Pagrindinis > Naujienos > Kas turėtų valdyti šalį?

Kas turėtų valdyti šalį?

 

Daugiausia šiais laikais pykčio, priekaištų, kaltinimų, nepakantumo, šiurkščios kritikos, netgi neapykantos strėlių lekia būtent politikų, laimėjusių rinkimus (nesvarbu – savivaldos ar respublikinius), adresu. Politinė veikla jau nuolat būna skandalų, beprasmio triukšmo arena, kurioje, rodos, pozityvūs sprendimai, rinkėjų gerovė bei rūpinimasis ja tampa antraeiliu, jei ne trečiaeiliu dalyku.

Kiekvieną kartą po rinkimų šalį apima naujas nusivylimas – vėl NE TIE valdžioje. Taigi kokie turi būti TIE? Kas turėtų valdyti šalį, kad nedidėtų emigracijos mastai, kad galėtume didžiuotis ne tik savo archajiška kalba, bet ir savo išmintingai valdoma klestinčia valstybe?

Apie tai – „Mūsų savaitės“ pašnekovai.

Rolandas Kalinauskas, lakūnas-konstruktorius:

– Daug bėdų ir atsilikimo nuo kitų šalių Lietuvoje yra dėl to, kad nebuvo desovietizacijos. Komunistų 1partija, keletą kartų pakeitusi pavadinimą ir nė karto neatsižadėjusi praeities, tapo socialdemokratais. Besivelkantis praeities nusikaltimų šleifas niekada neleis šiai partijai gerai valdyti šalies. 

Esu beveik marijampolietis. Dažnai tenka būti šiame mieste ir stebėti, kaip jis nuolat prastėja. Neskoningai sudarkytas centras ir savivaldybės prieigos, penkmečiams perkastos gatvės. Po nepateisinamai ilgo remonto šiaip taip prakasė nepatogų, primenantį praėjusį šimtmetį, pravažiavimą po geležinkeliu. Važiuojant nuo Prienų Kalvarijos kryptimi, vėl kažkas iškasta, nesiteikiant net informuoti apie tai. Pakliūvi kaip į spąstus, kol vėl per miesto centrą pasuki link Kalvarijos.

Norisi tikėti, kad Suvalkijos žmonės daugiau nerinks tokios valdžios…

Gelbėtojų partija  per kiekvienus rinkimus surenka daug balsų. Vieną kartą tai buvo Valinsko, kitą – Uspaskicho, Pakso, Paulausko partijos… Šiame seime turime Karbauskio partiją. Akivaizdu, kad jos visos tik sujaukia žmonių protus ir nieko gero nenuveikia.

Lieka konservatoriai, liberalai. Liberalai šauniai pirmavo, deja, finansiniai skandalai stipriai pakirto pasitikėjimą jais. Konservatoriai niekaip neišsprendžia vidinių prieštaravimų, leidžia rajonuose egzistuoti susiskaldžiusiems, besipykstantiems savo skyriams. Tai menkina partijos populiarumą, savivaldos rinkimuose nuolat laimi oponentai. Manau, kad reikia aktyviai veikti Konservatorių ar Liberalų partijų viduje, taisyti jų defektus ir ateityje balsuoti už jas.

Nežiūrint visų problemų, Lietuva nuolat gražėja. Eilinis lietuvis per visą istoriją dar niekada taip gerai negyveno. Pasidžiaukime tuo, saugokime tai.

Bronė Gudaitytė, filosofė:

– Gal mes kartais per daug vieni iš kitų tikimės, per daug reikalaujame ir todėl nuolat nusiviliame… Mes 2negalime pakeisti pasaulio, išspręsti globalių problemų, bet galime sąmoningiau elgtis kasdienėse situacijose ir, manau, kad nuo to ir reikia pradėti. 

