Pagrindinis > Naujienos > Kalbėdami apie mirtį, pirmiausiai šlovinkime gyvenimą!

Kalbėdami apie mirtį, pirmiausiai šlovinkime gyvenimą!

 

„Man tu negirki mirties, Odisėjau, šviesusis herojau!

Aš tai bevelyčiau, būdamas bernas, tarnauti pas kitą

Žemdirbį žmogų beturtį, kuriam neužtenka nė maisto,

Negu čionai karaliauti tarp mirusių dvasių bejėgių.“

/Homeras „Odisėja“, vertė Jeronimas Ralys/

…Viskas turi pradžią ir – pabaigą. Šią paprastutę tiesą Marijampolės ligoninės anesteziologijos ir intensyviosios terapijos tarnybos Reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriaus vyr. specialistas gydytojas kardiologas Vitas VYŠNIAUSKAS, kuriam suteiktas nusipelniusio Lietuvos gydytojo vardas, kiekvieną dieną priverstas apmąstyti iš naujo, kai tenka kovoti dėl pabaigos – žmogaus gyvenimo pabaigos – atitolinimo. Ne visada ši kova yra sėkminga. Per daugiau nei 30 darbo metų gydytojas suskaičiavęs per 2000 tokių atvejų: per 1500 tiesiogiai dalyvavęs mirtyse, per 500 mirties aptarimuose dalyvavęs. Mirtys buvusios įvairios: staigios, lėtinės… Įspūdinga darbo patirtimi paremta statistika leidžia teigti, jog numirti nori tik keli procentai, visi kiti – nori gyventi (bent kelias dienas…). Per savo darbo praktiką V. Vyšniauskui teko gydyti ir apie 600 nesėkmingų (laimei!) savižudžių. Statistika taip pat įspūdinga: vos 6–7 proc. iš jų iš tikrųjų norėjo numirti, kiti – gyventi!  

Bet mediko žinios, kompetencija, galų gale mokslo pasiekimai tokiais ir panašiais atvejais atsimuša į liaudies išmintį – su saule niekas negyvena… Darbas gyvenimo ir mirties paribyje, gilios filosofinės žinios, su patirtimi koja kojon žengianti išmintis V. Vyšniauskui nesibaigiančių klausimų – kas yra mirtis, kas yra gyvenimas – šaltiniai, net ir žinant, jog vieno tikslaus atsakymo į juos niekada nebus…

Žmogus – kūno ir sielos visuma

„Kalbėdami apie žmogaus gyvenimą ir mirtį, turėtume pradėti nuo metodologijos, – sako gydytojas. – Dvasinių dalykų kitokia metodologija nei materialinių. Materialiniai – teoremos, dėsniai – viskas, ką 1galima įrodyti empiriškai. Dvasiniai, ideologiniai – aprašymas, pasakojimas, tad ir išvados fragmentiškos, kintančios, daugiau interpretacinio pobūdžio, tai nėra išmatuojama, pasveriama, įvedama į formulę. Man priimtiniausias A. Maceinos būties apibrėžimas: „Būtis – buvimo pagrindas.“ Kol „būname“ (esame), mirties nėra, tačiau mirtis visada šalia. Mirtis, pasak V. Vyšniausko, filosofine prasme – etapas, transformacija, perėjimas. Mirtis – destrukcija, suirimas į pirmines daleles, po kurio žmogaus kūnas tampa statybine medžiaga bet kam: žolei, medžiui, dirvožemiui… Mat pagal egzistuojantį masės ir energijos tvarumo dėsnį nei masė, nei energija neišnyksta, tik pereina į kitas formas. Taip pat mirtis – sandūris tarp gyvybės ir nebūties.

„Tai materialistinis požiūris, – sako gydytojas, – jis labai žiaurus. O štai idealistinis kitoks. Dievas šeštą dieną sukūrė žmogų, panašų į save, suteikė jam viešpatavimą viskam, kas gyva žemėje, ore, vandenyje. Dievas žmogų sukūrė kaip visumą: kūnas ir siela. Siela nemirtinga. Siela – žmogaus išaukštinimas. Tai tam tikras atskaitos taškas, santykio (ir socialinio) pagrindas: siela turiu rūpintis, ją puoselėti. Siela – paslaptis, tikėjimas, o tikėjime logika ne pirmu smuiku groja.“

Anot V. Vyšniausko, reikėtų skirti sielą ir dvasią. Siela – jausmų buveinė, „ego“ (meilė, baimė, ašaros, žinoti, galvoti, atsiminti…), dvasia – nematoma, plevenanti (tik vienas Jonas Krikštytojas yra matęs dvasią balandžio pavidalu, nusileidžiančią ant Jėzaus, kai šis buvo krikštijamas).

