Pagrindinis > Naujienos > Kaip Buktos miške baigėsi žiema

Kaip Buktos miške baigėsi žiema

 

Dar vasariui nesibaigus, į Buktos girią atėjo pavasaris. Na, gal ne visai atėjo, greičiau jau atskrido ant gervės sparnų… Vos brėkštant naujai dienai, išgirdau ilgesingą gervės klyksmą. Buvo dar tik vasario 21 dienos rytas. O dabar – apie viską iš eilės…

Nuo viduržiemio orai miške buvo gana permainingi: tai prisnigdavo, tai vėl lietus stodavo į kovą už girios rūbo spalvą… Dažniausiai kiek šalvendavo, tad baltos spalvos lopinėliai vietomis užėmė stiprias pozicijas ir lengvai pasiduoti nežadėjo. O jei dar gražiai pasnigdavo… Trumpiau kalbant, atsirado galimybė lauko sąlygomis išbandyti draugo dovanotą žieminę maskuotę.

Kaip jau anksčiau buvau rašęs, pasikeitė žvėrių įpročiai ir takai. O ir man norėjosi išbandyti ką nors naujesnio. Taigi kurį laiką veltui pašalęs – vienoje vietoje pasėdėjęs virš valandos be judesio tikrai įstingdavau – sugalvojau pabandyti dar pafotografuoti paukštelius. Daugiausia jų sukinėdavosi prie medžiotojų pripiltų grūdų krūvelių, skirtų vilioti šernams, tad vienoje aikštelėje ir įsitaisiau. Per porą valandų nufotografavau keturias zylių rūšis, geltonąją startą, netgi miško triukšmadarys kėkštas apsilankė. Po savaitės pabandžiau laimę dar kartą. Per medžių šakas kartais prasimušdavo ir saulės spindulėlis, tad tikėjausi geresnės šviesos ir kokybiškesnių nuotraukų. Įsitaisiau laukti, sustingau. Pradėjo rinktis paukšteliai, aš jau džiaugiausi būsimu rezultatu, tačiau staiga tik pliaukšt! Garsas lyg vytele per įtemptą brezentą. Paukšteliai dingo akimirksniu, o aš pakėlęs galvą pamačiau nuskrendantį tolyn paukštvanagį. Pasėdėjau dar valandėlę, bet paukšteliai nebesugrįžo… Pakilau eiti. Trumpindamas kelią per jauną mišką, pakėliau ten dienojusią briedę su metų amžiaus jaunikliu, bet vos pastebėti jie pasitraukė gilyn į mišką ir nuėjo savais keliais. Eidamas toliau, atželiančios kirtavietės pakraštyje suradau keletą sniegenų, o jau visai prie namų pabaidžiau snaudusį kiškį.

