Kitą dieną Šarūnas su draugu jas išvežė į kaimą pas draugo tėvus. Didelis namas pinijų paunksmėje, apsivijęs vijoklinėmis rožėmis, atrodė kaip iš paveikslėlio. Sutiko juos visas būrys šeimynykščių, tarškėdami vienas garsiau už kitą, gestikuliavo, bučiavo atvykėlius. Abi moterys, nepripratusios prie tokio familiarumo, tik pasimetę stovėjo, nežinodamos, kaip reaguoti. Šarūnas, pabuvęs vos porą valandų, susiruošė atgal į Romą. Ancė, piktai sužaibavusi akimis, nutylėjo, bet matėsi, kad iš piktumo net garuoja.
– Na, tu matai, atvežė ir numetė mus svetimiems, kur net susikalbėti negalime. Tai vaikas, amžinai jis laiko neturi, – tūžo Ancė. – Sugadino jį ta kunigystė. Kol dar Lietuvoje buvo, vis šiek tiek laiko atrasdavo, o dabar visai pasileido.
Ancei greitai nusibodo net ir svetingoje italų šeimoje. Ją erzino ir tuntas triukšmingų vaikų, kurie buvo lepinami. Bet labiausiai erzino kaitra, kepino taip, kad net liežuvis prie gomurio pridžiūdavo. Nepatiko ir Rytei. Abi sėdėjo provincijoje, kur Šarūnas pasirodė tik porą kartų, o po Romą jas pavežiojo šeimos, pas kurią gyveno, sūnus, kalbantis tik itališkai. Buvo nuobodu, ir Ancė kasdien bumbėjo, kad nori namo. Namo norėjo ir Rytė.
– Nors ne taip karšta būtų, – vis dejavo Ancė. – Gi sėdim namuose, aš ir pas save Lietuvoje galiu namuose pabūti. Ką mes matėm? Ogi nieko. Nesakau, jie žmonės svetingi, bet per daug įkyrūs. Dar laimė, kad su senąja šiek tiek susikalbame, nors ten to kalbėjimo tiek ir tėra. Ji dar prasčiau už mane rusiškai moka, todėl kartais nesuprantu, ką ji ten tarška.
Ancei pradėjo streikuoti sveikata, matyt, karštis pakenkė, tai net lengviau atsiduso ir pralinksmėjo, kai po dešimties dienų Šarūnas įsodino jas į lėktuvą.
– Tai pataisiau sveikatą, – šaipėsi Ancė, – mat kaip pasigerino sūnelis. Niekur daugiau iš Lietuvos kojos nekelsiu, – pareiškė kategoriškai.
– O aš taip svajojau daugiau pamatyti, nuvažiuoti į Milaną, kur pats madų centras, – nusivylusi buvo ir Rytė. – Nekaltinkit Šarūno, jei ne karštis, ir pačios būtume radę, ką pamatyti.
– Nė kojos iš Lietuvos! – tarsi tašką padėjo Ancė.
II dalis
1.
Saulė spigino tiesiai į veidą, Rytė gulėjo užsimerkusi, stengdamasi sudėlioti mintis į vietą. Pusiau prisimerkusi apsidairė, vis dar negalėdama apsiprasti su nepažįstama aplinka. Vis dėlto vakar ištekėjo už Martyno. Dvejus metus delsusi, kažko besitikėdama, laukdama, svajodama, pagaliau neatlaikė Martyno atkaklumo. Tuo labiau, kad liko viena. Ancės sveikatai vėl pablogėjus, ją pasiėmė jauniausioji dukra į kitą miestą, butą išnuomojo, ir aplinkui neliko nė vieno artimo žmogaus. Žinoma, yra Gražina su savo šeimyna, bet jie visi kaime, o juk neprilakstysi kiekvieną kartą, kai širdyje katinai draskosi, kai vienišumas spaudžia taip, kad nors šunimi kauk. O Martynas mokėjo merginti, užversdavo gėlėmis, padėjo įsigyti ir įrengti nuosavą siuvyklą, kai tik ji baigė mokslus. Buvo bendrasavininkas, tačiau į gamybos procesą nesikišo, leido pasireikšti jos kūrybinei ir vadybine fantazijai. Kol kas siuvyklėlė buvo nedidelė, dirbo keturios siuvėjos, pati Rytė kasdien sėsdavo prie darbo kartu su visomis, nors Martynas prašė neapkrauti savęs veikla.
