Penktadienis, spalio 19, 2018
Pagrindinis > Žmonės > Likimai > Vienos poros istorija: kai likimas prabyla ir sapno pavidalu, arba Tikroji meilė nebijo laiko išbandymų

Vienos poros istorija: kai likimas prabyla ir sapno pavidalu, arba Tikroji meilė nebijo laiko išbandymų

 

Niekas, ko gero, nedrįstų abejoti, jog meilė yra didžiulė jėga, kuri netgi laikui nepaklūsta. Atvirkščiai – laikas tarnauja jai, subrandindamas ją kaip gerą vyną ir po didžių išbandymų pateikdamas žmogiškosios laimės puotai. Tikroji meilė nepraeina, ji gyva lieka netgi tuomet, kai mylimuosius vienas nuo kito skiria tas pats laikas, erdvė, kiti žmonės, kasdienybės rutina: ji dega širdyje kaip gyvenimo varomoji jėga, įprasmindama buvimą čia ir dabar, priversdama galiausiai suvokti, jog be jos, tos šventosios ugnies, neįmanoma pilnatvė. Štai kodėl, negalėdami šildytis šalia jos liepsnos, susigalvojame visokiausių pakaitalų, kol galų gale, suvokę viso to beprasmybę, iš bejėgiškumo imame neigti ją, akies krašteliu žvilgčiodami į meno kūriniuose įamžintas garsiausias meilės istorijas ir nebyliai melsdamiesi jai, didžiajai, nepraeinančiai, vienintelei…

Taigi šįkart ir kalbėsime tik apie ją – didžiąją, nepraeinančią, vienintelę. Mūsų pašnekovai – toli gražu ne jaunuoliai, bėgiojantys iš pamokų, kad vienas kitą pamatytų, kad galėtų mėnesienoje pasvajoti apie vienas kito šiltus delnus.

Už jų, sutuoktinių Margaritos (g. 1956 m.) ir Vido (g. 1955 m.) ŽOLYNŲ, pečių – nueitas nemažas gyvenimo kelias, sukrauta didelė patirtis, tačiau jie žino meilės kainą, patyrę jos spyglius, su džiaugsmu puoselėja jos žiedus. Jų, kaip minėta, brandžių žmonių, meilės, nugalėjusios daugiau nei trisdešimties metų išsiskyrimą, istorija verta paties geriausio scenarijaus, kad patektų į didžiuosius ekranus, skelbdama vienintelę tiesą – meilę.  

Vienas kitą surado šokių vakarėlyje

Šiuo metu Kaune gyvenantys Žolynai prisiminimais nusikelia į jaunystę Marijampolėje… Margarita, kilusi iš Šakių rajono Barzdų miestelio, baigusi Vilkaviškio vidurinę mokyklą, mokslus tęsė tuometinėje Marijampolės pedagoginėje mokykloje.

…Būsimoji darželio auklėtoja, savaitgaliais paprastai vykdavusi namo, tąkart liko bendrabutyje. Jos kambaryje buvo apgyvendintos ir kelios neakivaizdininkės – jaunos ištekėjusios moterys. Lemtingąjį šeštadienio vakarą Margarita, kurią paprastai visi vadina Rita, su naujosiomis kambario draugėmis išsirengė į tuomet garsius šokius, vykdavusius tuometinėje automatų gamykloje (dab. – AB „Fasa“). Iki šiol Rita prisimena tuomet ją nustebinusią vieną detalę: prieš išeidamos neakivaizdininkės nusimovė vestuvinius žiedus ir padėjo juos į stalčių. Ši detalė atmintin iškilo, kai jau šokiuose neakivaizdininkės viena po kitos ėmė kviesti šokti simpatišką vaikinuką, kuris po to vis gražiai atsirevanšuodavo: jį kvietusias jaunas moteris taip pat šokdino. Rita, būdama „laisva“, tuomet pamanė: kodėl gi jai nesurizikavus ir to vaikinuko neiškvietus? Mergina sukaupė drąsą ir priėjo prie jo… Po to šokio jau vaikinukas ją iškvietė. Ir vėl, ir vėl… Jaunuoliai susipažino, o iki bendrabučio Rita parėjo ne su kambario draugėmis – ją palydėjo tas mielas vaikinukas, kurio jau ir vardą ji žinojo – Vidas.