Vasario mėnesį prasidėjus atlydžiams, vis tęsiau savo pasivaikščiojimus. Viena bėda – dienos metu aptirpęs sniegas naktį pašaldavo ir rytais po kojomis trupėdavo su tiesiog pragarišku triukšmu. Miške einantys žvėrys gerai girdėdavosi bent jau per pusę kilometro, o aš pats – bent per kilometrą tai tikrai… Pėdsakus buvau apsižiūrėjęs, tad vietas pasalai jau apgalvojau ir teliko ten nukakti kuo anksčiau, kad per iki aušros likusį laiką pasimirštų mano keliamo triukšmo poveikis. Paprastai valandos užtenka, bet garantijos nėra. Taigi skubėjau nuvažiuoti iki tolimiausio galimo taško, nuo kurio jau planavau eiti pėsčiomis. Ir štai – vis dar tamsoje automobilio šviesos prie pat tos vietos, kur norėjau palikti automobilį, apšviečia briedį… Sustoju, išlipu, pasiimu fotoaparatą, o briedis tuo metu neskubia briediška žingine kerta kelią ir išnyksta tarp jaunų eglaičių. Nieko nematau, tik ilgai ilgai girdžiu vis tolstantį traškesį… Ką gi, girioje ne vienas briedis… tikiuosi. Ir tikrai, vos už poros šimtų metrų retinimo kirtime išgirstu traškesį. Sustoju, priklaupiu, statau trikojį. Per ieškiklį surandu siluetą – briedis. Lyg ir ne vienas… Sparčiai švinta. Aš tupiu be judesio ant kelio, bandau sufokusuoti rankiniu būdu. Išlaikymas – sekundė. Menkiausias žvėries judesys, ir vietoje jo kadre lieka tik rusva migla… Kiek laiko pastoviniavę ir pagraužę prikirstų šakų, briedžiai pamažu nutolsta. Apėjęs sklypą, randu briedę pakanalėje. Ji pasisukioja kanalo šlaite, ilgai žiūri į kitą pusę, paskui prieina kiek arčiau manęs ir pradeda skabyti eglės šakų galus. Iš už griovio sugrįžta jos jauniklis, per pagriovyje sukrautas šakų krūvas tematau jo ausis. Pasistiprinę abu kerta griovį ir nueina į sengirę. Ten tolėliau nedidelis plynas kirtimas, kuriame tikėjausi dar susitikti, bet pusvalandį veltui palaukęs vykdau ankstesnį planą ir nueinu į planuotą vietą. Tyla vos ne visiška, tik geniai nepailsdami kala savo kalvėse. Išgirstu tolumoje trakštelint lūžtančią šakelę, po kiek laiko – jau arčiau. Po kelių minučių mano stebimą liniją sparčiu žingsniu kerta briedė su savo globojamu jaunikliu ir laužydama apledėjusio sniego plutą nutolsta. Už pusvalandžio į tą pačią liniją išeina stirninas su dygstančiais rageliais, papešioja pernykštę žolę ir nukilpoja į jaunuolyną. Pradėjo dienotis, kylanti saulė nuauksino karklų ir berželių viršūnes… Sėdėjau ir svajojau. Staiga netoliese kažkas pažeme sušmėžavo – per liniją vingiuodama tarp žolės kupstų savo reikalais skubėjo kiaunė. Gaila, ją pastebėjau tik įbėgančią į jaunuolyną, tad šmėžuojančio tarp medelių vikraus gyvūno nufotografuoti nepavyko. Labai šviesaus kailio egzempliorius pasitaikė, tokios rudeninio javų aukso spalvos. Rytojaus rytą vėl buvau miške, tačiau draugiją man palaikė tik vos ne visus stuobrius aplinkui kalantys geniai ir čirškiantys smulkiųjų giesmininkų pulkeliai, keliaujantys medžių viršūnėmis. Pasėdėjęs pustrečios valandos, nusprendžiau, kad pakaks, ir nuėjau pažiūrėti, kaip kvartalinė linija atrodo toliau, ar daug ten žvėrių takų. Ir ką gi – suskleistas trikojis su fotoaparatu ant peties, ant rankų storos pirštinės, o tiesiai prieš mane ant linijos stovi briedė ir nusisukusi žiūri į kitą pusę… Faktą užfiksuoti pavyko, tačiau tokios progos pasitaiko nedažnai…

