Pagrindinis > Daugiau kategorijų > Kūryba > Jonvabalių naktys (Tęsinys)

Jonvabalių naktys (Tęsinys)

 

Dienos lėkė taip nepastebimai, kad Rytė net neapsižiūrėjo, kaip prabėgo pirmoji sesija. Džiaugėsi atsiskaičiusi visus dėstomus dalykus, tegul įvertinimai ir nebuvo patys geriausi, bet vis tiek… Artėjo Kalėdos, ir ji džiaugėsi lakstydama po parduotuves, ieškodama dovanėlių, buvo laiminga pirmą kartą galėdama kažką padovanoti žmonėms, esantiems šalia jos. Džiaugėsi, kad sustiprėjo Ancė, kad žada Kalėdoms grįžti ir pusseserės, o gal ir Šarūnui pavyks ištrūkti į Lietuvą. Ir laisvo laiko daugiau atsirado, nes Ancė stengėsi viską daryti pati, kratėsi Rytės pagalbos.

– Vaikeli, jei pati nejudėsiu, tai mane laidot galėsit, – pyko, kai Rytė puldavo ką nors paduoti ar padaryti. – O aš dar gyventi noriu ir nėra čia ko apie mane šokinėti kaip apie kokią invalidę.

Tik laiptais sunkiai lipdavo, bet vis tiek su Ryte eidavo pasivaikščioti, kaip ji pati sakydavo, – pakvėpuoti. O šiaip Rytė dažniausiai laiką leisdavo namuose. Prasidėjus žiemai, sulėtėjo prekyba, darbe galėjo mokytis, niekas netrukdė. Ancė vėl ją lepino savo išradingais patiekalais, Rytei belikdavo tik partempti produktų krepšius. Dažnai pasikalbėdavo su Gražina, kuri ją kvietė Kalėdoms, erzino, kad jos dūsautojas iš kaimo vis teiraujasi, kada ji atvažiuos. Nieko negirdėjo nei apie Zuzaną, nei apie Alviną ir nekvaršino dėl to sau galvos. Ir tik kartais, šmėstelėjus minčiai apie Arą, tarsi širdį trumpam sugnybdavo, bet vydavo prisiminimus tolyn ir stengėsi gyventi šia diena. Retkarčiai paskambindavo Šarūnas, rūpėjo mamos sveikata, nes žinojo, kad pati Ancė tikrai neišsiduos, jei ir blogai bus. Laukė Kalėdų kaip didelės šventės, nes buvo visų pasiilgusi ir net nežinojo, į kurią pusę pasiduoti – norėjo ir pas Gražiną, bet ir Ancės negalėjo palikti, juolab kad visų pasiilgusi buvo. Ieva žadėjo duoti dvi laisvas dienas, tai Rytė iš anksto džiaugėsi, kad galės pasmaguriauti Ancės keptais pyragais ir niekur neskubėti.

Vakarodavo Rytė ilgai, vis piešė rūbų modelius, svajodama kada nors įgyvendinti savo fantazijas realybėje. Žinodama, kaip Gražina mėgsta pasipuošti, pasiuvo jai gražią suknelę, išsiuvinėjo karoliukais ir pati džiaugėsi, koks gražus kūrinys išėjo. Mykoliukui nupirko didelį pūkuotą meškiną ir dar keletą mažų, bet mielų smulkmenų. Nepamiršo nė vieno, su džiugesiu laukdama šventės.

Vieną vėlų vakarą, jai berymant prie naujų piešinių, suskambo durų skambutis. Šiek tiek nustebo, nes Ancė eidavo miegoti gana anksti, todėl net trupučiuką išsigando: gal vėl tetai kas nors atsitiko. Bet, atidariusi duris, net sustingo iš nuostabos.

41.

Už durų Rytė išvydo tą, kurį mažiausiai tikėjosi pamatyti. Martynas įtemptai šypsojosi, vis apsidairydamas, tarsi kažko ieškodamas ar bijodamas.

– Nepakviesi vidun? – nusišypsojo sutrikusiai Rytei.

– Oi, atleisk, – dar labiau sumišo Rytė. – Žinoma, užeik. Taip netikėtai tu čia…

– O ką? Ar negaliu senų draugų aplankyti? Čia tau, – ištraukęs iš lagamino-„diplomato“ padavė saldainių dėžę. – Žinau, kad visos merginos mėgsta saldumynus.

– Eime, sėskis. Gal kavos išgersi? – vesdamasi į kambarį paklausė Rytė.

– Gal ir išgersiu, jei nieko stipresnio neturi. Tiesa, prisiminiau, kad tu alkoholio iš viso nevartoji. Tu jau atleisk, kad taip vėlai įsiveržiau, bet reikalą turiu.

