Pagrindinis > Daugiau kategorijų > Kūryba > Jonvabalių naktys (Tęsinys)

Jonvabalių naktys (Tęsinys)

 

Grįžusią namo Rytę pasitiko susiraukusi Zuzana.

– Tiek darbų, o turiu viena plūktis, – bumbėjo vaikščiodama Rytei iš paskos.

– Bet juk išleidote mane dviem dienoms, – atšovė Rytė.

– Aptingai, mergele, iš pradžių buvai rūpestingesnė, o dabar jau viską atmestinai

darai. Pinigus darbu pelnyti reikia.

– Tai pasakykit, ką aš ne taip darau ar ko nepadarau, – įsižeidė mergina. – Beje, kol kas man niekas už mano darbą dar nesumokėjo, – išdrįso pasakyti.

– Vaje, o maistas, o už butą taip pat nemoki, – net išraudo Zuzana. – Ir skalbi, ir miegi, ir valgai. Reikėtų tau ant savo užpakalio pasėdėti, pamatytum, kiek kainuoja. Visi tik pinigų prašinėti moka, niekas nepagalvoja, iš kur jų imti, – įpykusi sumosavo rankomis ir nubildėjo laiptais žemyn.

Nulipusią į virtuvę Rytę pasitiko Irena:

– Nenusileisk šitai gobšei, nes nieko negausi, – pašnibždėjo apsidairiusi. – Ir mane bandė išnaudoti, nenorėjo mokėti, bet ne ant tokios pataikė. Nori ponia būti – mokėk…

– Išeisiu, – pro ašaras pratarė Rytė. – Ne tik pinigų nemoka, bet dar ir įžeidinėja, kiek galima kentėti.

– Kas jai darosi pastaruoju metu, nesuprantu, – šluostydama lėkštes kalbėjo Irena. – Siunta, draskosi, pati nežino, ko nori. Ne tik tu ir aš neįtinkam. Nemanau ir aš čia ilgai užsibūti, siūlo man darbą vienos kavinės virtuvėje. Tegul pačios pajudins užpakalius, atsirado mat ponios, tarnų vis reikia. Man dirbti patinka, bet nereikia manęs už tarnaitę laikyti. Padėsiu Gražinai pasiruošti vestuvėms, šeimininke kvietė, ir išeisiu.

Į virtuvę tyliai įčiaužė Valius.

– Ko mergos nelinksmos? – atidaręs dureles ir dairydamasis po šaldytuvą paklausė.

– Ko čia linksmintis, kai tavęs žmogumi nelaiko? – atšovė Irena. – Ką padarei, kad taviškė kasdien putoja? O gal ko nepadarei? – nusišaipė.

– Ir pats nežinau, ko ji nori, – atsargiai apsidairęs tyliai tarė vyriškis. – Jau kokia savaitė kaip pasiutusi katė sienomis lipa, susišnekėti neįmanoma. Matai, sugalvojo naują biznį, o viskas pagal ją taip greitai nesigauna, gal dėl to. Ir Aras pradėjo atbulas nuo Alvinos trauktis… Išeisiu aš iš čia, nes jau nervai neneša…

– Kur tu eisi? – šaipėsi Irena. – Labai tu čia kam reikalingas, niekas tavęs už dyką dėl gražumo nelaikys, o dirbti tai tu nelabai nori. Kuriai toks tinginys reikalingas?

– Bet gal ką kitą gerai sugebu, – pūtėsi Valius. – Galiu ir jaunesnę, ir turtingesnę susirasti, – ir staiga susigriebęs pritildė balsą.

– Tai ko neieškai, ko čia triniesi? – rėžė Irena.

Rytė išėjo iš virtuvės, jai nusibodo tuščias ginčas. „Neduok Dieve, nugirs Zuzana, –pamanė viena sau. – Būtų toks karas…“

13.