Šį savaitgalį pradėjau jau tradiciškai – ryte kėliausi kuo anksčiau ir skubėjau į mišką. Planas buvo paprastas – prieš savaitę matytoje vietoje nufotografuoti briedį. Maždaug įtariau, kada ir kur jis turėtų praeiti. Viskas būtų pavykę kuo puikiausiai, jei ne vienas „bet“. Nors žadintuvą užsistačiau, tačiau jis kuo sąžiningiausiai tylėjo, laukdamas artimiausios darbo dienos! Tad kol nubudęs varčiausi lovoje laukdamas jo ženklo, veltui bėgo brangios minutės. Žodžiu, miške buvau jau švintant, pavėlavęs visą valandą… Ir tada išgirdau jį – .pirmąjį gervės klyksmą šiais metais. Ji skrido viena, nuo Žuvinto pusės link Buktos girios vidurio. Ir klykavo. Gal iš džiaugsmo, kad laimingai sugrįžo, gal iš vienatvės…. Taip brėkštančiame danguje tarp medžių šakų šmėstelėjo ir nutolo skrendančios gervės siluetas, o jos trimito aidas vis tilo, kol ištirpo tolumoje. Po to nuėjau į numatytą susitikimo su briedžiu vietą. Žinoma, už laukinį žvėrį negali garantuoti, yra tik didesnė ar mažesnė prognozės tikimybė. Jis gali ateiti anksčiau, vėliau, o gali ir kitu taku pasukti. O jam kas – jo dienos, jo naktys… Šį kartą aš pavėlavau. Kai nuėjau į numatytą vietą, briedis jau stovėjo ant linijos. Artyn sėlinti nebuvo prasmės, po kojomis traškantis apledėjęs sniegas vis tiek būtų išdavęs, tad iš tolo per pernykščių žolių užuolaidą pliaukštelėjau kadrą „prisiminimui“ ir pabandžiau laukti už kvartalo. Deja, norai – norais, o realybė lieka realybe. Neatėjo. Laikas jau buvo vėlokas, bet tądien namo neskubėjau, tad po eglaite įsitaisiau laukti. Gal valandą buvo ramu, po to tolumoje pasirodė vieniša stirnaitė. Pasiganė ir neskubėdama nuėjo savo keliais. Dar po pusvalandžio pakilau. Grįžti reikėjo per tą pačią vietą, kur mačiau stirnaitę. Vos tik iki ten nuėjau, lig šiol toks tylus miškas tiesiog sprogo nuo garsų – tolyn per išverstus medžius šuoliavo stirnos, iš už jaunuolyno piktai lojo stirninas, kriuksėjo šernas, jo gentainiai lyg maži šarvuočiai knyslės tiesumu spruko tolyn, laužydami pakeliui pasitaikiusias šakas. Pasirodo, kol sėdėjau laukdamas, netoliese mano praeito tako dienoti įsitaisė šernai, o netrukus į ten priklydo ir stirnų būrelis.

Kitą rytą nevėlavau. Bet… žvėris pasirinko kitą taką. Pasėdėjęs trejetą valandų, nuėjau pasidairyti naujų vietų. Nieko gero, tik neblogai pasivaikščiojau. Pasukau link automobilio. Miške vėl klykavo gervė. Apsukęs nedidelį lankstą, radau ją ten pat pagriovyje, kur buvau fotografavęs briedę. Gražus paukštis. Mielas ateinančio pavasario ženklas.

Vaidas KARPAVIČIUS

Autoriaus nuotraukos.

Kėkštas gražuolis. Geltonoji starta, patelė. Eglynų gyventoja juodoji zylė. Mėlynoji zylutė dairosi kąsnelio. Gal geriausiai visų pažįstama didžioji zylė. Pilkoji zylė. Lietuvoje yra dvi rūšys - paprastoji ir šiaurinė, bet man jos labai panašios. Baltas Buktos girios rūbas. Mėlynoji zylė ant kelmelio. Geltonosios startos patinėlis - citrinos geltonumo. Iš viršaus viską akylai stebi kranklys. Miško puošmena – juodagalvė sniegena. Skuodžia pabaidytas pilkasis kiškis. Briedė su metų amžiaus jaunikliu kirtavietėje. Briedė pakanalėje. Kol mama vaišinosi eglišakėmis, jauniklis buvo miške, už griovio. Dairosi stirninas. Nepasiruošusiam fotografui pozuoja briedė. Į mišką ateina pavasaris. Briedis už rykštenės užuolaidų. Miško proskynoje ganosi stirnaitė. Pirmoji 2015 metų Buktos miško gervė. Mėlynoji zylė - puiki akrobatė. Ir už ką mažam paukšteliui tokia žmogaus dovana? jquery photo viewerby VisualLightBox.com v6.1

3 komentarai(-ų) “Kaip Buktos miške baigėsi žiema

  1. As be galo zaviuosi tavo gamtos , misko zvereliu ir pauksteliu aprasymais. Jie maloniai nuteikia vaizduote ir sirdi. Aciu tau Vaidai. Linkiu tik sekmes ir tesk savo rasinius.Miela ir smagu kad tu ta gali.

  2. ups… Apie tai nepagalvojau. Bet vis tiek džiaugiuosi, kad patiko. Ir „vos“ – tai vis tik dar nepavėlavote, o tai jau gerai 😉

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Taip pat skaitykite