Pagrindinis > Daugiau kategorijų > Beveik rimtai > Kaip mes šventėme Naujuosius

Kaip mes šventėme Naujuosius

 

Netikėtai ir nelauktai išaušo pirmas šių metų rytas. Galva vietoje, bet padidėjusi savo tūriu, o turiniu proporcingai sumažėjusi. Nieko tokio – ne pirmas kartas, būdavo ir blogiau. Šiaip ne taip  kažkur susirandu nugertą mineralinio vandens butelį, atsigeriu – nepagerėja, nieko tokio: kava turėtų padėti. Ieškau, niekur nerandu, tikrai žinau, kad vakar gėrėme, turėjo dar likti… Po pusvalandžio randu kavą balkone. Ne, tikrai neklausiu savęs, kaip ji ten atsirado – kam apsunkinti ir taip sunkią galvą, juolab jei pradėčiau sukti galvą dėl jos, turėčiau sukti dar ir dėl kitų mažiausiai penkių daiktų balkone: jų ten tikrai neturėtų būti.

Kava padėjo. Jau pradedu orientuotis metuose, savaitės dienose – dar nelabai. Namai tušti, tiksliau, visi (namiškiai) dar miega. Staiga pasigendu savo augintinės iguanos. Jos tikrai trūksta, ji paprastai keliasi penktą valandą ryto, šlamščia salotų lapus ir maišosi po kojomis, kitaip dar nebuvo. Rimtai susirūpinu. Reikėtų pradėti tvarkyti namus, bet iguana svarbiau. Prisimenu balkoną, šį rytą ten radau daug daiktų, kurių ten neturėtų būti, gal savo augintinės nepastebėjau. Dar kartą apsilankau balkone, šį kartą randu dar daugiau daiktų, kurių čia neturėtų būti. Panašu, kad galva pradeda funkcionuoti, o akys mato ryškiau ir aštriau, bet dar ne taip, kaip vakar rytą. Savo iguanos nepamatau. Žvilgteliu per balkono turėklą žemyn. Sustingstu… Kraujas, tikrai kraujas. „Amžiną jai atilsį“, – sumurmu mintyse. Streso būsenoje galvos funkcionalumas atsistato iki kokių septyniasdešimties procentų. Lyg per miglą prisimenu Edską, perduodantį raudono vyno butelį mano balkono kaimynui, gyvenančiam aukštu aukščiau, dūžtančio stiklo garsą ir Edskos: „Eik tu n***ui!“.  Net palengvėja, žinoma, vynas buvo brangus, gal 2008-ųjų metų, bet iguana brangesnė.

Paieškos tęsiasi. Ieškau visose, jau klasika tapusiose vietose: šaldytuve, orkaitėje, mikrobangėje ir kitur. Viltis rasti mano brangiąją iguaną gyvena paskutines akimirkas. Išieškojau visą butą, visas vietas, kuriose esu anksčiau buvęs ir nebuvęs. Niekur nėra. Tiesa, radau tris šimtus litų po šaldytuvu. Nežinau kieno: gal mano, gal žmonos. Greičiausiai mano – mėgstu slėpti daiktus akių lygyje. Teks pirmadienį eiti į banką ir išsikeisti į galiojančią valiutą. Viltis miršta – mano iguana dingo!

Atsikelia mano šeimyna, paguodžia mane ir nuramina – bus tų iguanų. Gedulingai papusryčiaujame. Bebaigdami pusryčiauti nusprendžiame, kad tai buvo paprasti pusryčiai, nes „dingusi be žinios“ – tai dar ne mirusi.

Pats laikas apsikuopti namus. Po Edskos, Dalės ir Vyckos pasisvečiavimo tai neišvengiama. Sudaužyti šviestuvai, nuplėšyti ir aplaistyti tapetai, sudužęs klozetas, nukritę paveikslai… Ne ne, taip niekuomet nebūna. Mes mokame kultūringai vakaroti.

