Pagrindinis > Daugiau kategorijų > Kūryba > Jonvabalių naktys (Tęsinys)

Jonvabalių naktys (Tęsinys)

 

10.

Vis dėlto išvažiuoti į gimtuosius namus Rytei greitai nepavyko. Pas Zuzaną vis tęsėsi pokyliai, vaišės, teko padėti Irenai virtuvėje ir palaikyti tvarką namuose. Viena ausimi girdėjo, kad Zuzana rengia didelį biznį, todėl ir kvietėsi, vaišino reikalingus žmones. Smalsioji Irena žinojo viską, o ko nežinodavo, tą papildydavo jos laki vaizduotė. „Ir kada ji spėja viską sužinoti?“ – viena sau stebėjosi Rytė. Irena žinojo ne tik ką veikia šeimynykščiai, bet ir ką galvoja, akimirksniu kūrė savas prielaidas, teorijas ir, kad ir kaip būtų keista, jos žodžiai dažnokai pasitvirtindavo.

– Baigėsi Valiui katino dienos, – tarškėjo Irena, besisukdama apie puodus. – Zuzana taip prispaudė tą tinginį, kad jis net atsikvėpti negali. Matysi, jam greitai nusibos, pabėgs, nes nepratęs dirbti. Bet ir Zuzanos godumas, vis jai pinigų per mažai, ar į grabą nusineš…

– Pinigų per daug nebūna, juk ir Alvinos mokslai kainuoja, – paprieštaravo Rytė. – Šitokį namą išlaikyti irgi nepigu.

– Cha, – nusišaipė Irena. – Savo mokslus Alvina jau baigė, mamytė nupirks diplomą, o tam, ką ji išmoko, ir diplomo nereikia. Išvis tai man gaila Zuzanos – vienas tinginys ant sprando sėdi, o ir dukrelė nė kiek nepadeda. Vis žada dirbti, bet net ir Diana, nors ir draugė, ir beveik giminė, nepriima jos. Mat vietų nėra… Vietų nėra, o tave vis kalbina… Tinginių niekam nereikia.

– O kur Alvina dingusi? Jau kelios dienos, kai jos nematau namuose.

– Sako, kad pas draugę į užsienį išdūmė, bent taip Zuzana tvirtina, bet man atrodo, kad čia vietoj kur nors valkiojasi. Anąkart, matyt, dėl to ir su motina susipyko, šioji pinigų pasigedo, turbūt Alvinutė kažkiek nugvelbė ir pasiausti sumanė. Zuzana dėl to ir jaukinasi Arą, kad greičiau savo dukrelę už vyro iškištų – vienu rūpesčiu mažiau. O ir Arui neblogai, ant visko gatavo ateis. Tik, žinoma, jei Alvina taip zylios, tai bernas nuo jos pabėgs. Nors kas čia žino? – pamąsčiusi toliau šnekėjo Irena. – Ir jį Zuzanos pinigai vilioja, nes, kiek girdėjau, Aro bizniui irgi galas pareina, policija ant kulnų lipa

– Kuo jis užsiima? – susidomėjo Rytė.

– Kuo jis užsiima, vienas Dievas težino. Oficialiai – tai lyg ir metalais, o gandai visokie sklinda, lyg ir narkotikais… – Irena staiga susigriebė. – Tik tu niekam nesakyk…

– Kokios čia paslaptys tarp mergaičių? – į virtuvę įplaukė Zuzana, įtariai metusi žvilgsnį į abi moteris.

– Ai, apie kavalierius kalbame, – išsisuko Irena. – Tai aš ir sakau, jei koks nors bernas patinka, tik neprasitark jam, nes išnaudos ir pames, – lyg niekur nieko toliau kalbėjo.

– Teta, – pagaliau Rytė ryžosi kreiptis į Zuzaną. – Norėčiau namo parvažiuoti, nežinia,

kaip ten mamos namelis, o ir į močiutės trobelę reikia užeiti, sužinoti, ką nuomininkai galvoja.

– Toks ten ir palikimas, sulūžusi lūšna, nebent malkoms tiktų, – nusišaipė Zuzana. –

Tiek to, kitą savaitę galėsi važiuoti, nes rytoj mes su Valium į Latviją išvažiuojam, turi pabūti, nes nebus kam namus saugoti. Irena, paruošk kokio nors maisto, na, tu pati žinai, nenoriu po restoranus ar valgyklas mataškuotis – ir brangu, ir neskanu.