Taigi siela, žmogui mirštant, kūną palieka. Kur ji būna žmogui esant gyvam? Graikų filosofas Platonas sielą buvo „įdėjęs“ į širdį, šiuolaikinis mokslas – į smegenis. „Nei sielos, nei dvasios nemačiau, nepajaučiau, – pasakoja V. Vyšniauskas. – Hebrajiškai dvasia – pneuma, asocijuojasi su žmogaus kvėpavimu, siela graikiškai psichė – su gerkle, kvėpavimu, oro dvelksmu, gyvybės alsavimu. Taigi bet kuriuo atveju gyvybė pirmiausia – kvėpavimas. Atlikdamas savo darbą, ne kartą matau, kaip žmogų palieka siela: kvėpavimas tampa gilesnis, trūkčiojantis, retėjantis, neritmiškas, paskui tampa negilus, išnykstantis, po to seka gilus atodūsis ir… sustoja.“

Akies krašteliu – į gyvybės slėpinius  

Gyvybė (gr. bios) – gamtos tikrovės sritis, kuriai būdinga savijuda ir savarankiškas formavimas. „Gyvybė, – sako V. Vyšniauskas, – tai tvėrinys, kurį galime pavadinti organizmu, sudarytu bent iš vienos ląstelės, kurioje yra organinių medžiagų, tarp kurių pagrindinės – anglis ir vanduo (tiesa, visą Mendelejevo lentelę rasime ir gyvame, ir negyvame organizme): kur nėra vandens ir anglies, ten nėra gyvybės. Liaudies išmintis sako: „Nespjauk į vandenį, nes pats jį gersi.“ Pridurti norėčiau: nespjauk ir į anglies krūvą, nes be anglies nebūtų gyvybės. Beje, čia aš anglį pašlovinau, bet tam yra ir antiteorija: yra mokslininkų, kurie anglies absuliutinimą vadina anglies šovinizmu.“

Gyvo organizmo svarbiausi požymiai: augimas ir vystymasis, judėjimas (tiek aplinkoje, tiek savo viduje: juda visos sudedamosios dalys iki molekulių, atomų), sąveika su aplinka, reagavimas į aplinką kintant ar prisitaikant, dauginimasis, kintamumas (pavyzdžiui, akmuo toks pats visąlaik yra), senėjimas (kiekviena ląstelė turi užprogramuotą mirtį – apaptozę), tarpusavio, tarprūšiniai santykiai. „Dalis mokslininkų sakytų: mulai patinai nesidaugina, ką, jie negyvi? O žvaigždės? Jos irgi negyvos? Gyvos! Mat dauginasi, sąveikauja viena su kita, net miršta. Ugnis taip pat turi gyvybės požymių: plinta, reaguoja, auga, vystosi, juda, senėja!..“ – tarsi pats sau prieštarauja gydytojas.

Taigi, rodos, net nederėtų klausti, kuo gyvas daiktas skiriasi nuo negyvo – ir vis dėlto… „Pirmiausia (nors tai ir nėra svarbiausia), – sako V. Vyšniauskas, – gyvas daiktas turi įvairiapusišką santykį su aplinka: jis iš aplinkos ima ir aplinkai išskiria ką nors (kalbame apie tokius fiziologinius procesus kaip valgymas, gėrimas, medžiagų išskyrimas ir kt.). Kitas požymis – gyvas organizmas reprodukuoja į save panašius, t. y. dauginasi lytiniu ar nelytiniu būdu. Be to, gyvi daiktai turi socialinį santykį su aplinka, kuris gali būti tiek pozityvus, tiek negatyvus. Svarbiausias motyvas, dėl kurio vyksta socialinis bendravimas, – išlikimo būtinybė, gyvybės išsaugojimas, saugumo siekimas. Mokslininkai pastebėję, kad netgi tos pačios rūšies žolės „bendrauja“ tarpusavy – slopina kitų žolių augimą, kad netrukdytų savai rūšiai gyventi.“

