Penktadienis, lapkričio 16, 2018

Kaštonai

 

Negaliu praeiti pro nukritusius kaštonus

Tarsi obuolius nukritusius renku,

Priglaudžiu netaisyklingus, storus, plonus,

Negalėdama nuo jų atplėšt akių.

 

Net pati nebežinau, kuo jie patinka

Ir kodėl kaskart namo nešuos.

Kažkodėl prie jų vėl delnas „limpa“

Ir su jais savais namais vėl dalinuos.

 

Juk žiema ateina, ji neglosto

Lapų nuplėštų, žmonių ir augalų.

Tų, kurie jau „išplaukia iš uosto“

Ir, kuriems padėt jau negaliu.

 

Tik kaštonus ir galiu išsaugot,

Galbūt net lig sekančio rudens.

Lai jie bus ramintojas ir draugas,

Lai pagalbą reikalingą atridens…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.