Romantišką draugystę nutraukė netikėtas išsiskyrimas

Vienmečių jaunuolių pažintis (tiesa, Vidas už Margaritą vyresnis puse metų) iškart virto draugyste. Vidas, kurio šaknys buvo Šunskuose, vidurinę mokyklą baigė Marijampolėje, po to  mokėsi Šiaulių technikos mokykloje, o tuomet, kai susipažino su Rita, atliko gamybinę praktiką toje pačioje automatų gamykloje.  Marijampolėje gyveno Vido senelis, tad užsimezgusiai draugystei net ir atstumas netrukdė.

Viskas jų kelyje klostėsi kaip tikrame filme: tyra jaunuolių draugystė, užsimezgusi meilė leido svajoti, kurti ateities planus. Netgi tam tikri gyvenimo pokyčiai jiems atrodė tik į gerą: Vidas įstojo į Kauno veterinarijos akademiją, Rita, baigusi pedagoginę mokyklą, paskyrimą dirbti pasiėmė taip pat į Kauną – kad būtų greta savo mylimojo.

Kaune meilė, romantiška, graži, tyra, toliau liepsnojo. Vienas apie kitą jie žinojo viską, juos pažinojo ne tik vienas kito draugai, bet ir giminės, Ritą Vido bendrakursiai vadino veterinarijos akademijos marčia, o patys įsimylėjėliai jau rengėsi savo vestuvėmis…

…Žinia, jog meilės pasaka baigėsi, Ritą pasiekė iš Vido gautu išsiskyrimo laišku. Vėliau ją pasieks ir tam tikros detalės: į grupės draugės vestuves Vidą pakvietė kartu su kita veterinarijos studente, kuri netrukus tapo jo žmona. Rita, palūžusi iš sielvarto, puolė į kito vyro glėbį – ištekėjo vos pusmečiui praėjus nuo Vido vestuvių.

Nesimatė, bet nesiliovė vienas apie kitą galvoti daugiau nei 30 metų  

Vedybinis gyvenimas nei Ritai, nei Vidui nenusisekė. Rita pasiliko su šeima Kaune, Vidas persikėlė į Vilkaviškio rajoną.

Vidas prisimena: dar pačioje bendro gyvenimo pradžioje žmona stengėsi iš jo išplėšti praeitį, saugomą nuotraukose, tačiau jis to neleido: Ritos nuotrauka vis tik liko albume, o pirmosios meilės paveikslas – širdyje. Su žmona išgyveno 14 metų, susilaukė dviejų nuostabių vaikų, tačiau taip ir nesužinojo, kas yra šeimyninė laimė. Vyras neslepia: labai greitai po jo vestuvių atėjo suvokimas, kad be jos, Ritos, nebus gyvenime nei asmeninės laimės, nei pilnatvės, tačiau leidosi nešamas pasroviui: dirbo, augino vaikus… Nenusisekęs šeimyninis gyvenimas vyrą bloškė į vis kitų moterų, rodos, gražių, intelektualių, glėbius, bet ir čia – ta pati tuštuma ir tas pats suvokimas, jog nesiseka dėl to, kad Ritą prarado…

Rita su savo vyru išgyvena dar mažiau – 6 metus. Susilaukė trijų vaikų (beje, abiejų jaunystės mylimųjų vaikai gimę tais pačiais metais, o jo sūnus ir jos dvynukai – dukra ir sūnus – gimė netgi tą patį mėnesį), tačiau laimės su vyru nerado – tiesiog ne tas žmogus. Nė dienos nebuvo, kad negalvotų apie Vidą, tačiau domėtis juo, bandyti susiekti net minčių nebuvo: Rita buvo tvirtai įsitikinusi, jog jam viskas gerai… Lygiai taip pat apie prarastą mylimąją galvojo Vidas: užsikabinęs už fakto, jog ji ištekėjusi, manė, kad ir gyvena šeimoje gerai.