Žmogiškojo pažinimo ribos visada atveda į Dievo buvimo klausimą

Gyvybės palaikymas ir saugumas, pasak mediko, yra varomoji veiklos jėga ir aukštesnėse gyvybės formose. Nustatyta, kad, tarkime, šimpanzės 75–85 proc. savo laiko praleidžia tam, kad susirastų maisto, ir tik kita, ta mažoji dalis viso laiko, skirta pavalgyti, bendrauti, miegoti. Panašiai ir žmogaus gyvenime: žmogus mokosi, dirba pirmiausiai dėl to, kad patenkintų fiziologinius poreikius, ir tik po to visa kita. Būtent todėl ir klostosi tarp žmonių ne vien pozityvūs santykiai – jei nereikėtų tenkinti fiziologinių poreikių, siekimo išsilaikyti aplinkoje, nebūtų tiek negatyvių dalykų bendravime.

Žmogus, socialinė būtybė, tam, kad išsilaikytų aplinkoje, kad ji jam būtų saugesnė, pasitelkia ir vaidybinių elementų: vaidina gerą. Tai pradeda programuotis, pereina į gėrio suvokimą, o kai atsiranda ir intelektas, tas gėris jau tampa ir genetiškai koduojamas. Būtent šioje stadijoje ir atsiranda Dievo klausimas bei Jo reikmė žmogaus pasauliui, atsiradusi ir dėl to, jog žmogui nusibodo grumtis, ėmė jis trokšti ramybės, pradėjo mąstyti, kas jis yra, kodėl aplink tiek daug žiaurumo, pagaliau iš kur visa kilo.

V. Vyšniauskas sako: „Tikrai, manau, kad kažkas yra. Tas „kažkas“, kuris davė pradžią veikti, veikia ir veiks, tačiau neįmanomas pajausti penkiais pojūčiais – Jis yra už žmogaus pažinimo ribų. Jo negalima apibrėžti žmogaus vartojamomis sąvokomis – ne žmogaus kalba Jis apibrėžiamas. Jis yra – ir taškas. Suprasti Dievo idėją beprasmiška.“

Dievo reikia ieškoti žmonių tarpusavio santykiuose

„Manyčiau, – sako V.Vyšniauskas, – didžiausia klaida pasireiškia neteisingai mąstant, jog visi parapsichologiniai, mokslui nežinomi reiškiniai yra Dievo sritis. Tai nelogiškas, nekorektiškas, ant blogų bėgių pastatytas suvokimas, kad jei kažkas mokslo atrandama, tai iškart „atimama“ iš Dievo, taip susiaurinant Jo pasireiškimo plotmę. Aš esu kategoriškai prieš tokį mąstymą. Neabejoju, kad Dievas yra visagalis, viską tvarkantis, tačiau save pažinti, mąstyti mums leidžia tik tiek, kiek to reikia mūsų išganymui. O ryšio tarp mokslo ir Dievo apskritai negalima ieškoti…“

Anot gydytojo, Dievo reikia ieškoti… žmonių santykiuose. Ne tamsiosiose mokslo dėmėse, kurias atidengęs neva Dievą atradai, – jokiu būdu! – o savo bičiuliuose, artimuosiuose: čia Jis yra su mumis nuo pasaulio pradžios iki laikų pabaigos. Būtent žmogaus santykyje su žmogumi ir yra išganymo teorija, praktika, čia Dievas leidžia ir Save pajusti.

Organizmas būna pasiruošęs net mirčiai

Dievas leidžia save pajusti ir mirties akivaizdoje. Žmogus gimsta, gyvena, miršta – taip yra „užprogramuota“. „Svarbiausia, –sako V.Vyšniauskas, – jog žmoguje yra užkoduotas visiems šiems ciklams tam tikras pasiruošimas.“ Organizmas ruošiasi, kaip minėta, ir mirčiai – vyksta tam tikri fiziologiniai procesai, kuriuos ir galima įvardyti kaip pasiruošimą pabaigai. Mokslas nustatęs, jog organizme gyvenimo eigoje gaminasi endorfinai – medžiagos, savo savybėmis primenančios morfiną, leidžiančios organizmui senstant ar ištikus kokiam nors šokui toleruoti skausmą. Gydytojas prisimena atvejį, kai jo skyriuje gulėjo žmogus, patyręs 90 procentų kūno nudegimą. Į klausimą, ar labai skauda, pacientas atsakęs: „Truputį…“ Normaliomis sąlygomis mažytis nudegimas sukelia, rodos, baisų skausmą, o čia… „Tai rodo, jog veikia paties organizmo nuskausminamosios medžiagos“, – aiškina V.Vyšniauskas.

