Pagrindinis > Daugiau kategorijų > Kūryba > Jonvabalių naktys (Tęsinys)

Jonvabalių naktys (Tęsinys)

 

Grįžusi į miestelį, Rytė, tik išlipusi iš autobuso, nuskubėjo į senelės namelį pas nuomininkus. Ir nudžiugo, ir susigraudino pamačiusi, kad namelis šviežiai nudažytas, sutaisytos išvirtusios tvoros, prisodinta gėlių. Jaunoji pora apsidžiaugė pamačiusi Rytę.

– Laukėme tavęs, jau net ieškoti norėjome, taip labai reikėjo, – tarškėjo raudonskruostė Renata, mikliai sukosi po virtuvę, šoko kaisti kavą, stūmė arčiau lėkštę su pyragėliais.

– Ačiū, kad aš nenoriu, – bandė spirtis Rytė, bet Renata tik ranka numojo.

– Taigi šitokia ankstyva, gal dar be pusryčių, tik sėskis greičiau, – nepasidavė šeimininkė. Jos mažakalbis vyras Andrius tik pritardamas šypsojosi. Rytei teko sėstis prie stalo, nes Renatai pasipriešinti niekas nepajėgė.

– Pasitarėme su Andriumi, – prisėdusi prie stalo Renata atsikvėpė, – ir norime, kad parduotum mums šitą namelį. Jau apsipratome, ir vieta gera, ir abiejų tėvai arti. Siūlė mums į miestą, bet kad abu nenorime, Andrius iš viso piestu šoka.

Rytė net šyptelėjo įsivaizdavusi Andrių, prieštaraujantį Renatai ir dar taip smarkiai.

– O aš kaip tik ir norėjau jums pasiūlyti pirkti. Nelabai noriu mieste gyventi, bet ką aš galiu čia veikti: darbo jokio, o, be to, ir mokytis noriu.

– Tikimės, brangiai nenulupsi, – pagaliau prabilo ir Andrius. – Jau daug įdėjome į šį namelį.

– Turiu pasitarti su Ance, juk ir ji močiutės dukra, gal ir jai priklauso, aš nelabai apie tas kainas nusimanau, bet kad pinigų reikia.

– Tai kad mes tau keturis tūkstančius už nuomą jau esame pervedę, – nedrąsiai paaiškino Andrius.

– O, Dieve, – išsigando Rytė, – o juk aš nė karto savo kortelės nepasitikrinau. Gal jau ir pinigai bus dingę.

– Na, jau, – nuramino Renata. – Kur jie dings? Grįžusi pasitikrink.

– Aš ir mamos namelį noriu parduoti, jei nugirstumėte, kas norėtų…

– Būtinai paklausinėsiu, – nuramino Renata, lydėdama pro duris.

Pasiėmusi iš kaimynų raktą, Rytė atsirakino mamos namelio duris. Į nosį tvokstelėjo seniai nevėdintos patalpos kvapas, sumišęs su pelėsio ar kažko neaiškaus kvapu. Pirmiausia atlapojo langus, apžvelgė skurdžius kambarėlius, papilkėjusius nuo nusėdusių dulkių. Viskas atrodė taip sava, o kartu jau ir svetima. Suspaudė širdį pagalvojus, kad gal daugiau neteks čia grįžti, bet nuramino save, kad nereikia gręžiotis atgal. „Gal ir mokytis jau galėsiu“, – kirbėjo sena svajonė. Labai norėjo mokytis siūti ir ne taip paprastai, kaip visos siuvėjos, o norėjo pati sugalvoti modelius, prie jų pritaikyti papuošalus, norėjo puošti moteris, kad jos atrodytų išskirtinės, kad kiekviena turėtų išskirtinį rūbą. „Reikia pirkti siuvamąją mašiną, – mąstė Rytė. – Tik kur aš ją dėsiu, nebeturėsiu laiko, dirbdama pas Zuzaną. Gal tikrai reikės pakalbėti su Beta? Bet pirmiausia reikia susirasti darbą. O gal pamėginti pas Dianą? Reikės nueiti pasižiūrėti. Gal Gražina man patartų…“

Net krūptelėjo suskambus mobiliajam telefonui. Retai juo naudojosi, nemėgo telefonų, jai geriau buvo kalbėtis su gyvu žmogumi. Skambino Ancė:

– Kur tu, vaikeli, dingai, vis skambinau, ir Šarūnas skambino, bet niekaip tavęs nepagavome.

Kur tu dabar?

– Kaip gerai, teta, kad paskambinote. Ai, aš į tą telefoną beveik ir nepasižiūriu, retai nešiojuosi. Dabar aš mamos namuose, liksiu čia nakvoti, Zuzana dviem dienoms išleido. Labai man reikia su jumis pasitarti, kai grįšiu, iš karto atlėksiu.

– Ar atsitiko kas? – išsigando Ancė. – Mes tik šiandien iš pajūrio grįžom, norėjom tave vežtis,

bet Zuzana kategoriškai atsisakė išleisti. Ėmė dejuoti, kad labai serganti, visai nepajėgi, nėra kam namais užsiimti.

– Tai melagė, – pasipiktino Rytė. – Juk pati su Valium ir po Latviją, ir po Palangą davėsi. Tiek to, grįšiu, pakalbėsim.

– Dar paklausyk, nepadėk telefono, – suskubo kalbėti Ancė. – Padarom šitaip, nėra ten tau ko tuščiuose namuose trintis, atvažiuos Šarūnas ir parveš pas mus, pasėdėsim, pakalbėsim. Lauktuvių tau visi privežė.

