Pagrindinis > Toli - arti > Istorijos pėdsakais > Kai laisvės rytas aušo: vilkaviškiečiai nepriklausomybės kovose

Kai laisvės rytas aušo: vilkaviškiečiai nepriklausomybės kovose

2019-ieji Lietuvoje paskelbti nepriklausomybės kovų metais. Ginant ką tik atkurtą valstybę ir kuriant Lietuvos kariuomenę, ypatingą indėlį įnešė ir iš Vilkaviškio krašto kilę kariai. Krašto muziejaus duomenimis, jaunos valstybės gynime dalyvavo 1159 savanoriai, 62 karininkai. Už parodytą drąsą ir sumanumą 111 savanorių apdovanoti Vyčio Kryžiaus ordinais. Net dešimt iš jų šį apdovanojimą pelnė du kartus. Alvito, Vilkaviškio ir Kybartų kapinėse palaidoti 8 Vyčio Kryžiaus ordininkai. Apie 200 karių savanorių palaidoti įvairiose Lietuvos vietovėse: Jiezne, Širvintose, Radviliškyje.

Istoriko Antano Žilinsko parengtas pasakojimų ciklas primins svarbiausių kovų už laisvę vietas, atskleis iš Vilkaviškio krašto kilusių karių indėlį kovose už laisvę.

 Mirtinas pavojus iš Rytų

Prieš 100 metų 1919 metais Vasario mėnesį jaunai valstybei iškilo mirtinas pavojus. Lietuvos laikinoji Vyriausybė, iš Vilniaus pasitraukusi į Kauną, turėjo spręsti dilemą, kaip sulaikyti kraštą užplūdusias bolševikų pajėgas. Kraštas karo nuniokotas, viešpatavo chaosas, visuomenė susiskaldžiusi  į grupes, kur įtampą kaitino iš bolševikinės Rusijos grįžę revoliucingi agitatoriai.

Ir čia į jaunos Lietuvos žlugdymą, deja, įsijungė ir iš Vilkaviškio krašto kilę bolševikų vadai:  V. Mickevičius-Kapsukas, Z. Aleksa-Angarieties, P. Eidukevičius. Raudonųjų vilionėmis pasidavė ir dalis Gižų, Pilviškių, Virbalio, Vilkaviškio bolševikų, buvusių socialdemokratų.

Vietiniai bolševikai Sovietų Rusijos glėbyje matė ir Lietuvą, laukdami pagalbos iš Maskvos. O čia V. Kapsukas jau pradėjo formuoti V Vilniaus šaulių pulką, kurio vadai buvo rusai, o karinis komisaras – S. Mickevičius, kilęs iš Virbalio.

Tad jau 1918 m. gruodžio mėnesį prieš Lietuvą buvo sutelkta apie 18000 karių, turėjusių  pakankamai artilerijos, kulkosvaidžių ir net lėktuvų.

Lietuvos okupacijoje dalyvavo ne tik V. Kapsuko suburtas V Vilniaus šaulių pulkas, pervardintas į VII lietuvių šaulių pulką, bet ir Pskovo bei Internacionalinė divizijos. Iki 1919 metų vasario mėnesio Raudonoji Armija užėmė 2/3 Lietuvos teritorijos. Dviem pleištais iš Šiaurės pro Kėdainius, iš pietų, per Jiezną ir Alytų, buvo rengiamasi apsupti Kauną ir sukėlus bolševikinių partizanų sukilimus Suvalkijoje, pasmaugti jaunąją Lietuvą. Iškilo mirtinas pavojus, siekiant sunaikinti Vasario 16-osios iškovojimus ir Lietuvoje įvedant Sovietų valdžią, Rusijos sudėtyje.

Būsimoje kovoje dėl Lietuvos Valstybės Taryba galėjo remtis tik Vokietija.  Kovoti su bolševikais Lietuvoje ją įpareigojo ir karą laimėjusios valstybės. Tačiau ir karo išvarginti vokiečių kareiviai nebuvo patikima jėga. Tad M. Šleževičiaus sudaryta naujoji Vyriausybė skubiai imasi kurti valstybinį aparatą ir kariuomenę. 1918 metų gruodžio 29 d. išleistas atsišaukimas „Į Lietuvos piliečius“ ugningais žodžiais gyventojus pakvietė gelbėti Lietuvos – stoti į kariuomenę savanoriais ir ginti kraštą nuo Sovietų Rusijos invazijos.

Savanorių vargai ir pirmieji mūšiai

Atvykę į Kauną, pirmieji savanoriai patyrė daug vargo. Pulkininkas P. Kaunas prisimena: ,,Kareivinės po vokiečių išėjimo buvo nejaukios, šaltos. Anksčiau atvykę savanoriai miegojo ant cementinių grindų, šiek tiek pasikloję šiaudų. Kadangi buvo vėlus laikas, tai mūsų grupei pritrūko šiaudų. Teko miegoti kaip papuola: ant suolų, cementinių plikų grindų. Keletas savanorių buvo apsiavę klumpėmis.“

Sermėguoti su trofėjiniais ginklais, už lašinius įsigytais iš vokiečių karių, buvusios carinės Rusijos puskarininkų ir karininkų vadovaujami, pirmieji daliniai stokojo ir ginklų, ir maisto, bet nestokojo entuziazmo.