Žmogus sensta, pripranta prie skausmo (būtent dėl šių medžiagų), vienišumo, susitaiko su mirtimi, tad jos akivaizdoje jau nebejaučia baimės (baisu paprastai būna tik jo artimiesiems). „Neretai teko būti šalia lėtinėmis ligomis mirštančių žmonių, kurie kalbėdavo: „Šį kartą jau tikrai mirsiu, daktare, nesistenkite… – dalijasi savo pastebėjimais V.Vyšniauskas. – Apie 90 procentų tokių pasakymų iš tikrųjų būdavo tiesa. Žmogus jaučia artėjančią mirtį be jokio streso – organizmas tam jau būna paruoštas.“ Natūraliai mirties fakto negali priimti mirštančiojo artimieji dėl paprasčiausios fiziologinės priežasties – jų organizmai tuo metu mirčiai dar nebūna pasiruošę (beje, kaip teigia psichologai, ašaros prie karsto laidotuvių metu dažniausiai reiškia savęs gailėjimąsi, ne mirusiojo…).

Pasiruošimo mirčiai procesai organizme kartais vyksta nepaprastai greitai – netgi nesvarbu, ar žmogus senas, ar jaunas. Pasiruošimo mirčiai programos būna skirtingos: vaizdžiai tariant, ištęsta programa, kai žmogus miršta senas, ir skubi, kai mirtis, atrodo, būna netikėta, staigi. „Prisimenu vieną jauną merginą, kuri į mūsų skyrių pateko po didelės traumos, – sako gydytojas. – Kaip šiandien matau jos pramerktas akis, žvelgiančias į mane, girdžiu jos be galo ramų, gal šiek tiek nustebusį balsą. „Daktare, turbūt jau aš mirsiu“, – pasakė ji. Ir tikrai – tuoj pat mirė.“

Mirtis – kiekvieno organizmo, individo fizinė baigtis

Mirtis biologiniu požiūriu, pasak V. Vyšniausko, – organizmo gyvybės baigtis, negrįžtamas nukleino rūgščių ir baltymų apykaitos sutrikimas. O ontologijos požiūriu mirtis – kraštutinė gyvenimo priešprieša, netgi neišvengiama gyvybės, gyvenimo, gyvasties apibrėžtis, mat per ją atsiveria tikroji žmogaus gyvenimo vertė ir prasmė.

Mirtis – kiekvieno organizmo, individo fizinė baigtis. Kasdienybėje girdime tokių palyginimų: „Tu kvailas kaip stovintis dyzelinis traukinys!“ arba „Tu asilas, žąsinas, gaidys!..“ Pirmuoju atveju daroma loginė klaida (gyvas organizmas negali būti lyginamas su negyvu!), antruoju – loginės klaidos nėra, yra tik… – gyvūnų įžeidimas…

Taigi kokios mirties priežastys? Pirmiausiai – senėjimas (yra užprogramuotas kiekvienos ląstelės numirimas). Toliau – įvairūs patologiniai procesai, arba ligos (jų yra labai daug). Kitos priežastys – negatyvus išorinės aplinkos poveikis (nužudymai, avarijos, savižudybės…).

Mirtis turi savo formas. Pirmoji mirties forma – klinikinė (ji trunka nuo 5 iki 15 min – iki smegenų mirties): sustoja širdis, kvėpavimas, kraujotaka; tai dar nėra pabaiga: iš klinikinės mirties dar galima žmogų „ištraukti“ gyveniman. Toliau, jei procesas nesustabdomas, – žūsta galvos smegenų žievė (sielos buveinė?), kuri atsakinga už aukštąją nervinę veiklą (mąstymas, atsiminimai, kalba, suvokimas). Antroji mirties forma – smegenų pamato (kamieno) mirtis, kitaip dar vadinama smegenų mirtimi, – tai mirties faktas. Trečioji mirties forma – biologinė mirtis (vyksta jau negrįžtami procesai), arba – galutinis taškas. Pasak gydytojo, šiuolaikinės medicinos technologijos: dirbtinis kvėpavimo aparatas, kardiostimuliatorius, širdies veiklą, net pačią širdį pavaduojantys prietaisai, dirbtiniai vožtuvai ir kt. žmogaus kūną leidžia gana ilgai išlaikyti – iki keliolikos metų, bet tai bus tik dužaus kūno išlaikymas – gyvas lavonas. „Jo sielos ten jau nėra, – įsitikinęs medikas. – Gal ji kartais sugrįžta pasižiūrėti, bet ten jau negyvena. Medicina neturėtų būti paternalistinė, kartais tiesiog turi netrukdyti žmogui numirti: padaryti viską, ką gali, o paskui netrukdyti. Tai nėra žiauru. Žiauriau – tęsti kūno be sielos gyvenimą.“ Anot V. Vyšniausko, nėra žinoma atvejų, kad po smegenų mirties žmogus atsigautų: rezultatas anksčiau ar vėliau tas pats – biologinė mirtis…