– Yra rūkytų lašinukų, kumpio, įdėsiu ir daržovių, vis mūsiškės, lietuviškos, – rūpinosi Irena.

– Na, tik jau, daržovių ten patys nusipirksim, – susiraukė Zuzana. – Įsidėsi, tai paskui išmest reikės, suges… Vieni nuostoliai.

Zuzana didingai išplaukė iš virtuvės.

– Ir kam ji tą savo priedėlį kartu tempiasi, – nusijuokė Irena. – Tiesa, girdėjau, kad ji krapšto Valių iš to jo kapinių verslo. Naudos jokios, tik laiką gaišta. Dabar lyg ir abu į prekybą metėsi, matyt, ir Latvijoje nori įsisprausti į biznį.

Išvažiavus Zuzanai su Valium į Latviją, Irena irgi apsidžiaugė laisvomis dienomis.

– Namie galėsiu šiek tiek apsigraibyti. Važiuosiu pas seserį į sodą uogų skinti, laikas jau uogienių imtis, ruduo artėja.

Kitą dieną Rytė, apsitvarkiusi namuose, sugalvojo nuvažiuoti pas tetą Ancę. Pasiilgo visų, trūko šilumos, dėmesio, jautėsi visiškai viena ir niekam nereikalinga. Ir taip norėjosi prisiglausti prie ko nors, į galvą lindo vaikystės prisiminimų nuotrupos, spaudžiančios ašaras. Prieš akis stovėjo mamos paveikslas, bet ne tas, kurį matė visą savo paauglystės laiką, o iš gilios vaikystės. Tarsi pro rūką šmėkščiojo tėvo rankos, glostančios mamos plaukus, aidėjo skambus mamos juokas. Be Ancės ir jos vaikų, Rytei neliko nieko artimesnio, todėl ir traukė jos širdelę tie likę keli brangūs žmonės. Mergina į gyvenimą žiūrėjo gana blaiviai, nesmerkė Ancės dėl betėvių vaikų, truputį pavydėjo savo linksmuolėms pusseserėms jų požiūrio į gyvenimą, optimizmo.

Diena pasitaikė vėjuota ir toli gražu ne tokia karšta, kaip kelios prabėgusios savaitės. Jautėsi artėjančio rudens kvapas, kur ne kur jau ir medžių lapeliai pradėjo auksu dengtis, ir žolė prarado savo skaistų žalumą, ir šiluma tapo kažkokia mielesnė, jaukesnė. Rytė, įsėdusi į autobusą, nutūptą miestan susiruošusių moterėlių, žvalgėsi pro langą, viena ausimi klausydama pokalbių nuotrupų, kartais šyptelėdama, kartais susiraukdama nuo nugirsto keiksmažodžio, kuris, nepiktas, bet šiaip kalbos paįvairinimui, išsprūsdavo iš kurios nors keleivės lūpų.

– Nežinau, nežinau… – už nugaros vis retkarčiais sududendavo duslus žemas balsas, atsakydamas į įkyrų šalia sėdinčios kaimynės čiepsėjimą.

– Eik tu, aš viską tikrai pati žinau, man Aldona sakė, ir aš pati mačiau…

– Tai reikėjo ir pasakyti Aleksienei, – antrino pirmoji.

– Neduok, Dieve, paskui aš kalta liksiu, žinai, kokia ji pasiutusi, kaime niekas nenori kištis.

– Čia tai teisybė, prieš porą dienų su pagaliu kaimynę, žinai tą, kur atitekėjo iš miesto, po kaimą vaikėsi. Toji ėmė ir pasakė, kad pati matė…

– Stok, šoferėli! – suriko visus balsus pertraukdamas balsas vyriškio, snaudusio autobuso gale.

– Pabudo nevidonas… Mažiau lakti reikia… Taigi čia Vakarių žentas, neduok, Dieve, koks latras. Tai nepasisekė moteriai… O velnias liepė ženytis… Tai kad visi jie geri, kol po patalais palenda… – gageno moterys, kol, autobusui stabtelėjus, vyriškis virste išvirto iš autobuso, vos išsilaikydamas ant kojų.

