15.
Grįžusi iš turgaus Irena visą dieną buvo susiraukusi ir nekalbi, tik mestelėdavo žodį pro suspaustas lūpas ir triūsė nuleidusi galvą. Rytei buvo nesmagu ir gaila moteriškės, kurios tarškėjimas dažnai įgrisdavo, todėl buvo nesuprantama, kad ji tiek gali ištylėti.
– Neimkit į galvą, – užjautė ją Rytė, – juk žinot, kad Zuzana labai greita pirma pasakyti, paskui pagalvoti. Kiek ji apie mano mamą yra prikalbėjusi! Ką padarysi, žmonės patys atsirenka, kur pelai, kur grūdai.
– Oi, dar tu nežinai Zuzanos, – sužaibavo akimis Irena. – O juk ji man lyg ir giminė. Tolima, kaip sakoma, devintas vanduo nuo kisieliaus. Kai pasistatė namą, tai ir mane prisiviliojo, aukso kalnus žadėjo. Manė, kad pavyks mane apsukti, tik ne ant tokios pataikė, nes žinau tiek jos, tiek Alvinos darbelius. Buvo priversta mokėti, kiek sutarėm, tik kad Zuzanai pinigą iš rankų paleisti – tai lyg širdį išplėšti. O dėl tų dingusių pinigų – tai sakyčiau, kad čia Alvinos darbas, ir jau ne pirmą kartą. Pati Zuzana tai jaučia, tik nenori tikėti, kad jos mergaitė vagis ir šliundra, tai ir kimba prie visų, – atgalia ranka nubraukė ašarą moteris. – Nežinau, ar ji akla, ar visai kvaiša, kad nemato, kas po nosimi darosi.
– Žinot, savas vaikas, tai ir nenori patikėti, – susimąstė Rytė. – Bet dabar, kai prisimenu, dar mokykloje buvo kažkokių istorijų apie dingusius bendraklasių pinigus, tada irgi kalbėjo apie Alviną, bet niekas neįrodė, tai taip ir nurimo viskas.
Vakarop jau ir Irena pralinksmėjo, net uždainavo besisukiodama po virtuvę. Beveik visą dieną abi su Ryte triūsė gamindamos obuolių sūrį, kuris Irenai išeidavo labai skanus. Nors kartais moters šnekumas ir vargino, bet Rytė mėgo Ireną dėl jos darbštumo, sumanumo ir gyvenimo patirties, kuria ši noriai dalydavosi su visais. Ir visai buvo nesvarbu, ar kam nors to reikėdavo, sutikdavo su jos nuomone ar ne, svarbu buvo kalbėti.
Rytė miegojo prastai, galvoje sukosi minčių spiečius, girdėjo, kaip po pusiaunakčio parsirado Alvina, matyt, valgė, nes pokšėjo šaldytuvo durelės, skambėjo indai. Suprato, kad Alvina grįžo vėl ne viena, bet nėjo žiūrėti, nors jai pasirodė, kad vyriškas balsas nebuvo panašus į Aro. Iš ryto pažadino lietus, dangus buvo apsiniaukęs, atrodė, kad visai dienai. Išėjusi į balkoną Rytė susigūžė nuo atšiauraus vėjo. „Viskas, vasara jau baigėsi“, – liūdnai pagalvojo. Vėjas plėšė gelstančius medžių lapus, spalvos lauke buvo tarsi išblukusios, iš balkono buvo matyti, kaip keterotomis bangelėmis šiaušėsi papilkėjęs ežeras.
Apačioje sutrinksėjo durys, persisvėrusi per balkoną Rytė pamatė, kaip stambus solidus vyras pasuko prie prabangios mašinos, kurią ji tik dabar pastebėjo.
„Ir vėl naujas vyras, – net pašiurpo Rytė. – Nusivažiuos, kaip ir mano mama, tik ši tiek pilna pykčio… O mama juk nebuvo pikta, tik nelaiminga. Prisimenu, vaikystėje kokia buvo man gera ir švelni. Bet gal nereikia teisti, kaip sako Ancė, pasižiūrėkime į savus skeletus spintose, juk kiekvienas turime kažką slapto. O aš ar turiu? Tikrai ne…“ – ir pati raustelėjo, nes iš karto šmėkštelėjo mintis apie Arą, kurią pasistengė nuvyti, net ranka sumosavo.
