Šeštadienį Alvina išsiuntė Rytę į turgų. Alvinos draugų ir kompanijų dėka maisto atsargos gerokai apmažėjo.
– Tu geriau supranti apie produktus, o ir mūsų Irena turi jau grįžti, kels triukšmą, kad šaldytuvas tuščias, o ji iš kirvio išvirti sriubą dar neišmoko, – gerinosi Alvina. – Be to, turguje maistas šviežias, tai ne prekybos centruose. Nuvešiu tave ir paleisiu prie turgavietės, o po valandos paimsiu. Turiu užlėkti pas Dianą.
Rytė tik apsidžiaugė galėdama ištrūkti iš pabodusių namų – pasiilgo žmonių, šurmulio. „Kaip belaisvė“, – pamanė viena sau. Lėtai ėjo pro prekystalių eiles, atidžiai apžiūrinėdama daržoves, mėsą, guviai derėjosi. Jai, augusisiai kaime, buvo nelengva įpiršti pamėlusį paukštį, nešviežią mėsą.
– Ar čia tu, Rytute? – staiga išgirdo pažįstamą balsą. Už prekystalio stovėjo jaunyva drūta moteriškė. Rytė apsidžiaugė. Tai senosios Vizbarienės marti Marytė, kurios daržus ne kartą ravėjo, kitus ūkio darbus dirbo.
– Tai išgražėjai, net pažinti neįmanoma. Aš ir sakau visiems: turbūt lengvą duoną Rytė turi, kad kaime net nesirodo. Na, kaip tau ten, pas Zuzaną?
– Viskas gerai, – Rytė lyg ir neturėjo dėl ko skųstis, be to, ir šiaip nemėgo apkalbinėti žmonių. – Darbas kaip darbas, didelio ūkio nėra, tai daugiau po namus sukuosiu, tvarkausi.
– Tai, sakau, pavyko mergelei, – atrodo, nuoširdžiai džiaugėsi moteris. – Tik man blogai, nerandu tokios darbščios pagalbininkės kaip tu. Žmonės išsibėgiojo, o kas liko, net už pinigus neprisiprašau į pagalbą, geriau sėdi namuose ir geria.
Rytei smilktelėjo per širdį. Labai norėjo paklausti apie motiną, bet nedrįso, bijodama išgirsti vis tą patį apie motinos girtuokliavimą. O Marytė vis tarškėjo, net skruostai įkaito. Per kelias minutes Rytė sužinojo viską: kas kaime mirė, kas gimė, kas susimušė, kas vedė ar ištekėjo.
– O kaip mama? – pagaliau įsidrąsino Rytė.
Marytė patylėjo.
– Jau maniau, kad nepaklausi, o kokia bebūtų, vis tiek motina, – priekaištingai palingavo galvą. – Galėtum kada ir pasirodyti. Kai tu buvai namuose, šiek tiek dar prisilaikydavo, o dabar visai paileido. Voliojosi vieną dieną prie parduotuvės, nepajėgė net pro duris įeiti. Senokai mačiau ją, bet girdėjau, kad serga. Kas ten žino, kada ji sveika, kada serga, kai šviesios dienos nemato.
Rytė nuliūdo. Kad ir nepakentė tokio gyvenimo būdo, tačiau gailėjo mamos iki ašarų. Prisimindavo tokias švelnias mamos rankas, kai apkabindavo vaikystėje, jos juoką ir skambų balsą, kai užtraukdavo dainą. Žmonės kalbėjo, kad abi sesrys Merkelytės apdovanotos tokiu balsu, kad ir numirusį prikeltų.
– Prašysiu Šarūno, kad parvežtų namo, kai tik Zuzana grįš iš savo kurortų, – pažadėjo Rytė.
– Turi gražų brolį, – nusišiepė moteris.
– Ne brolis, tik pusbrolis, – Rytę šiek tiek suerzino kaimynės pastaba.
