19.
Pabudusi anksti Rytė tyliai apsirengė ir išsmuko iš namų. Diena buvo vėjuota ir ne tokia šilta, kaip tikėjosi. Jūra šiaušėsi bangų keteromis, apie maudynes net ir galvoti nesinorėjo, nes pūtė stiprus vėjas, lenkdamas pušų viršūnes. Šiurpdama nuo vėsos, ji susirado užuovėją tarp aukštų kopų arti vandens ir atsisėdo ant smėlio, žiūrėdama, kaip bangos ritasi į krantą, žarstydamos akmenėlius. „Kaip norėtųsi šokti į vandenį, ir tegul bangos neštų mane toli, toli…“. Mintys jau buvo aiškesnės, ir tik dabar Rytė pradėjo suvokti ją ištikusią nelaimę. Be pinigų, be namų, be darbo, išprievartauta… Visi kalbėjo, kad reikia džiaugtis, jog gyva liko, bet ji galvojo, kad geriau jau ją tas vyras būtų nužudęs. Ir kaip reikės toliau gyventi, kai sudužo visos svajonės? Žinojo, kad Ancės šeima nepaliks jos vienos bėdoje, bet nenorėjo būti niekam našta. „Ką daryti? Kaip gyventi toliau?“ – sukosi galvoje mintys, vėl sukeldamos galvos sopulį. Norėjosi verkti, bet tiesiog nebuvo ašarų, tik gerklę spaudė neišverktas skausmas.
– Kokia ankstyva, – išgirdusi Šarūno balsą atsisuko. – Norėjau pažadinti, bet net nusigandau pamatęs, kad tavęs nėra. Pagalvojau, kad tikrai prie jūros būsi. Bet ir šalta šiandien, – atsisėdo šalia ant smėlio. – Mama jau pusryčius šoko gaminti. Niekaip prie jūros neištempiu, gal tau pavyks prikalbinti. Na, kaip tu? Gerai miegojai?
– Kad ir kaip būtų keista – puikiai, – liūdnai nusišypsojo Rytė. – Tik pabusti nesinori, nes tada viskas vėl iš naujo užgriūva. Mąstau, kaip reikės gyventi toliau, – suvirpėjo balsas.
– Suprantu, kaip tau sunku, – patylėjęs prabilo Šarūnas. – Nesinori gyventi iš kitų malonės, nesmagu priimti pagalbą, bet ar tu nepagalvoji, kad žmonės privalo padėti vieni kitiems. Atmink, kad už gera mokama irgi gerumu, Dievas viską pasveria…
– Tik nepradėk pamokslauti, – suirzo Rytė. – Nesu tokia kvaila, kad nesuprasčiau, kas man atsitiko. Tik galvoju, kodėl tavo Dievas toks piktas, kad leidžia tokius darbus, globoja visokius iškrypėlius, žudikus ir panašiai. Kuo aš jam nusikaltau?
– Nepiktžodžiauk, – tyliai sušnibždėjo Šarūnas. – Visiems mums siunčiami išbandymai, turime atkentėti už nuodėmes…
– Kad nerandu tų savo nuodėmių, – Rytė atsistojusi priėjo prie vandens. – Tai paaiškink, kodėl Dievas nebaudžia tokių kaip Zuzana, Alvina, kodėl leidžiama gyventi tam… žmogėnui… kuris… – balsas užlūžo.
– Nurimk, – priėjęs Šarūnas apkabino krūpčiojančius pečius. – Turi ištverti, esi stipri. Privalai priimti mūsų pagalbą, – glostė jai plaukus. – Ir nesi be pinigų, dar mamos namelis neparduotas. Be to, ir gyventi tau suradau kur, tiesa, nupirkti būstą dabar nelabai yra už ką, bet nuomotis tikrai įstengsi. Dar gera naujiena ta, kad visą laiką būsi arti.
Rytė netikėdama pažvelgė į Šarūną.
– Norėjau padaryti tau staigmeną, dar nesakyti, bet tiek to, – nusijuokė Šarūnas. – Išnuomojom Betos butą.
Rytė išsigandusi aiktelėjo:
– O Beta? Nejaugi…
– Ne, ne… – šoko raminti Šarūnas. – Vokietijoje gyvena Betos sesuo, ji ir išsiveža Betą. Reikia rimto gydymo. Jau turbūt bus ir išvažiavusi. Ji mielu noru sutiko tau išnuomoti.
– Kaip gaila, kad nenuėjau pas ją, tiesiog apie tai negalvojau. O juk gulėjome toje pačioje ligoninėje, – nuliūdo Rytė. – Puikus ir geras ji žmogus, tik nelabai laiminga. Kad nors pasveiktų.