Likimas šiems žmonėms netgi atsitiktinai, kur nors gatvėje, neleido susitikti. Rodos, nesuprantama: jis dažnai būdavo Kaune, ji vis lankydavosi pas gimines Marijampolės, Vilkaviškio rajone, tačiau niekada net akies krašteliu nepavyko išvysti tą, dėl kurio/kurios tebevirpėjo širdis…

Likimas įžengė sapno pavidalu

Abiejų vaikai užaugo, pradėjo gyventi savo gyvenimus atskirai nuo tėvų. Vidas tebesiblaškė po moteris, Rita susitaikė su savo vienatve, kol visko aukštyn kojom neapvertė vienas sapnas. Ne sapnas – pats likimas abiejų jaunystės mylimųjų gyvenime pataisas pradėjo daryti sapno pavidalu.

…2008 m. sausio 27 d. Rita sapnuoja savo butą Kaune, už kurio – plyti laukai, driekiasi darganotas kelias. Aplink visur purvas, plikšala, šlapdriba. Ji mato save einančią keliu, jau perėjusią visą purvą, kai pastebi per laukus ateinantį vyrą. Moteris nemato jo veido, kai jis ištiesia savo rankas, į kurias ji savo delnus įdeda, tik visu kūnu jaučia gerą šilumą, vyriškio delnų minkštumą. Pakelia akis – Vidas. Sapnas nutrūksta. Tris dienas, kur beeitų, – vis tas sapnas prieš akis. Rita pamano: gal jaunystės draugas miręs ir tokiu būdu atėjo atsisveikinti amžiams? Moteris paskambino draugei į Kazlų Rūdą, papasakojo savo sapną, o ši patarė tiesiog patikrinti, ar dar gyvas Vidas. Bandė telefonų knygoje ieškoti jo pavardės – nieko nerado. Tuomet Ritos draugė pagalbos kreipėsi į draugę, dirbusią civilinės metrikacijos skyriuje, kuri surado informaciją, jog vyras ne tik ne miręs, bet ir išsiskyręs. Štai tada Ritai ir kilo mintis bent kažką apie Vidą sužinoti. Juolab kad draugės ir planą surezgė: neva organizuojamas grupės susitikimas, į kurį Vidas, kaip buvęs grupės seniūnas, kviečiamas. Moterys rado ne vieną telefono numerį su tokia pavarde ir puolė skambinėti (Rita skambinimo akcijoje nedalyvavo). Deja, paieškos iš pradžių buvo bevaisės. Draugės ir Ritai siūlė skambinti. Ji telefoną skambučiui pakėlė vienintelį kartą – ir nelabai apsiriko. Paskambino, tiesa, žmogui, kurio vardas ir pavardė sutapo su buvusio mylimojo vardu ir pavarde, bet Ritos mylimąjį jis pažinojo, pasakė perduosiąs jos telefono numerį…

Netrukus, 2008 m. metų vasario pradžioje, Rita sulaukė skambučio. „Vidas Žolynas“, – prisistatė skambinęs vyriškis. Nors moteris balso neatpažino, kojas pakirto – jis…

„Negaliu daugiau tavęs prarasti“

Rita prisistatė jaunystės drauge, papasakojo, kaip ir kodėl buvo užkurtas visas jo paieškų laužas, pasiteiravo, kaip jam sekasi. Jis savo ruožtu apie ją paklausinėjo… Abu patyrė vienas apie kitą: gyvenimo keliu po vieną eina… Ritai nejučia kilo impulsyvus noras jį susitikti, bent pamatyti, išsikalbėti už visus daugiau nei 30 metų, pati nežinodama kaip, ji pasakė jam savo adresą, pakvietė į svečius… Vidas savo ruožtu iš pat pirmojo pokalbio suvokė: jie susitiks tam, kad neišsiskirtų. Tą dieną Vido skambučiai Ritai netilo – vis buvo ką pasakyti, vis norėjosi ir kažką išgirsti. Rita prisimena: ko gero, pirmą kartą jai, patyrusiai šeimininkei, virtuvėje ir puodai prisvilo, ir keptuvė apdegė. Bet visa tai nerūpėjo – širdis dainavo.

