Pagrindinis > Žmonės > Likimai > Išsivadavusi iš alkoholiko vyro vergijos, moteris naujai suvokė savo vertę

Išsivadavusi iš alkoholiko vyro vergijos, moteris naujai suvokė savo vertę

 

„Turbūt nėra pasaulyje tokio žodžiais drabstomo purvo, kuris nebūtų kritęs ant mano galvos ir širdies“, –  pasakoja penktą dešimtį įpusėjusi moteris, kurią dabar vadinsime Birute (tikrasis vardas ir pavardė redakcijai žinoma. – Aut. past.). Šios marijampolietės gyvenimo kelias ir išgyvenimai galbūt bus suprantami daugeliui moterų, kurios sunkiu likimo kryžiumi vadina alkoholiką vyrą, šeimos būtį pavertusiu pragaru. Tokiame pragare užaugo ir Birutės vaikai, išsiugdę atvirą neapykantą tėvui, tokį pragarą daugiau nei dvidešimt metų kentė ir pati Birutė, purtoma baimės pareiti namo, nuolat užgauliojama, keikiama, prakeikiama, niekinama, žeminama ir beprotiškomis pastangomis besikabinanti į gyvenimą dėl duonos kąsnio vaikams, dėl būtinybės apmokėti sąskaitas už butą, pagaliau dėl galimybės pratęsti savo varganą egzistenciją… Tiesa, šiandien Birutę mes matome jau kitokią – pasitikinčią savimi, pasitempusią, einančią iškelta galva, tačiau vis dar nesulaikančią ašarų, kai tik vos vos prisiminimai paliečia praeitį. Likimo ir ne vieno baimės dešimtmečio įrėžta žymė sieloje vis tik paliko pėdsakus, kuriuos išlaisvėjusi nuo despoto alkoholiko moteris dar ilgai jaus…

Protingi patarimai jaunystėje – nė motais

Jaunystės žydėjime Birutė mato save gan išrankią panelę, dėl kurios širdies grumiasi du jaunuoliai. Abu – geriausios draugės artimieji: vienas brolis, kitas – pusbrolis. Birutė lyg ir prie pusbrolio linktų – aukštas, gražus. Bet ir brolis ne pirštu penimas: o kur dar jo dėmesingumas, atvirai rodomas susižavėjimas, aiškiai juntamas noras būti kartu… Giedrius (pusbrolis) kviečia į pasimatymus. Kavinės, koncertai, kinas – tokia draugystės pradžia. Širdis vis tik dar neapsisprendusi. O čia paskui naujai iškeptą porelę nusidriekia paskalų (tuomet taip atrodė) šleifas. Tiksliau, Birutę visi pažįstami ėmė informuoti apie Giedrių. Įspėjo: peštukas, nevengiantis taurelės – nebus geras vyras. Tos kalbos savo tikslo nepasiekė. Atvirkščiai. Tarsi žibalo kas įpylė į vos rusenančią ugnį, ir Birutę traukte prie Giedriaus pritraukė. Dabar galvoja: ak, jaunystė! Galbūt šį sprendimą lėmusi ne meilę, o jaunatvinis noras padaryti būtinai priešingai, nei buvo iš jos tikimasi…

„Rankos auksinės, gerklė – deimantinė“    

Visos gera linkinčių žmonių prognozės lyg tyčia pasitvirtino po santuokos nė metams nepraėjus. Giedrius susipešė, gavo vadinamųjų „laisvųjų statybų“, o po to – viskas susisuko į baisų kamuolį, iš kurio išsivynioti, atrodė, nė siūlo galiuko nebeliko. Gyvenimas virto laukimu pragiedrėjimų, t.y. prablaivėjimo dienų. Į klausimus, kodėl vis geria, Giedrius atsakydavo labai paprastai: „Visi geria, kaip aš negersiu?“ Ir gėrė. Ištisomis dienomis, savaitėmis… Namuose, kuriuose jau krykštė trys mažamečiai vaikai, tikra šventė būdavo, kai šeimos vyras ir tėvas būdavo blaivus. „Nors prie žaizdos tuomet jį dėk, – prisimena Birutė, – geras, paslaugus, virtuvėje noriai sukasi, savo pagamintais patiekalais visus tik vaišina…“ Deja, tokios šventės būdavo retos. „Žinodavau, – sako Birutė, – jei jau savaitę negeria, tai reikia laukti „užsivedimo“, o tuomet vietos bei ramybės nei man, nei vaikams.“ Ir tikrai. Grįžęs „su kvapeliu“ Giedrius tapdavo visiškai kitu žmogumi. Viskas jam kliuvo, viskas buvo negerai. Tai, žiūrėk, diržu vaikus „auklės“ (jau mokinukė dukra taip buvo suvanota, kad net savaitę į mokyklą negalėjo eiti), tai bumbės dėl apskritai „netikusios“ šeimynos. Labiausiai, aišku, kliūdavo Birutei. Santuokoje gyvendama ji „sužinojo“, jog yra niekam tikusi moteris, motina (tai, žinoma, švelniai pasakyta, mat pacituoti bent dalį „epitetų“, kuriais neblaivus vyras vis „apdovanodavo“ savo moterį, čia tikrai nederėtų). O baisiausia, kad per daugelį metų ji pati save ėmė matyti girto vyro akimis: taip, ji netikusi, ji be vyro prapultų, ji niekam nereikalinga būtų, ji turinti dėkoti likimui, davusiam tokį kilnų vyrą, suteikusį jai pavardę… Ir kentė Birutė visus tuos išpuolius, gal vienatvės bijodama, gal tikėdama, jog be vyro tikrai pražus. Neretai, kai Giedrius įsisiautėdavo, vidury naktų su vaikais tekdavo bėgti iš namų, prieglobsčio ieškoti pas drauges, gimines. Bet išaušdavo rytas, ir vėl sugrįždavo į tuos pačius namus su viltimi, jog ateinanti naktis bus rami. Ir kartais ta viltis išsipildydavo, o kartais ir ne…

