dienos akimirkas sutiks kažkur toli nuo visų. Tik jiedu.

 

Miškas

Sumaištis, mašinų gausmas, žmonių šurmulys, nors jokios gyvasties nematyt.

Tave supa betoniniai blokai ir asfalto danga sukeldami tau nepakenčiamą nostalgiją. Tada žengi žingsnį pirmyn ir panyri į baltą sūkurį, užpildantį plaučius nežemiškos jėgos. Krenti žemyn be jausmų, lyg ten neveiktų jokie dėsniai ir galėtum kristi visą amžinybę. Bet užlieja tamsa, užtemdydama akis ir išplėsdama tavo vyzdžius. Dairaisi, ieškai nežinodamas ko.

Staiga tave apsupa tamsus miškas. Medžių pertįsusios, susipynusios viršūnės uždengia mėnulį ir žvaigždes, kaip šydas apgaubia dangų. Tu stovi ant melsvai žalios minkštos samanotos dangos nejausdamas nei vėjo, nei šalčio, nei šilumos.

Iš tamsos išlenda keistas padaras – panašus į lapę, bet didesnis, apgobtas raudonos šviesos. Jis pereina tave lyg vaiduoklis slampinėdamas nuo kelmo iki sukirmijusio rąsto. Nuo medžių mestas šešėlis išnyksta, pasirodžius neaiškiai šviesai.

Staiga viskas pasikeičia: medžiai, kerpės, augusios ant jų, ir samanos tau po kojom – viskas išsikreipia. Dar vienas blyksnis ir miškas pabąla, pasirodo dangus, nusidažęs raudona spalva. Danguje žybteli ryškios žvaigždės ir nežemiškai arti baltas mėnulio skliautas. Tu pradedi sklęsti oru be gravitacijos. Tave seka lapė sukiodamasi aplink ir meiliai glaustydamasi prie šono. Ji priveda prie melsvų durų, sklandančių nežinioje. Atveri duris ir girdi tolumoje kažką čirškiant. Tave apima jausmas, jog tu jau pabudai.

Nerimas, likęs galvoje, ir noras sapnuoti toliau priverčia dieną eiti lėčiau.

 

Lietus

Lietus nuplovė dulkes nuo apleisto pastato sienų ir atgaivino plytų raudonį.

Senų, sutrešusių langų rėmų plyšiuose pasimatė samanų sodrumas. Žolės, augančios šalia balkšvo, aptrupėjusio pamato, išsiryškino žalumu. Senas smėlėtas takas, virtęs klampyne, driekėsi nuo sukiužusių, atsilaupiusių ir išvirtusių durų, išilgai kiemą ligi suglebusių kerpėtų vartelių.

Nuo medžių nukritę šlapi ir apsunkę lapai kartu su pulkais besvorių paukščių beprasmiškai supa neprižiūrėtą kiemą. Tvyro gaivus ką tik išsiskyrusio ozono kvapas, susimaišęs su pelėsio, purvo ir pūvančių lapų tvaiku. Ant jauno, neseniai kieme išdygusio krūmelio išsiraizgęs voratinklis su lietaus užkibusiais lašeliais, likęs nesudraskytas po stiprios liūties. Vėjas, plėšantis medžius ir lapus, žaidžiantis su sulaukėjusių gelių žiedais, velia Tavo plaukus.

Šį spalvom sodrų sukurtą paveikslą užgožia sunki, šalta dangaus pilkynė, grasinanti dar vienu lietum.

 

Rutina

Naktį mėnulio skliautas baltas, nepaprastai ryškus ir kerinčiai apvalus. Upėj jo atspindys, nukritus lapui nuo seno medžio, sumirguliuoja. Linguoja upės šonuos nendrės ir lelijos pagal seną muziką, grojančią per radiją. Jonvabaliai aplinkui sukasi ratais kartu kaip skaisčios mirksinčios žvaigždės danguj.

Paukščiai praskrenda pro akis porom apsukdami juodus, susuktus rutinos, šaltus siluetus ant akmeninio tilto. Jie eina iš miesto varginančio šurmulio ir grįžta į jį. Nepakelia akių nuo akmeninio grindinio, nepastebi nuostabios mėnesienos šiąnakt.