Žmogaus ir mirties santykis visais laikais domino žmogų

Gydytojas V. Vyšniauskas šią mintį iliustruoja „perbėgdamas“ per žmonijos istoriją. Štai, anot mediko, jau antikinėje mitologijoje žmogaus ir mirties klausimas buvo nagrinėjamas: Sizifas supančioja mirties dievą Tanatą ir džiaugiasi nemirtingumu, taip suardydamas dievų nustatytą tvarką. Dzeusas, vyriausias dievas, supyksta, pasiunčia karo dievą Arėją išlaisvinti Tanato, kuris išlaisvintas pirmiausiai išplėšia Sizifo sielą, o nusikaltėlis po mirties turi kentėti niekada nesibaigiančią bausmę. Kitas pavyzdys – senovės graikų mąstytojas Demokritas, teigęs, jog kūnas ir sielą turi tą patį struktūrinį pagrindą – atomą, kuris yra amžinas, nors atomų kombinacijos gali kisti, mirti. Mirtis nėra pabaiga, o tik viena begalinio ciklo fazė. Kitas graikų filosofas Platonas sujungė materialiosios būties priklausomybę nuo idealiosios, akcentavo kūno, dvasios, sąmonės vienovę (šią mintį vėliau išplėtos krikščionybė, tvirtindama, jog kūnas ir siela – kaip vienuma). Stoicizmas, remdamasis Demokrito atomo amžinumu, sako, kad mirtis atitinka prigimtį, žmogaus kūnas suyra į daleles ir prasideda naujas formavimasis.

„O religija, – sako V. Vyšniauskas, – iškelia sielos nemirtingumą, individo išsigelbėjimo galimybę, anapusinio gyvenimo buveinę, transcendencijos egzistavimą, veda į viską kuriančio Dievo galybę, poreikį. Tiesa, religija taip pat kinta: jei krikščionybės pradžioje buvo akcentuotas anapusinis gyvenimas, sielos išganymas, tai dabar religija pradėjo mąstyti, kaip gyventi čia ir dabar, suvokiant, kad mirtis atitinka žmogaus prigimtį (o kas atitinka žmogaus prigimtį, tas negali būti bloga).“

Žmogaus nepaprastas trapumas ir neįtikėtina stiprybė – likimo mįslė

„Stebint kai kuriuos atvejus, kyla įspūdis, jog iš tiesų veikia dėsniai, žinomi net iš mitologijos, – pastebi gydytojas. – Atrodo, iš tikrųjų likimas yra nuverpęs gyvenimo siūlą, o deivė jį nukirpti turi būtent tam tikru metu – nei anksčiau, nei vėliau. Kartais tas siūlas, rodos, net neįmanomais būdais išlieka.“ Liaudies išmintis teigia, jog jei žmogui skirta, jis išliks ir po didžiausių sukrėtimų, jei ne – mirtis ištiks jį ir ramiai gulintį lovoje. „Neseniai teko stebėti, kaip likimas žaidžia netgi ir su mokslu, su mumis, medikais, – sako V. Vyšniauskas. – Po insulto skyriuje gulėjusi moteris atrodė visai be gyvybės ženklų. Jai jau buvo konstatuota smegenų mirtis, gyvybės, atrodė, išlaikyti jau neįmanoma. Kas akimirką jos būklė vis blogėjo, tad pagal visus požymius matėsi, jog po dviejų trijų valandų teks pripažinti dar vieną mirtį. Bet… Staiga be jokių vaistų, be jokio mūsų įsikišimo jai pakyla kraujospūdis, organizmo funkcijos ima taisytis. Po dviejų dienų būklė vėl staigiai blogėja, moteris pagaliau miršta. Vadinasi, tam, kad jos gyvenimo siūlas būtų nukirptas, ir trūko tų dviejų dienų, o iš mūsų, medikų, prognozių likimas tik pasijuokė.“