Ką galime keisti į gerą, keiskime, o ko negalime – belieka priimti… 

Pasaulis dabar jau tarsi kiemas, todėl nesijaudinkime dėl tu, kurie išvažiuoja, tegul tik jiems sekasi rasti tai, ko tikisi…

 

Andrius Vyšniauskas, politikas:

– Norėdami atsakyti į šiuos klausimus, pirmiausiai atsakykime sau į kitą svarbų klausimą: įsivaizduokite 3situaciją, kad susižeidėte koją. Turite pasirinkimą kreiptis į du gydytojus: pirmasis turi mediko išsilavinimą ir kelerių metų patirtį dirbant šioje srityje, antrasis visą gyvenimą buvo žemdirbiu, turi agronomo išsilavinimą ir jam šioje srityje neblogai sekėsi, tačiau vieną rytą jis pabudo ir suprato, kad nuo šiol bus nebe žemdirbys, o gydytojas. Kurį gydytoją jūs pasirinksite? Kasdieniame gyvenime atsakymas atrodo akivaizdus, tačiau politikoje kažkodėl vis klaidžiojame pasirinkdami antrąjį variantą. Politiku gali būti ne kiekvienas, nes kaip ir kiekvienoje specialybėje ar kiekvienose pareigose čia reikalingos specifinės žinios, patirtis ir tinkamos charakterio savybės (pašaukimas). Jeigu tuo norime įsitikinti, pažvelkime į Vakarų demokratijas: ten, norėdamas tapti parlamento nariu ar ministru, politikas turi nueiti gana ilgą kelią nuo tinkamo išsilavinimo iki nuoseklaus žengimo politinės karjeros laiptais. Kitokie atvejai būna labai reti ir išimtiniai bei dažnai nelabai sėkmingi. Lietuvoje tą galima pasiekti lygiai taip pat: įgyjant reikiamas teorines žinias (turime dvi labai kokybiškas VU ir VDU politikos mokslų kalves), dalyvaujant jaunimo organizacijų (nebūtinai politinių) ir bendruomenių veikloje, žengiant į savivaldą, o tada toliau į Seimą bei t.t. Toks nuoseklus kelias išugdo politiką, kuris patekęs į Seimą nesiblaško, neturi mokytis „nuo nulio“ ir iškart gali imtis rimto darbo. Net ir Lietuvos patirtis rodo, kad profesionalūs politikai savo darbą atlieka geriau, nei staiga politikais tapę kitų sričių žmonės. Ypač savivalda yra gera vieta pradžiai, tą galiu patvirtinti savo patirtimi. Dveji metai savivaldybės taryboje man davė neįkainojamos politinės patirties. Tad linkiu visiems, kurie veržiasi į politikos aukštumas, pradėti nuo savivaldos ir atstovavimo savo bendruomenei.

Kai klausiate, kas turi valdyti šalį, aš pasisakau už profesionalius politikus, t.y. žmones, kurie turi politinių žinių ir į Seimą ateina jau su šiokia tokia patirtimi kitose, žemesnėse politinėse pareigose. Kodėl valdantieji visados tampa iškart nepopuliariais? Todėl, kad mes vėl ir vėl lipame ant to paties grėblio ir tie patys politikai nepasimoko. Jei nori neprarasti populiarumo vos tik pradėjęs dirbti, privalai į Seimą ir tarybą jau iškart ateiti su aiškiais prioritetais ir aiškiais sprendimais. Pirmąsias reformas priimti greitai, iškart ir pradėti jas įgyvendinti. Juk žmonės rinkdami pokyčių nori čia ir dabar. O jei laimi rinkimus, deklaruodamas greitus pokyčius ir savo profesionalumą, kurio reikia tiems pokyčiams, bet po rinkimų pasakai: „Palaukit palaukit, mes dar turim tris mėnesius pasimokyti, paanalizuoti ir tik tada jums pasakysim, ką iš tikrųjų darysim, kokias reformas vykdysim“, tai žmonės ir pradeda abejoti, ar teisingai pasirinko ir ar tame pasirinkime tikrai buvo to deklaruoto profesionalumo. Bet visa tai gali padaryti tik žmogus, žinantis, kur ateina ir ką jam ten atėjus teks daryti, todėl ir vėl grįšiu prie pirminės minties, kad profesionalus politikas gali daugiau ir nuvilti mažiau nei savo siauros srities profesionalas, patekęs į jam nežinomus ir nepatirtus politikos vandenis.