Alvina nesirodė iš savo kambario iki pietų ir tik iki pusiaudienio išsivoliojusi atslinko į virtuvę. Net nepasisveikinusi pasiėmė iš šaldytuvo maisto, išsivirė kavos ir tylėdama sėdo valgyti. Rytė su Irena susižvalgė, Irena truktelėjo pečiais ir vėl nusisuko į viryklę, maišydama puodą.
– Turbūt vėlai grįžai? – bandė prakalbinti Rytė, bet Alvina tik subaltakiavo ir toliau tylėdama valgė. Sukramčiusi ir nurijusi kąsnį atsisuko į Rytę.
– Tai, sakai, pati guliesi po Aru, – piktai nusišaipė. – Be reikalo stengiesi, jis į tavo pusę net nežiūrės. Nors jei kalė pati lenda, joks šuo neatsisakys pigios mėsos.
Rytė su Irena netekusios amo atsisuko į ją.
– Ką tu čia šneki, – atgavo žadą Rytė, – ką išsigalvoji…
– Geriau patylėk tu, blusa, žmonės matė, kaip voliojaisi prie tvenkinio su Aru, man viską papasakojo, – negražiai vaipėsi Alvina.
– Tai reikėjo pačiai ir saugoti tą savo Arą, o nesivolioti ant šieno su kitu, – neiškentusi įsikišo Irena. – Kaip tau ne gėda, aš pati ten buvau.
– Bet žmonės matė… – bandė tęsti Alvina.
– Geriau jau patylėk, – iš pykčio net išraudo Irena, – tie tavo žmonės tokie patys kaip ir tu, akis užsipylę.
– Tai gal aš nematau, kaip Rytė į Arą akis žibina, – šokosi priešais Alvina, įsiutusi atsisuko į Rytę. – Atstok nuo jo, nes akis iškabinsiu,– ir išlėkė iš virtuvės.
Rytė išbalusi klestelėjo ant kėdės, gerklę gniaužė skausmas, dusino ašaros, bet nepajėgė net pravirkti.
– Vaikeli, tik tu taip nesinervink, – išsigando Irena, – še, išgerk vandens. Neklausyk, ką toji šavalka pliurpia, visi svečiai matė, kaip ji su tuo ūsočium ant šieno vartėsi. Kas kuo kvepia, tuo ir kitą tepa. Panelė galvoja, kad visos tokios kaip ji.
– Išeisiu, – sudejavo Rytė, – daugiau nebegaliu. Sulauksiu Zuzanos ir išeisiu, kad ir į gatvę.
– Tik nesikarščiuok, nespirgėk,– ramino Irena, – turi gi tetą, tuntą pusseserių, pusbrolį, pasitark su jais. Į gatvę mat, dar ką sugalvojo. Galės pačios ponios po kampus su šluotomis ir apie puodus suktis, nes ir aš nežadu užsilaikyti. Nusibodo, dar ta varlė į akis šokinėja.
Rytė pakilo ir tarsi vatinėmis kojomis nuslinko į savo kambarį. Krito ant lovos, susigūžė į kamuoliuką ir vis rijo gerklėje įstrigusį gumulą, nepajėgdama nuryti. Rauda dusino, tačiau ašarų nebuvo, tik duso, negalėdama atgauti kvapo. Ilgai taip gulėjo, nepajėgdama nei pravirkti, nei atsikelti. Atėjo susirūpinusi Irena:
– Išviriau tau mėtų arbatos, išgerk, nusiraminsi, – paglostė Rytei galvą. – Oi, vaikeli, per daug viską imi į širdį. Žinok, žmonės patys atsirenka, kas yra kas. Tegul susikiša tą savo Arą, reikalingas čia jis kam. Būtų vyras kaip vyras – arba mestų Alviną, arba gerai kailį iškarštų. Tu pagulėk, nėra ką virtuvėje veikti, o panelė tegul pajudina užpakalį ir savo kambarį pati susitvarko.