– Tu sėdėk namuose, ilsėkis, paskirk atsakingą žmogų, kam tau akis prie tų siuvinių gadinti. Mokykis vadovauti, tegul dirba kiti, o tu tik pinigus skaičiuok, – juokais priekaištavo Martynas, rytais atnešdamas kavą tiesiai į lovą.
– Na, ką tu čia šneki, moterys ateina ne į siuvyklą, o pas mane, tai ir turiu ten būti, patarti, parinkti modelius, – piktinosi Rytė.
– Neširsk, – pasilenkęs pakštelėjo jai į veidą. – Aš tik juokauju. Daryk, kaip tau geriau, svarbu, kad nenuobodžiauji.
Rytė dar nesikėlė. Gulėdama puošnioje lovoje vedžiojo akimis po kambarį iki šiol vis dar netikėdama, kad viskas, kas čia yra, priklauso jai. Puošnus dviaukštis namas, brangūs baldai ir rūpestingas vyras.
„Bet ar tai meilė?“ – kartais susimąstydavo, bet paskui numodavo ranka. „Svarbiausia jis man labai geras, na, nebjaurus“, – ir viena sau šyptelėdavo prisiminusi, kaip kategoriškai sakydavo, jog netekės be meilės. Prisimindavo Gražinos žodžius, kad yra daug svarbesnių dalykų už meilę, nors retkarčiais širdį suspausdavo toks ilgesys, toks nerimas…
– Na, nežinau, nežinau, – susimąstė Gražina, kai Rytė papasakojo apie Martyno atkaklumą, jo piršlybas. – Atrodo, lyg ir neblogas vyras, tačiau… Matai, žmonės sako, kad jo praeityje daug tamsių dalykų, bijau, kad jie vėliau neišlįstų. Nors, kai pagalvoji, apie visus prišnekama, kad ir apie mane, vaje, kiek liežuviais plakė. Matau, kad tu jam rūpi, o ko dar gali laukti. Gyvensi kaip ponia, nereikės vargti, nors ir ne tai svarbiausia. Matau, kaip jis į tave žiūri, kaip stengiasi dėl tavęs. O kaip su Mykoliuku atvažiavęs terliojasi, reiškia, myli vaikus, bus puikus tėvas. Tik gal dar palauk šiek tiek, padraugaukit…
– Kad jis laukti nenori, kasdien ramybės neduoda, kada ir kada, vis klausia. Nori, kad namo vidų pati pagal savo nuožiūrą susitvarkyčiau, vienas nesikrausto į ten, – atsiduso Rytė.
– Tai ir tekėk, – patarė Gražina, – gal bus ir geras vyras. Žinai, gyvenimas – kaip loterija, nežinia, koks bilietas klius. Juk būna: atrodytų, kad didelė meilė, susikabinę už rankučių vaikščioja, draugauja ne vienus metus, o apsiženijo, žiūrėk, po pusmečio ir išsibėgioja į skirtingas puses. Taip kad jokios garantijos čia nėra. Ne visoms taip pavyksta, kaip man. O meilės belaukdama, taip ir liksi senmerge, viena be šeimos, be vaikų.
Ilgai mąstė Rytė ir tą dieną, kai baigė mokslus, vis dėlto ištarė „taip“. Martynas norėjo, kad ji iš karto kraustytųsi pas jį, į naują namą, bet Rytė kategoriškai atsisakė, norėjo įsikelti kaip teisėta žmona. Ir vestuvių didelių nenorėjo. Ancė dėl sveikatos negalėjo dalyvauti, Šarūnas taip pat neatvyko, tik atsiuntė dovaną, kažkokį brangų paveikslą, pusseserės, išsibarstę po pasaulį, irgi atsiuntė tik sveikinimus. Tai ir buvo kokios dvi dešimtys žmonių, kurių didesnės pusės ji nepažinojo. Liudininkais pakvietė Gražiną su Jonu, tačiau restorane vakarieniaujant Gražinai pasidarė bloga, mat jau nešiojo antrą kūdikį, ir jiems anksti teko pasišalinti. Rytė džiaugėsi, kad ir ceremonija, ir vakarienė truko ne taip ir ilgai, labai pavargo ir norėjo tik pailsėti. Be to, labai nepatiko kai kurie Martyno draugai. Vis dairėsi, tikėdamasi pamatyti Arą, bet jis nepasirodė, o paklausti kodėl, nedrįso. Tačiau Diana, pakviesta tarp kitų pažįstamų, prasitarė, kad dėl kažkokių neaiškių priežasčių Aras užtruko kažkuriame Emyratų oro uoste ir nespėjo atvykti, tik perdavė jai ir Martynui sveikinimus. Martynas tik patraukė pečiais, o Rytė apsimetė, kad tai visai nesvarbu.
