45.
Ilgai tylėdami gėrė kavą, Martynas slapčia žvilgčiojo į Rytę kažką įtemptai mąstydamas.
– Paklausyk, – tarsi apsisprendęs pasisuko į ją. – Tau juk nelengva ir dirbti, ir mokytis, sudžiūvai kaip šiekštelė. Ir uždirbi turbūt nedaug, juk už mokslą irgi reikia mokėti. Artėja žiema, ar pagalvojai, kaip išsiversi su tais keliais skatikais?
Rytė apie pinigus visai nemąstė, kol kas turėjo dar už parduotus namus, o visa kita jai atrodė tolima ateitis.
– Tai kad man visiškai užtenka, kiek turiu, nebadauju, apsirengusi – ko daugiau reikia. Kodėl tau parūpo mano pinigai? – Rytė nustebo.
– Taigi matai, kas Lietuvoje darosi, o jeigu neteksi darbo, ką tada darysi?
– Kad Ieva sakė, jog gana stipriai stovi ant kojų, lyg ir nežada bankrutuoti.
– Vaikuti, jau daug net ir stipresnių prekybos taškų užsidarė, neišgyveno, o ką ta Ieva su savo smulkme gali. Žmonėms ne gėlių, žmonėms valgyti reikia.
Rytė norėjo ginčytis su Martynu, įrodinėti savo teisybę, bet pagalvojo, o ką jeigu jis teisus. Tikrai, kur tada dingti, ką daryti…
– Na, nežinau, manau, kad vis tiek darbą kur nors rasiu, aš jokio darbo nesibijau, galiu ir gatvę šluoti, ir grindis plauti, pagaliau kaimo darbus visus moku, galiu eiti pas ūkininkus dirbti. Be to, siūti moku , – bandė aiškinti Rytė.
– Ir ką – visą gyvenimą daržus ravėsi ar indus mazgosi ? – nusišaipė Martynas. – O gal prie siuvamosios kūprinsiesi už kelis litus? Kad ir ten ne aukso kasyklos. Kas turi pinigų, ieško dizainerių, vienetinių rūbų, o vargšai mokėti neturi iš ko, perka viską dėvėtų rūbų parduotuvėse. Tai kam tada tie tavo mokslai bus reikalingi?
Rytė sutrikusi tylėjo prikandusi lūpą ir beveik norėjo verkti. Martynas jai nupiešė tokią ateitį, kad nesimatė net menkiausio šviesos spindulėlio.
– Jeigu tu draugas, tai patark man, ką daryti, – beveik proverksmiu prabilo Rytė. – O gal dar pas Dianą tokiu atveju kreiptis, ne vieną kartą kalbino, sakė galėčiau modeliu būti…
– Pas Dianą prostitute galėtum būti, žinoma, pagal tavo išvaizdą sprendžiant, prie stoties stovėti nereikėtų, trauki į aukščiausią kategoriją, – piktai drėbė Martynas. – Visi žino, kad ji pardavinėja piniguočiams savo modelius, net į užsienį užsakovams siunčia. Tave vilioja toks verslas? Gal tau patinka?
– Kam tu taip? – pašokusi Rytė išbėgo į virtuvę. Prikandusi lūpą braukė ašaras, jautėsi nepelnytai įskaudinta. Stovėjo prie lango, verpdama tik vieną mintį, kas bus toliau. Nejaugi viskas taip blogai?
– Tu atleisk, kad aš taip, bet, deja, tokia tikrovė, – priėjęs Martynas apkabino krūpčiojančius pečius. – Išeitį visada galima rasti, ko tu iš anksto sielvartauji, juk dar dirbi. Aš tik patarti noriu, kad pagalvotum, situacija Lietuvoje labai greitai keičiasi. Tave sukramto ir išspjauna, bet nenusimink, nepaliksiu tavęs likimo valiai.
– Nesuprantu, ko tu manimi taip rūpiniesi, – suirzo Rytė. – Koks tau skirtumas, kaip aš toliau gyvensiu.
– Turiu didelių planų dėl tavęs, – šyptelėjo Martynas. – Negalvok nieko blogo. Dėl tavo ateities… – nuramino pamatęs dideles Rytės akis. – O šiaip tai galėtum tekėti už manęs ir…
Rytė lyg nudeginta atšoko nuo jo.
– Tu ką, išprotėjai? – sužiopčiojo sutrikusi. – Tokie juokai man nepatinka.
– O kas čia tokio? – neva juokais nustebo Martynas. – Aš tau į vyrą nepanašus? Gyventume kaip du balandėliai, dizainere tave padaryčiau.
– Pralinksminai ir išgąsdina tu mane, – Rytės širdis po truputį rimo. – Negražu taip juokauti. Kokia gi iš mūsų pora? Nei aš tave myliu, nei tu mane, ką gi mes kartu veiktume?
