Rudenėja… Nenumaldomai ilgėja vakarai, o dienomis žvarbus vėjas kedena plaukus, rausvina skruostus… Ir gamta pamažu visomis vaivorykštės spalvomis sužėri…
Pašešupio parku su fotoaparatu rankose vaikštinėju įvairiu metų laiku: ir žiedams skleidžiantis, ir paukščių vestuvių giesmių pilname parke, ir rudens šalnų nubalintomis pievomis. O koks paslaptingas parkas rūko pataluos… O kai paspaudžia šaltukas, viskas suspindi šerkšnu, o po kojomis gurgžda sniegas – tada lyg pasakoj jaučiuosi.
Et, visa tai reikia pačiam pajusti, kad suprastum, kiek daug mums duoda gamta…
Taip ir norisi kažką dar naujo pamatyti ar seną, bet primirštą tiesiog atgaminti…
Tad, šiugždindama po kojomis parko auksaspalvius lapus, nugrimztu į prisiminimus tų laikų, kai gyvenau vienkiemy. Tai, ką gamtoje pamatau ir išgyvenu, man lieka visam gyvenimui.
…Iš atminties nedingsta matyta nuostabi šiaurės pašvaistė, sidabriniai debesys jau po dvyliktos valandos nakties, šiek tiek šiurpinantis pelėdų ūbavimas tamsiais vakarais. Ir paukščių chorai rytais, vakarais, suteikdavę tiek džiaugsmo… O geltonųjų startų būriai! Kai smarkiau pašaldavo, atskrisdavo apie trys šimtai jų. Mes jas ir kitus paukštelius lesindavome visą šaltąjį laikotarpį.
…Tolumoje ganėsi stirnos, kiškiai šėliodavo po laukus, keldavo vestuves. To seniai jau nebėra: pievas pavertėm dirvonais, ir kiškiai pasitraukė iš tokių laukų… Ten mačiau ir kurapkų vestuves. Jos ir perėdavo pas mus, nuolat lesindavome jas. Ten pirmą kartą išgirdau gegutę kvatojant. O kiek džiaugsmo patyriau vieną ankstų ūkanotą rytą, kai išėjau į laukus pasidairyti. Mane pastebėjo stirninas, ir žiūriu: šuoliuoja tiesiai į mane. Pasislėpiau už šieno ritinių, o jis tik penki metrai nuo manęs… riaumoja savo galingu balsu, baido. Tai irgi buvo pirma pažintis. Tas įspūdingas balsas dar ir dabar skamba mano ausyse…
…Kartą pasigedau šuniuko Ralio, kuris nuo manęs niekad nesitraukdavo. Užlipau ant kalnelio pasidairyti, žiūriu ir patikėti nenoriu: Ralis laukuose lodamas vejasi jauniklį lapiuką ratu, paskui apsisuka – ir lapiukas vejasi jį. O lapė jau nokstančiuose javuose kiauksi – kviečia savąjį grįžti. Bet tam nė motais mamos šauksmas: toliau smagiai žaidžia su šuniuku. Ralis visas rudas, gal todėl ir patiko žvėreliui. Taip kasdien jie susitikdavo, bet… nupjovė javus, lapės dingo. O šunelis dar ilgai ant keliuko tupėjo, ilgesingai žiūrėdamas ton pusėn… Prabėgo žiema, o vieną ankstų pavasario rytą į kiemą atėjo tas pats lapiukas jau atsisveikinti…
Pas mus išsiperėjo pempė. Išgręžėme skyles atramoms ir palikome nakčiai neuždengtas. Rytą išgirdom pempės ir jos mažylio riksmą. Paukščiai stovėjo netoli skylių. Nutarėm, kad pempiukas įkrito į gilią, siaurą duobę. Bet kaip nustebau, kai vyras, nuėjęs pažiūrėti, kas ten atsitiko, atėjo nešinas dviem ką tik gimusiais kiškučiais. Tik tada pempės ramios nustriksėjo tolėliau į dirvą. Kad paukščiai pagelbėtų į bėdą pakliuvusiems žvėreliams, to tai nesitikėjau. Kad vieni kitus įspėja apie pavojų – taip, tą patyriau ne kartą. Imu kartais ir pamąstau, ar mes, žmonės, visad pateisinam šį vardą? Ir suabejoju vis dažniau ir dažniau… Ypač – stebėdama situacijas, kuriose laukiniai gyvūnai parodo daug daugiau to, ką vadiname žmogiškumu.