Jaunystės mylimieji sutarė: susitikimas įvyks vasario 16 d. Iki to laiko be perstojo keliavo į abu telefonus trumposios SMS žinutės (ne dešimtimis, net ne šimtais – tūkstančiais), Ritą vis pasiekdavo Vido skambučiai (vyriškiui net sąskaitą užblokavo, mat buvo viršijęs visus pokalbių limitus)… Jau iki susitikimo jie viską žinojo apie ne kartu praleistus daugiau nei 30 metų, o paties susitikimo laukė su nekantrumu ir jauduliu. Ypač Rita. Moteris baiminosi laiko žymių, pėdsakus palikusių ant jos veido, kūno, tad prieš Vidui atvykstant aplankė ne vieną grožio procedūrų saloną, nors Vidui visiškai nerūpėjo, kaip mylimoji atrodo: iš pokalbių suprato – tai ji, toji vienintelė, tikroji…. Taigi nenuostabu, kad Vidas jai net jos iš naujo nematęs pasakė: „Negaliu tavęs daugiau prarasti“. Šiuos žodžius vyras pakartojo ir vėliau, jau žiūrėdamas jai į akis.

„Atrodo, kad tų 30 metų ir nebuvo“

Pagaliau atėjo lauktoji vasario 16 d. Su jauduliu Rita laukė svečio. Jis pasirodė. Su gėlėmis, dovanomis, pasipuošęs… Nors į ją žvelgė ne tas jaunuolis su vešlia plaukų kupeta ant kaktos, o subrendęs vyras, kurio plaukus viršugalvyje laikas buvo išbarstęs po gyvenimo vingius, vis dėlto tai buvo tas pats Vidas. Žmogus, su kuriuo visą dieną tada negalėjo atsišnekėti, toks savas, toks artimas… Nors pavakare Vidas tuomet išvažiavo į savo namus, atsinaujinęs ryšys tik stiprėjo: savaitgaliais jie susitikdavo, kol kovo 1 dieną jis jai pasipiršo. Abu ryškiai prisimena tą dieną, kai nešė pareiškimus tuoktis: spaudė lengvas šaltukas, spindėjo apšerkšniję medžiai, o skaisčiai šviečianti saulė du žmones, vienas kitą vėl suradusius po daugiau nei 30 metų, tarsi sveikino tikrai laimei.

„Atrodo, lyg ir nebuvo tų 30 metų“, – savo jausmais dalijasi Rita ir Vidas. Tas laiko tarpas lyg užverstas liko, o jų realybė grįžo į jaunystę: vėl jie ruošėsi vestuvėms, kurios šįkart įvyko. Jausmai liko tokie patys kaip jaunystėje – tik gal net stipresni. 2009 metų birželio 21 d. jie susituokė, Vidas persikėlė į Kauną, kur pora laimingai gyvena beveik dešimtmetį, dirba (ji – darželio auklėtoja, jis – troleibuso vairuotoju).  

* * *

Ar kasdienybė neatšaldė to stebuklingo virpulio? Vidas Žolynas santūriai vyriškai šypteli lyg tas klausimas būtų nesuvokiamas. Gal ir taip – juk jis yra su mylimu žmogumi, moterimi, nuo kurios neturi jokių paslapčių, kuri yra brangiausia, ką jam likimas davė. Gal todėl vyrui nesuvokiamas nei Valentino dienos, nei Kovo 8-osios šventimas: jis savo moterį myli ir gerbia kiekvieną dieną, nepamiršdamas ir gėlių jai padovanoti. Net ir be progos. Šiaip sau. Kad matytų spindinčias mylimosios akis…

Nuotraukos ir iš asmeninio Žolynų archyvo.

Rita ir Vidas Žolynai. Rita ir Vidas Žolynai. Rita ir Vidas Žolynai. jquery visual lightboxby VisualLightBox.com v6.1

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.