Geliantį vidinį šaltį nubloškia šiltas, meilės prisotintas oras kitapus upės. Ant kranto susiglaudusi jauna porelė nedrąsiai pirmą kartą gėrisi mėnesiena. Pabėgę nuo miesto rutinos.

 

Vakarėja

Vasaros vakaro saulė apšvietė šiltais, paskutiniais savo spinduliais laukus, medžius, žvyrkelį ir betoninius elektros stulpus. Auksinės spalvos laukai siūbavo bangomis nuo švelnaus, šilto pietų vėjo. Medis, aukštas ir galingas, stovintis vienas vidury laukų, pritariamai lingavo šakomis, virpindamas žalius lapelius.

Paukščiai, tupintys ant tvirtų jo šakų, čiulbėjo mažai mergaitei, sėdinčiai po medžiu, žiūrinčiai į dangų be debesų ir svajojančiai apie būsiančią diną. Jos dantyse smilga, nuskinta laukuose, kutena surauktą strazdanotą nosytę. Raudonos aguonos, violetinės bajorės, mėlynos vaisginos ir baltos sulaukėjusios ramunės, vos kyšančios virš aukštų žolių, supa ryškiai raudonus palaidus ilgus palukus. Dangus nusidažė geltona, oranžine spalva su melsvais ruožais.

Saulė pradėjo pamažu leistis ir vakaras virsti naktimi. Mergaitė nubėgo namo per laukus pralenkdama betoninius elektros stulpus ir seną dulkėtą žvyrkelį. Jau vakarėja.

 

Gabrielė LAUKAITYTĖ

 

Gatvių labirinto preliudas

Lėtą susikaupimo liepsną užpučia vėjai – archajiškos paupio fiestos.

Rūsti mūrų fasado schema, apglėbia savo baugia šiluma.

Auksinių svajonių laja ir pražuvusios meilės galia,

Nesuradę sau vietos keistų veidų namuose,

Nebyliai kalba savo norus struktūriškam miesto fone.

Architektūrinių monstrų vaidų, šaligatvių aidų, suskeldėjusių svajų

Permirkę aukštieji bažnyčių bokštų ansambliai,

Atsispindėję Šešupės vingy, ištirpusios vasarinės epochos pavėsy,

Sudūžta tėkmėj nuskendus pirmajam rudeninio liūdesio lietui.

O suvirpėjusių lūpų saldumas ir sarkastiško juoko trapumas,

Įsirėžę sujauktos atminties poligonuose,

Miršta išsekusios sielos kampučiuose.

Prisiminimo lengvumas, tavo žodžių klaidumas

Skęsta nugairintos vėjo pakrantės šlaituose.

Vaiskios sutemos ir tylios, graudžios liūdesio ūkanos,

Sukloję ir išsklaidę manojo gyvenimo rūpesčius,

Fragmentiškai plaikstosi pilkais gatvių gojais,

Primindamos tavo paslaptingumo ironiją.

Ir tas pavargęs minties sūkis, aistros, išsiliejusios iš tuščio butelio šukės,

Asfalto smaloj įspaustos neįgyvendintų norų žinutės

Sūkuriuoja parko alėjos takelio duobutėj,

Ir teliūskuoja perpildytos Dievo malonės likučių.

Sustoję seklumoje, išvydę rudenio paupio orus,

Ištrūkę iš rutinos, šiandienos ar rytojaus,

Pamiršę savo sudėtingas klajones,

Godžiai ryja upės ekstazę nepasotinamo sielvarto herojai.

Upėn nusileidžia nepakeliamas rytinio ūžesio svoris

Sudūžta aušroj šios begalinės meilės istorijos.

 

Laikas lyja myliomis

Susverdėja medžių šešėliai nakty,

Kraujuoja dangus marmurinis,

Palieja sustingusias mano šaknis,

Suvilgo suskirdusio laiko rūstybę.

 

Lyja. Laikas myliomis lyja

Ir geidžia suvalgyti tylą.

Tylą nakties mėnesienoje ,vienišą, plyną,

Kuri man mintis atgaivina.