Visą dieną Rytė prasėdėjo balkone arba gulinėjo, vis galvodama, ką daryti toliau. Kitą rytą nutarė net nesiprašiusi, kad išleistų, važiuoti pas Ancę. Duris atidarė Šarūnas.
– Kas gi atsitiko? – net gąstelėjo, pamatęs išblyškusį ir sukritusį Rytės veidelį. – Ar nesusirgai?
Dabar jau pasipylė ilgai kauptos ir laikytos ašaros. Rytė net nepajėgė paaiškinti, kas atsitiko. Visi supuolę glostė ir ramino, kol mergina sugebėjo rišliai paaiškinti, kokia bėda ištiko.
– Viskas, skubiai kraustykis iš ten, radom tau mažą vieno kambario butą, bet tik nuo kitos savaitės, tas kelias dienas pas mus pabūsi, – ramino Ancė. – Na, aš joms parodysiu peklą, šitaip elgtis, mano, kad našlaitė, tai ir nebus kam užtarti.
– Mama, kad čia pas tave labai ankšta, gal geriau tas kelias dienas tegul pas mane klebonijoje pabūna, – paprieštaravo Šarūnas.
– Ar išprotėjai, nori, kad davatkos tave liežuviais užplaktų, – šokosi Ancė. – Užtenka, kad jau apie tave ir tavo draugą pusė miesto mala. Ką sau manai? Dar pas tave jauna panelė, ar visiems išaiškinsi, kad pusseserė.
Šarūnas išraudęs nutilo.
– Nieko, aš kaip nors tas kelias dienas išbūsiu, man vis tiek Zuzanos sulaukti reikia, – raminosi Rytė. – Ir sumokėti man turi. Be to, jai kažkokie pinigai dingo, tai jeigu pabėgsiu, galvos, kad aš paėmiau.
– Labai čia kam svarbu, ką ji galvos, – supyko viena iš pusseserių.
– Na, nesakyk, – paprieštaravo kita, – nelabai smagu, kai tave vagim apšaukia. O ką, nubėgs į policiją, priskųs, nedidelis malonumas paskui aiškintis.
– Vienu žodžiu, pirmadienį jau paimsiu raktus ir nuvešiu tave į butą. Čia visai netoli, už poros stotelių nuo bažnyčios, kaimynystėje būsi, – ramino Šarūnas. – O dabar pakentėk truputį.
Kai Šarūnas parvežė Rytę namo, Zuzanos automobilis jau stovėjo kieme.
– Gal man kartu su tavim eiti? – susirūpino Šarūnas.
– Na jau, – net nusijuokė Rytė. – Zuzana ne drakonas, o aš ne princesė, nepraris manęs.
– Tikėkimės, – susirūpinęs Šarūnas nuvažiavo.
– Tai, sakai, poilsiauji, – pasitiko susiraukusi Zuzana. – Nori – dirbi, nori – ne, bet pinigų vis tiek duok. O gal pati pasiimi?
– Ką norit pasakyti? – užsidegė ir Rytė. – Girdėjau, jau Ireną tardėte, o dabar mano eilė? Jei jums kas nors dingsta, ieškokit savo namuose.
– Ach, tu… – net kalba Varnaitienei užsikirto. – Na, ką tu pasakysi, ir šita dar balsą kelia, akis drasko. Tai priglaudžiau gyvatę. Viskas, kad tavo kojos čia tučtuojau nebūtų.
– Raminkitės, aš ir pati išeinu, – supyko Rytė. – Bet tik tada, kai pinigus man atiduosite.
– Kokius dar pinigus? – išvertė akis Zuzana. – Tai klausimas, ar ne tu mano pinigus pavogei?
– Tuos, kuriuos aš uždirbau? Juk jūs man tik porą šimtinių esate numetusi per visą šitą laiką, kol pas jus dirbau.
– Va tu gausi, – pakišo Rytei špygą po nosimi. – Tu man dar skolinga už kambarį, už maistą, jei ne aš, utėlės būtų tave sugraužusios kartu su tavo motina. Besarmate tu, dar Arui ant kaklo kariesi, nors puikiai žinai, kad jis Alvinos sužadėtinis.