Romas Šimanauskas, menininkas:

– Jeigu jau manęs klausiate, kas turėtų valdyti šalį, tai atsakau: pusdieviai arba šventieji kankiniai. 4Šventieji dėl to, kad tokia būtybė kaip žmogus ima pavyzdį ne iš šnekų, o iš darbų. Atsiminkime, kai buvome vaikai ir kai tėvai kartodavo negerkit, nerūkykit, o tik svečiam atėjus traukia butelį, velka ant stalo ir dar kiša per prievartą, ragindami išgerti. Kokie veidmainiai tada jie atrodydavo savo vaikams. Ir vaikai tą tradiciją tęsia užaugę ir lygiai taip bando atkalbėti savo vaikus nuo alkoholio. Ar tai ne juokinga? Iš pavyzdžio, o ne iš kalbų mokomasi. Ir tai jau pastebėta labai seniai. Štai vieno politologo gyvenusio prieš 2,5 tūkstančio metų žodžiai: „Jei pats valdovas atsikratys geidulių, tai niekas jo šalyje nevogs, net jeigu vagys būtų apdovanojami.“ (Konfucijus).

Šventieji kankiniai – tai tie, kurie aukoja savo gyvybę už kilnų tikslą. Kurie savo principų neišduoda net mirties akivaizdoje. Plakami ir visaip apkalbinėjami, šmeižiami nepyksta ir nekeršija,  o toliau daro gerą darbą vardan aukštesnio tikslo. Jie nesirenka iš dviejų blogybių, jie renkasi tik gera ir neina į kompromisus su sukčiais, nusikaltėliais, oligarchais, žmonių grupuotėmis,  vadinamomis partijomis. Jie nebijo, kad prieš juos bylą sufabrikuos. Jie tiki daug aukštesniu idealu ir savo egzistenciją projektuoja kitur.

Pusdieviai – tai nušvitimą pasiekusios būtybės, kurios nugalėjusios tris didžiuosius išbandymus: garbe, šlove, pinigais. Jie neturi pykčio, turi begalinę išmintį, būtent išmintį, o ne protingumą.

Štai kas turėtų valdyti mūsų utopinę šalį. Bet priartėjusių prie tokio lygio individų yra nedaug. Ir jų net su šautuvu nenuvarysi valdžion. Jie ten neina. Nes jie išmintingi, bet ne kankiniai. Tikrai Lietuvoj yra išmintingų žmonių, bet jie neturi chamiškumo ir nemeluoja. Na, patys įsivaizduokite,  kiek žmonių balsuotų už nemeluojantį kandidatą? Toks neperžengtų net 5 proc. barjero. Tiesaus žmogaus niekas nerinktų, nes jis nežadėtų oro pilių. Tad belieka dantis sukąsti ir laukti, kol mūsų šalis darviniškai evoliucionuos iš laukinės beždžionės lygio į žmogiškąjį, o po to į dar aukštesnį.

Benjaminas Mašalaitis, istorikas:

– Receptai sveikiems nerašomi…

5Sėkmingo valstybės valdymo modelio ieškoma nuo seniausių laikų. Pradėjus spausdinti knygas, kai kurie mąstytojai parašė ne vieną tokį „vadovėlį“ politikams ar visuomenei; vėliau jau išleisdavo „patobulintą“ ar visaip kitaip mokančią knygą. Taigi, ir mąstytojai neturėjo vieningo „recepto“ tokioms problemoms spręsti. Ir negalėjo turėti. Todėl ir politikai siūlo įvairius valstybės gelbėjimo ar suklestėjimo modelius; jei būtų koks nors vienas geras „receptas“ – matyt, nereikėtų, nei tiek politologų, nei politikų… Nei šio rašinio.

Ką aš, baigęs ir politikos mokslus, galėčiau patarti ir politikams, ir tiems, kurie politikams „patiesia kilimėlį“. Persikelkime į mano sugalvotą alegorijų pasaulį. Sakykime, kad esame tokia ligoms neatspari visuomenė. Vieni, nenorintys užsikrėsti mūsų bėdomis ar nežinantys, kaip čia pasveikti, pasitraukia į užsienį. Į šią dalį žmonių nesigilinsiu – pernelyg plati ir platėjanti tema be pabaigos… Parašiau „be pabaigos“ ir pagalvojau, kad tai geriau skamba už „galą“ … Pesimistiška?  Ne, realistiška!