 

Ir nugriovęs visą mieliausią žydrynę

Neleidžia judėti, kur gera ir tyra.

Man vilties negrąžina nenaudėlis,

Man nakties mylimos negrąžina.

 

Naktis vienišiausia visų padarų,

Ji lieka, kai visa numiršta.

Paunksmėje spindinčių saulės dukrų

Išdidžiai ir romiai ji smilksta.

 

Jos kvapas besvoris ir jausmas trapus,

Pažįstamas vien tik nedorėliams,

Kai plikas boluoja viršūnėj dangus,

Aš su jais ant stogų vakaroju.

 

Ir lietus ten kartu, kur juokingai nyku,

Kur myluojasi gėris ir blogis.

Kartais  griūva dangus

 Ir  laimingus kvailius laikas lengvai užliūliuoja.

 

Ankstyvas pasąmonės nubudimas

Nesuteikia dangiško rojaus.

Stoja laikas ir nyksta širdy,

Giedrėjančiam sąžinės klony.

 

Ant kojų sustingusių savo

Aš sutiksiu rytojų,

Su nakties paslaptim atsisveikinu,

Gailiai jai moju..

 

Nieko netrokštu labiau

Nei  nakties ,draugės besvorės,

Nemėgstu rytų,

Jų šalčio ir perspaustų norų.

 

Gabrielius ZAVECKAS

 

Kūryba ir žvejyba, arba horoskopas visiems metams

(Perskaičius Kristijono Donelaičio „Metus“)

Blogieji  laikai

 Mekšrai[1] nekimba… O ką veikti, kai nekimba? Žinoma, kad laukti, kol užkibs. Vis dėlto  šis laukimas mano širdžiai be galo malonus – daug kartų malonesnis nei laukimas poliklinikoje už durų. Kodėl?  Todėl, kad aplinkui ramybė, gali stebėti aplinką ir mokytis iš gamtos. Todėl, kad…  Štai nejučiom vėjas atpučia pageltusį lapą ir panardina greta plūdės į vandenį. Geltonas, formos tobulos, ląstelienos tinklelis dar beveik tvirtas. Tačiau vis dėlto geltonas. Tikriausiai buvo ir daugiau lapų, tik kitus vėjas turbūt nupūtė  kur nors į pievą ir netrukus jie taps trąša medžiams, o šis pasisukalios tvenkinio pakrašty ir neduos naudos  niekam. Ar tikrai? O gal duos postūmį kūrybai. Na, jeigu ne pačiai kūrybai, tai bent pamąstymams apie ją.

 Na, kai mažiau laiko atima žvejyba, daugiau laiko turėtų likti kūrybai. Deja, visų pirma, vien laiku sotus nebūsi, visų antra, dienos todėl ir sunkios, kad laiko trūksta. Žinoma, kai galiausiai mirtingieji randa laiko kūrybai, prasideda atgaiva –  atrandama tiesiog oazė Sacharoje (arba pirtis Antarktidoje – nelygu, iš kurios perspektyvos pažvelgsi). O temos… Ko gero, šie „sunkūs laikai“ labiausiai nuteikia rašyti apie proto galias ir negalias, pačios kūrybos vertę.

Ramieji laikai

 Kai Ramiaisiais laikais vaikštinėju šalia tvenkinio, medžių lapų nebūna nė kvapo. Tačiau kartkartėmis gamtoje įvyksta kažkas panašaus į Didžiąją Prancūzijos revoliuciją – prieš medžius sukyla šerkšnas. Pastarasis galbūt nepriverčia susimąstyti būties klausimais, tačiau priverčia pasijusti unikaliai –  nuteikia jaukiai, nors tuo pat metu pasijauti tarytum mažaraštis: grožiesi, bet juk žinai, kad šerkšną sukūrė šaltis. Ši „revoliucija“ pradžiugina, bet,  kita vertus, priverčia pasijausti vienišam.

 Ramiųjų laikų kūryba mano viena mėgstamiausių. Ji tarsi „lipa ant sąžinės“, tarsi verčia ieškoti atsakymų į klausimus, kuo šie laikai tokie ramūs ir raminantys… Ir ko trūksta iki pilnos laimės ir bent puspilnės ramybės – siurprizo iš gamtos. O juoda ir balta spalva nuteikia romantiškai.

