Pagrindinis > Žmonės > Migrantai > Išvytos iš ligoninės moters gimdymą priėmė jos vyras

Išvytos iš ligoninės moters gimdymą priėmė jos vyras

 

Vaiko atėjimas į šį pasaulį yra stebuklinga paslaptis ir su niekuo nepalyginamas džiaugsmas tėvams. Kiekvienas šį momentą turbūt įsivaizduojame kaip laimės akimirką, kai gimdymo skausmus pamiršusi motina ir išdidus tėtis, apsupti gydytojų ir aplink lakstančių seselių, žvelgia į naująjį žmogeliuką ir stebisi jo tobulumu.

Ne vienas turbūt esame girdėję ir įvairiausių su gimdymu susijusių siaubo istorijų, kai kažkas vyksta šiek tiek neplanuotai. Gimdymas yra natūralus reiškinys, kuriuo pasirūpina gamta. Kiekvienai moteriai tai yra instinktyvu ir, regis, neturėtų kilti jokių nesklandumų.

Kalėdos, o tiksliau – biblinė istorija apie Jėzaus Kristaus gimimo aplinkybes, Londone gyvenančių emigrantų iš Lietuvos šeimai jau šešerius metus asocijuojasi su jų pačių patirtimi. Moteris, kaip ir švč. Mergelė Marija, prieš pat gimdymą buvo išvyta iš ligoninės. Didžiąją mažo žmogaus atėjimo į šį pasaulį valandą šalia buvo tik jos vyras (kaip su Marija – Juozapas). Tiesa, gimdymas vyko ne tvarte, šalia atrajojančių galvijų, gimusio kūdikėlio niekas neguldė į ėdžias, o ir už lango karaliavo ne gruodžio baltuma, o ankstyvas rugpjūčio rytas…

Ši istorija yra apie tai, kaip instinktais vadovautis tampa gyvybiškai būtina, nes kitą pagalbą suteikti buvo atsisakyta.

Vilma ir Arūnas (vardai pakeisti) nėra geltonsnapiai jaunikliai. Abiem – tai nebe pirmas ryšys. Iš pirmosios santuokos Vilma turi dvi suaugusias dukras, Arūnas – sūnų. Pora surado vienas kitą, atvykę ieškoti laimės į Londoną (ji – buvusi Sūduvos krašto dukra, jis – buvęs vilnietis). Taigi pagranduko laukė su džiaugsmu ir be didelio nerimo: ne vienas vaikas jau užaugintas, tokie vargai nebebus naujiena, kaip ir pats gimdymas.

Tą rugpjūčio pabaigos vakarą Arūnas, grįžęs iš darbo, rado savo moterį besiskundžiančią kartkartėmis užeinančiais skausmais. Tai buvo kaip tik gydytojų nustatyta gimdymo diena, todėl vyras net nenusirengęs krito miegoti, nujausdamas, kad netrukus reikės keltis ir važiuoti į ligoninę. Apie pusę dviejų nakties jį prižadino Vilma, sakydama, kad jau metas, skausmai užeina kas dešimt–penkiolika minučių.

Pora nuvyko į arčiausiai jų namų esančią Londono King George ligoninę. Priimamajame laukė maždaug porą valandų. Vilmai nubėgo vandenys, ji persirengė iš namų atsivežtu chalatu ir jau vos ne raitėsi iš skausmo, tačiau niekas nesiskubino jos apžiūrėti. Maždaug ketvrtą valandą juos pagaliau pakvietė pas gydytoją. Po apžiūros specialistė pasakė, kad jie atvyko per anksti. Paaiškinę, kad sėdint priimamajame nubėgo vaisiaus vandenys, išgirdo gydytojos atsakymą, jog negali taip būti, jie paprasčiausiai nesuprato, gal ten buvo visai ne vandenys, o šiaip koks nors skystis. Dvi dukras pagimdžiusi moteris bandė ginčytis, kaip mokėjo, nes jos anglų kalbos žinios tuo metu buvo minimalios, tačiau juodaodė gydytoja užsispyrusi kartojo savo. Sugirdė porą nuskausminamųjų tablečių ir dar keturias įvyniojo, liepusi namie išgerti septintą ir vienuoliktą valandą ryto.