Neužpykime, bet visiškai sveikų mūsų visuomenėje nėra. Kaip ir kitose visuomenėse. Politine ir fiziologine prasme. Tas, kuris mano esąs sveikas, privalo ne tik pats savimi pasirūpinti, bet ir atiduoti dalelę sveiko proto kitiems ir „nuvampyrinti“ kitų tobulumus ir netobulumus. O kas mus diagnozuos?  Ar yra patikimų ekspertų, kurių išvadomis turime pasitikėti?  Mūsų gydytojai atėjo iš mūsų vaikų, tėvų, kaimynų pasaulio – iš niekur jų neatsivežėme. Sociologai, politologai, psichologai gali modeliuoti mūsų gyvenimą, labai nenutoldami nuo tai, ką mato pro darbo kabineto langus, girdi parduotuvėse, sužino apklausose. Iškart vienaip ar kitaip reaguojame, jei jie „išmeta“ kokią naujovę ir stebi mūsų reakciją. Žinoma, kad galimos „injekcijos“ ir iš užsienio, bet daugelis tų „skandinaviškų modelių“ Lietuvoje, irgi Šiaurės Europos valstybėje, neprigijo ir negalėjo prigyti. Mes turėjome visai kitokią istorinę patirtį, sąlygojusią ir mūsų politinius pasirinkimus. Taigi, gydytojus (o konkrečiau – politikus, viešosios nuomonės formuotojus, politologus) turime tokius, kokius nusipelnėme, kokius esame verti turėti.

Ir ar tikrai esame tokie bejėgiai per politines „mėnesienas“? Ar tikrai negalima pasirinkti  geriausių sprendimų iš gerų? Ar geriausių iš blogų? Galime. Ir privalome pasistengti tokiais būti. Tačiau ir namų darbus privalome ruošti kiekvieną dieną, o ne tuomet, kai TV ekranuose prasideda „kalbančių galvų žydėjimas“.  Deja, rinkimų specialistai žino, kad panašius pamokymus kaip ir šis skaito kas penktas potencialus rinkėjas. Dar maždaug du penktadaliai neina į rinkimus. Taigi, tie keli mano praktiški patarimai, niekada nepasieks auditorijos, kuri labai įtakoja galutinius rinkimų rezultatus.

Nekalbėsiu aš apie konkrečias partijas, bet pateiksiu kelis konkrečius patarimus, kuriuos įgyvendinus, turėtume daugiau žmonių patenkintų ir rinkimų rezultatais, ir rinkimų pažadų tesėjimu. Ką galėtų rinkėjas daryti ar keisti?