Naivieji laikai

Kai po neršto išeinu į pirmąją (oficialiai) žvejybą, kimba visokios žuvys. Besigėrėdamas plūdės svyravimu iš kairės į dešinę ir iš viršaus į apačią, pastebiu, kad atgyja ne tik žuvys – karklas prie kranto taip ryškiai sužaliavęs, kad, rodos, nesitiki, jog jis priklauso šiems laikams. Medžių  lapų rotacija marga, kaip ir žmogaus gyvenimas – tai nukrinta, tai užgimsta pumpuru, sužaliuoja ir vėl pasensta…

Naiviaisiais laikais prasideda geriausi kliovai[2]: atgyja ir lydekos, ir tie patys mekšrai, ir karšiai… Žodžiu, viskas atgyja. Deja, atgyja (prispiria) ir darbai (turiu minty kūrybą). Kūrybai laiko daug nebūna, tačiau ši pasireiškia brandumu – visų laikų patirtis mus užgrūdina ir jau šį bei tą suvokiame apie meną. Ypač paaštrėja savianalizė – klaidos arba pripažįstamos, arba atmetamos. O štai stipriąsias puses patys sau naiviai žadame dar labiau tobulinti – nuo pirmadienio.

Naujojo Lapo laikai

Naujojo Lapo laikais medžių lapai būna „pačiame jėgų žydėjime“. Tik štai ironiška, jog su jais jau būname apsipratę, kaip sakoma, „prie gero greit priprantama“. Priprantame ir prie lapų. Prie šilto vandens. Priprantame prie šilumos. Ilgainiui, pernelyg apsipratę su gerais dalykais, nustojame juos vertinti. O galimybę vėl džiaugtis galbūt turėsime tik po keturių epochų… Gaila.

Visoms naivioms viltims, atsiradusioms Naiviaisiais laikais, ateina metas arba būti realizuotoms Naujojo Lapo amžiais, arba prakeiktoms daugeliu negatyvių žodžių  –  „galėjau“, „tingėjau“, „aplinka trukdė“. Bet kuriuo atveju, tos viltys negyvena ilgiau kaip tris mėnesius.

Kūrybai atsiveria pačios plačiausios galimybės, kadangi laiko turime. Psichologų teigimu, jeigu norime, kad kažkokia veikla taptų mums įpročiu, reikia ja užsiimti tris savaites – tuomet veikla nebereikalaus didelių valios pastangų. Tris savaites nuoširdžiai skiriant laiko kūrybai, galima daug ką nuveikti, o jeigu tos trys savaitės – tik pasiruošimo laikotarpis? Tik pagalvokit, kokius didžius darbus gali atlikti kiekvienas mirtingasis! Todėl, jei tris savaites sugebėsi kruopščiai pildyti baltą lapą, didelė tikimybė, kad Naujojo Lapo laikais sugebėsi savo gyvenimą pertvarkyti taip, kaip nori ir sieki.

Naujojo Lapo laikai – tarsi renesansas, tarsi nauja pradžia, auksinė proga, kurios metu geriausia kurti kitokio, netgi priešingo stiliaus nei esi įpratęs kūrinius: jeigu mėgai prozą, pereik prie poezijos, o jeigu mėgai poeziją, pereik prie prozos. Tai vienintelis laikotarpis, kai temos į galvą ir širdį plūsta maždaug vienodais srautais. Kaip ir visose veiklose, kurioms ruošiamasi tris savaites, pradėti reikia nuo veiksmų plano sukūrimo –  taigi, vertėtų suplanuoti bent vieną strūktūrizuotą kūrinį. Visa kita – panelės Mūzos rankose. O jeigu esi racionalesnis žmogus arba pragmatikas ir Mūza netiki, tuomet – tavo rankose.

