Pirmadienis, lapkričio 12, 2018
Pagrindinis > Žmonės > Kūrėjas > Juvelyras Kazimieras Barišauskas: „Jeigu ir noriu ką pranokti, tai tik save vakarykštį“

Juvelyras Kazimieras Barišauskas: „Jeigu ir noriu ką pranokti, tai tik save vakarykštį“

 

Viskas bijo laiko, o laikas bijo piramidžių“, – sakė senovės graikai. Marijampolietis juvelyras restauratorius Kazimieras BARIŠAUSKAS (g. 1957 m.), žvelgdamas į laiką iš šiuolaikinio pasaulio realijų ir į šiandien nužertą prieš šimtmečius numestą senovinę monetą, teigia, jog viskas yra reliatyvu. Sukaupta jo, kaip žmogaus ir kaip menininko, patirtis leidžia vadovautis principu: čia ir dabar. Gyventi taip, kad būtų galima pateisinti save, savo buvimą po šiuo nenuspėjamu dangumi.

Restauruoja senovinius kolekcinius daiktus

Jau daugelį metų dirbantis Trakų istorijos muziejaus restauratoriumi menininkas visada kelyje: tarp Trakų ir Marijampolės (čia dirba visus darbus, čia gyvena, nors pats linkęs tikslinti: „Gyvenu antrame aukšte“, mat gimtajame mieste jo kojos dažniausiai tik iki parduotuvės tenueina), tarp Kernavės ir aplinkinių šalių, kuriose tenka dalyvauti įvairiuose istorijos ir gyvosios archeologijos festivaliuose.

K. Barišauskas restauruoja metalo, dažniausiai sidabro, vario, žalvario dirbinius, kuriuos Trakų istorijos muziejus supirkinėja iš kolekcionierių. Paprastai tai XVI–XIX a. Lietuvoje pagaminti indai, bažnytiniai daiktai, papuošalai, kuriems restauratoriaus rankos suteikia buvusią išvaizdą, „sugrąžina“ tiksliai į tą epochą. Kartais užtenka Trakuose apsilankyti sykį per mėnesį, kartais dažniau, pasiimti restauruojamus dirbinius, grįžti į Marijampolę ir ilgam užsidaryti dirbtuvėje. Atkurti, pataisyti tai, ką ką laikas vienokiu ar kitokiu būdu bandė pasiglemžti – tai tik viena iš meistro veiklos sferų. Kas nežino šio auksarankio sukurtų žiedų, vėrinių, sagių, apyrankių, kuriomis mielai puoštųsi ne tik mūsų laikų moterys, bet ir praėjusių šimtmečių gražuolės! Plačiai po pasaulį išsibarstė K. Barišausko kūriniai, pats meistras tik vieną kitą beturi…

Nenuspėjamas žmogui būna jo gyvenimo kelias. Menininkas, dabar atsigręžęs atgal, tikriausiai pats sutiktų, jog nematoma ranka jį vedžiojo visais keliais ir klystkeliais ir, atmesdama visokius atsitiktinumus, atvedė ten, kur jis dabar yra: prie valcų, vielos tempimo plokštelių, suvirinimo staklelių, prie visko, kas padeda sukurti mažą stebuklą, kas verčia nužerti laiko dulkes nuo amžiams nutolusių gyvenimų.

Mokytoju tapti nepanoro

Baigęs tuometinę Marijampolės J. Jablonskio vidurinę mokyklą, K. Barišauskas puolė  rimtesniųjų mokslų krimsti – įstojo į Vilniaus pedagokikos institutą studijuoti anglų kalbos. Praėjo vieni studijų metai, o per juos studentas daug suprato: pirmiausia – anglų kalbą moka, antra – mokytoju būti nenori. Atgimė dar mokyklos laikų nostalgija tapybai, drožybai, pradėjo mąstyti apie kokią nors meno mokyklą, bet nieko nesumąstęs grįžo į Marijampolę, iš kur labai garbingai buvo įautas į kareiviškus ilgaaulius batus.

Darbas

Netruko prabėgti dveji metai armijoje, K. Barišauskas vėl atsidūrė gimtajame mieste. Reikėjo žmogui kažkaip duoną pelnytis, tad daug negalvojo, kai kažkas pasiūlė įsidarbinti sagų fabrikėlyje „Apvija“ pagalbiniu darbininku. Kad bent būtų numanęs, kad čia jis atras save kaip tikrą meistrą, menininką! Jaunuolis vėliau pateko į eksperimentinį barą, kuriame kūrė pavyzdžius sagoms. Ech, seni, „geri rusų“ laikai… Įmonėje buvo daug metalo: vario, žalvario… Buvo ir nemaža laisvo laiko, kurį jaunojo Kazimiero bendradarbiai leisdavo įvairiems metaliniams rankdarbiams – gamindavo žibintuvus, įmantrias durų rankenas, žvakides ir kt. Po metų K. Barišauskas šoktelėjo karjeros laiptais – buvo pakeltas šaltkalviu. Dar po metų susiklostė tokia situacija, jog gamyklai prireikė graverio štampus sagoms graviruoti. Pastebėję jaunojo šaltkalvio gabumus, pasiūlė jam pabandyti. Pabandė – nieko nuostabaus, pats nepajuto, kaip natūraliai įsivažiavo į šį darbą, tarsi nieko kito ir nebūtų dirbęs.