  1. Balsuoti leisčiau tik tiems rinkėjams, kurie įstatymų apibrėžta tvarka iki balsavimo išreikš norą balsuoti; jų skaičius bus atskaitos taškas dalijantis laimėtojų „tortą“. Konstitucinės teisės tokiu būdu nebus pažeistos.
  2. Keliose kaimiškose ir miesto apylinkėse reikėtų išmėginti elektroninį balsavimo būdą – tai leistų apčiuopiamiau kalbėti apie tokio balsavimo privalumus ir trūkumus. Anksčiau aš tokio balsavimo būdo nebijojau ir buvau jo šalininku, bet po JAV prezidento rinkimų manau, kad dar reikėtų mums šioje srityje padirbėti.
  3. Pamirškime pabodusią „mantrą“: „Nėra už ką balsuoti – visi jie vienodi“. Kaip ir VISI rinkėjai nėra vienodi, taip ir renkamieji yra labai skirtingi. Galų gale ir tie renkamieji renka. Yra daugiamantiniuose sąrašuose kandidatų, kurių reputacija – puiki (jų žemas numeris sąraše dar nereiškia, kad jie nėra aukštai vertinami partijoje ar jų gebėjimai yra riboti). Niekas ir neverčia „dėti kryžių“ pabodusiems ir politinės scenos nenueinantiems žmonėms.
  4. Niekada rimtu veidu neklausinėkite draugo „Už ką tu balsuosi?“. Man tai pats kvailiausias klausimas, kurį išgirstu. Šitaip klausdami, jau braunatės į kito žmogaus laisvių erdvę. Na, ir kas bus po to, kai išgirsite draugo ar bendradarbio atsakymą! Ar jis bus nuoširdus? Ar jūs irgi privalėsite balsuoti taip, kaip ir anas? Palinkėčiau, kad po tokio klausimo tam draugui jūs taptumėte nedraugu.
  5. Įtariai žiūrėkite į viešai skelbiamus įvairius duomenis apie kandidatus. Aš niekada nebalsuočiau už žmones, kurių visuomeninė veikla vos telpa tam skirtoje išvardinti erdvėje. Tegul ir toliau darbuojasi visuomenei, nes žmogų delegavus į renkamą valdžios organą, patys, t.y. visuomenė, neteksite tokio „šimtadarbio“. Mane stebina ir keleto užsienio kalbų mokėjimo nesuderinamumas su labai jau kukliomis pareigomis. Nebalsuočiau ir, kaip soviemečiu sakydavo, už „plataus profilio specialistus“, kurie trejose aukštosiose mokyklose įgijo tris labai skirtingas specialybes. Ko Seime ar savivaldybės taryboje ieško socialinio darbo, agronomijos ir teologijos specialistas? Jis savęs gyvenime nespėja rasti…
  6. Jei jau politikoje ir partijose nėra jums „švyturių“, jei visi „tokie“, už kuriuos negalite balsuoti, jais pasitikėti, tai eikite patys į politiką, siūlykite savo anūkus, vaikus, kaimynus, bendradarbius. Prisiimkite patys atsakomybę už politinio „asortimento“ įvairovę ir kokybę.
  7. Kai nepatinka įstatymas, tai galite „išsikrauti“ ant kaimyno, išsipasakoti tą bėdą. Abejoju, ar kaimynui palengvės, nes jūs primesite jam naują (ar seniai žinomą „kuprą“). Geriau bus, kai su keliais kaimynais surašysite raštą (kad ir pačios laisviausios formos), gal net nurodysite sprendimo būdą, ir įteiksite Seimo nario patikėtiniui ar savivaldybės priimamajam. Iš praktikos žinau, kad į susitikimus su įvairaus lygmens politikais tarprinkiminiu „ramiuoju“ laikotarpiu ateina tik keli „etatiniai“ rinkėjai. Nemažai jų ir į visas šermenis vaikšto – vis pramoga.
  8. Nepasikėkite partijų ar politikų populiarumo reitingais. Patirtis rodo, kad beveik visada rinkimų kompanijos pradžioje pirmauja tie, kurie yra valdžioje. Ir visada jie laimi daug mažiau vietų. Kai kurios partijos nuolat pasirodo geriau, negu joms prognozuoja specialistai. Taip įvyksta dėl įvairiausių priežasčių: klausiamieji nesako tiesos, klausiantieji sąmoningai nenori girdėti tiesos, specialistų kompetencijos stoka, sąmoningai parinktas apklausos „laukas“, komercinis faktoriaus nepaneigimas. Balsuokite ne už kitų sudarytus reitingus, o už tai, ką susikuriate savo sprendimuose.
  9. Sužinokite politikų kompetencijos ribas. Retas iš jų gali nulemti pensijų didinimą ar įtakoti gatvės asfaltavimą. Ir priešingai: nebalsuokite už tuos, kurie individualiai (ne partijų programose) žada kelti atlyginimus, pensijas, tiesti geležinkelius, lyginti duobes, užmegzti ar nutraukti santykius su užsienio valstybe, atvežti malkų). Na, malkų neatveš, bet tikrai priskaldys.
  10. Nėra recepto gerai valdžiai išrinkti. Receptai sveikiems žmonėms nerašomi. Taigi, pabūkime sveikais. Nėra blogos valdžios ar oro – mes tik patys negeri. Jei kažko nesupratote, tai skaitykite iš pradžių. Gi kiekviena pradžia yra geriau už … Žinote – ką.

Aurelijos Baniulaitienės ir asmeninių archyvų nuotraukos. 

TAIP PAT SKAITYKITE