Likus porai dienų iki Gražinos vestuvių Zuzana pasiuntė Rytę pagelbėti Irenai, kuri jau visą savaitę triūsė virdama, kepdama, marinuodama. Vestuvės turėjo vykti užmiesčio sodyboje, kur reikėjo sutalpinti apie pusšimtį svečių. Rytė džiaugėsi ištrūkusi iš miesto, grįždavo tik pernakvoti, su malonumu bėgiojo pirmyn atgal, vykdydama Irenos nurodymus. Ir stebėjosi, kaip čia Zuzana ją išleido padėti Gražinai.

Gražų šeštadienio rytą pamažu rinkosi svečiai, stoviniavo lauke, būriavosi į grupeles. Rytė su Irena vos spėjo nešti į stalą, kol pagaliau, padengusios stalus, galėjo abi minutėlę atsipūsti. Du pagyvenę muzikantai užgrojo senovišką maršą, grįžo jaunieji. Gražina puošnia balta suknele, tačiau kaip visada užsikrovusi storą makiažo sluoksnį, švytinti visomis vaivorykštės spalvomis, išdidžiai žingniavo įsikibusi į savo prakaituojančio jaunikio parankę. Bet Rytės akis traukė Aras, pasipuošęs tamsiu kostiumu, ir jam ant rankos pakibusi Alvina žaižaruojančia auksu suknele. Buvo matyti, kad vaikinui visai nelinksma, pasitraukęs į šoną rūkė, nekreipdamas dėmesio į aplink jį besivyniojančią Alviną. Atvažiavo ir Zuzana su Valium, nešini didžiule puokšte rožių. Rytė nustebo pamačiusi Martyną šalia Aro sesers Dianos, kiek žinojo, jiedu nelabai sutarė. Šis, linksmai išsišiepęs, mirktelėjo pro šalį skubančiai Rytei. Mergina pirmą kartą apsivilko naują, ne iš dėvėtų rūbų parduotuvės pirktą suknutę, kurios žalsvi atspalviai paryškino vario rausvumu švytinčius jos plaukus, sukeltus į įmantrų kuodą. Ši šukuosena, kurią jai sutaisė Gražinos kirpykloje, atidengusi jos grakštų ilgą kaklą, darė merginą trapią ir visai jaunutę. Ne vienas vyriškis nusekdavo akimis jos mikliai šmėžuojančias kojas.

– Kokį pusvalandį galime ir mes atsipūsti, – prisėdo Irena. – Vėliau reikės gaminti karštą patiekalą. Tegul dabar užkemša koseres tuo, kas ant stalo.

Atbėgo į virtuvę vyresnioji Gražinos sesuo ir nusivedė jas, besispyriojančias, prie bendro stalo.

– Nieko nežinau, – mojo rankomis ji. – Gražina liepė jus atsivesti, nėra ko čia virtuvėje vienoms sėdėti. Visko ant stalo pilna, pailsėkit truputį.

Pritūpusios nedrąsiai gale stalo buvo įkyriai raginamos gerti ir valgyti. Rytė žvalgėsi negalėdama atsistebėti, kaip meiliai vienas į kitą žvilgčioja jaunieji, dairėsi niekur nematydama Betos. Kai visi pakilo nuo stalo šokiams, ji susirado Gražiną:

– Kodėl Betos nėra? Susipykot ar ką?

– Ką tu, Beta ligoninėje, kažkokius tyrimus jai daro. Jau kuris laikas labai prastai jautėsi ir kaip tyčia užvakar paguldė į ligoninę.

– Būtinai reikės aplankyti, – susirūpino Rytė.

– Gerą darbą padarysi, nes ji artimųjų lyg ir neturi, – atsidususi liūdnai pritarė Gražina. – O gera, jautri moteris, nors kartais ir šiurkštoka atrodo, bet jau visiems į pagalbą pirmutinė puola. Aš tau raktus duosiu, gal galėsi nueiti gėles palaistyti, nes aš jau pas Joną išsikrausčiau į užmiestį, vis nespėju.

– Ir kaip jautiesi dabar ponia būdama? – pasmalsavo Rytė.

