Pagrindinis > Naujienos > Ko negali pamiršti žurnalistai? Kas gyvena žurnalistų širdyse?

Ko negali pamiršti žurnalistai? Kas gyvena žurnalistų širdyse?

 

Kasmet gegužės 7-ąją Lietuvoje minima Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena. Jau sena tradicija šią dieną laikyti ir žurnalistų profesine švente. Žurnalistai – informacijos skleidėjai, informacija penintys tuos, kas nori daugiau žinoti, svarstyti, lyginti, spręsti, diskutuoti… Bet ne tik. Dažnai į žurnalistus kreipiasi žmonės, prislėgti įvairių problemų, kai kitur išspręsti jų jau negali, ir skriaudų, juodinančių kasdienes mintis, draskančių širdį. Žurnalistai tuomet tampa ne tik naujomis ausimis, kurios gali įdėmiai išklausyti, bet ir patarėjais, ir psichologais, ir advokatais, ir privačiais sekliais, ir piršliais ar net skolų išieškotojais. Ne visada tokias misijas lydi sėkmė. Tuomet aimanuoja, net verkia ir žurnalistų širdys.

Profesinės dienos proga „Mūsų savaitėje“ – kelių Marijampolės apskrities gyventojams pažįstamų žurnalistų prisiminimai iš jų darbo patirties, „išpažintys“: apie žmones, kurie po reportažų apsigyveno žurnalistų širdyse, apie tai, ko nepavyko išspręsti ir dėl to tebeskauda, apie riziką sprendžiant kitų problemas. Čia į klausimą atsakė tie, kurie paprastai patys klausinėja kitus.

Milda JONKIENĖ (Marijampolė), laikraščių „Ūkininko patarėjas“ ir „Suvalkietis“ žurnalistė:

– Rašau daugiausia žemės ūkio temomis, tad ir problemos dažniausiai būna su tuo susijusios. Kiekvieną kartą, kai ruošiu medžiagą, įdedu daug širdies, ir visada rūpi ne tik kalbėti apie žmogaus problemą, bet ir ją išspręsti. Labai džiaugiuosi, kai pavyksta „užkabinti“ reikalą taip, kad net ministerijos sukrunta ir kartais įstatymai pakoreguojami. Smagu, kai įvairūs sukčiai niršta ir jiems tenka ne tik pripažinti savo kaltę, bet ir atsiprašyti, kompensuoti skriaudą. Mums, žurnalistams, dažnai tenka dirbti advokatų darbą, problemas gvildenti iš pašaknų. Tie, kas į mus kreipiasi, net neįsivaizduoja, kiek laiko, kantrybės, atkaklumo ir savitvardos pareikalauja jų problemos sprendimas. Kartais net ir gyvybe rizikuojam. Taip, taip… Prieš kelerius metus man buvo tokia nejauki situacija. Vienas ūkininkas pasiskundė, kad pardavęs grūdus niekaip iš juos pirkusios firmos neatgauna pinigų. Suma ne tokia ir maža – apie 100 tūkst. litų. Nusprendžiau žmogui padėti, mat firmos „berniukai“ su ūkininku jau kurį laiką nesiteikė šnekėti. Sutartą dieną drauge su ūkininku nuvykome su jais susitikti. Firmos kontoros kieme atkreipėme dėmesį į čia stovinčius prabangius automobilius. Supratome – tikrai ne vargšai grūdus pirko… Užėjusi į firmos biurą nustėrau – jokių baldų, tik keletas dėžių ir 3 „berniukai“ kvadratinėmis fizionomijomis. Na, pamaniau, tikri žudikai – profesionalai… Tačiau trauktis nėra kur – reikia reikalą spręsti. Imu moralizuoti, kodėl jie taip begėdiškai ūkininką mausto – už grūdus pinigų nemoka. Pagąsdinu, kad apie tai spaudoje pagarsinsiu. Tai jiems nepatiko. Lyg tarp kitko klustelėjo – gal galėtų su manimi „susitarti“? Mat viešumos jie tikrai nepageidavo. O aš išdidžiai pareiškiau: jei su manimi būtų galima susitarti, važinėčiau ne senu „Opeliu“, o tokiu kaip jie – prabangiu BMW. Grieždami dantimis tąkart ūkininkui jie visgi pažadėjo sumokėti už grūdus ir galiausiai tai ir padarė. Tačiau ši istorija vis dėlto pateko į spaudą, mat rūpėjo pamokyti ir kitus „gudručius“, kad taip elgtis nevalia. Vos pasirodžius straipsniui, sulaukiau nemalonaus skambučio. Firmos „berniukai“ gėdino mane, kad taip padariau, ir pagrasino, kad už tai atsiimsiu. Netrukus įsitikinau, kad jie nemelavo. Tos pačios dienos vakarą įsėdusi į savo automobilį, pajutau, kad kažkas ne taip. Vos pajudėjus, jis ėmė keistai „čiaudėti“ ir ne važiuoti, o šuoliuoti… Nuvykus pas meistrą, jis apžiūrėjo automobilį ir, rimtai pažvelgęs į mane, paklausė, ar nesu su kuo susipykusi. Pasirodo, kažkas buvo prikišęs nagus… Supratau, kad už savo teisybės paieškas rizikavau gyvybe. O ūkininkas iki šiol net neįtaria, kokia kaina susigrąžino savo pinigus… Kartą ir milijoną galėjau užsidirbti už tai, kad tylėčiau. Bet ne! Už viską svarbiau – TEISYBĖ. Todėl labiausiai nerimauju dėl to, kad visokie bjaurybės nustos bijoti viešumos – tada mūsų darbas neteks didelės dalies prasmės. Ir dar. Prisipažinsiu: kai pernai lankiausi Monserat vienuolyne Ispanijoje, kaip vieną iš norų šioje šventoje vietoje pareiškiau, kad noriu padėti žmonėms. Patikėkit – išsipildė su kaupu… Vos sugrįžus, plūstelėjo visa eilė žmonių su įvairiausiomis problemomis. O juk jų problemos tampa ir manosiomis… Tačiau negaliu skųstis – mano darbe yra ir labai daug šviesių momentų, nuostabių žmonių ir istorijų. Visos problemos nublanksta prieš nuoširdų AČIŪ. Smagu, kai žmogus lieka patenkintas tavo darbu. Jau beveik 20 metų dirbu spaudoje, liko daug gražių prisiminimų ir iš Marijampolės TV. Ne vienas mano pašnekovas tapo artimu draugu ir kone kiekvienas ilgam išlieka atmintyje. Beje, mano tėtis studijavo žurnalistiką, bet dirbo režisieriumi, o aš atvirkščiai – studijavau režisūrą, o dirbu žurnaliste. Kiekvieną dieną pasidžiaugiu, kad dirbu būtent šį darbą…