– Tikėkimės, – ramino Šarūnas, – taip kad iš čia tiesiai į savo butą grįši. Buvome suradę tau namelį, norėjome nupirkti, bet kažko giminaičiai susiginčijo, ir derybos iširo. Žinau, kaip tu visada norėjai turėti savo namą, kur augintum gėles. Prisimeni, kaip mes svajodavom? O dėl pinigų nesirūpink, jie uždirbami. Beta sakė, kad siūlė tau darbą pas jos draugę gėlių parduotuvėje, gal eisi tenai?
– Dar nieko nežinau, Šarūnai, – nuleido galvą Rytė. – Žinau, kad reikia dirbti, bet šiandien apie tai tiesiog nepajėgiu galvoti.
– Tai ir negalvok. Einame pusryčiauti, smalsu, kuo mama nustebins šį kartą. Pastaruoju metu pradėjo eksperimentus su maistu. Prisiskaitė apie sveiką maistą, tai parduotuvėje tikrina kiekvieną produktą, – nusijuokė Šarūnas.
20.
Ancė išraudusi plušo prie viryklės.
– Norėjau jus nustebinti, bet nieko neišėjo, todėl teks valgyti kiaušinienę, – nusiminusi pareiškė.
– Nesijaudink, mama, tavo kiaušinienė karališka būna, – motinos pečius apkabino Šarūnas.
– Valgyk, Rytele, – Ancė negailėdama krovė Rytei į lėkštę kiaušinienę, pomidorus, stūmė arčiau jos agurkus, duoną.
Rytė tylėdama vangiai knaibė valgį, nelabai galėdama nuryti.
– Kas yra, ar neskanu? – susirūpino Ancė. – Gal tau, vaikeli, košės kokios išvirti ar sriubytės?
– Ne, ne, – skubėjo nuraminti Rytė. – Viskas labai skanu, tik valgyti nenoriu, apetito visai nėra.
– Na, čia dabar kas, – net akis išpūtė Ancė. – Privalai valgyti, nes jau visai permatoma pasidarei. Nevalgysi – teks grįžti į ligoninę, gydytojui pažadėjau, kad atpenėsiu tave, kitaip būtų neišleidęs, – pagrasino.
Norom nenorom Rytei teko prisiversti nuryti keletą kąsnių ir netikėtai pastebėjo, kad tai visiškai skanu. Ancė tyliai susižvalgė su Šarūnu ir nusišypsojo. Jiedu kalbėjosi apie pašalinius nereikšmingus dalykus, stebėdami akies krašteliu Rytę, kuri palengva baigė suvalgyti jai įdėtą maistą.
– Gal dar nori? – atsargiai paklausė Šarūnas.
– Ačiū, bet ne, – Rytė pati nustebusi žiūrėjo į savo tuščią lėkštę, kurią, staiga išbalusi, atstūmė.
– Kas tau? – pašoko abu iš už stalo.
– Nežinau, kažko galva svaigsta, – Rytė nusišluostė nuo kaktos šaltą prakaitą. – Ir pykina, matyt, per daug suvalgiau.
– Oi, nereikėjo tavęs versti valgyti per prievartą, – nusiminė Ancė. – Aš irgi sena kvailė, pamiršau, kad maisto kiekį didinti reikia po truputį. Apsidžiaugiau mat, kad daug valgai.
– Nieko, nieko, jau geriau, – ramino ją Rytė, pamažu atgaudama veido spalvą. – Reikės ir valgyt priprasti iš naujo, – liūdnai šyptelėjo. – Ir gyventi iš naujo…
– Baik derėjusis su tuo gyvenimu, – pyktelėjo Ancė, – džiaukis, kad likai gyva, o visos kitos žaizdos, patikėk, užgis – laikas užgydys, – priėjusi paglostė Rytei plaukus. – Ar maudėtės?
– Ką tu, mama, jūroje didžiulės bangos ir gana šalta, bet vis tiek eisime pasivaikščioti. Ar ne, Ryte? Ir mamą vesimės, o tai per savo puodus ir jūros nepamatys. Jūs abi pasėdėkit, o aš indus suplausiu.
– Tai geras tu vaikas, – meiliai nusišypsojo Ancė sūnui. – Bet labiau norėčiau, kad nuvežtum mus į Palangą. Reikia produktų nusipirkti, į turgų, į parduotuves užeiti. O jūra niekur nedings, juk ne rytoj išvažiuojam.
– Kaip tu, Ryte? Važiuosi su mumis?
Rytė linktelėjo galva. Nesinorėjo matyti žmonių, bet pati sau nutarė, kad reikia prisiversti, juk netūnos visą gyvenimą pasislėpusi.