Kartą po pietų kažkas šaudė antis. Matom: atskrenda trise. Viena, priskridusi sodybą, staigiai nėrė žemyn į pievą. Po eglute radome gaigalą. Apžiūrėjome – sveikas, bet tupi ramiai, niekur nebando sprukti. Išsikvietėm iš Kauno Laukinių gyvūnų globos draugijos atstovus. Jie išsivežė gydyti, nors irgi nematė, kas jam yra. Tad gydymo ir neprireikė. Patinėlis Kaune atsigavo, matyt, nuo patirto streso, ten puikiai skraidė. Tad jį sužiedavo ir paleido prie Kauno marių. Bet kaip man gailėjo antelės, kuri dar du kartus atskrido ieškoti gaigalo. Atskrisdavo tiksliai ligi tos vietos, kur krito patinėlis, prie eglaičių ir, neradusi ten jo, vėl atgal… Kad būčiau žinojusi, gaigalą iš Kauno būčiau atsiėmusi… Matydama tai ir vėl susimąsčiau: kiek dar daug ko turėtume pasimokyti iš gamtoje verdančio gyvenimo… O mes prisipažinkime, jog taip mylėti vienas kitą ne visi sugebam…
Smagu, gera ir linksma stebėti gamtos gyvenimą. Sykį girdim: varna kad rėkia, kad rėkia… Ogi žiūrim: viena varna guli aukštielninka, kita kala jai į galvą snapu, o trečia prispaudusi uodegą irgi vargšelę atakuoja. Beliko tik spėlioti, ir kuo gi nusikalto ta varna kitoms…
Gamtoje visad surasi ką nors naujo, nors ir vaikščiosi tais pačiais takais… Kartais sėdu ant dviračio ir pasuku link Šunskų. Ten vakare nakvoti ant vieno medžio susirinkdavo bent dešimt gandrų.
Bet dažniau pėsčiomis ankstų rytą įšoku į čebatukus ir… pirmyn į retai kieno lankomą, primirštą paukščių, stirnų, lapių rojų. Ten natūralios pievos. Auga, žydi bobrauniai, dar mažai kam žinoma vaistažolė. Ją išdžiovinai ir turi vitaminingą gydomąją lietuvišką žaliąją arbatą.
Bet mane labiau ten domino medšarkės. Bebraidžiodama po nešienaujamą žolę, kurioje kartais panirdavau kaip į jūros bangas, vos nesumyniau kurapkos jauniklio. Bet jis gudrus. Nėrė į žoles ir tiek jį temačiau. Toliau vaikštau kai kur išmintais žvejų takais.
Pamatau stirną, šuoliuojančią aukšta žole. Tik nugara retkarčiais švysteldavo. Taip ir pradingo medžių tankmėje. Gaila, kad ne aš, o ji pirmiau mane pastebėjo…
O medšarkės ne veltui laukiau. Jos foto puošia 2015 m. albumą „Lietuvos laukinės gamtos fotografija“, kuriame yra 273 gamtininkų-fotografų darbai.
Dar pakalbinu žveją, kuris čia mato ir žalčius, plaukiančius Šešupe, atsisveikinu ir pasuku link namų. Vis dairausi į Šešupės pakrantes, kur retkarčiais gražuolis tulžys praskrenda… O tolumoje kažkas suboluoja. Iš džiaugsmo net uždainavau, kai atpažinau didįjį baltąjį garnį, bestypsantį ant akmens. Stebėjau, kaip žuveles gaudo, ilsisi, žiovauja, plunksneles kedena, snapą savo įspūdingais nagais pasikrapšto…
Bet labiausiai stebina žmonių bukumas… gal abejingumas gamtai, nenoras ją pažinti. Ir ko tik neišgirstu, vaikštinėdama po parką.Būna, kad suaugę žmonės nepažįsta net dilgėlių, o ką jau bekalbėt apie paukščius. Kai viena pusamžė moteris, žiūrėdama į garnį, manęs paklausė, kaip tas paukštis laikosi ant vandens, kaip jis neskęsta, tai vos neprunkštelėjau į delną iš nuostabos…
Nors ir sušlampu nuo ryto rasos, bet kas atpirks tą grožį ankstyvų rytų. O jei dar rūkas pakyla ir jį apšviečia saulė… Tai reikia pamatyti, pajusti visa savo esybe, nes tai vienas iš mažųjų gamtos stebuklų.
O mėnulio užtemimas, kuris pasikartos jau tik po septyniolikos metų… Jį matė tik kantriausieji, nes pragiedrėjo tik gerokai po penkių…
Taip ir bėga metų laikai: pavasarį keičia vasara, jau ir rudenėlis įsibėgėjo, nepajusim, kaip ir žiema užklups. Tik su gamta mūsų santykis kiekvieno savitas. Vieni globojame, saugojame ją, kiti –naikiname. Kad ir parke: nespėjome pasodinti jaunų medelių, o vieni jau visai nulaužti, kiti – palaužti. O kad tie, kuriems ranka nesudrebėjo laužti gyvą medelį, išgirstų jų raudą, kad kada nors prisiglaudę prie medelių kamienų pajustų nuo jų sklindančią ir mums persiduodančią energiją…
Tegu rudenėjančios gamtos šviesios spalvos suteiks mums naujų jėgų prasmingam, šviesiam gyvenimui…
Irena TAMULYNIENĖ
Autorės nuotraukos.
Ačiū,Vaidai.Ir Tau to linkiu,nes rašai įdomiai ir turi galimybių daug daugiau pamatyti nei aš.:)
Šaunuolė, Irena. Ir toliau taip 😉