– Taigi visas kaimas žino, kad Ancė tavo tėvą į lovą pasiguldė. Nesistebiu, nes jis iš pradžių ją norėjo vesti, kol tavo motinėlė savęs nepakišo, o paskui jau reikėjo ženytis, nes tavęs laukėsi. Matyt, Ancė keršydama seseriai ir vaiką nuo tavo tėvo pagimdė.
Rytė prikandusi lūpą tylėjo. Ši žinia jos per daug nenustebino, bet tik dabar suprato tikrąjį seserų nesantaikos gilumą.
– Ačiū, teta Maryte, – mergina skubiai susikrovė į krepšį daržoves, – jau turiu bėgti, Alvina atvažiuos manęs paimti.
Alvinos teko laukti ilgai. Suplukusi nuo kaitros Rytė sėdėjo ant suolelio medžio pavėsyje ir svajojo, kaip pasiners į ežerą. Kankino troškulys ir valgyti norėjosi, o Alvina vis nesirodė. Merginai darėsi neramu, nes ir pinigų apsipirkus beveik neliko, net autobuso bilietui neužteks. Pagaliau pasirodė ir Alvinos mašina, bet prie vairo sėdėjo Diana.
– Kur Alvina? – nustebo Rytė.
– Ai, Alvina šiek tiek neįgali vairuoti, – nusijuokė Diana. – Per daug įkalė, bet vis tiek prisiminė, kad žadėjo tave parvežti su pirkiniais. Taigi, sėskis, parvešiu.
– Žinai, Ryte, manęs vis tiek nepalieka mintis prisikalbinti tave į savo firmą, –važiuodama pareiškė Diana. – Šitokia klasiška pana, o smirsti tuose Zuzanos palociuose. Jokios ateities, jokių perspektyvų. Ir jokių pramogų. Jaunystė tik viena, o tu ją tuščiai švaistai. Ką apie tai manai? – pasisuko ji į Rytę.
– Man kol kas gerai. Turiu pastogę, užsidirbsiu ir stosiu mokytis. Nežadu visą gyvenimą kitiems patarnauti, – išdidžiai pareiškė Rytė.
Diana palingavo galvą:
– Nejaugi tu manai, kad dirbdama pas Zuzaną greitai užsidirbsi. Jai atsisveikinti su litu lyg peilis po kaklu. Pasensi belaukdama didelio uždarbio, ir mokytis nereikės. O pas mane pinigai dideli ir greiti. Po pasaulį pavažinėtum, – viliojo Diana. – Na, tiek to, pagalvok, pamąstyk, tik ne per ilgai. Pasenusių manekenių man nereikia. Kuo jaunesnė, tuo geriau.
Sekmadienį iš pat ankstyvo ryto grįžo virėja Irena. Namai iš karto pagyvėjo. Irena guviai sukosi apie puodus, išpasakodama visas savo giminaičių istorijas. Rytė jai labai tiko į klausytojas, nes tylėdama lupo daržoves sriubai ir nepertraukė virėjos plepėjimo. Tačiau klausėsi tik puse ausies, nes galvojo apie motiną. Negalėjo ji mamos smerkti, nors ir nepateisino jos nuosmukio, amžino girtuokliavimo, bet vis tiek suspausdavo širdį kiekvienąkart apie ją pagalvojus.
Vakarop visai nelauktai parvažiavo Zuzana, viena, be Valiaus. Krito į akis persimainęs jos veidas, buvo kažkokia sukritusi, apsiblaususi.
– O kur tavo viršutinė pusė? – mestelėjo Alvina, pamačiusi motiną. – Ar tik nepabėgo gražuolis?
Kažką po nosimi burbtelėjusi Zuzana nuslinko viršun į miegamąjį, ten ilgai kuitėsi, buvo girdėti, kaip kažkam skambino, verkšleno ir tik temstant išlindo iš kambario.
– Ryte! – pašaukė merginą. – Kada Valius išvažiavo?