Epilogas

Ei, vis dėlto užkibo nelabasis (turiu minty mekšrą). Galbūt mano mintys apie kūrybą jį telepatiškai paveikė, o gal nukritusio lapo sukiniai priviliojo. Pasvarstysiu vėliau, o dabar skubu traukti savo vienintelį laimikį. Nedidelis – nedaug turėsiu naudos. Praktinės. O dvasinės? Tikrai nemažai, nes permąsčiau savo kūrybos galimybes visais metų laikais.

Taip, naudos yra. Net ir Rainiui, kuris laukia manęs prie vartelių. Ką gi, iki kitos lapo kelionės.

 

Trioletų triptikas

Aš kaliau anksčiau save prie kryžiaus
Druskoje mirkytom vinimis,
Nors dar sielos mano nereikėjo gydyt,
Aš kaliau anksčiau save prie kryžiaus.
Ieškojau  prasmės gyvenimo žygio,
Ir tikėjausi teisybę taip apgint.
Aš kaliau anksčiau save prie kryžiaus
Druskoje mirkytom vinimis.

Tik dabar, kai ramybės dvasia neranda,
Aš svajoju prisikalt save prie kryžiaus.
Nes visa, ką turėjau, pamečiau seniai iš rankų.
Tik dabar, kai ramybės dvasia neranda,
Kai pamirštu, kas esu kiekvieną kartą,
Ir visvien ten pat kasdien suklystu
Tik dabar, kai ramybės dvasia neranda,
Aš svajoju prisikelt naujon būtin.

Man daugel davė Dievas dovanų avansu,
Žinau, kad teks darbais Jo garbei sumokėt.
„Aš amžiams jam skolingas“ ramia širdim ištarsiu:
Man daugel davė Dievas dovanų avansu.
Tiktai bijau pasilikti egoistiškame transe,
Ir neatiduot savęs Tiesos keliams nutiest.
Man daugel davė Dievas dovanų avansu,
Žinau, kad teks darbais Jo garbei sumokėt.

 

Aida BARKAUSKAITĖ

 

Miniatiūrų ciklas „Rudens šokiai“

Praradimų šokis

Lietinga diena, bet mintys dar nesušlapo, jos skuba. Skuba lyg  praeiviai, bėgantys nuo lietaus. Nuo pilkų debesų ir vėjo šuorų. Minčių skvernai plaikstosi, skverbiasi gilyn į pasąmonę. Bėgti? Nuo ko? Dėl ko? Rutinon įsukti žmonių pasauliai atsiribojo nuo džiaugsmo minučių ir gražiausių aplinkos vaizdų žmogaus akims.  Mėgavimasis gamtos teikiamais vaizdiniais beveik neegzistuoja. Jis išnyko kaip nukritęs obuolys – supuvo.

Paprastas šokis

Medžio gebėjimas lapus nudažyti impresionizmui būdingomis spalvomis prilygsta stebuklui… Gaila, jog šiandien retas žmogus tai pastebi. Ieško stebuklų kažkur kitur. Menkina elementarius, pernelyg paprastus reiškinius, nors būtent šie reiškiniai ir yra stebuklai.

O aš dievinu paprastumą. Noriu dieną naktį stebėti  medį savo kieme ir dėkoti jam už suteiktą euforiją mano sielai. Už aplankiusias  gražiausias mintis ir naujus norus. Už spalvų gausą, Už juoką taršant lapus. Už nuotraukas, kurias ateityje rodysiu savo vaikams. Taip, aš noriu, kad mano vaikai taršytų lapus, juoktųsi ir mokėtų džiaugtis medžiu mano vaikystės kieme. Įsivaizduoju netgi rašinio temą – “Įsimintiniausi rudens savaitgaliai pas senelį”.

Trumpam išeinu. Grįšiu rytoj vėl pasvajoti prie tavęs – mano Medi, mano Kieme.

Senas šokis

Sena gatvė … Senas suskilęs žibintas. Sulūžęs suolelis… Šie “senoliai” matę daug linksmų ir niūrių praeivių veidų. O kiek regėję įsimylėjėlių bučinių! Tik dabar šion gatvėn niekas neužklysta šaltais vakarais… Kartais vėjas mėtydamas lapus ošia ir skuodžia lyg anie dvidešimtmečiai praeiviai… Seną dainą šnara medžiai seni.