Neįtikėtina gyvybės galia ir likimo įnoringumas gydytojui buvo pademonstruotas prieš daugelį metų, kai į skyrių buvo atvežtas aštuoniolikos metų vaikinas, patyręs didžiulį smegenų sužalojimą. Jį, Kauno klinikose operuotą, paralyžiuotą, komos būsenos į Marijampolės reanimacijos skyrių atvežė tiesiog… numirti: operavę medikai jokių vilčių neteikė. Daugiau nei du mėnesius vaikinas išgulėjo be jokių gyvybės ženklų, šiame pasaulyje palaikomas tik medicinine aparatūra – net kvėpuoti pats negalėjo. Kauniškiai medikai stebėjosi, kad jis tiek laiko dar nenumiręs. Netikėtai sužalotasis vaikinukas pabudo iš komos: iš pradžių pats kvėpuoti ėmė, vėliau – ir po truputį kalbėti. Jį invalido vežimėliu į namus tolesnei slaugai išsivežė artimieji. „Po pusantrų metų vėl jį teko susitikti ligoninėje, – prisimena V.Vyšniauskas. – Jį invalido vežimėliu buvo atvežusi motina. Buvau nustebintas, kai vaikinas, jau gražiai, logiškai kalbėjęs (po tokios traumos tai atrodė neįmanoma), netgi pasiklydusiai ligoninės labirintuose motinai teisingai nurodė kelią link išėjimo. Vėliau sužinojau, kad jis visiškai pakilo iš vežimėlio, ėmė savomis kojomis vaikščioti. Po penkiolikos metų vėl jį sutikau ligoninėje. Šįkart jis buvo paguldytas dėl trūkusios skrandžio opos. Sužinojau, kad jis ne tik puikiai mąsto, kalba, vaikšto, netgi ūkininkauja: pats vairuoja kombainą, pats tampo sunkius maišus, gyvena visiškai socializuotą gyvenimą. Žinoma, ir tąkart jis sėkmingai pakilo iš ligos, o jo sesuo, kuri raudojo dar tada, kai jis jaunutis buvo komos būsenos, jau nebegyva…“

Prie likimo vingių, iliustruojančių žmogaus būties trapumą, gydytojas priskirtų koronarinės mirties atvejus, kurie staiga, netikėtai pakerta žmogaus gyvybę, rodos, esant netgi neįtikėtinoms situacijoms. „Štai skyriaus medicinos sesuo išvakarėse su kaimynu buvo kito kaimyno šermenyse. Pakalbėjo, išsiskyrė, o ryte atėjusi į darbą tą patį savo kaimyną rado čia gulintį, o netrukus netikėtai – ir mirusį, pasakoja V. Vyšniauskas. – Arba štai kitas atvejis. Jauna moteris į lovą atsigulė su visiškai sveiku vyru, o ryte pabudusi rado jį šalia gulintį nebegyvą…“ Tokių atvejų yra gana daug. Atrodytų, labai keista, tačiau teismo medicinos ekspertai atlikdami lavono skrodimą jokių pakitimų neranda – tie pakitimai, kaip teigia V. Vyšniauskas, būna tik ląsteliniame bioeletriniame lygmenyje. Netgi visiškai sveikoje širdyje gali įvykti kažkokie procesai, ir žmogų staiga ištikti koronarinė mirtis.

Apie laikinumą ir… amžinumą

„Dievas žmogų sukūrė laikiną, – sako gydytojas. – Laikinumas – viena iš esminių jo savybių. Žmogus juda erdvėje, laike, kinta ir – miršta.“ Žmogų, anot V. Vyšniausko, galima palyginti su dužiu daiktu, pakabintu už netvarios virvės kažkur palubyje. Jis kybo kaip švytuoklė, švytuodamas pirmyn atgal, o Kūrėjas į jį mėto pagalius. Pataiko – dužus daiktas nukrenta ir žūsta, nepataiko – toliau švytuoja. Nors Kūrėjas žmogui davė pakankamai ilgą egzistencijos periodą (žmogus su savo struktūra, organų potencija galėtų gyventi 200 metų), bet gyvena vidutiniškai tik 70–80 metų. Ir čia, matyt, ne Dievo plano, o santykių įvairiame lygmenyje reikalas, paneigiantis opaptozę (tai natūrali, programuota ląstelės mirtis). Yra ir žmogaus gyvenimo programa. Bet santykyje su išore žmogus praranda užprogramavimą…