Betvarkant namus užplūsta praėjusio vakaro ir nakties prisiminimai. Kiekvienas ne vietoje atsiradęs daiktas sugrąžina į metų sandūros šventę: ir nebaigta Dalės valgyti vištos šlaunelė, kadangi šioji prisiminė jau du mėnesius ir tris dienas esanti veganė, ir apgraužtas salotos lapas… Oi, mano iguana, geriau neprisiminti, skaudu… Ir Vyckos vairuotojo pažymėjimas, kuriuo jis mums visiems, tikriausiai ir visam likusiam pasauliui, jau pusę metų bando įrodyti, kad jo nepragėrė. Mes tuo labai abejojame, kaip abejojame ir tuo, ar apskritai jis jį kažkada turėjo. Atrodo kaip tikras, bet… Ir fotoaparatas…

Paimu fotoaparatą. Baisu pamatyti jo turinį. Nusprendžiu ištrinti visas nuotraukas jų neperžiūrėjęs, nes prisimenu, kokios jos buvo po žmonos gimtadienio: kam gadinti sau nuotaiką, o ir gėdos jausmas įdienojus jau sugrįžęs. Vieną akimirką suabejoju ir smalsumas nugali.

Štai mes visi: moterys su vakarinėmis šukuosenomis ir suknelėmis, o vyrai su kaklaraiščiais. Štai Vycka su mano žmona… virtuvėje pjausto baltą mišrainę, štai Dalė, jau be suknelės, vien tik su liemenėle. Dalė – karšta moteris, po pirmos taurės degtinės jai visada pasidaro karšta, mes jau įpratę. Štai Romas… Romas? Negali būti! Su Romu esame nesutaikomi priešai jau penkiolika metų. To jau per daug! Trinu visas nuotraukas negailėdamas, nes bijau išvysti visus likusius savo priešus, o jų nemažai.

Namų tvarkymas tęsiasi. Žinoma, randu Dalės suknelę ir paltą… Čia jau įdomiau. Nors ne, Dalė – karšta moteris, ir visai nesvarbu, kiek lauke laipsnių – ar minus penki, ar minus dvidešimt. Sudedu į maišą virtuvės kampe stovinčius ir gulinčius butelius. Pirmuosius dar skaičiuoju, o paskui atsibosta ir toliau juos kraunu jau abejingu veidu.  Baigęs kroviko darbą, nešu juos laukan, į konteinerį.

Laiptinės aikštelėje sutinku kaimynę Zitą. Ši kaip visuomet šypsosi žebenkšties akimis: „Su Naujais, kaimyne, tai vakar policija pas jus buvo?“ Nieko neatsakau ir lipu žemyn. Pirmame aukšte sutinku šiltutėlį kaimynų Lizdeikų giminaitį Rimą: „Tai vakar jūsų neišvežė, neuždarė?“ – klausia išsišiepęs. Nieko neatsakau, pasiekiu konteinerį, išmetu tuščią tarą ir tyliai grįžtu namo. Visiška amnezija. Policija? Kodėl? Visų, apie tai žinančių, klausti gėda, todėl skubu į balkoną – ten mačiau dar likusį pusbonkį, reikia nervus nuraminti.

Išgeriu, palengvėja. Skambutis. Duris atidaro žmona. Dalė atėjo pasiimti savo suknelės ir palto, bet, kaip suprantu, jų dar šiandien jai neprireiks, nes ši ant stalo krauna atsineštus tauriuosius gėrimus. Beramindami nervus, prisimename, kad pamiršome iššauti fejerverkus, o jų likęs visas „Maximos“ krepšys. Skambinu Edskai ir Vyckai, informuodamas, kad jie yra labai laukiami, o fejerverkus šausime šiandien vidurnaktį. Gyvenimas gražėja su kiekvienu gurkšniu – Naujieji tęsiasi.

Tiesa, iguana atsirado tos pačios dienos pavakare. Žmona, sumaniusi išskalbti praėjusio šventinio vakaro staltiesę, užtiko ją betūnančią paklaikusiomis akimis mūsų skalbyklėje. Matyt, išsigando fejerverkų ir pasislėpė. Keista… Pernai ir dar metais anksčiau ji lakstydavo lubomis ir lodavo, nors šiaip iguanos nei loja, nei laksto lubomis. Matyt, po truputį pripranta prie fejerverkų keliamo tiukšmo – reakcija jau ramesnė. Tikiuosi, kitais metais fejerverkus jau stebėsime visi keturi: žmona, dukrytė, aš ir mūsų iguana ant palangės. Šeimos idilija. Neprarandu ir vilties, kad Dalė, Edska ir Vycka nepasididžiuos bei vėl užsuks pas mus.

Su Naujais, būkite bent kartais laimingi!

Vytenis SKROBLAS

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Taip pat skaitykite