Baugu. Neramu žibintui ir suoleliui… Jie laukia. Laukia praeivių. Tų, kurie prieš dvidešimt metų pro juos skubėjo.

Šlapias šokis

Aš ėmiau mylėti lietaus balas. Tikrai.  Jos, nors ir purvinos, bet laukia…  žmonių. Kad  ištaškytų. Vieną dieną ėmiau ir pabandžiau – perbėgau tiesiai balos viduriu. Mane pradžiugino. Nuostabus jausmas! O jeigu lyja? Tada dar smagiau!!!  Basos kojos, šiltas lietaus vanduo.  Nėra  laiko nuobodžiauti!  Nėra laiko liūdėti!

O jeigu jau nesi vaikas? Baloms tai nesvarbu! Aš tikiu, kad jos laukia ir didelių, ir mažų. Svarbiausia – gera nuotaika. Todėl bėgant gatve reikia mojuoti… Mojuoti kaimynams, praeiviams. Visiems ! Ir nesvarbu, kas ką pasakys. Juk tai mano džiaugsmas. Mano laimės laikas!

Ant kojų purvo lašeliai… Ir drabužiai šlapi. Šilta, nors Spalis, nors lyja trečia diena iš eilės. Kaip gera negalvoti apie nieką kitą. Tik apie balas. Noris visada būt šlapiai ir nejausti net menkiausio drebulio nuo šalčio.

Lietau, nenustok lyti. Man reikia tavęs. Reikia balų, kad džiaugtis galėčiau. Kad bėgčiau ir negalvočiau… Kad viską pamirščiau.

Jautrus šokis

Jaučiu jį kai lietus lyg krištolas krenta žemėn. Kai regiu vėjo blaškomus paukščius. Kai stebiu lindinčius būdoj ir drebančius nuo šalčio kiemsargius. Kai regiu skėčius, vėjo laužomus… Jausmas . Tai jausmas, kurio neįmanoma apibūdinti. Bandau, bet ar atspėsiu – Graudulys, Gailestis, Liūdesys, Kančia, Ilgesys… Kodėl tik tokie žodžiai braunasi į pasąmonę?         Šiandien ne mano diena, todėl Dangau, nemėtyk vandens lašų. Vėjau, nestūgauk. Būk švelnus. Prašau. Visa širdim.

Tikroviškas  šokis

Eiti per lapų kilimą geriau nei per raudoną. Daugiau spalvų, kontrasto… Jis natūralus, kaip ir Gamta. Kristi ant žemės ir daryti lapų angelą smagiau. Nėra taip banalu, kaip žiemą. Čiuožti nuo kalnelio nulytu šlaitu juokinga. Tačiau bandyti verta. O šokti lietuje? Pavojinga sveikatai. Bet tai gali būti geriausias šokis gyvenime. Kurti laužą šaltu vakaru palankiau. Tik taip galima įvertinti tikrąją šilumos naudą.

Kiek pramogų… Nors dažniausiai žmogus negeba įvertinti metų laikų paslapties. O juk reikia nedaug – visuose reiškiniuose įžvelgti atsakymus. Nebėgti nuo lietaus, nuo vėjo… Reikia matyti, stebėti, surasti… Ir tiesiog mėgautis.

Žmogaus ir rudens šokis

Dvi sielos susitiko. Jautė. Mylėjo. Išgyveno. Jis ir Ji. Blogis nemiega, jis juokiasi pajaco juoku. Tyčiojasi iš Meilės. Skaudu…

Lyg gulbės sukasi balerinos. Puantų skriestuvu brėžia taisyklingas figūras scenoje. Aš pirmą kartą žiūriu baletą ir jaučiu, kaip pakvimpa šermukšniais. Ne tik. Kvepia ir lietumi, Jaučiu lengvą debesies miglą, švelnų voratinklį… O atsimerkusi regiu „Gulbių ežerą“.

Nuostabi sintezė – kūno ir sielos. Ir muzikos palyda išskrendantiems paukščiams.

 

Viktorija RIABOVA

 

Lietuvos šviesuolis

Poema

Tamsi gadynė buvo

Be džiauksmo ir dainų.