Sandra KUČINSKIENĖ (Vilnius), „Lietuvos ryto“ televizijos žurnalistė, anksčiau dirbusi Marijampolėje:

– Yra ne viena istorija, kai ašaras braukiau tiesiog interviu metu arba verkiau po jo. Tačiau pavasarį norisi kalbėti apie gražias, įkvepiančias istorijas, todėl dabar iš kitų išskiriu vieną meilės istoriją, kuri mane labai sujaudino. Tai tarsi gerai surežisuota Holivudo drama, kuri ir prasidėjo Amerikoje.

Jaunas, stiprus, išvaizdus lietuvis išvyko uždarbiauti į JAV. Tikėjosi uždirbti pinigų šeimos gerovei. Šeima liko Lietuvoje. Deja, pinigų uždirbti vyriškiui nepavyko. Vieną dieną einant per judrią gatvę jį parbloškė sunkvežimis. Sužalotas lietuvis sraigtasparniu buvo skubiai nuskraidintas į ligoninę. Deja, gydytojai pranašavo blogiausia – vos keletą procentų, kad jis išgyvens. Vyriškis paniro į gilią komą… Apie nelaimę sužinoję lietuvio artimieji ėmėsi veiksmų – ne, ne į Ameriką skrido. Dalijosi jo turtą… Tuo metu svečios šalies ligoninėje sužalotą vyriškį slaugė ten taip pat dirbusi lietuvė. Jiedu prieš nelaimę buvo susitikę vos keletą kartų. Ir ne romantiškuose pasimatymuose, o bendrų pažįstamųjų susitikimuose. Moterį labai sujaudino nelaimė. Ji kone kasdien, vos prigavusi nuo darbo laisvą minutę, lėkė į ligoninę: glostė rankas, leido muziką ir labai tikėjo, kad jis pakils, nors gydytojai tik liūdnai lingavo galvas. Po šešis mėnesius trukusios komos vyriškis atsimerkė. Pirmas žmogus, kurį jis išvydo, buvo JI, nenuilstanti jo slaugytoja. Ji padėjo mažai pažįstamam žmogui iš naujo kabintis į gyvenimą, iš naujo mokytis vaikščioti, kalbėti, padėjo grįžti į gimtinę. Pamažu mezgėsi ir romantiški santykiai. Kaip ir dera Holivudo juostose, jie baigėsi vestuvėmis.