Nejučia tapo juvelyru

Čia K. Barišauskas tikrai save atrado. Pamažu ėmė „žaisti“ su metalu, domino ne vien tik štampų sagoms raštai. Nejučia metalo gabalėlis virto auskarais, paskui dar vienais ir dar, ir dar… Taip susikaupė visa kolekcija, kuri atvėrė vartus į Tautodailininkų sąjungą. Be naujojo pomėgio, į kurį pasinėrė visai netikėtai, K. Barišauskas toliau puoselėjo savo aistrą… archeologijai. Du jo bendraklasiai buvo baigę šiuos mokslus, tad Kazimieras su mielu noru dalyvaudavo archeologinėse ekspedicijose, kurios pamažu įsiliejo ir į jo, kaip juvelyro, fantaziją. Ėmė kilti klausimai: jei jau jis tautodailininkas, tai koks? Juk liaudies mene juvelyrikos kaip ir nėra! Tad kodėl nepabandžius kurti archeologinius papuošalus ir nepriartėti prie liaudies meno? Taip prasidėjo rimtesnis darbas. Intensyviai kurdavo papuošalus, kuriuos eksponuodavo parodose.

Šalia archeologinių papuošalų garbingą vietą K. Barišausko kūryboje užima ir autoriniai darbai, kuriuos Marijampolės kraštotyros muziejaus „Saulėračio“ galerijoje asmeninio jubiliejaus – 60 proga – autorius parodė visuomenei.

Archeologija meistrui – viena iš gyvenimo aistrų

Rimčiausiu prisilietimu prie archeologijos K. Barišauskas vadina 1997 m. Nacionalinio muziejaus naujos ekspozicijos kūrimą. Buvo sumąstyta aprengti, papuošti manekenus XVIII a. stiliumi. Visa, kas biuvo rasta atkasuomuose senuosiuose kapuose: papuošalai, ginklai, žinoma, tapo muziejaus eksponatais, o meistrams, tarp jų ir K. Barišauskui, teko dirbinti tikslias jų kopijas manekenų puošimui.

„Parsiveždavau tada konkretaus kapo dėžes“, – prisimena meistras. Kopijų dirbimas truko net dvejus metus.

Taip K. Barišauskas „susirgo“ chroniška liga, be kurios galbūt dabar ir gyventi nesugebėtų. Ne kartą ir jam tekę patirti prie atradimo džiaugsmą, kai atveri pasaulį, gulėjusį po žeme gal ne vieną šimtmetį. „Kernavėje, Kriveikiškių kapinyne, esu atkasęs keturis kapus“, – sako archeologijos entuziastas.

K. Barišauskui svetimas dairymasis į sensacingas pasaulio praeities paslaptis, ieškant atsakymų į absoliučiai visus klausimus. Smalsumui patenkinti visiškai užtenka Lietuvos. „Lietuvoje, – sako K. Barišauskas, – daug dalykų dar glūdi po žeme, ir ne patys gražiausi yra jau surasti…“

Klubas ir festivaliai     

Eksperimentinės archeologijos klubas „Pajauta“, vienijantis apie 40 su archeologija susijusių menininkų, amatininkų iš visos Lietuvos, – tai dar viena K. Barišausko veiklos sritis. Bandymas ieškoti, ekspeimentuoti, atkurti ir parodyti tolyn į praeitį nubėgusių laikų technologijas – viena iš klubo veiklos sričių.

O prasidėjo viskas lyg ir netyčia. 1997 m. rudenį su nacionaline ekspozicija Lietuva buvo pakviesta dalyvauti į Lenkijoje vykusį istorijos ir gyvosios archeologijos festivalį. Visą savaitę ten vyko renginiai, skirti istorijos tarpsniui nuo akmens amžiaus iki viduramžių. Viena diena buvo skirta ir Lietuvos istorijai, tad sudarant grupes buvo renkami  meistrai iš visos Lietuvos, mokantys ir dirbantys amatus, susijusius su archeologija. Buvę nepažįstami žmonės prieš išvykdami „repetavo“ Rumšiškėse, susibendravo, susigyveno. Taip susiklijavo geras kolektyvas, kuris dabar yra klubo „Pajauta“ branduolys. Lenkijoje lietuvių meistrai puikiai tada pasirodė, na, o grįždami namo sumąstė ir Lietuvoje panašius festivalius rengti. Taigi nuo 1999 m. kasmet Trakuose ir Kernavėje tradiciškai vyksta istorijos festivaliai.

Vasaros K. Barišauskui būna labai įtemptos ir kartu turiningos. Tai istorijos ir gyvosios archeologijos festivalių metas.

Kam to reikia? Bent jau tam, kad būtų galima stabtelti šiame pašėlusiame laike.

