Pagrindinis > Daugiau kategorijų > Beveik rimtai > Kaip mes šventėme Naujuosius II

Kaip mes šventėme Naujuosius II

 

Praėjo metai, o mano gyvenime niekas nepasikeitė – kaip nepasikeitė mano augintinės iguanos mitybos įpročiai, mano klasiokės Dalės karšta būdas ir mūsų noras švęsti Naujuosius. Pasikeitė tik valdžia, kuri žada permainų laikus. Kol permainos dar žiauriai neužgriuvo ir linksminamieji gėrimai vis dar įperkami, nusprendėme profesionaliai paminėti praeinančius ir pagarbinti ateinančius metus. Į minėjimą ir pagerbimo vakarą susirinko tikri profesionalai: Dalė, Edska, Vycka, aš, mano šeimyna ir iguana.

Septynios valandos vakaro, o Edska vėluoja – kaip visada. Prie laiptinės sukrautas nemažas kalnas mantos laukia paskutinės savo kelionės šiais metais. Edska su savo transportu neskuba. Pro laiptinės duris išgriūna kaimynė Zita. Ši kaip visuomet šypsosi žebenkšties akimis. „Su artėjančiais, kaimyne. Išvažiuojat? Tai šiemet policija pas jus neatvažiuos? O, gaila…“ – sukikena ir nueina. Skambina Edska. Išklausau pliūpsnį keiksmažodžių, kol galiausiai pokalbio pabaigoje suprantu, kad jis stovi eilėje „Maximoje“, kadangi paskutinę minutę prisiminė, jog neužteks. Ko neužteks, taip ir nepasako, bet pažada, kad po 20 minučių jo sulauksime. Nešalta, galima ir palaukti, nuotaika gera – juk nieko blogo per likusias metų valandas jau negali atsitikti.

Baigiasi valanda, o Edska nesirodo. Skambina Dalė – mano klasiokė. Ramaus, bet labai karšto būdo moteris šį kartą man pasirodo gana suirzusi. Galiu ją suprasti. Ji su Vycka, buvusiu savo vyru, dviese laukia mūsų. Savo nepasitenkinimą ji išreiškia labai aiškiai ir garsiai: „Kiek, bl*t, aš su šitu debilu galiu jūsų laukti?“ Įdomūs jų santykiai, bet vienas be kito negali. Staiga suvokiu, jog dabar Edskos rankose ne tik mūsų Naujųjų metų sutikimas, bet ir Vyckos likimas. Štai ir tos kelios valandos, per kurias jau niekas negali atsitikti. Gali! Dabar jau tikrai gali!

Artėjant devintai valandai vakaro, pagaliau sulaukiame Edskos. Paskubomis į BMW krauname užsilaukusią mūsų mantą. Kraudami visi tylime, neklausiu, kodėl mūsų mielas draugas taip ilgai užtruko, nes iš jo persikreipusio veido suprantu, kad geriau to nedaryti. Pagaliau baigiame krovos darbus ir visi susėdame į stotelių siaubą bei pajudame savo tikslo link. Apima dvejonės jausmas, nes nežinau, dėl ko labiau jaudintis – dėl Vyckos su Dalia ar dėl stotelių siaubo reputacijos. Dvejones nutraukia alkoholio tvaikas. Savo išpuoselėtos uoslė pagalba nustatau tvaiko šaltinį – Edska, rupūžė. „Stok, bl*t!“ – surinku ir tą pačią akimirką sustingstu, nes nesu tikras, ar gera buvo mintis nutraukti tylą, kuri man jau buvo spėjusi beveik patikti. Edska sustabdo transporto priemonę, o ore tvyranti įtampa jau nebe kaista, o pradeda kunkuliuoti. Vieną akimirką iš dešinės Edskos šnervės pamatau besiveržiančius pykčio dūmus. Jeigu ką labai ir myliu, tai išmaniuosius telefonus, nes jie tokie išmanūs, kad suskamba reikiamu laiku. Atsiliepiu. Iš Vyckos balso suprantu, kad padėtis kritinė. Dalė užsibarikadavo pirtyje ir nenori nieko nei matyti, nei girdėti.

Toliau vairuoju aš. Edska nepatenkintas sėdi šalia ir tyli. Pagaliau pasiekiame Talačkų kaimo sankryžą ir seną ąžuolinį kryžių, o tai reiškia, kad iki mūsų paskutinės kelionės (šiais metais) tikslo – tik pora kilometrų. Pora kilometrų pažlugusiu kaimo keliuku yra didelis išūkis, ne Dakaro ralis, bet panašiai. Distanciją įveikiame per aštuoniolika minučių. Edska pradeda visai nebesivaldyti – apsiputojęs ir apsipylęs keiksmais, valosi savo kostiumines kelnes ir šliūbinius batus. „Gerai, b**t!“ – piktdžiugiauju mintyse. – „Gerai, kad jis ir prisigėrė, nes man būtų reikėję stumti mašiną“.

Kaimo turizmo sodyba įsikūrusi gražiame gamtos kampelyje. Toliau jos grožio neaprašinėsiu, kadangi nėra kada – Dalė užsibarikadavusi pirtyje, Edska ant pasiutimo ribos, Vycka… Tiesa, kur Vycka? „Vyyyyycka?“ – šaukiame kartu choru: aš, mano pati, dukrytė ir iguana. Ir po dvidešimto karto Vyckai neatsiliepus, mes esame benuleidžią rankas. Edska visai nuo mūsų atsiriboja. Išsitraukia iš automobilio atsivežtą dėžę alaus ir užsidaro sodybos pagrindiniame name, prieš tai dar iššvokšdamas: „Už*******t grabais!!!“ Situacija tampa visiškai nekontroliuojama. Skelbiama ekstremali padėtis.

Ekstremalių padėčių komisijos pirmininku tampu aš. Iguana paskiriama posėdžio sekretore ir viską protokoluoja. Neeilinėje darbotvarkėje trys klausimai: 1. Palikti Dalę pirtyje užsibarikadavusią ir nekreipti į ją dėmesio. 2. Toliau nebeieškoti Vyckos ir paskelbti jį dingusiu be žinios. 3. Išbraukti Edską iš draugų sąrašo. Po ilgų diskusijų ir ginčų, prieš pat vidurnaktį, įvyksta balsavimas. Pirmais dviem klausimais balsuojame vienbalsiai UŽ, o dėl trečio klausimo nuomonės išsisikiria: aš, mano žmona ir dukrytė balsuojame UŽ, o iguana susilaiko. Piktai nužvelgiu iguaną ir niekaip negaliu suprasti, kodėl dėl Vyckos, sušlubavo jos lojalumas man? Nudelbusi iš gėdos akis iguana nukiūtina šalin ir pasislepia už automobilio rato.

Laikrodis muša dvyliktą. Išauname šampaną. Ateina neregėtas nušvitimas, kad nieko nėra nuostabiau, kaip sutikti Naujuosius metus šeimos rate.

P.S. Iguana po ilgų maldavimų ir atsiprašinėjimų buvo priimta atgal į šeimos ratą.

Vytenis SKROBLAS

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Taip pat skaitykite