Mes dužūs. Kaip išlikti, pratęsti save? Pasak gydytojo, reikia gyventi čia ir dabar. Kas palaiko gyvybę, gyvenimą? Kas žmogui uždeda nevystantį vainiką? „Neabejotinai gyvenimą, sveikatą palaiko pozityvios mintys ir darbai, – įsitikinęs V. Vyšniauskas. – Į gyvenimą veda darbštumas, kūrybingumas, pareigingumas, išmintis, meilė, bendruomeniškumas, savojo „ego“ valdymas, pagarba, pagalba, atjauta, tvarka, teisumas, susivaldymas, susilaikymas, šaltakraujiškumas, jei norite, – pasišventimas, ištvermė, dosnumas, gėrio nepajudinamumas… I mirtį, nesveikatą, neviltį veda tingėjimas, nejudra, nesistengimas tobulėti, kvailumas, išglebimas, piktadariškumas, nelabumas, nemeilė, neapykanta, savojo „ego“ sudievinimas, betvarkė, gobšumas, vagystė, girtuokliavimas, ištvirkavimas, iškrypėliškumas, melas, neteisybės skleidimas, nesivaldymas, gėdos praradimas, nuodėmingumas. Negatyvas veda į mirtį!“

Kiekvienas individas iš tikrųjų nori gyventi – tai užprogramuota jo genuose. Globaline prasme mirtis neturi esminio dėmens – asmeniškumo. Asmeninė prasmė – lokali prasmė, nors tai ir sunku suvokti, todėl ir kuriamos svajonės apie… nemirtingumą. Nemirtingumas, anot V. Vyšniausko, – tai atlikti darbai, žemiškoji veikla, be to, – palikuonys, o kalbant religine filosofine prasme – žmogaus išaukštinimas per sielą, kuriai mirtis nebaisi. „Labai svarbus paties žmogaus požiūris pirmiausiai į gyvenimą“, – sako gydytojas. Medikas pateikia tokią iliustraciją: trys darbininkai stato katedrą, kasa pamatus. Vienas paklaustas, kaip gyvena, tik skundžiasi, nurodydamas, kad jo gyvenimas blogas, pinigų trūksta, pavydi bendraklasiui, dirbančiam „su tušinuku“ ir gaunančiam tiek, kad užtenka ir poilsiui šiltuose kraštuose. Kitas į tą patį klausimą atsako, jog jam neblogai: turi darbo, gauna atlyginimą, išmaitina šeimą. O trečias labai didžiuojasi savo darbu: juk jis stato Katedrą, Dievo buveinę! Taigi viskas priklauso nuo požiūrio – ne tik į mirtį, bet, kaip minėta, pirmiausiai – į gyvenimą.

Gydytojas padeda tiktai tam, kuriam leista padėti

Per savo ilgametę praktiką ne tik stebėjęs daugelio žmonių amžiną išėjimą, bet ne vienam (tokių gerokai daugiau) padėjęs pakilti iš ligos patalo, netgi apgauti mirtį, gydytojas V. Vyšniauskas įsitikinęs, jog padedant pasveikti žmogui jo, kaip mediko, profesionalumas nieko per daug nereiškia. Gal kalba taip iš kuklumo? Gydytojas, įsitikinęs V. Vyšniauskas, gali padėti tiktai tam, kuriam leista padėti. „Tarsi nematomas scenarijus yra parašytas, – sako medikas, – žmogui, kuriam nelemta mirti, nelaimė atsitinka būtent toje vietoje, kai yra arti pagalba, o jei jau skirta mirti – miršta atokioje vietoje arba pagalba atskuba pavėluotai…“

Savo darbo praktikoje gydytojas ne kartą pastebėjęs, kad į žaidimą su likimu medikai „įtraukiami“ tarsi pajuokai: kelias valandas vargsta prie žmogaus, stengdamiesi kaip nors jį išgelbėti, o jis, mirštantysis, tarsi juokiasi iš medikų bejėgiškumo: ‚Man reikia mirti, aš mirsiu, o tu nieko negali, tu – ne visagalis, tavo pastangos nieko nevertos.“