Rytė virtuvėje virė kavą, įtemptai galvodama, ko gi Martynui taip vėlai vakare prireikė, kad prisiminė ją. Atnešė puodelius, surado spintelėje kiek padžiūvusių sausainių, sūrio.

– Atsiprašau, bet nelaukiau svečių, – teisinosi išraudusi. – Pas mane beveik niekas neužsuka, gal tik Gražina ir jos vyras arba Šarūnas, teta…

– A, kunigėlis, – nusivaipė Martynas. – Pažįstu, pažįstu… Na, pasakok, kaip tu gyveni, girdėjau, mokaisi ir, sako, kad siuvi labai puikiai.

– Tai gal tau ką pasiūti reikia? – nusijuokė Rytė. – Deja, vyriškų rūbų nesiuvu, bent jau kol kas.

– Oi, ne, aš visai kitu reikalu. Klausyk, ar negalėčiau pas tave porą dienų pabūti? O ne, nieko negalvok, ne į tavo lovą prašausi, – pamatęs, kaip išsigando Rytė, sumosavo rankomis Martynas. – Manęs ieško policija, nors aš ir nekaltas, bet kol bus išaiškinta teisybė, turiu šiek tiek pralaukti. Žinoma, jei tu negali manęs priimti, aš išeisiu. Vien todėl atėjau pas tave, kad niekm net į galvą neateitų manęs čia ieškoti.

– Ne, ne, nebijau, tik galvoju, kaip paaiškinti Ancei, kad pas ją nakvosiu, – sunerimusi pratarė Rytė.

– Reiškia, su manim viename bute bijai pasilikti, – šyptelėjo Martynas. – Nesvarbu. Skolingas aš tau neliksiu, ką žinai, gal kada ir mano pagalbos tau reikės.

– O dėl ko tavęs ieško?

– Tau geriau nežinoti, bet tik tiek sakau, kad šį kartą aš visiškai nekaltas, mane tiesiog pakišo. Nieko, viskas susitvarkys, draugai tuo rūpinasi, man tik poros dienų reikia.

– Gerai, – sutiko Rytė. – Aš tuoj sugalvosiu, ką tetai pasakyti, žinoma, ji apsidžiaugs, kad pas ją miegosiu, tik smalsi labai, tuoj pradės tardyti, kas atsitiko.

– Ancę pažįstu, sakyk, kad atsirado tarakonų, o tu išpurškei skysčiu nuo jų ir miegoti negali, – patarė Martynas. – Šviesos aš nedegsiu, tik televizorių įsijungsiu, portjeros tankios, iš lauko nebus matyti.

– Bet ką tu valgysi, pas mane beveik nieko nėra? – susirūpino Rytė. – Šaldiklyje yra mėsos, bet kada aš tau pagaminsiu, man į darbą anksti…

– Tik tu nesirūpink, viskas tvarkoj, – ramino Martynas. – Jei bijai su manimi likti, eik ramiai pas tetą.

Kažkodėl Ancė net ir nenustebo, pamačiusi Rytę su drabužiais glėbyje.

– Tarakonų atsirado, išpurškiau, – sumišusi pralemeno Rytė.

– Na, ir gerai, – nudžiugo Ancė. – Man dar smagiau, kai tu šalia. Paklosiu mergaičių kambaryje, kaip ponia išsimiegosi. Gal valgysi?

– Oi, ne, aš pavalgiusi, – Rytė jautėsi nesmagiai, turėdama meluoti tetai. Pagalvojo, kaip gerai, kad dega tik sieninė lemputė, o tai iš karto būtų matyti, kad ji meluoja.

– Tu matai – ir vėl tarakonų atsirado, – pakraipė galvą Ancė. – Buvo čia jų prieš kokius trejus metus, buvome išnaikinę, o štai – ir vėl… Dar ir rytoj išpuršk, gi pas mane išsimiegosi, tiems bjaurybėms vieno karto bus per mažai. Pas mane lyg ir nematyti dar.

Miegojo Rytė labai blogai. Ilgai neužmigo, o kai užmigo, vėl kažkur bėgo, ją vaikėsi baisus juodas šuo, tad pašoko vos garsiai nesurikusi.

– Ilgai varteisi, – susirūpino Ancė, kuri jau buvo atsikėlusi ir pagaminusi pusryčius. – Gal lova netiko, jei nori, gali kitame kambaryje miegoti.

– Ne, ne, viskas gerai, gal tiesiog nakčiai per daug valgiau, – pamelavo Rytė. – Šiandien anksčiau bėgsiu į darbą, reikia kai ką patvarkyti, vakar nespėjau.