– Tai ir turėkite tą sužadėtinį, o aš einu krautis daiktus, – apsisuko Rytė.
– Palauk, gerbiamoji, einu su tavim, pažiūrėsiu, kokius daiktus tu imsi, kad nereikėtų paskui ieškoti, – įsisprendė rankomis į šonus Zuzana.
Rytė tylėdama užlipo į savo kambarį, sekama iš paskos pūkščiančios Zuzanos. Pasiėmusi palaikį lagaminėlį susimetė kelis savo skudurėlius ir, net nepažvelgusi į šeimininkę, nusileido į virtuvę atsisveikinti su Irena. Toji pamačiusi lagaminą net rankomis pliaukštelėjo:
– Tai jau išeini? Išėdė ir, žinoma, pinigų neatidavė. Betgi jau vakarėja, kur tu nakčiai, gal ir autobuso jau nebus.
– Nieko, pasigausiu kokią pakeleivingą mašiną, kiek čia iki to miesto. Pas tetą laikinai apsistosiu, o pirmadienį jau į savo butą kraustysiuos. Atskiras, vieno kambario ir nuoma nebrangi. Paskui gal ir nuosavą nusipirksiu.
– Pasprings ji kada nors savo pinigais, – piktinosi Irena. – Va, įsidėk, aš čia tau maisto pridėjau. Nesibaimink, tai ne Zuzanos, iš namų atnešiau – lašinukų, dešrytės, vis užkąsti pirmam laikui bus.
– Na, kam jūs, nereikia, – net susigraudino Rytė. – Juk pas tetą yra kas valgyti.
– Yra tai yra, bet kai turi savo, kąsnis ne toks sprangus. Gaila su tavim skirtis, tokių kaip tu šiais laikais labai reta.
– Na, kuo jau aš kitokia… – net išraudo Rytė.
– Gera tu mergaitė, – atsiduso Irena. – Duok Dieve, kad tau viskas sektųsi. Aš irgi greitai sparnus pakelsiu, miestelis mūsų nedidelis, manau, dar susitiksime.
Lagaminas nebuvo sunkus, Rytė stotelėje atsisėdo, nes už valandos dar turėjo būti autobusas. Neramu buvo tik dėl to, kad jau temo, bet save ramino, jog mieste nebus tamsu, ir viskas bus gerai. Judėjimas buvo menkas, retkarčiais pravažiuodavo vienas kitas automobilis ir vėl buvo tylu. Rytei savotiškai pagailo šio užmiesčio. Gaila buvo palikti ežerą, pušis aplink jį. Ji nebuvo didelio miesto vaikas – gąsdino minios žmonių, dulkėtos gatvės, išmetamųjų dujų kvapo prisotintas oras. „Bet juk ne viską gali turėti, ką nori, – mąstė viena sau. – Gal kada nors ir aš kaime turėsiu namelį. Nenoriu gyventi mieste, bet ką darysi, kai rinktis neturi iš ko. Bet Zuzana – kokia kraugerė, aš jai mat dar skolinga. O juk netinginiavau, dirbau viską, ką liepė. Kažin ar Irena irgi išeis?“
Rytė neramiai žvilgčiojo į laikrodį, autobusas vis nesirodė, nors jau buvo laikas, lauke beveik visai sutemo. „Dar palauksiu, gal vėluoja“, – ramino save, baugiai dairydamasi aplinkui. Kirbėjo nerami mintis, kad autobuso visai nebus, ir nežinia, kaip reikės nusigauti į miestą. Nutarė stabdyti pakeleivingą mašiną. Pamačiusi iš tolo šviečiančius du žibintus, pakėlė ranką stabdydama. Kiek pačiuožęs į priekį automobilis atbulas grįžo atgal.
– Labas vakaras, gal pavežtumėte į miestą, – prišoko prie vairuotojo.
Jaunas tatuiruotomis rankomis vyriškis tiriamai nužvelgė ją nuo kojų iki galvos.
– Sėskis, – atidarė priekines dureles.
– Aš užmokėsiu, – sulemeno Rytė.
– Net neabejoju, – nusišaipė vairuotojas.
Zita DZDOLIKIENĖ
Nr. 16 (20), 2013 m. balandžio 20–26 d.