Jonas Žilinskas: „Svarbiausia – valdyti save“

Kad kūnas ištikimai tarnautų žmogui, žmogus juo turi labai kruopščiai rūpintis. O dar „įjungus“ valią, griežtą savikontrolę, rezultatas būna stulbinantis. Tokia nuostata, įkūnyta praktiškai, Liudvinavo (Marijampolės sav.) gyventojui Jonui Žilinskui (g. 1945 m.) leido ne tik savo laiku pasiekti profesinių aukštumų, bet ir iki šiol (!) leidžia skinti laurus bėgant ilgų distancijų krosą netgi pasauliniuose tokio pobūdžio čempionatuose, jaustis jaunatviškam, kupinam energijos, jėgų ir gyvenimo džiaugsmo.

Mokėsi visą gyvenimą

J. Žilinskas kilęs iš Sangrūdos (Kalvarijos sav.), ten ir pradėjęs aktyviai sportuoti. Tiesa, ne nuo mažumės, o nuo 10 klasės, tačiau kai jau pradėjo, tai iki šiol negali sustoti – tai tapo gyvenimo būdu. Baigęs Sangrūdos vidurinę mokyklą mokslus tęsė Kauno veterinarijos akademijoje, čia įgijo veterinarijos gydytojo specialybę. Dirbo veterinarijos gydytoju gimtojoje Sangrūdoje, vėliau – Liudvinave (čia buvo veterinarijos ligoninės vedėjas). Aktyvus žmogus Liudvinave (kur gyvena ir dabar) penkerius metus (nuo 1990 iki 1995 m.) buvo viršaičiu – pirmuoju miestelyje po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Po to – nėrė į visiškai naują sritį…

Imlus protas ir nerimstanti dvasia neleido sustoti ties tuo, kas pasiekta: J. Žilinskas, dar baigęs ir Kauno kūno kultūros institutą, vėliau – mokęsis muitinės mokykloje, o Vokietijoje – ir kinologijos mokykloje, nuo 1995 iki 2011 m. (būtent šiais metais išėjo į pensiją) dirbo Kauno teritorinės muitinės inspektoriumi kinologu. J. Žilinskas, kaip kinologas, buvo išties vertinamas: per 16 darbo metų, padedant jo keturkojams globotiniams, buvo sulaikyta kontrabandinių cigarečių už 1,5 mln. litų, inspektorius kaip kinologas už pasiekimus netgi pelnęs Pasaulio muitinės sporto asociacijos apdovanojimą.

Sportuoja iki šiol

„Mano visas gyvenimas – sportas“, – sako J. Žilinskas prisiminimais nukeliaudamas į pačią pradžią, kai jį, Sangrūdos vidurinės mokyklos dešimtoką, pavergė lengvoji atletika, tiksliau – krosas. Įtemptų treniruočių rezultatai netruko pasirodyti: dar moksleivis būdamas pateko į Lietuvos ilgųjų distancijų geriausių bėgikų dešimtuką, o mokydamasis Veterinarijos akademijoje įvykdė kandidato į sporto meistrus normatyvus. „Taip ir likau vidutiniokas“, – savikritiškai įvertina savo aukščiausią sportinį pasiekimą bėgikas, kaip priežastį, kodėl pritrūko mažo žingsnelio iki sporto meistro, nurodydamas didelį dėmesio mokslams skyrimą (o mokėsi visada labai gerai). Didelių distancijų bėgimą sportininkas derino su krepšiniu, tačiau pripažinimą jam atnešė būtent bėgimas. Kiek kartų per savo gyvenimą teko dalyvauti įvairiausiose varžybose Lietuvoje ir ne vien joje, jau nė pats nesuskaičiuotų: tris kartus JAV 5 km distancijos pasaulio bėgimo čempionate dalyvauta, 2005 m. šiose varžybose pelnė net aukso medalį, aštuonis kartus – Olandijoje vykusiose varžybose (čia teko bėgti 160 km maršo maratoną, vykusį 4 dienas: po 40 km per dieną), iš šių varžybų yra parsivežęs ir sidabrą, ir bronzą. Paskutinės tokios varžybos, kuriose J. Žilinskas dalyvavo, vyko praėjusią vasarą Olandijoje: Lietuvos sportininkas buvo septintas iš 230 dalyvių. Tai labai aukštas rezultatas, nors pats sportininkas sako, kad jam svarbiausia – dalyvauti: negalvodamas apie galutinį rezultatą, varžaisi atsipalaidavęs, be jokios įtampos, tuomet ir sėkmė aplanko.

Sėkmės ir sveikatos paslaptis – rūpinimasis savimi ir savęs valdymas

Sportas J. Žilinskui tapo gyvenimo būdu. Beveik kiekvieną dieną žmogus prabėga apie 10 kilometrų (vietos gyventojai jau įpratę jį matyti lengvai bėgantį arba Liudvinavo parke, arba keliu Liudvinavas–Turgalaukis), o kai rengiasi varžyboms, net du kartus per dieną leidžiasi į tokias treniruotes. Kasdienio ilgos distancijos bėgimo tikslas, kaip teigia sportininkas, – ištvermės, kuri būtina ne tik varžybose, bet ir kasdieniame gyvenime, ugdymas. Be to, bebaigiąs septintą dešimtį J. Žilinskas turi didelių sportinių ambicijų: jo planuose – dalyvavimas pasaulinėse kliūtinio bėgimo (šokinėjant per vandenį ir kliūtis) varžybose 2 km trasoje.

Sveikata nesiskundžiantis sportininkas už puikią sportinę formą gali būti dėkingas ne tik genams ar motinėlei gamtai, bet ir savo pasirinktam gyvenimo būdui. Jis labai rūpinasi savo kūnu: atidžiai renkasi maistą, nevartoja alkoholio, nerūko, kiekvieną rytą pusryčiams valgo pagal savo receptą pagamintą „jaunystės eliksyrą“, arba, kaip pats pavadintų, energinius pusryčius. Sportininkas labai vertina paprastą kaimišką šaltieną – tai puikus maistas, kad sąnariai būtų sveiki. Žmogus labai viskuo domisi, daug skaito, ypač jį domina medicininė, sveiką gyvenimo būdą propaguojanti literatūra.

Dėmesys savo kūnui, griežta savikontrolė lemia puikią savijautą, stiprią imuninę sistemą (J. Žilinskas net peršalimo ligomis neatsimena, kada sirgęs). Tiesa, sportininkas turėjęs traumų, tačiau ir jas išsigydyti padėjo ne vien medikai, o ir kruopšti savęs priežiūra.

„Sportas, – sako J. Žilinskas, – tai režimas, savikontrolė, savęs valdymas.“ Šitų taisyklių griežtai laikydamasis sportininkas gali didžiuotis, kad ilgų distancijų bėgimo srityje tarp veteranų, savo amžiaus grupėje, Lietuvoje nelabai turi sau lygių konkurentų.

Jono Žilinsko energiniai pusryčiai:

Jiems pagaminti reikia obuolio, morkos, ketvirčio burokėlio, skiltelės česnako, saujos spanguolių (arba vienos citrinos), 2–3 arbatinių šaukštelių alyvuogių arba sėmenų aliejaus.

Viską susmulkinti bulvų trintuve, išmaišyti. Gauta košė – tai ir yra visi pusryčiai, prie kurių galima tik arbatos papildomai išgerti. Toks rytinis maistas suteikia žvalumo ir jėgų visai dienai.

Laima GRIGAITYTĖ

Nr. 3, 2012 m. gruodžio 22–28 d.