Slėpiniai, kurių mokslas negali paaiškinti, o Dievas žmogui dar neleidžia žinoti

„Su paslaptimi, kuri mums neduota pažinti, susiduriame gana dažnai, – sako V.Vyšniauskas. – Netgi ir tais atvejais, kai viskas atrodo aišku ir paprasta.“ Gydytojas prisimena, kaip kartą teko ieškoti artimųjų sutikimo organų transplantacijai, konstatavus pagal visus septynis požymius apie keturiasdešimties metų vyro smegenų mirtį – beliko tik gauti artimųjų sutikimą, prieš atjungiant gyvybę palaikančius aparatus. Jau buvo atvykusi ir organų paėmimo brigada, kai vyko diskusijos: kiti artimieji tarsi prieštaravo, lemiamas buvo mirštančiojo sūnaus žodis. Vaikinas kurį laiką dvejojo: sutikti – nesutikti… Tuo pat metu skyriaus sesutės, budinčios prie mirštančiojo, stebėjo keistą reiškinį: staiga padidėja širdies susitraukimų dažnis, pakyla kraujospūdis, netgi atsiranda kvėpavimas, rankų judesiai… Vaikinas sutinka paaukoti tėvo organus donorystei – visos pabudusios mirštančiojo organizmo funkcijos staiga dingsta… Konstatuojama mirtis.

Nepaaiškinamų dalykų apskritai yra daug. Štai vasarą po traumos miršta jaunas žmogus. Palatos langai uždari, durys – taip pat. Uždegama žvakė. Konstatuojama mirtis. Tuo pat momentu tyliai ramiai atsidaro durys, paskui užsidaro, po to tarsi kažkas eitų koridoriumi, atidaryto pagalbinės patalpos duris, vėl jas uždaro. Vėliau darbuotojai ras pagalbinės patalpos atdarą orlaidę, kuri prieš tai buvusi uždara…

…Naktis reanimacijos skyriuje. Pacientai stabilūs. budinti bendrosios praktikos slaugytojos padėjėja išeina į koridorių, kuriame nebuvo šviesos, ir pamatė vaikščiojančius tris žmones. „Man pasimaišė protas…“ – nusprendžia moteris, mat tie „žmonės“ kitokie. Vis dėlto žmonės… „Tu juos įleidai?“ – kreipiasi į kolegę. „Ne“, – atsako toji. Tuo metu iš kabineto išėjęs budintis gydytojas taip pat pamato trijulę ir apibara: esą dabar naktis, lankyti draudžiama, pareikalauja, kad visi trys išeitų. Jie ir išeina: slaugytojos padėjėjų akyse tiesiog ištirpsta sienoje… 

Tokių nepaaiškinamų atvejų, tiesa, nelabai dažnai, bet būna: nei iš šio ne iš to varstosi durys, krenta daiktai, net dūžta puodynės.

„Reanimacijos skyrius – energetiškai suardyta vieta: čia tiek daug kančios, kuri ardo biolauką. Tai dalis tik slėpinių, kurių mokslas negali paaiškinti, o Dievas žmogui dar neleidžia žinoti“, – įsitikinęs V. Vyšniauskas.

Laima GRIGAITYTĖ

Asociatyvioje nuotraukoje – Valentine Green graviūros kopija.

7 komentarai(-ų) “Kalbėdami apie mirtį, pirmiausiai šlovinkime gyvenimą!

  1. Didžiuojuosi savo žemiečio intelektu. Labai įdomūs pastebėjimai, paremti ilgamete gydytojo praktika ir moksliniais tyrimais bei aukštu erudicijos lygiu. Smagu, kad baigėme tą pačią Vilkaviškio S. Nėries vidurinę mokyklą.

  2. Geras interviu – straipsnis, primenantis MŪSŲ laikinumą, provokuojantis diskusijas ar bent pamąstymus apie fatališkumą ir vitališkumą… Ačiū, Laima

  3. Geras interviu – straipsnis, primenantis MŪSŲ laikinumą, provokuojantis diskusijas ar bent pamąstymus apie fatališkumą ir vitališkumą… Aąiū, Laima

Komentuoti: Laima Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

TAIP PAT SKAITYKITE