Šiandien sutuoktiniai gyvena nuosavame nedideliame, tačiau labai jaukiame sodo namelyje Lietuvoje. Apie buvusią nelaimę primena tik neaiški vyriškio kalba. Tiesa, sunkių darbų jis dirbti negali, didelių pinigų uždirbti – taip pat. Tačiau jiedu jau seniai suprato, kad ne pinigai yra gyvenimo laimė. „Mums užtenka tiek, kiek turime“, – sakė moteris, o jos akyse švietė begalinė meilė ir gyvenimo džiaugsmas. Grįždami iš šio reportažo su operatoriumi visą kelią tylėjome…

Geda KUMŽIENĖ (Marijampolė), „Lietuvos ryto“ televizijos žurnalistė:

– Per daugiau nei 10 metų, kai dirbu žurnalistikoje, yra buvę įvairių situacijų, privertusių juoktis, stebėtis, suglumti ar verkti. Daug kas nueina užmarštin, tačiau vieną įvykį prisiminsiu tikriausiai dar ilgai. Tai nutiko neseniai, tuomet dirbau nacionalinėje televizijoje. Nuvažiavau į Kauno klinikas, kur jau keletą mėnesių kartu su mama gulėjo nė metukų neturintis berniukas. Negalėjau, pati būdama mama, sutramdyti ašarų, matydama, kaip kankinasi motina, niekuo negalėdama padėti savo sūnui. Berniukas tiesiogine žodžio prasme… puvo. Jis jau buvo netekęs vieno pirštelio – šis nupuvo. Visas vaiko kūnelis buvo nusėtas skaudžiomis, ilgai negyjančiomis žaizdomis. Blogiausia, kad gydytojai nežinojo, kuo vaikas serga. Sakoma, nelaimės nevaikšto po vieną. Taip buvo ir šiuo atveju: išsituokusi, mėnesių mėnesius su kūdikiu ligoninėje praleidusi jauna moteris neturėjo jokių pajamų. Net tvarkyti dokumentų neįgalumo pašalpai gauti ji negalėjo (nors vaikelis akivaizdžiai jau buvo neįgalus), nes gydytojai negalėjo pasakyti ligos kodo. Po mūsų pokalbių su gydytojais ir Ligonių kasų atstovais paaiškėjo, kad dėl į bėdą pakliuvusios jaunos mamos iki tol niekas per daug ir nesivargino. O biurokratams reikėjo tik šiek tiek pasukti smegenis, kad moters nekankintų bent jau finansiniai rūpesčiai. Neprisiimu sau jokių nuopelnų, bet jau kitą dieną po parodytos laidos jaunos mamos reikalai iš karto pasistūmėjo. Sukruto ne tik biurokratai. Sulaukiau begalės istorijos sujaudintų žmonių skambučių, ir ne tik iš Lietuvos – jaunai mamai žmonės aukojo pinigų.

Gerda STIKLICKIENĖ (Marijampolė), LNK televizijos žurnalistė, anksčiau dirbusi Marijampolės televizijoje:

– Įvairių istorijų, sujaudinusių mane ir išlikusių širdyje, galėčiau papasakoti tiek, kad užtektų net keliems straipsniams! Kadangi dirbu socialinių aktualijų laidoje „24 valandos“, kasdien susiduriu su įvairiausiomis žmonių problemomis, kurios paliečia mane asmeniškai. Neretai tenka ne tik paguosti, ištiesti pagalbos ranką, bet ir ne vieną ašarą nubraukti. Ne paslaptis, jog viena didžiausių problemų Lietuvoje – alkoholizmas. Daug žmonių kreipiasi į mūsų laidą prašydami padėti jiems išlipti iš alkoholizmo liūno, per kurį jie prarado artimiausius žmones, namus ir t. t. Daugelis istorijų taip ir lieka mano atmintyje – dažnai pagalvoju apie tuos žmones, pasiteirauju, kaip jiems sekasi. Pavyzdžiui, iki šiol labai dažnai prisimenu vieną šeimą iš Kudirkos Naumiesčio. Žmonės patys pasikvietė mūsų pagalbą sakydami, jog nebegali „išbristi“ iš alkoholio liūno. Per „velnio lašus“ jie vos neprarado dukters. Kai kreipėsi į mus, vaiko teisių apsaugos specialistai buvo atskyrę nuo jų vos 3 mėnesių dukrytę. Mergaite rūpinosi gretimame kaime gyvenanti moteris, kuri augina dar 10 vaikų, laikinai praradusių tėvų globą. Nuvykau pas tą porą, 30-mečius sutuoktinius, išklausiau. Jų ašaros man atrodė tikrai nuoširdžios, tad nutariau „pereiti ugnį ir vandenį“, jeigu reikės, kad tik padėčiau jiems susigrąžinti dukrytę. Padėjau porai susirasti darbo pas ūkininką, kuris mielai sutiko duoti pinigų „užsikoduoti“. Dešimt dienų jie ten dirbo ir nevartojo nė lašo alkoholio, o praėjus tam bandomajam laikotarpiui, per kurį jie tikrai įrodė, kad nori pakeisti savo gyvenimą, aš nuvežiau juos į priklausomybių ligų centrą. Galiausiai mums pavyko įtikinti vaiko teisių apsaugos specialistus, kad tėvai yra pasirengę patys auginti savo atžalėlę. Parvežiau jiems dukrelę. Kai lipau laiptais į jų butą, drebėjo rankos, nes tvirtai žinojau, kad nešu tai, kas neįkainojama, – mažutį stebuklėlį jo išsiilgusiems tėvams, kurie įrodė, jog pasiryžę padaryti viską, kad jų mergytė augtų apsupta jų, tikrųjų tėvų, meilės… Dar ir šiandien, kai praėjo daugiau nei metai, važiuodama pro šalį, užsuku pas šią šeimą, ir kaskart mano širdis apsidžiaugia išvydus tą patį nuostabų vaizdą – tris meilės kupinas širdis, plakančias vienu ritmu.

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ-VAITKEVIČIENĖ (Vilkaviškis), „Santakos“ laikraščio žurnalistė:

– Šių metų gruodį sukaks 15 metų, kai braidau po žiniasklaidos dumblynus, ir visiškai įsisąmoninau, kad žurnalistas – ne profesija, o gyvenimo būdas. Gal skamba banaliai, bet… tiesiog norėčiau savo žodžius iliustruoti vienu pavyzdžiu. Nežinau, kiek laiko jau praėjo, bet vis atsimenu šią istoriją, kuri niekada nepatekoį jokias žiniasklaidos priemones ir turbūt dar nesibaigė. Į mane kreipėsi viena pažįstama iš mokyklos laikų. Prieš tai mes nebuvome bendravusios, ji mane susirado internetinėje erdvėje. Šiais laikais tai paprasta. Moters situacija buvo beviltiška, tad manęs prašė padėti. Jauną moterį iš namų išvijo iš užsienio grįžęs vyras, kuris ją visada žemindavo, gerdavo, tačiau jis buvo vienintelis šeimos maitintojas. Mat ji, gyvendama su dviem vaikais kaime, darbo neturėjo. Moteris buvo darbšti, labai mylėjo savo vaikus ir kaskart su nerimu laukdavo iš užsienio grįžtančio vyro, kuris, pasirodo, buvo ne tik girtuoklis, bet ir žiaurus žmogus, iškrypėlis… Ji kreipėsi į įvairias institucijas, bet jai niekas nepadėjo. Moteris nusprendė skirtis. Apie tai išgirdęs jos sutuoktinis parlėkė iš užsienio, išmetė ją iš namų ir dar prigrasino vaikams su motina nebendrauti – antraip jis neduosiąs jiems pinigų, jie numirsią badu. O jeigu vaikai jo esą klausysią, tai pažadėjo išsivežti juos į užsienį. Žmoną be daiktų, drabužių ir pinigų vyras išmetė į gatvę. Moteris glaudėsi pas senutę kaimynę. Vaikai su ja nebendravo ir net juokėsi iš motinos, kuri juos taip mylėjo… Padėti nesugebėjau ir aš… Kiek skambinau, niekas nepritaikė jokių priemonių. Esą vaikai juk neskriaudžiami ir jau pakankamai dideli, kad pasirinktų gyventi su tėvu. Tiesa, viena tarnyba kartą rado jį neblaivų vakare, bet vaikų pagarbos ir namų moteriai niekas nesugrąžino. Ji išvažiavo į užsienį pas pažįstamus žmones. Netrukus į užsienį patraukė ir jos vyras. Vaikus jis paliko neįgaliai uošvei… Kaip viskas rutuliojosi vėliau, nežinau. Padėti buvo neįmanoma… Iki šiol vis pagalvoju: kokie nedėkingi gali būti vaikai…