Pagavusi akimirką, kai Ancė įlindo į vonią, Rytė tyliai išslinko iš buto, pirštų galais nubėgo žemyn ir įsmuko į savo butą. Martynas buvo jau atsikėlęs ir apsirengęs, atsisėdęs prie stalo gėrė kavą.

– Tu grįždama man nupirk laikraščių – visus respublikinius, kuriuos tik rasi. Paimk pinigus, – padėjo ant stalo šimtinę.

– Pirma, pinigų dar tiek turiu, kad nupirkčiau laikraščius, o antra, kas tau iškeis pinigus anksti ryte, – supyko Rytė.

– Tikrai nenorėjau tavęs įžeisti, – susirūpino Martynas, – tik aš įpratęs už viską savais pinigais mokėti.

Pinigų vis tiek Rytė neėmė, laikraščius eidama į darbą nupirko ir parduotuvėje vartė, ieškodama ko nors, kas būtų susiję su Martynu. Visą dieną praleido kamuojama rūpesčio, kas gi atsitiko. Buvo palikusi Martynui atsarginį raktą, nors šis ir minėjo, kad niekur neis. Ir iš darbo išsmuko visa valanda anksčiau, pamelavusi Ievai, kad turi neatidėliotinų reikalų. „Kaip nesmagu, kad reikia meluoti, bet ką padarysi. Negaliu nepadėti. Nors apie jį ir visaip kalbama, bet man jis tikrai nėra blogas. Nors iš pradžių ir labai nepatiko, atrodė akys negeros. Žmogų nepažinsi iš karto.Kartais žmonės nežinia ką prikalba“,- mąstė žingsniuodama namo. Užbėgusi į parduotuvę nupirko maisto. „Gi žmogus visą dieną buvo nevalgęs“- atsiduso. Ir į laiptinę įėjo, apsukusi apie namą visą ratą, iš kitos pusės, nes bijojo, kad pamatys teta pareinančią ir šauks tuoj pas save. Tačiau namai pasitiko kepsnių kvapu. Martynas, užsirišęs jos prijuostę, šeimininkavo virtuvėje.

– Aš ir vakarienę pagaminau, – kaltai nusišypsojo jis. – Šiek tiek pašeimininkavau čia likęs. Radau mėsos, bulvių, panaršiau po tavo atsargas. Ar tu iš viso valgai ką nors?

– Aš pas Ancę dažniausiai valgau, nes kai grįžtu, jau nenoriu nieko gaminti. Čia Gražina man iš kaimo maisto per savo Joną atsiunčia.

– Kaip ji ten laikosi? – paklausė Martynas, ragaudamas padažą.

– Labai gerai, sūnelį auginasi. Ir vyras auksinis, o ir anyta kokia puiki senutė, – čiauškėjo Rytė, net jos akys sužibo.

– Tai ir gerai, niekada netikėjau, ką ten apie ją Alvina pliurpė. Gražina – geras žmogus, svarbiausia nesikiša, kur jai nereikia. Nesusitinki Alvinos?

– Kad nelabai ir trokštu ją sutikti, – papurtė galvą Rytė. – Nežinau, ką ji veikia. Nei ji, nei jos motina.

– Ką veikia Alvina? Uždarbiauja, – nusijuokė Martynas.

– Ką ji gali dirbti, nieko nemokėdama, – nustebo Rytė. – Ji net lėkštės paskui save neišsiplauna, lovos nepasikloja.

– Ką, ką, – pamėgdžiojo Martynas. – Tam darbui, kurį ji dirba, nereikia nei mokslo, nei žinių. Prostitutė ji, savanorė.

– Eik tu sau! – net atsisėdo Rytė. – O kaip tada Aras?

– Nieko, bėga nuo jos, o ji jį gaudosi ir šantažuoja. Ji nestovi prie stoties, bet ieškosi turtingų diedų ir prilimpa kaip erkė. O kas čia Arui nauja, juk ir jo sesutė tokia pati, tik gal markė aukštesnė, kokybė geresnė. Nors Diana ir nemėgsta Alvinos, bet šiame „versle“ ji jai padeda – supažindina su kuo nors, kas nuo jos pačios atlieka.

Rytė sėdėjo apstulbusi, be žado spoksodama į Martyną.

– Ko tu stebiesi? Nejaugi nežinojai? – smalsiai į ją pažvelgė Martynas. – Matai, vaikeli, kai kurios merginos ar moterys šitaip uždirba daug daugiau, nei tu savo parduotuvėje. Ir darbas nesunkus bei malonus, – vaipėsi , stovėdamas prie kriauklės.

Į Rytę vėl ūžtelėjo prisiminimų, kuriuos visada ginė kuo toliau, banga. Ji išbalo ir vos nesužiaukčiojo.

– Kas tau? – išsigando Martynas.