Senuosiuose papuošaluose užkoduota paslaptis

Kaip juveryras, šis žmogus garsėja gaminiais, neįtikėtino grožio papuošalais. Kaip pats sako, didžioji jų dalis yra susijusi su archeologija. „Darau papuošalus, kokie galėjo būti, tarkim, VIII–XII a., žinau, kokie buvo, tačiau jie dar nesurasti“, – sako menininkas.

Kodėl būtent papuošalai taip traukia šį žmogų, kaitina jo kūrybinę vaizduotę? „Papuošaluose, ypač senuosiuose, – aiškina K. Barišauskas, – glūdi prasmė, užkoduota paslaptis, jie dvelkia paslaptingumu.“  Štai kodėl meistras jaučia nostalgiją gamindamas archeologinius papuošalus (nors ne tik juos!), bet puošybos ornamentuose, formoje, akmenyse ar metale neieško to, ko ten nėra. K. Barišauską trikdo visokie visažiniai, kurie „sugeba“ įminti kiekvieną paslaptį ir sudėlioti viską į lentynėles. „Susidūrus su tokiais pseudoaiškintojais, visus juos velniop norisi pasiųsti, – teigia K. Barišauskas. – Žinoma, galima į daiktus žiūrėti ir atmerktomis akimis, ir užmerktomis bei kurti įvairiausias teorijas. Man tai nepriimtina. Pasaulis pakankamai gražus ir atmerktomis akimis!“

Progresas ir prasmė

Domėjimasis istorija, archeologija suformavo savitą požiūrį į pasaulį. „Nesu lienkęs nieko mistifikuoti, – sako K. Barišauskas. – Juokinga, kai kas nors aiškina, jog vienų amžių žmonės buvę geresni, kitų – blogesni. Nuo akmens amžiaus žmogus buvo toks pat protingas, tik neturėjo tada elektros ir kokakolos. Žmogus nė kiek nepatobulėjo per tuos kelis tūkstančius metų. Tiesiog anų laikų žmogus mokėti iš gamtos pasiimti tik tai, ko jam reikėjo. Daug kalbama apie progresą, ėjimą į priekį, visokiariopą pažangą… Nematau progrese prasmės. Kuo daugiau mes turime to, kas taupo laiką, tuo mažiau to laiko turime. Paradoksas. Štai kiekvieno namai apkrauti mašinomis, taupančiomis laiką, o iš tikrųjų tą laiką jos ir atima. Kita vertus, kapitalizmas, ant kurio stovi šiuolaikinis pasaulis, kitaip negali – jei ta sistema sumažintų tempą ar sustotų, ji žlugtų. Vis dėlto ši civilizacija panaši į šunį, gaudantį savo uodegą.“ Štai kodėl meistrui tokie svarbūs tie istorijos ir gyvosios archepologijos festivaliai, kur jis, pasipuošęs senųjų laikų juvelyro drabužiais, kartu su kitais bendraminčiais stabteli beprotiškai lekiančiame laike.

Ir – sentencijos

Štai šiame beprotiškai lekiančiame laike gimsta ir įžvalgos, kurias K. Barišauskas užrašo. Jo įžvalgos – tikri aforizmas, alsuojantys ir išmintimi, kupini ir subtilaus humoro. Skaitytojų dėmesiui pateikiame keletą sparnuotų meistro minčių:

…gyvenimas gražus, kol jame dar yra pirmų kartų, bet gražus jis ir tuo, kad yra dalykų, kurie, nors ir dažnai kartodamiesi, nepraranda savo žavesio…

…jeigu lakštingalos negali nečiulbėti, tai kas gi koseres užkimš gaidžiams?..

…jeigu ir noriu ką pranokti, tai tik save vakarykštį…

…laimės ieškojimas – tai kvailių pramoga, to mus mokė vaikystės pasakos… deja, mažai kas suprato…

…stiprus ne tas kuris kietas, o tas kuris juda – nesgi nėra regėta, kad akmuo vandenį graužtų…

…kuo daugiau prarandi, tuo mažiau nešti reikia…

…yra du tipai žmonių: menininkai ir smulkmenininkai…

Autorės nuotraukos.

Kazimieras Barišauskas. Kazimieras Barišauskas. Kazimieras Barišauskas. Kazimieras Barišauskas. Kazimieras Barišauskas. Jubiliejinės parodos atidarymo akimirka. Jubiliejinės parodos atidarymo akimirka. Acheologiniai menininko papuošalai. Acheologiniai menininko papuošalai. Acheologiniai menininko papuošalai. Acheologiniai menininko papuošalai. Acheologiniai menininko papuošalai. Acheologiniai menininko papuošalai. Acheologiniai menininko papuošalai. Autoriniaii menininko papuošalai. Autoriniaii menininko papuošalai. Autoriniaii menininko papuošalai. Autoriniaii menininko papuošalai. Autoriniaii menininko papuošalai. Autoriniaii menininko papuošalai. Autoriniaii menininko papuošalai. Autoriniaii menininko papuošalai. Autoriniaii menininko papuošalai. Autoriniaii menininko papuošalai. lightbox flickr galleryby VisualLightBox.com v6.1

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.