Grįžo namo jau po vidurnakčio, Rytė tempė laiką, susigalvodama įvairiausių pretekstų, kad nereiktų eiti į miegamąjį, kur laukė mezginiuose paskendusi lova.
– Bijai? – tiriamai į žvilgtelėjo Martynas. – Gulk , ilsėkis, aš ateisiu vėliau.
– Nebijau, bet… po tos istorijos, – sukuždėjo Rytė.
– Viską žinau ir suprantu, kaip nors susidorosime ir su šia problema. Aš tik pagulėsiu šalia tavęs.
Tačiau paryčiais teko kentėti sukandus dantis, kol jis atlikinėjo sutuoktinio pareigą. Nebuvo nei bjauru, nei gera, mieguista pasidavė vyro glamonėms, nes žinojo, kad taip privalo daryti, niekur nedingsi, stengėsi išvyti mintis apie praeitį. Pora šampano taurių nepratusiai prie alkoholio Rytei padėjo susidoroti su savo mintimis. Martynas glostė, bučiavo jos nuogą kūną, bet Rytė gulėjo abejinga, nepajėgdama nugalėti vidinio pasipriešinimo, nors ir kaip stengėsi.
– Gerai, miegok, – šiek tiek susierzino Martynas, apkabindamas ją. Vis dėlto Rytei buvo gera ir jauku jo glėbyje. „Kaip nors priprasiu, jis man toks geras,“ – jau beveik užmiegant šmėstelėjo paklydusi mintis.
Nepriprato. Viskas buvo gerai, Martynas buvo rūpestingas, švelnus vyras, bet kiekvieną kartą, guldama į lovą, Rytė tik atsidusdavo. Ji priėmė jo bučinius, apkabinimus, bet ne daugiau. Apsimesdavo, kad jai gera, nejautė pasišlykštėjimo, bet visą intymumą priimdavo tik kaip pareigą, žinojo, kad taip reikia ir tiek. Martynas norėjo vaikų, tačiau pastoti Rytei vis nepavykdavo. Vaikų norėjo ir ji.
– Gal kas su manim negerai, – guodėsi ji telefonu Gražinai. – Abu vaikų norime. Ancės dukros – kaip kralikai, vaikai vienas po kito byra. Kaip teta kad sakė: užtenka, kad vyras pasižiūri, ir jau nėščia.
– Kvailiuke, juk dar tik ištekėjai, ko tu nori, kad iš karto ir vaikelis būtų. Turėk kantrybės, bus ir vaikų. Ir ne vienas. Kartais tenka ir ilgiau palaukti. O ką Martynas sako?
– Tą patį, ką ir tu, kad reikia palaukti, spėsime dar, sako, visas gyvenimas prieš akis.
– Būna, kad vaikelio reikia ir ilgokai palaukti, nei iš pirmo, nei iš dešimto karto neišeina, – ramino Gražina.
– O gal aš nevaisinga dėl to, kas nutiko tada miške? – Rytei dilgtelėjo širdį.
– Ką tu čia išsigalvoji, juk gydytoja tau sakė, kad viskas gerai, bus tų vaikelių.
– O kaip tu? Kaip Mykoliukas? – nukreipė kalbą Rytė, daugiau nenorėdama kalbėti apie savo bėdas.
– Ką aš? Pasidariau kaip kubilas, sunku judėti. Šį kartą kur kas sunkiau nei su Mykoliuku, greičiau jau ateitų laikas, nes nei batų apsiauti, nei ką nors dirbti. Jonas net apauti turi, pati nepasilenkiu. Ir šiaip šį kartą daug prasčiau jaučiuosi. O Mykoliuko nepaveju – kaip gyvasis sidabras, teko prašyti kaimynų mergičkos, kad padėtų, nes Jonelis darbuose prasmegęs. Kartais ir mažąjį su savimi į kombainą ar traktorių įsisodina. Gal net ir nesakiau, kad kombainą įsigijom? Šiek tiek ir ūkininkauti bandom, vien iš turistų neišgyvename.