– Kad net nežinau, – sutriko mergina. – Nemačiau aš jo.
– Tai ką po velnių namuose veiki, kad nematai, kas ateina ir kas išeina. Taip ir
apšvarintų, o tu net nepastebėtum.
– Aš pas Ancę buvau išėjusi, Alvina mane išleido.
– Tave ne lakstyt pasamdžiau, o kad dirbtum!
– Ar aš blogai dirbu? – Rytei pašoko apmaudas. – Ir ne mano reikalas ganyti jūsų vyrą. Beje, sužinojau, kad serga mano mama, norėčiau kurią dieną nuovažiuoti
– Tegul mažiau geria, – nusiviepė Zuzana. – Gerai, gal už kokios savaitės. Pati važiuosiu į tą pusę, galėsiu pamėtėti.
– Ir jei galėtumėt, pinigų norėčiau, gal mamai vaistų reikės pirkti, – droviai paprašė Rytė.
Na, ir ruduo artėja, o aš batų neturiu, dabar vyksta visokios akcijos, nusipirkt galėčiau pigiau.
Zuzana nekantriai mostelėjo ranka:
– Rytoj, rytoj, šiandien aš per daug pavargus, nekvaršink man galvos.
Po vakarienės Rytė padėjo Irenai suplauti indus, paruošė produktus kitos dienos
pusryčiams. Irena pamojo Rytei prieiti arčiau
– Dingo Valius, – paslaptingai sužnibždėjo. – Girdėjau, kaip Zuzana kažkam skambino ir skundėsi, kad net nebuvo pas ją atvažiavęs. Gal tu ką nors žinai? – smalsavo net prisikišusi.
– Nei ką žinau, nei ką girdėjau, – nusisuko Rytė, bijodama, kad raustantys skruostai išduos ją meluojant. – Gal kokiais verslo reikalais išvyko?
– Koks ten verslas, – nusijuokė Irena, – katino ašaros. Išlaiko jį Zuzana. O gal turtingesnę ar jaunesnę susirado. Kiek jis gali tverti su šita sena boba. Nors ir pats ne kažkas. Bet vyrui visada lengviau nei moteriai, jie kaip katinai, nuo vienos katės lėkštės grietinę nulaižo ir bėga pas kitą. Jei Valius pabėgo, Zuzana nelaukus ieškos kito. Kad ir kaip ten būtų, moteriai sunku be vyro, – liūdnai atsiduso.
– Bet juk šiais laikais daug vienišų moterų ir jos nesiskundžia, keliauja po pasaulį, kuria savo verslą. Kartais vyras tik našta, – paprieštaravo Rytė.
– Nieko tu nesupranti, – pyktelėjo Irena. – Va, kai pati ištekėsi, tada pamatysi. Ką čia šnekėt – su vyrais nelabai kas, bet ir be jų blogai. Šiap tai man gaila Zuzanos – šėrė, rengė tą sukčių, o dabar va tau, špygą parodė.
– Ką gali žinot, gal atsitiko kas nors, nelaimė kokia, – susirūpino Rytė.
– Na, ir taip gali būti. Va, viena mano giminaitė į laidotuves važiuodama avariją apturėjo, tai ir neaišku, ar išgyvens. O jei išgyvens, kas iš to, visam gyvenimui luoša likti gali. Vaje, vaje, – atsiduso Irena, – kas šiam pasauly darosi. Na, pasiskubinam, reikia daug ką nuveikti. Ar nesakė Zuzana, kitą savaitgalį kažkokių garbingų svečių laukia, bus čia mums ką veikti.
– Tai reiškia, kad kitą savaitgalį nenuvažiuosiu pas mamą, – nuliūdo Rytė.
Po poros dienų Valius atsirado visai netikėtai. Rytė tik išgirdo triukšmą, matė pro langą, kai skraidžiojo į kiemą jo daiktai, net užkimusi klykavo Zuzana, iš apačios, iš kiemo, rėkalojo Valius.
