Pagrindinis > Kitos temos > Beveik rimtai > Kaip aš persiskaičiau pasakų už dyką

Kaip aš persiskaičiau pasakų už dyką

 

Ačiū! Ačiū!

Labai mėgstu pasakas. Užeinu į knygyną – anūkams nupirksiu. Žiūriu: Haufo, Brolių Grimų…  „Pelenė“, „Miegančioji gražuolė“… – pilna visokiausių. Bet kainos – oho! Be 20–30 litų nepaimsi, taigi pensininkui neįkandama.

– Nenusimink, – guodžia pažįstamas, – tuojau atpigs: rinkimai ant nosies.

Tada nesupratau, ką jis tuo norėjo pasakyti. Chm… Kuo dėti rinkimai ir pasakų kainos? Netrukus paaiškėjo: atvelka vakar krūvą visokių knygelių. Šiandien vėl. Visos ant blizgančio popieriaus, su gėlytėmis, spalvotos. Skaitau, o jau gražumas, o jau saldumas – neišpasakytas: visus slibinus nugalėsime, visus valdžios pavogtus pinigus grąžinsime ir dar pridėsime, ore skraidys kepti balandžiai, karalaitė Teisybė šimtus metų valdys mus. Rojus žemėje! Paskaitau savo mažiausiai anūkėlei, ta tuojau nustoja verkti ir ima rankutėmis ploti: supranta viską šelmė, nors dar tik pusantrų metukų. Svarbiausia, kad tos nuostabios pasakos visai už dyką, kaip teisingai anas kaimynas porino.

   Tik viena maža smulkmena: pamenu, anose Haufo ar Grimų pasakose nebuvo tokių nesuprantamų vaikams žodžių: KDP, LDDP, SDP, PKD, CS…, kurių ir aš pats, ir anūkėlė niekaip

nesuprantame, bet jei už dyką, trauk jas plynios, vis tiek – ačiū! ačiū! Tik padėkoti belieka tokiems geradariams ir viltis, kad tie rinkimai bus dažniau, kad gausiu tų pasakėlių veltui, kaip prieš šiuos balsavimus.

 Va, tai tau!

  Po rinkimų nueinu pas naujai iškeptą  patukusį valdininką, nusinešu su jo spalvotu atvaizdu tą knygelę, kur taip  saldžiai ir dailiai viskas aprašyta, ir klausiu:

– Gerbiamasis valdžios pone,  jūs žadėjote padidinti atlyginimus iki  pusantro tūkstančio, grąžinti nukniauktas pensijas, vagis, aferistus išgaudyti…

–  Kur tamsta radai taip parašyta?

– Štai šitose gražiose jūsų priešrinkiminėse knygelėse.

– Klausykite, juk jūs jau suaugęs žmogus?

– Na,  po teisybei, taip, pagyvenęs.

– Pagyvenęs… Ehe, o tikite pasakomis lyg koks  paikas vaikigalis… 

 Va, tai tau, bobute, ir devintinės! Teisybę sakė tas didelis ponas, arba, kaip sakydavo mano senelis, – tikras parkas, mane kone asilu išvadinęs…                  

Jonas STEBULIS

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

TAIP PAT SKAITYKITE