– Na, ir gerai, – lengviau atsiduso Ancė, – bėk, apsirengsi ką nors šiltesnio. Tai tau ir poilsis, vos ne žieminių drabužių reikia. Bet vis tiek neblogai iš namų ištrūkti.
– Koks tau, mama, skirtumas, ar namuose, ar čia valgyti gaminti, – paerzino Šarūnas. – Prie jūros vis tiek nenori eiti.
– Atstok, – nepiktai per ranką jam pliaukštelėjo Ancė. – Eisiu, eisiu prie tos jūsų jūros. Tai rado stebuklą, – bumbėjo nueidama rengtis.
Sustojus Palangoje prie turgavietės Rytė nelengvai prisivertė lipti iš automobilio. Jai atrodė, kad visi į ją žiūri, visi žino, kas jai atsitiko. Jautė kaltę, nors niekuo nebuvo kalta, jautė gėdą, tarsi būtų padariusi kažką neleistino. Sekiojo paskui Ancę, tylėdama nešė krepšį, į kurį Ancė krovė daržoves, mėsą, kitus produktus. Kitą jau pilną krepšį nešė Šarūnas.
– Mama, gal jau užteks, – susirūpino Šarūnas, – čia ne vienam mėnesiui užteks visko. Kitą dieną atvažiuosime.
– Ką tu supranti, – numojo ranka Ancė. – Nešk viską į mašiną ir eisime pasidairyti po parduotuves.
– Gal jūs abi eikit, o aš mašinoje palauksiu, – gailiai pažvelgė Šarūnas.
– Gal ir aš neisiu… – bandė prieštarauti Rytė, bet Ancė kaip kirviu nukirto:
– Eisi… Reikia vieno kito rūbelio, kaip dabar – net apatinių pasikeisti beveik neturi. O Šarūno mums ir nereikia.
Rytė žinojo, kad su teta ginčytis yra beprasmiška, todėl parduotuvėje klusniai matavosi tetos parinktus rūbus, nors jie visiškai jos nedomino. Tačiau buvo abejinga viskam. Ją baidė žmonių žvilgsniai:
– Einam iš čia, – sumurmėjo vos neverkdama tetai, pastebėjusi atkaklų vieno vyriškio žvilgsnį.
– Tau nesveika, – susirūpino teta. – Gal vykstam į ligoninę…
– Ne, man nieko nėra, – sulemeno Rytė, – tik jie visi žiūri, tarsi viską žinotų ar dėl ko nors kaltintų.
– Nesuprantu, kodėl tu vis save kažkuo kaltini, – išpūtė akis Ancė. – Juk tu nežinojai sėsdama į mašiną, kad šitaip pasibaigs. Čia kaltinti reikia tik Zuzaną su jos išpera. Dar pažiūrėsim, jai taip lengvai nepraeis… O kad žiūri, tai visai normalu, – persirengimo kabinoje ji pasuko Rytę į veidrodį. – Pažiūrėk, kokia tu graži, todėl visi ir žiūri kaip į paveikslėlį.
Išbalusiame veidelyje spindėjo didelės pilkos akys, variu žvilgėjo ilgos garbanos. Įstrigęs akyse liūdesys suteikė veidui subtilumo ir vaikiško naivumo. Net kuklūs rūbeliai neslėpė grakštaus kūno.
– Pati matai, kokia tu esi, – Ancė nusišypsojo. – Žmonės tiesiog gėrisi tavo išvaizda – kaip žiūrėtų į kiekvieną gražų sutvėrimą, todėl neišsigalvok nesąmonių.
Nupirkusi Rytei rūbų, tarp kurių buvo ir rugiagėlėm išmarginta suknelė, Ancė paėmė Rytę už rankos.
– Tu tik nesirūpink dėl pinigų. Ką tu žinai, gal aš tavo mamai, savo sesei, ne tiek esu skolinga, – atgalia ranka nusibraukė akis. – Skauda širdį, kad prieš jos mirtį nepasikalbėjom, o man tikrai reikėjo paprašyti jos atleidimo. Na, ką dabar padarysi, – atsiduso, – šaukštai po pietų.
Šarūnas iššoko iš automobilio, padėjo sukrauti krepšius į bagažinę.
– Mama, turbūt nutarei kaip reikiant pasišvaistyti, – nusijuokė pamatęs pilną bagažinę.
– Vieną kartą gyvenime ir aš sau galiu kai ką leisti. Kurią dieną važiuosim mergaitėms ir anūkams lauktuvių pirkti. O ir tų produktų ne tiek daug…
– Na, jau visai mamai pasimaišė, – juokais susirūpino Šarūnas. – Lyg visą armiją būtum pasiruošusi maitinti. Viskas, mergaitės, važiuojam namo.
Zita DZIDOLIKIENĖ
Nr. 19 (23), 2013 m. gegužės 11–17 d.