– Nieko, nieko, pavargau, eisiu aš jau geriau pas Ancę, – atsistojus kažkodėl linko kojos.

– Nevalgysi?

– Darbe pavalgiau, – pamelavo Rytė.

Net Ancė vakarieniaujant į ją įtariai žvilgčiojo.

– Gal tu ieškokis kito darbo, – susirūpino ji. – Matau , kokia išbalusi, turbūt ir pavalgyti nėra laiko. O dar tuos mokslus sugalvojai, pabaigsi sveikatą…

– Nieko man nėra, – ramino ją Rytė, – gal ir peršalau šiek tiek, kas žino, o gal nuo tų tarakonų nuodų galvą skauda, nes dar vieną kartą išpurškiau.

– Tai ir neik pas save, čia būk, kiek tau reikės. Paskui gerai išvėdink, dar nešalta, palik langus atidarytus. Visokios bjaurasties prisiveisia. Dieve, Dieve, – atsiduso. – Skambino Šarūnas, sakė niekaip tau prisiskambinti negalėjo. Tik Kalėdoms parvažiuos, bet ar jau visam laikui, ar ne, taip ir nesupratau. Sakau, gal man nueiti išvėdinti tavo kambarius, juk raktą tai turiu, – pakeitė kalbą.

– Oi ne, ne, – išsigando Rytė. – Nereikia, vėl jums gali negerai pasidaryti, juk sakė gydytoja, kad visko saugotis turite. Išvėdinsiu pati, o gal nenorite, kad pas jus būčiau?

– Na, tik jau, ką tu čia pliauški, – net supyko Ancė. – Aš tik džiaugiuosi, kad tu šalia. Prisigimdžiau vaikų, užsiauginau, o dabar viena likau, – atsiduso. – Taigi mes visos užauginame vaikus, o kai reikia paleisti, širdį skauda, tokia vieniša jaučiuosi. Nors ką aš čia, man tik džiaugtis, geros mergos užaugo, darbščios, tik kad gyvenimai, kaip ir man, nesikloja, gal tik Šarūnui vienam gerai…

Sėdėdama ant lovos Ancė susimąsčiusi pešiojo ant pečių užmestą skarą.

– Bet ir jam koks ten gerumas: nei šeimos, nei vaikų, o juk sūnus vienintelis, – giliai atsiduso.

– Na, ko jūs, teta, – priėjusi apsikabino Rytė. – Gi turite tų anūkų visą būrį.

– Tai kad ir tie toli, dabar jau retokai matau. Vadina mane Aldona, ji dabar Airijoje gyvena, kad pas ją gyventi važiuočiau. Irgi mat sugalvojo. Ką aš ten veiksiu? Žinau, jai būtų lengviau, vaikučius pasaugočiau, bet iš Lietuvos tai jau aš tikrai kojos nekelsiu. Čia gimiau, čia ir mirsiu.

– Tik nereikia apie mirtį, – net supyko Rytė. – Turite gyventi, jūs visiems reikalinga.

Nepatiko Rytei Ancės nuotaikos, atrodė, jog ši niekaip negali atsigauti. Dingo ta garsiakalbė, pašmaikštauti mėgstanti raudonskruostė, kažkaip susmuko, tapo tarsi mažesnė, niekur nenorėdavo eiti, ir Rytė nežinojo, ko griebtis, kaip pralinksminti tetą, sužadinti šios norą vėl džiaugtis gyvenimu.

– Žinot, ką sugalvojau? Man bus dvi laisvos dienos, važiuojam pas Gražiną, – staiga apsisprendė Rytė. – Pakvėpuosit grynu oru, kaime pabūsit, o ir Mykoliuko dar nematėt.

– Na, nežinau, kažin ar aš ten labai reikalinga, – atsiduso Ancė. – Nei giminė, nei draugė…

– Ar jūs Gražinos nepažįstat? Jie abu labai svetingi, džiaugiasi, kai kas nors atvažiuoja, juk Gražinai kaime turbūt nusibosta.

– Aha, niekada nepagalvojau, kad Gražina kaime gali gyventi, ji toks miesto vaikas. Neįsivaizduoju jos be to baisaus dažų sluoksnio ant veido, – šyptelėjo Ancė.

– Nepažintumėte, beveik visai nesidažo, o vis tiek pagražėjo. Ji dabar negali atvažiuoti, Mykoliukui turbūt dantukai dygsta, tai mes imsime ir padarysime staigmeną. Autobusu nuvažiuosime. Sutikit, teta…

– Gerai, gerai, matysim, juk dar ne šiandien važiuojam.

Zita DZIDOLIKIENĖ

Nr. 30 (34), 2013 m. liepos 27–rugpjūčio 2 d.

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Taip pat skaitykite