– Gal ir vėl vyrui pagalbininką pagimdysi? – nusijuokė Rytė.
– Lengva tau juoktis, – neva supyko Gražina. – Ne, šį kartą, sako, bus dukrytė. Bet jau dabar arši, tai ne Mykoliukas, spardosi kaip pašėlusi. O kaip tu, ar dar nenusivylei šeimyniniu gyvenimu?
– Kaip čia tau pasakius? Lyg ir viskas gerai, Martynas labai manimi rūpinasi, net ir siuvyklos reikaluose padeda, pataria. Namuose irgi nieko netrūksta, bet…
– Žinau, Rytute, sakysi, kad ne už to žmogaus ištekėjai, meilės nebuvo, tik draugystė, bet palauk, pakentėk, viskas susiklostys į savo vietas, svarbiausia, kad turi tvirtą atramą. Manyk, kad tau pavyko, nes kiek moterų gyvena ne tik be meilės, bet ir mušamos, ir žeminamos.
Per tuos du mėnesius, kai tapo Martyno žmona, Rytė spėjo daug nuveikti. Skoningai įrengė namą, tam Martynas negailėjo pinigų.
– Tu geriau žinai, kas kur tinka, – numodavo ranka, kai Rytė norėdavo pasitarti. – Žinau, kad padarysi viską taip, kaip reikia, tik sakyk, ko reikia, ir viskas bus pristatyta. Tam yra paskirti pinigai, tai ir naudok juos.
Tačiau pirmą kartą Martynas supyko visai rimtai, kai ji, nedrįsdama prašyti pas jį pinigų, ėmė naudoti savo santaupas.
– Ar su protu susipykai? – užriko, kad Rytė net susigūžė. – Tegul tai bus paskutinis kartas. Turėk tuos savo grašius sau, o mano pinigų užteks ir tau, ir man. Na, nepyk, kad nesusivaldžiau. Tu mano žmona, aš tavo vyras, o vyras privalo aprūpinti ir išlaikyti šeimą. Aš ne koks invalidas, kad to nesugebėčiau. Susitarėme?
Rytė tik tylėdama linktelėjo galva. Nuo pat vaikystės pati dirbusi ir užsidirbusi kartais tiesiog neprisiversdavo prašyti pas Martyną pinigų net ir bendriems pirkiniams, nekalbant jau apie save. Net ir rūbų neprašydavo, sugebėdavo persiūti jau nešiotą drabužį taip, kad net Martynas gėrėdavosi, manydamas, kad ji nusipirko jį kokiame nors prestižiniame salone. Stebėjosi jos taupumu, bet neiškentęs nusivesdavo į kokią nors prabangią parduotuvę ir liepdavo rinktis rūbus, batus, papuošalus. Kai Rytė nesutikdavo, gindavosi, kad jai nieko nereikia, Martynas juokais parinkdavo jai visai nei netinkamų pagal stilių, nei pagal dydžius rūbų, dėl to Rytė stebėdavosi jo skonio neturėjimu, bet paskui supratusi, kad jis tyčia taip daro, imdavo juoktis ir eidavo pati rinktis. Nors jai labai retai kas įtikdavo, turėjo savą stilių, žinojo, kas jai tinka, nes pati galėjo pasisiūti, nemėgo apsikarstyti papuošalais, štai tik batelius labai mėgo, negalėdavo atsilaikyti prieš gražesnį apavą, nors tu ką… Todėl apavas jau vos tilpo rūbinėje. Martynas, sužinojęs, kad jai retkarčiais svaigsta galva, nors Rytė ir labai priešinosi, surado moterį, kuri bent porą trejetą kartų ateidavo pasitvarkyti namuose ir ir išpuoselėtoje aplinkoje. Nors Rytė mėgo pati rūpintis savais gėlynais.