Rytė nustebo, radusi tetos Ancės duris užrakintas, ir pabarė save, kad atvažiavo nepaskambinusi. Nelabai ir mėgo naudotis tuo padovanotu telefonu, bet dabar gailėjosi palikusi jį namuose. Prisiminusi Gražiną, paskambino prie jos durų. Beta, atidariusi duris, apsidžiaugė:

– Užeik, užeik, pražuvėle, seniai jau tu čia bebuvai. Užjaučiu dėl mamos, – už rankos pastvėrusi traukė Rytę į vidų.

– Aš tik paklausti norėjau, kur teta ir visi namiškiai. Net keista – paprastai visada kas nors namuose būdavo. Sakau, gal Gražina žino…

– Žinau ir aš, – vesdama į kambarį ir sodindama ant sofos Rytę sakė Beta. – Šarūnas, sugriebęs visus, kelioms dienoms į Palangą išsivežė, sakė, reikia vieną kartą ir motinai pailsėti. O žinai Ancę – ji be savo šeimynos viena niekur nė žingsnio. Gražina kalbėjo, kad Ancė skundėsi, jog tau prisiskambinti negali, sakė, kad Zuzanai skambino, bet ši atrėžė, jog tu išvažiavusi į savo kaimą. Jau poryt grįžta visi…

Rytė prikando lūpą prisiminusi, kad nė karto net nežvilgtelėjo į savo telefoną, buvo jį visai pamiršusi, bet nustebo, kad Zuzana taip pamelavo.

– Niekur aš nebuvau išvažiavusi, – vos neverkė Rytė, – o telefoną visai užmiršau, nepriprantu prie jo.

– Neimk į galvą, kas nežino tos Zuzanos, grįši – išsiaiškinsi, – ramino merginą Beta. – Išvirsiu kavos, o gal valgyti nori?

– Nieko nenoriu, ačiū, namuose pavalgiau.

– Na, kavos tai turėsi su manim išgerti. Jei nori, einame į virtuvę, turiu labai skanių pyragėlių.

– O kur Gražina, gal darbe?

– Argi tu nežinai, Gražina tekėti ruošiasi, su savo būsimuoju į Turkiją išdūmė, taip sakant, priešvestuvinė kelionė. Ji dabar pas mane labai retai būna, pas savo Joną gyvena.

– Va čia tai naujiena. Ir kas jos išrinktasis? – nustebo Rytė.

– Verslininkas, užsiima namų statyba, pinigų turi kaip šieno. Tik kad pats toks mažiukas, susitraukęs, neišvaizdus.

– Gal myli, svarbu, kad žmogus geras, – atsiduso Rytė.

– Kokia ten meilė, – palingavo galva Beta. – Metai bėga, paprasčiausiai norisi pastovumo, o čia gera proga pasitaikė. Gal šiaip vyras ir neblogas, dovanomis Gražiną apipila, tik kad labai šalia jos nesižiūri. Grįš iš Turkijos, tada vestuves kels. O kas Gražinai belieka, jau ir vaikų norisi, nes laikrodis greitai tiksi. Be to, jis jai nuosavą kirpyklą ar tai grožio saloną pažadėjo. Kas žino, gal ir meilė paskui atsiras.

– Norėjau į kapines šiandien nuvažiuoti, dar po laidotuvių nebuvau, galvojau, gal Šarūnas nuvežtų, nes viena nelabai ir rasiu, sunkiai prisimenu laidotuves ir visa kita, – susimąsčiusi tarė Rytė.

– Apsieisime ir be Šarūno, aš šiandien laisva, o kur kapinės – žinau, juk buvau laidotuvėse, – nuramino Beta. – Tik važiuosime miesto transportu arba pasiimsime taksi. Automobilio neturiu, – liūdnai atsiduso.

– Ačiū, – Rytė užgniaužė ašaras, – atleisk, aš net nepastebėjau, kas buvo laidotuvėse, kaip apdujusi buvau. Gal geriau maršrutiniu autobusu važiuokime, taksi negaliu sau leisti, Zuzana vis dar neatsiskaito. Žada ir žada, o pinigų vis nėra.