– Ką tu žinai, ką aš myliu, ar nemyliu, – suirzo Martynas. – Ką tu iš viso apie meilę išmanai? Aš pats nežinau, kas tai per daiktas, ir žinoti nenoriu, bet, jei kas, mano pasiūlymas galioja. Raminkis, – pamatęs, kad Rytė vėl baikščiai traukiasi, – juk dar nevedu tavęs prie altoriaus.
Išėjus Martynui, dar ilgai Rytė nenusiramino. „Na, ir jo juokeliai… – širdo viena sau. – O gal nejuokavo? Nesuprantu, koks jis žmogus, kartais toks geras, o kartais aš jo bijau, juk tiek apie jį kalbama. Bet juk būna, kad dauguma kalbų – tai tik žmonių pramanai. Ko aš čia ardausi?“
46.
Dienos slinko vienodos ir nuobodžios. Ruduo artėjo į pabaigą, gėles kando pirmosios šalnos. Rytė pastebėjo, kad tikrai sumažėjo klientų. Girdėjo aplinkui visus kalbant, kaip sunku išgyventi, nėra darbo, bet Rytė daugiau galvojo apie tai, kad ne per toli ir Kalėdos, lakstė po parduotuves, ieškodama visiems savo pažįstamiems nors menkų dovanėlių. Nuliūdino tik tai, kad Šarūnas neparvažiuos Kalėdoms, o gal ir visai Romoje pasiliks, ten jam gana solidų postą pasiūlė. Kvietė atvažiuoti pas jį, bet kaip ji paliks Ancę, o ir pas Gražiną reikės nuvažiuoti, negražu neaplankyti, juk tiek gero jai Gražinos šeima padarė. „Turbūt ir tikra sesuo nebūtų tokia gera“, – mintyse džiaugėsi Rytė. Ancė irgi nubraukė ašarą, nes šiemet šventėms ne tik Šarūnas, bet ir dukros tikriausiai nesusirinks. Vienos vaikai negaluoja, kita pati serga, kitai vėl su darbais kažkokia kebeknė ar dar kažkas. Be to, visos toli nuo Lietuvos, po airijas, ispanijas išsibarsčiusios, savų rūpesčių kupinos.
– Na, ką aš čia, – save ramino Ancė, žiūrėdama į Rytę, – jie visi jauni, jų ir rūpesčiai kitokie… Sakytum, mirštu ar ką, tada visi kaip paukščiai sulėktų, o aš dar niekada tokia stipri nesijaučiau, manęs nei prižiūrėti, nei valgydinti nereikia. Ko jiems čia į seną bobą vėpsoti.
Rytė nesiginčijo, nors manė, kad vienai dienai visi galėtų ištrūkti, juolab kad užsienyje, buvo girdėjusi, ir atostogų Kalėdų proga žmonės gaudavo bent porą savaičių.
– Gražina užsisipyrė, kad atvažiuotume, skambino anądien, – pralinksmėjo Ancė. – Ką manai, gal važiuosime? Bet žinai, mergele, galėtum ir pati ištrūkti kur nors pasilinksminti su draugais. Vis darbe ir namie, niekur neini. Pas drauges nueitum. Ar nenusibosta vienai namuose?
– Aš juk ne viena, jus turiu, – linksmai nusijuokė Rytė. – O gal jums jau įkyrėjau kasdien čia landžiodama?
– Ir ką tu čia tauški, vaikeli, nei šį, nei tą, – nuliūdo Ancė. – Pati žinai, kad tu – mano didžiausia atrama, paguoda mano. Ką daryčiau, jei ne tu, šuniu reikėtų kaukti nuo vienatvės. O aš niekada nemėgau būti viena, man visada žmonių reikėjo. Užtat ir vaikelių daug prasimaniau, – išdykėliškai mirktelėjo Rytei. – Bet ir tau, Rytele, reikėtų susirast kokį draugą, o tai gyveni kaip vienuolė, niekur neini. Negi į senmerges taikaisi? Žinok, su vyru ne visada būna gerai, bet ir be jo blogai.
– Betgi jūs, teta, visą gyvenimą be vyro išgyvenote – ir nieko.
– Be vyro, bet ne be vyrų, visą laiką turėdavau prie šono kokį nors priegulą, kad lovą pašildytų, – išdykėliškai mirktelėjo Rytei. – Negerai moteriai vienai gyventi, ant savo kailio patyriau. Nėra nė kam lovą sušildyti.
– Jūs, teta, kad pasakysite… – nusijuokė Rytė.
47.