– Tai kad nepatogu…

– Na, dar ko, – net pyktelėjo Ancė. – Ruoškis už kokios valandos pribus.

Su Šarūnu atvažiavo ir Ancė.

– Oi, kaip seniai buvau šituose namuose, – apsidairė liūdnai. – Buvau užlėkusi ir į savo mamos namelį, girdėjau parduodi. Ir labai gerai darai, – nuramino pamačiusi, kaip sumišo Rytė. – Pasitarsim, kiek gali prašyti. Man pinigų nereikia, mama tau namelį paliko, ir pinigai tavo. Patikėk, tai lengva širdim sakau.

– Bet jūsų dukros… – bandė prieštarauti Rytė.

– Ką mano dukros? – pyko teta. – Ar rankų, kojų neturi, neužsidirbs? Beje, visos turi pagrindus po kojomis ir nė vienai nereikia svetimo gero. Patikėk, iš visos širdies sakau, ir parduoti tau padėsiu, kad neapsuktų.

– Atrodo, Renata su Andriumi labai geri žmonės, sąžiningi.

– Nesvarbu, pinigai ir sąžiningus sugadina.

– Mama, leisk ir man nors pasisveikinti, – ilgai krapštęsis mašinoje išlindo Šarūnas. – Sveika, sesute, pasiilgau tavęs. Dabar jau ilgokai mieste būsiu, tai dažniau matysimės. Ieškosiu tau darbo, gana pas Zuzaną vergauti.

– Tai, kad nevergauju, sunku man ten nėra, tik norėtųsi kokio nors rimtesnio darbo. Bet ką aš čia šneku, kur aš tiksiu tik su mokykliniu išsilavinimu…

– Nenusimink, pagalvosiu ir sugalvosiu, – nusijuokė Šarūnas. – Laikas tavęs rimtai imtis.

Parvažiavę pas Ancę, visi šoko ruošti cepelinus. Rytė pagalvojo, kaip smagu, kai tiek daug seserų, ir pasijuokdamos, ir pasipykdamos, bet visos pasiskirstė darbus, viena kitai padėdamos. Net ir Šarūnas skuto bulves, šluostydamasis akis, pjaustė svogūnus. Rytė pasigyrė norinti pirkti siuvamąją mašiną ir mokytis siūti. Visos įsisvajojo, kaip Rytė joms siūs, o jos bus modeliai, vaikščios podiumu ir demonstruos jos pasiūtus rūbus.

– Bet ar ne per žemai sieki, – susiraukė Šarūnas, – galėtum ir apie kokią nors kitą specialybę pagalvoti.

– Ką tu supranti, – šokosi seserys, – ir pinigų uždirbs, ir pagarboj bus. Tu nežinai, ką reiškia gera siuvėja. O Rytė skonį turi, pažiūrėk, kaip rengiasi, iš nieko rūbelį gražų susitaiso.

Jau ką Rytė sugebėjo, tai sugebėjo, nusipirkusi dėvėtą drabužėlį, ji taip jį pertaisydavo, kad atrodydavo kaip naujas. Net gatvėje moterys kartais nužvelgdavo originalią Rytės suknelę ar palaidinę.

– Gerai, gerai, pasiduodu, – iškėlė rankas Šarūnas, – nes jus perrėkti tai jau niekas nesugebės. Beje, aš gyvenau Italijoje, tai ir apie madas šiek tiek nusimanau. Viskas, jau cepelinai puode, eime, Ryte, pasikalbėsim.

Palikę čiauškančias merginas, jiedu užsidarė mažame kambarėlyje.

– Žinai, Šarūnai, visą laiką man knietėjo tavęs paklausti, – nedrąsiai prabilo Rytė. – Ar tu laimingas, ar niekada nesuabejojai dėl savo pasirinkimo būti kunigu?

Šarūnas ilgai tylėjo, nuleidęs akis į žemę.

– Sunkų klausimą tu man uždavei, – atsiduso jis. – Jeigu atvirai, tai ne kartą kilo abejonių.

Žinoma, ne tuo, kuriam tarnauju, bet savo pasirinkimu. Abejoju, ar aš vertas tarnauti Dievui. Esu per daug žemiškas, man rūpi daugelis dalykų, apie kuriuos kunigui nevertėtų galvoti, tačiau imi kartais ir nuklysti mintimis, žinoma. Todėl ir sakau, kad pasirinkdama turi gerai apsigalvoti. Nors tu dar jauna, tau visas gyvenimas prieš akis, gali ne kartą rinktis.

– Atsirado mat senis, – nusijuokė Rytė. – Aš nuo vaikystės norėjau siūti, pati lėles pasisiūdavau, joms drabužėlius. Žinai, kad žaislų nelabai ir turėjau. Bet nesiskundžiu, gal ir gerai, kad taip gyvenau, nebuvo galimybių išpuikti, kaprizus rodyti. Be to, ir mokiausi ne per geriausiai, nelabai galiu iš ko rinktis. Man dabar svarbiausia – susirasti, kur gyventi. Gražina išteka, pas Betą vieta atsilaisvina, gal man pas ją prašytis?

– Manau, kad turėtum pasiieškoti atskiro buto, tuo labiau, jei ruošiesi siūti, – pagalvojęs patarė Šarūnas. – Nenusimink, padėsim ir su butu, ir su darbu.

Zita DZIDOLIKIENĖ

Nr. 13 (17), 2013 m. kovo 30–balandžio 5 d.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Taip pat skaitykite