– Nepatikėsi, bet manau, kad laiminga, – šyptelėjo Gražina. – Pati netikėjau, kad taip bus. O trejus metus spardžiausi, kam man tas senis. Bet, žinai, geresnio tėvo savo vaikams tikrai nerasiu. Ir šiaip žmogus geras, jautrus, – pridūrė patylėjusi. – Žinau, daug kas sakys, kad prastas, negražus, kad man tik jo pinigų reikia, bet kai tau nukrinta nuo akių uždanga, pamatai, kaip iš tikrųjų yra. Ką aš čia apie save, eik pašokti, ko tu čia dabar su seniais…

– Tai tu jau ir save prie senių priskaitei, – sukikeno Rytė.

– O ką, aš dabar solidi dama, kur jau čia man strakalioti, – nusijuokė nueidama Gražina.

Nors jau rudenėjo, bet buvo karšta kaip vidurvasarį, ir svečiai nenorėjo sėdėti už stalo, vis taikėsi išsprukti laukan, kur pulkavosi ieškodami pavėsio.

– Visai neturiu jėgų, – dejavo Irena, nuvirtusi medžio pavėsyje.

– Mačiau netoli kažkokią balą, einam, nors nusiprausim, – pasiūlė Rytė ir, patraukusi už rankos, prikėlė Ireną, kuri sekė paskui ją vis padejuodama.

Sodybos pakraštyje, slepiama medžių, raibuliavo kūdra, gal, tiksliau, mažas ežeriukas, iš vieno krašto apaugęs meldais, tačiau kitame prie smėlėto dugno po skaidrų vandenį nardė mažos žuvytės.

– Kaip gerai sugalvojai, – apsidžiaugė Irena, – tu pasaugok, kad koks diedas neatslinktų, o aš išsimaudysiu, – ir nusitraukusi per galvą suknelę vienais apatiniais žengė į vandenį. Pliuškenosi, turškėsi lyg antis, net nesidairydama, išlipusi ant šlapio kūno užsitraukė suknelę ir atsisėdo šalia Rytės:

– Tai atsigavau, dabar tu eik, išsimaudyk, aš pasaugosiu.

– Gal vėliau, – pamačiusi netoliese sode pasipylusius svečius, ieškančius menkiausio pavėsio, nutarė Rytė. – Aš kol kas tik veidą nusiprausiu. Vėliau, kai susės visi už stalo, tada ir išsimaudysiu.

– Gerai, tai tu pasėdėk dar pavėsyje, o aš einu, apžiūrėsiu, gal ko nors ant stalo trūksta, – atsistojo Irena. – Šitoks karštis, valgo mažai, dar maistas suges.

Nusipraususi Rytė atkišo veidą saulei. Sėdėjo užsimerkusi, atsirėmusi į medį, vis nuvydama įkyrią musę, kol neiškentusi atsimerkė. Prisėdęs greta Arnas kuteno jai kaklą.

– Galvojau, kad miegi, – šypsojosi jis. – Gerą kampelį susiradai, ramų.

– O ko tu ne su svečiais, kur Alviną padėjai? – vėl užsimerkė Rytė.

– Tai kad pavargau besėdėdamas, toks karštis, kad nei valgyt, nei gert nesinori. O Alvina jau nestipriai ant kojų laikosi, tiksliau, laikosi įsikibusi į Jono draugą. Kažkur pasivaikščiot abu nuėjo.

– Tu visai nepavydus, – konstatavo Rytė. – Man atrodo, jei žmogų myli, tai tau turėtų rūpėti, kur ir su kuo jis.

– Tai jeigu myli, – patylėjęs tarė Aras. – Man visai neįdomu, su kuo ji.

– Nesuprantu tavęs, – karštai prabilo Rytė. – Tu vis pabrėži, kad tau Alvina nerūpi, bet juk vaikštai pas ją, miegi su ja, nors visada tavo balse panieka.

– Per maža, kad suprastum, – arčiau prisislinko Aras. – Mergaite, čia tik fiziologija, jei supranti, apie ką aš kalbu.

Zita DZIDOLIKIENĖ

Nr. 14 (18), 2013 m. balandžio 6–12 d.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Taip pat skaitykite