– Durne tu, – plyšojo net susiriesdamas, – kol tu savo storą pilvą ant smėlio kepinai, aš areštinėj sėdėjau. Mane gatvėj užpuolė, o kaltas likau aš. Apspardė, net šonkaulis lūžo. Ir daiktus atėmė, ir automobilį, paskui rado kitame rajone, bet jau iki grobų nurengtą. Nu dar tokios durnos bobos nesu matęs. Man jau nusibodo, eisiu aš iš čia, žinokis tu su tais savo dvarais, turtais, reikalinga tu čia man kaip šuniui penkta koja.
Vis dėlto Valiaus pagąsdinimas, kad išeis, Zuzaną lyg šaltas dušas paveikė. Liovėsi mėčiusi Valiaus daiktus, išbėgo į kiemą, tampė jį už rankovės, kažką karštai aiškindama, bet jau tyliai. Prie lango stovėjo Rytė ir išplėstomis akimis žiūrėjo į kieme vykstančias batalijas.
– Na, ar ne durna, – prislinko Alvina. – Mausto jis ją, o mano motinėlei tinka. Pas mergas buvo nuslinkęs, ne kitaip. O kaulus, ko gero, kurios nors diedas aptikęs aplamdė. Na, kvaiša, kvaiša, juk čia ne pirmas toks spektaklis, – nusispjovusi Alvina įlindo į savo kambarį.
Pirmiau mėčiusi daiktus dabar Zuzana padėjo Valiui juos surinkti, ir abudu vėl atbogino viską atgal į namą.
– Cirkai be pinigų, – nusijuokė Irena, kai Rytė grįžo į virtuvę. – Kas žino, gal jiems taip patinka – pasistumdo, pasirėkauja ir meilė paskui karštesnė.
– Man Diana siūlo pas ją dirbti, – prisipažino Irenai Rytė. – Nežinau, baugu kažkaip, nes nei pažįstu gerai, nei ką. Zuzana, kokia bebūtų, bet nuo vaikystės žinoma, ir Alvina. Nors geros draugės nebuvom, bet kartu mokėmės, čia aš kaip pas savus.
– Oi, vaikeli, gerai pagalvok. Čia turi stogą virš galvos, o apie tas manekenes ir Dianą esu ne tik gero girdėjusi. Parduos į užsienį ir turėsi prostitute dirbti. O paskui išsigelbėjimo jau nėra. Ne viena šitaip gyvenimą susidirbo.
– Bijokit Dievo, nesu tokia naivi, kad užkibčiau ant kabliuko, – nusijuokė Rytė. – Mano gyvenime irgi rožėmis nekvepėjo, išmokau už save pastovėti. Be to, manekenė tai dar nereiškia, kad ji prostitutė.
– Kaip žinai, bet nepulk niekur stačia galva, gerai apgalvok. Juk pas Zuzaną nėra taip blogai, esu ir kituose namuose dirbusi, tai užvaikydavo iki devinto prakaito.
Visą savaitę Rytė su Irena plušo nesustodamos, viena namus valė, gramdė, kita iš virtuvės neišlindo. Ištaikiusi minutę į virtuvę prišokdavo ir Rytė, nes labai daug ką norėjo išmokti. Pasirodo, buvo laukiama Zuzanos sesers iš Amerikos.
– O aš net nežinojau, kad ji turi seserį, – nustebo Rytė. – Nors nuo vaikystės tame pačiame kaime gyvenome…
– Nežinau, kaip ten yra, jos ne vienos motinos, tai gal atskirai gyveno ir nelabai giminiavosi, – paaiškino Irena. – O dabar šit kokia proga pasitaikė, gal savo Alviną išgrūs už balos. Bet bijau, kad naudos iš jos nei čia, nei ten…
Zita DZIDOLIKIENĖ
Nr. 7(11), 2013 m. vasario 16-22 d.