Giedrius – auksinių rankų meistras. Ką bepaims, darbas tirpte tirpsta jo rankose, bet… Velnio lašai skandino bet kokį atsakomybės, pareigos jausmą, likdavo tik vienintelis troškimas – išgerti. Vis dažniau Giedrius ėmė darbovietes kaitalioti, vis didėdavo intervalai nuo vieno darbo iki kito. „Deja, – reziumuoja dabar Birutė, – nors jo nagai auksiniai, bet gerklė – deimantinė…“

„Duobės“ vardas – apie 10 tūkst. litų skola     

 Laikas bėgo netgi murkdantis tokioje kasdienybėje. Deja, gražių permainų neatnešdamas. Priešingai. Augant vaikams, išeinant jiems į savarankišką gyvenimą, vis labiau trūko pinigų. Giedrius nebuvo ta atrama, kuri garantuotų šeimos išlaikymą. Birutė, netekusi savo darbo pagal specialybę, įsidarbino vienoje firmoje siuvėja. Už minimumą, kurio net, rodos, neįmanomai taupant neužteko skurdžiai pramisti. Ėmė kauptis skolos už butą – ne iš įžūlumo, iš vargo. Dukrai, baigusiai vidurinę mokyklą, iškilo dilema: studijuoti ar ne. Birutė net nesvarstė: vaikas turi mokytis, ir pasiskolino nemažą sumą būsimoms dukters studijoms. Naktimis moteris nemiegodavo mąstydama, kaip grąžinti skolas, kurios tik didėjo. Dar viena bėda – sūnus, padaręs avariją, turėjo atlyginti žalą. Vėl motina brido į naujas skolas. „Duobės“ dugnas tuo metu vadinosi apie 10 tūkstančių litų skolų…

 „Iš kur paimti? Kaip grąžinti?“ – tokie klausimai Birutę kamavo ir tą rytą, kai nuėjusiai į darbą buvo pasiūlytos neapmokamos atostogos. Širdis, rodos, sustojo – tik to dar betrūko (dabar moteris tai vertina kaip likimo siųstą ženklą)! Suvokė: svarstymams laiko neliko – reikia veikti. Susisiekė su Vokietijon uždarbiauti išvykusia moterimi – rasi ir Birutei vieta atsirastų, nors tikrai per daug nieko nesitikėjo. Atsakymas virto tikru akibrokštu: po dviejų dienų Birutė turinti išvažiuoti. „Kažin ar būčiau žinodama savo neryžtingumą išvykusi, jei būčiau turėjusi daugiau laiko, – sako moteris, – tuomet net nesvarsčiau: dar pasiskolinau pinigų kelionei ir išvažiavau į nežinią.“ Namuose liko tik Giedrius (sūnus su šeima gyveno savo lizdelyje, viena dukra studijavo, kita mokėsi sporto vidurinėje mokykloje kitame mieste).

 „Pasijutau visaverčiu žmogumi“

Birutės svečioje šalyje niekas nelaukė su duona ir druska. Ten ji tebuvo vargšė nelegalė, nemokanti kalbos. Tik moteris į tai nekreipė per daug dėmesio: žinojo ko atvažiavo, tad su viskuo buvo susitaikiusi. Darbas – siuvykloje, patalpos – rūsyje. Ten, kad nereikėtų mokėti brangios nuomos, ir nakvodavo. Tiesa, miegui laiko likdavo iš pradžių nedaug: vos po kelias valandas per parą. Nesiskundė, nedejavo – matė tokio vargo prasmę. Baisiausia būdavo tramdyti vaikų ilgesį. Paskambina  ir rauda išgirdusi tai vienos, tai kitos dukters balsą… Bet nelėkė pirmai progai pasitaikius namo. Štai vieną kartą išsiuntė dukroms pinigų, antrą… Po kelių mėnesių grįžusi į Lietuvą pradėjo mokėti pirmąsias skolas, tegu ir nedideles. Neilgai tepabuvusi – vėl uždarbiauti. Ir taip jau – treji metai: keli mėnesiai Vokietijoje, kelios savaitės Lietuvoje. Dabar Birutė jaučiasi nusimetusi didžiulę naštą – skolų nebėra, gali dukras papuošti, sūnui padėti. „Ten būdama pasijutau visaverčiu žmogumi, – pasakoja moteris. – Tegu ir sunku buvo fiziškai, tačiau dvasiškai labai atsigavau: negirdėjau bjaurių keiksmų, ėmiau labiau pasitikėti savo jėgomis, suvokiau, jog neprapulčiau ir be vyro būdama.“