Rytei pasisekė iki Kalėdų sukurpti du paltus. Nupirkusi dėvėtus, pavertė madingais rūbais, kuriuos godžiai nusistvėrė dvi pardavėjos iš kaimyninio gastronomo. Tik kad to laiko vis pritrūkdavo, reikėjo ruoštis žiemos sesijai, bet namuose buvo gana šalta, tai nenorėdavo ilgai vakaroti ir, palindusi po patalais, stengdavosi kuo greičiau sušilti. Vieną dieną pareidama partempė dižiausią eglę, nusipirkusi čia pat, gatvėje, tik eglutei žaisliukų pas Ancę buvo mažoka, tad bėgiojo ieškodama ko nors originalaus, pati karpė iš spalvoto blizgančio popieriaus originalias girliandas, kabino saldainius ir obuolius.
– Nemėgstu tų naujamadiškų puošybų, – niurzgėjo Ancė. – Smagiau, kai pats gali nuo eglutės skanumyną nupešti. Prisimenu, kiek būdavo džiaugsmo, kai mamelė iš tešlos paukščiukų prikepdavo, nudažydavome juos burokų rasalu ar morkų sultimis, kokia grožybė. Mums, vaikams, tikra pasaka būdavo. Dar angeliukus iš vatos tėvelis sumeistraudavo, niekas kaime ir nepirkdavo tų blizgučių. Vėliau jau tokia mada atėjo.
Net ir savo bute Rytė pasipuošė mažą eglutę, įstačiusi ją į žemą gėlių vazą. Kvepėjo mišku ir širdį džiugino šventės laukimas. Buvo nutarta, kad važiuos pas Gražiną į sodybą, kur abi buvo nekantriai laukiamos. Kaip tik Jonui per Kalėdas penkiasdešimt penkeri stuktelėjo, tai pasitarę, patardę Gražiną abi su Ance brangų laikrodį jubiliatui nupirko. Nebuvo pamiršta ir Jono mama, kuriai Rytė pasiuvo šiltą, gėlėmis siuvinėtą juodą liemenę, o Gražinai ir kailinukus iš kailio skiaučių sukūrė. Abi su Ance net lengviau atsikvėpė, kai viską gražiai supakavo, apraišiojo ir po atviruką užkišo.
– Kaip mes viską ir nugabensime? – susirūpino Rytė.
– Nieko baisaus, taksi išsikviesime, ne vargšės esame. Negi Joną švenčių dieną trukdysime.
Kūčių vakarienę pavalgė kuklią, kiek ten joms dviem tereikia, ir anksti miegoti nuėjo, nes buvo nusibėgiojusios, pavargusios nuo žmonių grūsties, nuo šurmulio. Be to, visą dieną rašė ir išsiuntinėjo pluoštus sveikinimų visoms Ancės dukroms ir anūkams. Net ir Irenai Rytė nusiuntė sveikinimą į jos darbovietę. Abi buvo patenkintos, tarsi atlikę šventą darbą.
– O į bažnyčią iš ryto eisime? – pagaliau ištarė vis kirbėjusią mintį Rytė.
– Ne, – kategoriškai nukirto Ancė. – Nueisime prie tavo mamos kapo, padariau gražią puokštę iš pušų šakelių. Neliks laiko bažnyčiai, – pasiteisino. – Ir prie kapo papoteriauti galima.
Rytė seniai pastebėjo, kad Ancė vengia bažnyčios, tik nesuprato kodėl. Gal todėl, kad, jos žodžiais tariant, Bažnyčia iš jos sūnų atėmė, o gal buvo kažkokia paslaptis, kurios Rytė nežinojo. Pati ji irgi ne itin veržėsi, nes mama į bažnyčią neidavo ir jos nevesdavo. Tik kol močiutė buvo gyva, tai ir prie Pirmosios Komunijos privedė, ir į bažnyčią kas sekmadienį nusivesdavo, kur Rytei visada merkėsi akys ir ji vos neužmigdavo. Todėl ir nebuvo ypatingai dievobaiminga, nepaisant to, kad Šarūnas švelniai priekaištaudavo.
Kalėdų rytą anksti atsikėlusios greitai suvaikščiojo į kapines, kur sniego buvo iki kelių, sušalusios grįžo namo, tik norėjo sėsti ko nors užkąsti, kai suskambėjo durų skambutis.
– Ką čia atnešė?.. – nepatenkinta suniurnėjo Ancė, eidama atidaryti durų.
Už durų stovėjo Jonas, visas apšarmojęs, lyg Kalėdų senelis iš pasakos ir labai linksmas.
– Vajetau, ir ko dabar važiavai? – pliaukštelėjo rankomis Ancė. – Mes būtume su taksi…
– Tik greičiau renkitės, – nusijuokė Jonas. – Ir kuo šilčiau. Aš su rogėmis atvažiavau. Jei žiema, tai ir linksmybės žiemiškos. Kokios Kalėdos be rogių…
Zita DZIDOLIKIENĖ
Nr. 32 (36), 2013 m. rugpjūčio 10–16 d.