Marius ŽITKUS, savaitraščio „Kazlų Rūdos laikraštis“ redaktorius:

– Kazlų Rūdą daugelį dešimtmečių į dvi dalis skiria geležinkelis. Pastaraisiais metais įvyko daug permainų, kurios tarsi ir turėjo padėti, bet pasirodė, kad sukėlė nepatogumų vyresnio amžiaus miesto gyventojams. Pastatytas modernus pėsčiųjų viadukas, senjorų teigimų, nepatogus, jie patiria sunkumų norėdami atsidurti kitoje Kazlų Rūdos miesto dalyje. Visas geležinkelio ruožas miesto ribose pernai buvo aptvertas metaline tvora. Tvora užvėrė gyventojų pamėgtą praėjimą per geležinkelį, kuriuo pėstieji kulniuodavo nuo neatmenamų laikų. Geležinkelininkai tokį savo sprendimą motyvavo tuo, kad šis praėjimas yra skirtas tik tarnybiniam naudojimui, be to, sugriežtinti saugumo reikalavimai, nes per Kazlų Rūdą vyksta intensyvus traukinių eismas. Kilo didelis gyventojų nepasitenkinimas… Tuomet į mane kreipėsi viena garbingo amžiaus moteris, už savo ilgametę kultūrinę veiklą ypač gerbiama mūsų mieste. Ji prašė padėti – paviešinti apie susidariusią situaciją. Šilto ir inteligentiško būdo ponia Vida norėjo, kad susidariusi problema būtų išspręsta be pykčių, kultūringu dialogu tarp visų suinteresuotųjų pusių (gyventojų, geležinkelininkų ir savivaldybės atstovų), siekė, kad paprastų žmonių noras būtų išgirstas. Parengiau kelias publikacijas šia tema. Deja, jokių džiugių žinių ir atgarsių nesulaukėme (jais dalijomės su ponia Vida). Skriejo valdiški atsakymai, kad tvora aptverta teisėtai, ją įrenginėjant laikytasi visų reikalavimų, per geležinkelį nutiestas pėsčiųjų viadukas, tad formaliai viskas yra be priekaištų. Ponia Vida neketino nuleisti rankų. Ji siekė organizuoti atvirą visų suinteresuotųjų pusių pokalbį, kuriame būtų išsakyti gyventojų lūkesčiai ir išgirstos likusios šios sudėtingos problemos sprendimo galimybės. Moteris ir toliau su manimi dalijosi jai adresuota korespondencija dėl geležinkelio praėjimo problemos, prašė neužmiršti šios temos, tikėjosi, kad bendros visuomenės ir žiniasklaidos pastangos privers institucijas į situaciją pažvelgti ne vien sausai biurokratiškai… Šių metų vasarį ponia Vida iškeliavo anapilin. Energingos, nuolat besišypsančios ir gerą nuotaiką aplink skleidžiančios nuostabios moters netektis buvo skausminga ir nelaukta žinia visiems ją pažinojusiems. Taip pat – ir man. Paskutinis mūsų susitikimas, kurio metu ponia Vida man įteikė atsakymo iš valdiškos institucijos kopiją, įvyko trys dienos prieš skaudžią netektį. Aš iki šiol jaučiuosi taip, tarsi ne viską, ką galėjau ir privalėjau, būčiau padaręs. Tokio savigraužos jausmo nebuvau patyręs per visą savo darbo savaitraštyje laiką.

Ieva LAUKYTĖ

Asmeninių albumų ir redakcijos archyvo nuotraukos.

Nr. 18 (22), 2013 m. gegužės 4–10 d.

3 komentarai(-ų) “Ko negali pamiršti žurnalistai? Kas gyvena žurnalistų širdyse?

  1. DEKOJU,KAD LEIDOTE IS ARCIAU PAZINTI ZURNALISTUS IR SUSIPAZINTI SU JU NELENGVU DARBU.NERETAI JIE ATLIEKA IR POLCININKO DARBA.ACIU JIEMS UZ TAI.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Taip pat skaitykite