Staiga žvaigždė sužibo

Virš varganų kaimų.

 

Žiema šalta,  speiguota

Parašė ant langų

Kad pirmą sausio gimė

Poetas tų laikų.

 

Bet vargas,  kaip ir skurdas

Nėra tikra bėda.

Atsėlino nelaimė

Juoda, juoda skara.

 

Ir skamba tarsi varpas

Galingas neramus.

Nuo maro miršta žmonės

Nejau pasaulis žus.

 

Anapilin nuėjo daug

Lietuvos žmonių.

Bet Apvaizda budėjo

Su angelais kartu.

 

Virš lopšio jie skrajojo

Nelaimę vijo lauk.

Gyvenki, Kristijonai,

Didžiu žmogum užauk.

 

Donelaičių sodybą

Vėl  „aplenkė“  bėda.

Vaikai septyni  liko

Ir jų našlė mama.

 

Jis augo ir stiprėjo,

Ir mokėsi gerai.

Ten  Knipavos mokykloj

Jam skleidesi sparnai.

 

Ir štai pirmasis skrydis,

Pirma darbo vieta.

Mokykloj Stalupėnų

Dirbs mokytoju čia.

 

Jis vadovavo chorui,

Bažnyčioj vargonavo.

Vedė Anną- Reginą

Pirmąją meilę savo.

 

 Tolminkiemyje kunigavo

Ir  žodį  Dievo skleidė

Parapijiečius jis mylėjo

Juos užjautė ir guodė.

 

Toks paprastas,  didis žmogus!

Bendravo su valstiečiais,

Žinojo jų bėdas, vargus

Savo poemoje sudėtus.

 

Toks paprastas darbo žmogus!

Savo rankom sukūręs

Viską kas buvo

Ir viską kas bus!

 

Michailas MAMAJEVAS

 

Metai su Donelaičiu

Laiškas

Mano susipažinimas su Donelaičiu įvyko tik prieš metus. Ir gal tai atsitiko savo laiku, nes anksčiau gal nebūčiau supratęs jo, jo kūrybos ir nnebūčiau įvertinęs to, kas su manimi atsitiko per K. Donelaičio jubiliejinius metus. Apie tai noriu papasakoti ir padėkoti pačiam Donelaičiui, kad jis atsirado mano gyvenime.

Svarbiausias Donelaičio kūrynis – poema „Metai“ – turi keturias dalis. Per metus su manimi atsitiko irgi keturi įvykiai, kurie liks su manimi kaip ryškiausieji prisiminimai.

Donelaitis pradėjo savo poemą pavasario vaizdais. Mano metai su Donelaičiu prasidėjo rudenį. Pirmas ryškus mano prisiminimas – mano „Rudenio gėrybės“ – tai poemos sudėtingi posmai mano mintyse ir lūpose. Aš mokausi ištrauką iš poemos atmintinai, kad paskui dalyvaučiau konkurse. Skaitau ištrauką visiems: šeimos nariams, bendraklasiams mokykloje, draugams – taip man patiko jos skambėjimas. Prieš išvažiuojant į konkursą, su manimi atskirus poemos žodžius kartojo ir mano geriausiais draugas Dima, man tai buvo tikrai nuostabu – Donelaičio žodžiai įkvėpė ir jį, jis net po to pradėjo lankyti lietuvių kalbos fakultatyvą kartu su manimi. 

 Mano dalyvavimas Kaliningrade ryškiojo skaitymo konkurse „Pasaulis skaito Donelaitį“ mane tikrai sujaudino. Gaila, kad gražiai pasirodyti man ten nepavyko, labai maišė jaudinimas nuo didelės salės, daugybės talentingų žmonių, tiesiai sakant, aš tokioje aplinkoje buvau pirmą kartą. Tada išgirdau Donelaitį kitomis kalbomis, ir dar karta buvau įtikintas, kad prisiliečiau prie kažko gražiaus, svarbaus ir didingo. 