– Nesirūpink, – pertraukė Beta. – Taksi bus greičiau. Aš ir žvakutę paimsiu, uždegsime…

Keista, bet kapinėse Rytė pasijuto daug geriau. Einant pro antkapių eiles apėmė kažkokia ramybė, Rytė galvojo, kad bus sunku pamayti mamos kapą, bet, net keista, nepajuto nieko, tarsi ten nebūtų mamos, o tik paprastas žemės kauburėlis. Net pačiai nesmagu pasidarė.

– Žinau, kaip tu jautiesi, – tarsi atspėjusi Rytės mintis prabilo Beta, padėdama nurinkti nuvytusias gėles, gelstančius eglišakių vainikus. – Aš jau prieš penkiolika metų savo mamą palaidojau, žuvo avarijoje, ir net dabar nesitiki, kad ji ten, po žemėmis, guli. Einu, tvarkau, bet dabar jau nesigraužiu. Gal man lengviau, nes priverčiau save patikėti, kad ji visada čia, šalia manęs. O gal ir iš tikrųjų, nes, kai man sunku, visada kreipiuosi į ją, pasikalbu mintyse. Ką čia pakeisi, tenka susitaikyti, juk visų mūsų tas pats laukia.

– Viską protu suvokiu, tik širdis kitaip sako. Lyg ir sąžinė krebžda, kad per mažai rūpinausi, per mažai jai padėjau, dėl daug ko kaltinau. Kol gyva buvo, ir pykdavau, ir priekaištaudavau, o dabar, kai jos nėra, pykstu ant savęs.

– Praeis, – ramiai tarė Beta. – Viskas praeis, žaizdos pamažu gyja, tik randai lieka. O juos retkarčiais skaudžiai gelia.

Sutvarkiusios kapą, uždegusios žvakę abi patraukė atgal, stabtelėdamos prie įdomesnio paminklo, aptardamos kapus puošiančias gėles. Rytei tarsi akmuo nuo krūtinės nuslinko, pabuvojimas prie mamos kapo nuėmė sunkumą, slėgusį ją visas šias dienas po mamos mirties.

– Lik pas mane, pernakvosi, rytoj parvažiuosi, – pasiūlė Beta.

– Namus turiu saugoti, visi išvažiavo, mane tam ir paliko. Turiu būtinai važiuoti atgal, – silpnai gynėsi Rytė. Jai dar nesinorėjo grįžti į jau pabodusius svetimus namus, pasiilgo žmonių, bendravimo.

– Tik jau niekas nenusineš tos Zuzanos pilies, – nusijuokė Beta. – Pasėdėsim, pavakarosim. Ir man vienai nuobodu. Kai užimta darbu, tai nieko, o dabar užbaigiau projektą ir kol kas neturiu skubaus darbo. Gražinos nėra, man bus linksmiau. Rytoj parvažiuosi.

Vakare abi gėrė arbatą virtuvėje, plepėjo, Rytė ryžosi ir apie mamą papasakoti, ir apie savo gyvenimą pas ją, nors labai retai kam nors atsiverdavo.

– Ne mums tėvus teisti. Ką mes iš tikrųjų žinome apie jų gyvenimus? – išklausiusi Rytę ramiai pasakė Beta. – Kiekvieno žmogaus gyvenimas labai sudėtingas, būtų lengva, jei būtų paprasta. Bet gal ir neįdomu, – pridūrė pagalvojusi.

Rytę pažadino saulė, įspindusi pro langą. Virtuvėje brazdėjo Beta, kuri tuoj pasirodė, nešina kava.

– Žinai, ką aš sugalvojau? – net nepasisiveikinusi nuo slenksčio prabilo Beta. – Kraustykis pas mane, kiek gali vargti pas tą Zuzaną. Gražina išsikraustys, kambarys liks tuščias. Paieškosiu tau darbo, ir mokytis galėsi, juk yra neakivaizdiniai skyriai. Visą gyvenimą tarnaite nebūsi. Pagalvok apie mano pasiūlymą.

– Pagalvosiu, – linksmai sutiko Rytė.

Zita DZIDOLIKIENĖ

Nr. 11(15), 2013 m. kovo 16-22 d.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Taip pat skaitykite