Išprašyti iš ligoninės Vilma su Arūnu parvyko namo. Moteris jau sunkiai ėjo, skausmai buvo nepakeliami. Paguldęs Vilmą ant lovos, Arūnas nuėjo į virtuvę iškviesti greitosios pagalbos. Vos jam išėjus, Vilma pajuto, kad vaikelio galva jau pajudėjo, ir ėmė šaukti vyrą. Įbėgusį į kambarį Arūną ištiko šokas, pamačius kraujais paplūdusią moterį.

Kankinama skausmų ir baimės Vilma tiktai šaukė: „Trauk, trauk!“ Mintyse sukosi visos tos baisios istorijos apie išnirdavusius vaikelio petukus, kakliuką, įvykdavusias kitokias gimdymo traumas, paliekančias didelių, galbūt nepagydomų, pasekmių. O Arūnas jos žodžiams antrino: „Stumk, stumk!“ Būtų buvę juokinga, jei nebūtų taip baisu. Šiaip ne taip išvairavęs pirma vieną, po to kitą vaikučio petuką, Arūnas pats priėmė savo sūnų. Panikuodamas lakstė neprisimindamas, kur jie laiko žirkles, o iš virkštelės pulsuodamas bėgo kraujas. Nukirpęs bambagyslę, puolė vėl skambinti greitajai, šaukdamas, kad jau gimė. Buvo pusė šešių ryto.

Nuo pirmojo greitosios pagalbos iškvietimo praėjo beveik pusvalandis, kai ji pagaliau atvyko. Išvydę situaciją, medikai jau patys puolė skambinti savo kolegoms. Netrukus prie namų stovėjo trys greitosios pagalbos ir asmeninis gydytojos automobilis. Kol gydytoja rūpinosi gimdyve, Arūnas išėjo į lauką užtraukti dūmo. Pro šoną eidami žmonės keistai žvelgė į jį. Tik po poros minučių, žvilgtelėjęs į savo rankas, jis suprato, kas juos taip stebina. Rankos iki alkūnių buvo kruvinos, o jis visas drebėjo kaip lapas.

Medikai, apžiūrėję gimdyvę ir naujagimį, nusprendė, kad į ligoninę jiems vykti nereikia. Mažylis gimė sveikas, svėrė pusketvirto kilogramo. Mamos nupirkti mažiausio dydžio naujagimio šliaužtinukai jam buvo per trumpi.

Taip stebuklingai pasaulį išvydo mažasis Vilmos ir Arūno sūnus. Ne ligoninėje, apsuptas gydytojų, bet savo tėvų lovoje, ant užtiesalo su žaidžiančiais delfinais. Dabar berniukas jau šešerių metų amžiaus ir rimtai stebi mėlynomis akytėmis savo tėtį, tarsi suvokdamas, kokį svarbų vaidmenį jam ateinant į šį pasaulį šis atliko. Tėtis ne jaudinosi, trypdamas apie mamą ir klausinėdamas gydytojų, ar viskas gerai ir ar labai skauda, o pats atliko pagrindinį darbą.

Žinoma, jei būtų buvęs jo pasirinkimas, viskas būtų vykę ramioje ligoninės aplinkoje. Gerai, kad viskas taip baigėsi. Baisu ir pagalvoti, kas galėjo nutikti, jei būtų kilę kokių nors komplikacijų. Ir Arūnas, ir Vilma, praėjus pirmajam šokui bei džiaugsmui, pajuto didelį pyktį dėl gydytojos, apžiūrėjusios moterį ligoninėje, neprofesionalumo, atmestinio darbo, apskritai nežmogiško beširdiškumo.

Mažylio gimimo džiaugsmas galėjo baigtis tragedija. O tada, kad ir kiek ieškotum kaltų, niekas nepasikeistų. Kai pagalvoji, Londone, didžiuliame mieste, vyksta tokie dalykai, kaip nuošaliausiame Afrikos kaimelyje, kur nėra civilizacijos, gydytojų, kur moterys gimdo pačios nuėjusios į mišką ir dantimis perkanda kūdikio virkštelę. Tai kokia prasmė gyventi didmiestyje? Kokia yra ligoninių paskirtis? Nuraminti, kad gal viskas bus gerai?

Aistė ŠTŪRĖ

Nr. 3, 2012 m. gruodžio 22–28 d.