Pagrindinis > Naujienos > Kai jauną žmogų valdo baimė, sumišusi su nerimu. Kaip sau padėti?

Kai jauną žmogų valdo baimė, sumišusi su nerimu. Kaip sau padėti?

 

„Miela redakcija, labai norėčiau jūsų žurnalo psichologės pagalbos.

Esu vienos Marijampolės gimnazijos abiturientė. Jau ne vieną mėnesį pastaruoju metu mokykloje vyksta įvairūs atsiskaitymai, ruošiamės egzaminams. Esu įsitikinusi, kad aš turiu daugiau žinių, negu jų parodau per patikrinimus, bet geresniam rezultatui koją pakiša mano baimė. Bijau jau iš vakaro, kai žinau, kad rytoj privalėsiu parodyti, ką išmokau: sklaidau vadovėlius, žvalgausi po internetą, bet mintys – kitur. Aš nieko nematau, ką skaitau. Nieko neįsimenu. Nuolat galvoju tik apie tai, kad galiu susimauti ir būti išjuokta, nepateisinti tėvų pasitikėjimo. Bijau ir tą dieną, kai reikia atsakinėti. Net draugai ir mokytojai tai pastebi iš mano savijautos, ramina, drąsina mane, bet tai stiprybės man neduoda. Bijau ir to laukimo, kai laukiu rezultato. Bijau jį pranešti tėvams, nes man atrodo, kad jie visada tikisi iš manęs geriau.

Lygiai toks pats nerimas, sumišęs su didžiule baime, apima ir pagalvojus apie ateitį – artimą, kai galbūt kur nors būsiu priimta studijuoti. Rinksiuosi tik nemokamas studijas, todėl jau dabar labai bijau, kad galiu likti „už borto“. Kaip tai priims mano tėvai, vyresnė sesuo, krikšto mama, galų gale – klasės draugai? Kita vertus, giliai mintyse net linkiu sau niekur neįstoti, nes labai bijau gyventi ne namuose, ne su savo tėvais. Ir bendrabutyje gyventi bijau, ir išsinuomotame bute…

Ką man daryti, kaip kovoti su šiais savo jausmais? Pavydžiu draugėms, kurios visai nesijaudina, kaip joms pasiseks egzaminai, nesvarsto, kas bus, jeigu niekur neįstos, ir netgi labai laukia dienos, kai galės išvykti kuo toliau nuo savo gimdytojų. Sako, seniai laikas pradėti savarankišką gyvenimo kelią, kad „protėviai“ mažiau matytų, mažiau girdėtų, mažiau kontroliuotų. O man namie smagiausia. Bet žinau, kad turi būti kitaip, nes jeigu nebūsiu studentė, tai bus gėda ir mano tėvams.

Laura, 18 m.“

Psichologės komentaras

Skaitant laišką darosi labai gaila Lauros – ši lyg žvėrelis, užspęstas į kampą, kuris dairosi į visus, bijo ir nerimauja, kas ką pagalvos. Tame kontekste yra visų kitų lūkesčiai, bet visai nėra pačios Lauros – tarsi būtų visai nesvarbu, ką ji galvoja, ko ji pati nori. Kai yra susiformavusi tokia orientacija „į kitus“, visada bus jaudulys ir baimė neatitikti ir nepateisinti kitų lūkesčių. Toks žmogus labai stengiasi, itin orientuotas į rezultatus. Jam atrodo, kad kiti jo nepriims ir nemylės, jei nepasieks tokių ar kitokių rezultatų. Tai panašu į žmogų, praradusį savo savastį (vidinį aš), turintį labai menką savo vertės jausmą. Tokia asmenybė susiformuoja ne per vieną dieną ir ne per vienus metus. Kaip žinia, asmenybė formuojasi ilgus metus – nuo pat gimimo, artimiausių žmonių įtakoje. Laurai tikriausiai ne tik šiais sunkiais metais, bet kur kas anksčiau pažįstamas nerimo, baimės jausmas. Ką daryti, kaip gelbėtis? Laurai reikėtų prisiminti, kaip anksčiau įveikdavo sunkias situacijas – gal turėdavo žmonių, su kuriais pasikalbėdavo, gal rasdavo laiko atsipalaiduoti, gerai pailsėti. Tai galėtų padėti ir dabar. Svarbiausia būtų pasikalbėti su artimiausiais žmonėmis – pasakyti apie nerimą dėl ateities pasirinkimo, rezultatų. Tikėtina, kad Lauros artimieji nenutuokia tokių stiprių jos išgyvenimų. Dažniausiai pokalbis savaime sumažina nerimą, leidžia patirti palaikymą, supratimą. Jei artimiausi žmonės itin kritiški, reikalaujantys rezultatų, nepaisydami galimybių, reikėtų turėti drąsos ir aiškiau konfrontuoti, tiesiog save „parodyti“ – kad esi, kad turi norus, jausmus. Gal būtų teisinga save „susigrąžinti“ – tai yra pradėti asmeninę psichoterapiją. Kodėl to reikėtų? Įvertinus Lauros šiandienius jausmus, jeigu nieko nebus daroma, išvykus iš namų, praradus įprastą aplinką (nesvarbu – tai būtų dabar ar vėliau), jausmai bus tokie patys ir dar stipresni – baimė gali virsti panika, atsirasti depresiškumo požymių. Neišvykus iš namų, nelieka galimybių paaugti, pabūti savarankiškai, tai yra tapti labiau suaugusia ir mažiau priklausoma. 

Kaip sau padėti? Nepaisant užimtumo, būtinas mokymosi ir poilsio režimas, pasivaikščiojimai lauke, netgi pasilinksminimas – geros emocijos padeda atsipalaiduoti, leidžia pailsėti atminties, dėmesio centrams. Gali padėti vizualizacijos pratybos (atsipalaidavus mintyse įsivaizduojama nerimą kelianti situacija, jos įveikimas). 

Vilma VĖLYVIENĖ

Psichologė, psichoterapeutė

Kauno g. 60, Marijampolė,

tel. 8 686 59 554,

el. paštas: vilvel@yahoo.com

interneto svetainė: www.velyviene.lt

Nr. 21 (25), 2013 m. gegužės 25–31 d.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

TAIP PAT SKAITYKITE