Mano „Žiemos rūpesčiai“ prasidėjo neužilgo. Kitas renginys, susijęs su Donelaičiu, man buvo tikrai nuostabus ir iten sėkmingas. Kartu su manimi buvo mano draugas Dmitrijus, ir mes skaitėme Kaliningrade pranešimą su gražiai sugalvotu pavadinimu „Kristijonas Donelaitis – Gintaro krašto inkliuzas“. Neįtikėtina, bet pranešimų konkurso žiūri tarp visų konkursantų iš priestižinių mokyklų ir gimnazijų išsirinko mus, pakvietė kitą dieną dar kartą pasirodyti ir mes,  paprasti kaimo vaikinai, sužinojome, kad sugebėjome užimti pirmąją vietą tarp 9-11 klasės mokinių – tai buvo mano didžiausias laimėjimas. Dabar prisimenu, kad mūsų mokytoja tada pasakė, kad tai yra labai simboliška, kad vaikinai iš Stalupėnų – Nesterovo rajono – atnešė laimėjimą į Donelaičio gimtinę.

Pavasarį vėl mūsų laukė steigmena. Mano „Pavasario linksmybes“ atnešė vėl Donelaitis ir vėl tai atsitiko pirmą kartą mano gyvenime. Aš pamačiau LIETUVĄ. Tai buvo tikras sapnas, tai buvo pasaka, kuri turbūt niekada nepasikartos. Dėl laimėjimo pranešimų konkurse mus pakvietė į gėlėtą, pasakišką vietą – Druskininkus. Išvyka buvo pilna gražių Lietuvos vietų lankymų: muziejų, parkų, pramogų centrų, susipažimome su lietuvių mokiniais iš „Atgimimo“ mokyklos, su keletu iš jų dabar draugaujame, susirašinėjame.

Atėjo 2014 metų vasara – devynios klasės Pokryškino mokykloje prabėgo kaip keletas dienų. Išlaikiau egzaminus, gavau atestatą – pasibaigė vaikystė ir mokyklos gyvenimas. Bet metai su Donelaičiu tęsiasi. Mano „Vasaros darbai“ praėjo, kaip keista bebūtų man pačiam, –  Vilniuje – stovykloje "Lietuva – esi, buvai ir būsi". Tai man buvo tikra avantiūra – vykti į svetimą šalį vienam, be pažistamų žmonių ir giminių. Bet mano abejojimas greitai išnyko, kai sutikau savo bendraamžius ir prasidėjo stovyklos gyvenimas. Tikrai tai, kas man nutiko Vilniuje, mano kaimo draugams galbūt nepajusti per visą gyvenimą. Tiek buvo įdomių renginių, pasirodimų, išvykų, apsilankimų, darbų, susipažinimų. Net norisi pasakyti nuoširdų ačiū organizatoriams už puikiai praleistą vasaros gyvenimą. Iš padarytų vararos darbų į namus iš stovyklos atsivežiau filmuką su šokiu, kur aš dalyvavau stovyklos uždarymo metu, savo rankų darbą – molinį lekštę, padėką už ištraukos iš Donelaičio „Metų“ skaitymą, gautą talentų vakaro metu. Ir kupiną įspūdingų prisiminimų ir nuotraukų laiką.

Donelaičio dėka 2014 metai man buvo ypatingi, pilni nuotykių ir pažinčių. Aš per metus labai daug įdomaus išgirdau ir pamačiau. Išsipildė mano sena svajonė – apsilankiau Lietuvą, apie kurią man pasakojo dar močiutė. Bet savo akimis pamatyti tai labiau verta. Sutikau daug gerų žmonių – lietuviai man labai patiko savo nuoširdumu ir svetingumu.

Galvoju, kad laikas su lietuvių poetu tuo nesibaigs, kaip ir mano prisiminimai. Dėkoju Donelaičiui, kad galėjau šiais metais prisiliesti prie Jo kūrybos, pajusti ir nuveikti kažką svarbaus Jo jubiliejaus proga. Ir galiausiai dėkoju už tai, kad Jis padėjo man suprasti save.    

 


[1] Mekšras – taip šnekamojoje kalboje vadinama žuvis – kuoja.

[2]Kliovas – šnekamojoje kalboje taip vadinamas laikas, kai gerai kimba žuvys.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Taip pat skaitykite