Jiezno kautynėse su bolševikais susikovė karininko M. Zaskevičiaus vadovaujama mokomoji rinktinė, kurios pagrindą sudarė iš Suvalkijos atvykę savanoriai. Šiose kautynėse išryškėjo ir silpnoji lietuvių kariuomenės pusė, vadų išdavystė. Lietuvių pirmojo būrio vadas išdavikas karininkas J. Cetuchinas savo būrį tiesiog nuvedė pas bolševikus. Kautynėse prie Jiezno vasario 10 d. žuvo 18 savanorių, tarp jų keliolika vilkaviškiečių: Motiejus Katilius, Pijus Literskis, Alijošius Pumeris, Jonas Paulavičius ir dar šeši kariai, kurių pavardės nežinomos. Po sėkmingų vasario 13 d. kautynių į Jiezną įžengė lietuvių daliniai. Žuvę savanoriai iškilmingai perlaidoti į Jiezno miestelio kapines, jiems buvo pastatytas paminklas. Jame iškaltos  dvylikos už Jiezną žuvusių vilkaviškiečių savanorių pavardės.

Pirmieji pagerbti savanoriai didvyriai

Mūšiuose dėl Alytaus ir Kėdainių žuvo pirmieji Lietuvos didvyriai, savanoris P. Lukšys ir karininkas A. Juozapavičius.

Siekdami užimti Kauną supamuoju manevru bolševikų karinė vadovybė planavo užimti Alytų ir per Marijampolę pasiekti Vilkaviškį, tikėdamasi čia sukelti ginkluotą sukilimą ir apsupus Kauną išvaikyti Lietuvos Vyriausybę.

Alytų ginti buvo pasiųstas besiformuojantis I pėstininkų pulkas, vadovaujamas jauno karininko A. Juozapavičiaus. Šiame pulke kovos krikštą gavo ir karininkas Zenonas Gerulaitis, gimęs Paežerių dvare. Jis vadovavo 30 karių mokomajai kuopai. Pulko vadovybei didelių rūpesčių kėlė ginklų ir amunicijos stoka, labai trūko šovinių.

Vasario 13 d. ryte karininkas A. Juozapavičius pakrovęs  į roges ginklus su keliais kareiviais drąsiai metėsi per tiltą į Suvalkijos pusę, tikėdamasis ten pasiekti savanorius, Jojant per tiltą drąsusis karininkas buvo nukautas. Taip nelygioje kovoje žuvo pirmasis Lietuvos karininkas Antanas Juozapavičius. Alytaus senosiose kapinėse pirmojo už laisvę žuvusio karininko kapas papuoštas išraiškingu paminklu jo vardu pavadintas tiltas. Sovietmečiu kapas ir paminklas išliko, buvo alytiškių lankomas ir puoselėjamas.

Apie kitą nepriklausomybės kovų didvyrį, žuvusį mūšiuose prie Kėdainių, Taučiūnų kaime, Povilą Lukšį, tapatinamą su pirmuoju žuvusiu už laisvę savanorius gan poetiškai ,,Kario“ žurnale, 1929 metais rašoma ,,Krito pakirstas priešo kulkos ir jo galinga dvasia nuskrido ten, kur jos laukė senosios Lietuvos didvyrių vėlės“.

1928 m. P. Lukšio žuvimo vietoje pastatytas paminklas pagal architekto Vytauto Landsbergio projektą. Sovietmečiu 1961 m. nugriautas, 1992 m. atstatytas. Po Alytaus ir Kėdainių kautynių žlugo Sovietų Rusijos planai užimti Lietuvą.

Kapeliai po visą Lietuvą

Krašto muziejuje surinktais duomenimis, žuvo ar mirė nuo žaizdų, dingo be žinios 195 savanoriai iš Vilkaviškio krašto. Nepriklausomybės kovose žuvusių karių kapeliai randami visoje Lietuvoje.

Garsiosiose Giedraičių ir Širvintų kovose su lenkais žuvo ir Giedraičiuose palaidoti ir savanoriai iš  mūsų krašto: Grigaitis Juozas (Pilviškiai), Bendžiūnas Jonas (Gudeliai), Bendoraitis Juozas (Žalioji). Kovose su bermontininkais ties Radviliškiu žuvo ir ten palaidotas Jablonskis Vincas (Šikšniai).

Nesėkmingose lietuviams Seinų ir Augustavo kautynėse žuvo, dingo be žinios ar pateko į nelaisvę dešimtys savanorių. Tarp jų Neiberka Vincas (Opšrūtai), Eidukaitis Jonas (Šelviai), Galinaitis Juozas (Vaišvilai), Gudaitis Juozas (Gižai), Jurkynas Jonas (Krijobaliai).

Ne vieno savanorio kauleliai ilsisi Sibirto platybėse, Karagandos, Pečioros lageriuose (Grumblys Pijus iš Čyčkų kaimo), o Čekauskas Vladas iš Paršelių kaimo žuvo Štuthofo lageryje.

Ne vieną savanorį priglaudė ir užjūrio šalys JAV, Brazilija, Argentina, Australija.

(Bus daugiau)

Liūdynės karių savanorių kapuose palaidoti žuvę savanoriai iš Vilkaviškio (Panevėžio rajonas). Jiezno kapinėse palaidoti pirmieji už laisvę žuvę Vilkaviškio krašto savanoriai. Bendras kapinių vaizdas. Jiezno kapinėse palaidoti pirmieji už laisvę žuvę Vilkaviškio krašto savanoriai. Paminklas, kuriame įrašytas žuvusių Vilkaviškio savanorių pavardės. lightbox flickr galleryby VisualLightBox.com v6.1

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Taip pat skaitykite