Retkarčiais susiskambindavo su Ance ir Šarūnu, jai ištekėjus, draugų, tiksliau, pažįstamų ratas visai susiaurėjo, bet Rytė nepasigesdavo bendravimo. Jai užteko tų keturių moterėlių siuvykloje, Gražinos, retkarčiais paskambinančių pusseserių, kurioms dažniau rūpėjo jų pačių reikalai, todėl, pasidžiaugusios, kad Rytė susitvarkė gyvenimą, vėl ilgam dingdavo. Martynas parsirasdavo kartais gana vėlai, ji niekada neklausinėjo, kur jis buvo ir ką veikė. Kartą pro praviras duris nugirdo, kai vienas iš Martyno draugų pavydžiai pastebėjo:
– Gerai tau, Marti, kad žmona nelenda į tavo reikalus, tokių paieškoti reikia. Maniškei turiu duoti ataskaitą, kur buvau, su kuo, ką dar veikiau, jos niekaip užčiaupti neįmanoma. O, žiūriu, taviškė tyli sau, nesikiša, kur nereikia. Retai taip būna, kad ne tik graži, bet ir protinga, žino savo vietą. Gerai tu ją išdresiravai.
– Niekas jai vietos nenurodinėja ir niekas nedresuoja, šiaip charakteris toks, nemėgsta kištis į kitų reikalus ir pliurpti nesvarbu ką. O taviškė, ko norėti? Norėjai ir turtingos, ir gražios, bet nepagalvojai, kad į komplektą dar ir kvailumas įeina. Tai ir turi dabar, džiaukis. Tipiška blondinė.
– Užtat esu apsirūpinęs, tėvas ir senelis aukštus postus užima, tai ko norėti, galiu ir pakentėti. Gyvenu, kaip pas Dievą užantyje. Būtum vedęs Dianą, kaip Aras tau piršo, ir tu dabar vartytumeisi kaip inkstas taukuose, nereikėtų arti, kasdien rizikuoti.
– Tai gal man, Tadai, ir prostitutu reikėjo pasidaryti, kad tikčiau Dianos firmai? – paniekinamai nusijuokė Martynas. – Tu gyvenk, kaip nori ir su kuo nori, o aš gyvenu taip, kaip patinka man.
Rytė galais pirštų nutykino koridoriumi. Pasirodo, Aras draugui piršo savo seserį. Taip, gamta Dianai nepagailėjo nei proto, nei išvaizdos, nei gabumų verslui, kad ir tokiam nešvariam. „Matyt, Martynas ne toks, nepažįstu aš jo gal dar gerai“, – šiltai apie vyrą pagalvojo Rytė.
Martyno draugų Rytė nemėgo, gal dėl to jų namuose jie nedažnai pasirodydavo. Rytė girdėdavo, kad susitikimus su jais Martynas skiria dažniausiai kavinėse. Gal jis matė, kokie jie nemalonūs jo žmonai. Treninguoti, dažniausiai skustomis galvomis, apsikarstę auksiniais papuošalais. Kartą neiškentusi paklausė Martyno, kas tarp jo ir vadinamų draugų gali būti bendro.
– Tik verslo reikalai, vaikuti, ne daugiau. Kartais tenka bendrauti ir su tais, kurių nepakenti. Ką darysi, toksai gyvenimas, – pakedeno praeidamas jai plaukus. – Matau, kad tu jų nemėgsti, tai ir stengiuosi, kad jie čia nesimaišytų.
Iš ryto jau šalveno, Rytė skubėjo į lauką, bijojo, kad šalnos pakąs jos gėles, skubėjo sunešti į rūsį vazonus. Petrutė, ta samdyta moterytė, paskambino, kad ateis rytoj, o ne šiandien, ir nors tai sujaukė Rytės planus dėl siuvyklos, nutarė šiandien likti namuose ir sutvarkyti savo augalus, kuriuos prižiūrėjo ir puoselėjo tarytum vaikus, neleisdama niekam nei laistyti, nei ravėti. Nurinko nudžiūvusius žiedus, nuskabė gelstančius lapus ir vis vijo šalin jauną vilkšunį Barsą, kuris išdykaudamas bandė iš jos atimti tai kauptuką, tai prišokęs bandė kapstyti žemę. Pagaliau pagriebusi sviedinį pasileido su juo kartu žaisti, mesdama tai lazdą, tai sviedinį, kurį tuoj pat Barsas atnešdavo. Paskui uždėjusi antsnukį ir pavadėlį nutarė pasivaikščioti po greta esantį parką. Žinojo, kai prisibėgiojęs nuvargs, duos jai ramybę ir leis dirbti.
Zita DZIDOLIKIENĖ
Nr. 37 (41), 2013 m. rugsėjo 14–20 d.