Po ultimatumo – skyrybos

Tie treji metai visiškai pakeitė jos požiūrį į save. Niekas ten, svetimame krašte, jos nežemino, niekas nekoneveikė, niekas neniekino. Pamažu ji atsiribojo nuo Giedriaus „išminties“, ėmė savo labiau gerbti, vertinti. Pokyčiai ėmė atsispindėti ir moters išvaizdoje. Dabar ji ir pasitempusi, ir pasipuošusi. Giedrius taip pat pastebėjo pokyčius, tik, deja, per vėlai. Birutė, suvokdama vyro priklausomybę nuo alkoholio, maldaute maldavo jį gydytis. Veltui. Giedrius nesuvokė savęs ligoniu. Tokiu, kurio net vaikai neužjaučia… Tik tuomet, kai Birutė pradėjo skyrybų procesą, liūdnai pripažino: „Tu per gera man visus tuos metus buvai. Myliu tave. Nenoriu skirtis…“

Birutė nebemato kelio atgal. Ji jau negali pakęsti alkoholio tvaiku persisunkusių namų, nebenori pulti į tą pačią duobę. „Visą gyvenimą gyvenau dėl vaikų ir girtuoklio vyro, – sako moteris. – Vaikai užaugo, vyras niekada neįvertino mano aukos. Norisi pagyventi ir dėl savęs.“

Moteris, jau neblogai pramokusi vokiečių kalbą, jau legaliai dirbanti užsienį, mąsto apie savo verslą. Ir tiki – pasiseks, nes patys baisiausi dalykai praeityje. Tiesa, skauda dar širdis dėl Giedriaus, vargšo ligonio, nesuvokiančio savo ligos baisumo…

„Alkoholikas sugriauna gyvenimą vidutiniškai penkiems aplink jį gyvenantiems žmonėms“

Pasak Marijampolės pirminės priežiūros centro Psichikos sveikatos skyriaus vedėjo gydytojo psichoterapeuto Arūno Jasionio, vienas iš alkoholizmo požymių – nepripažinimas savęs ligoniu. „Tai būdinga visiems, naudojantiems psichoaktyvias medžiagas, – sako gydytojas. – Nepripažinimas savęs ligoniu, nenoras gydytis ir t.t. – ligos simptomai, kai, degraduojant asmenybei, neatsižvelgiama į kito žmogaus, gyvenančio šalia, skausmą, ašaras, galvojama tik apie kitą alkoholio dozę. Nukenčia ir žmogaus valia, aukštosios žmogiškosios vertybės. Žmogus tampa egoistu, jis būna piktas, šiurkštus, melagis, vagis ir t.t. Tai irgi ligos stadija. Namiškiai dažnai užkimba ant jiems mesto kabliuko – alkoholiko ašarų, pažadų. Jis lengvai, apsipylęs ašaromis, prižada, prisipažįsta meilėje ir lygiai taip pat lengvai visus tuos pažadus sulaužo. Alkoholikas sugriauna gyvenimą vidutiniškai penkiems aplink jį gyvenantiems žmonėms.“ Kaip pastebi A.Jasionis, gydymas nuo alkoholizmo – ilgas ir sunkus kelias, kurio pirmas etapas – pripažinimas savęs ligoniu…

* * *

Birutė, išlipusi iš savo pačios gyvenimo duobės, visoms alkoholikų vyrų terorizuojamoms moterims pataria viena: nežiūrėkite į save jus žeminančio vyro akimis, neleiskite sau patikėti, jog esate bejėgės, niekam vertos…

Laima GRIGAITYTĖ

 

 

3 komentarai(-ų) “Išsivadavusi iš alkoholiko vyro vergijos, moteris naujai suvokė savo vertę

  1. Labai geras ir nuosirdus straipsnis. Kiek musu tokiu moteru! Ir kaip sunku mums apsispresti mesti vyra. Dar ilgai kankina blogas jausmas nes per20 metu ipranti taip gyventi ir nesuvoki kad galima kitaip.pradzioje labai sunku bet tikiuosi kad ateityje bus geriau.

Komentuoti: Lina Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

TAIP PAT SKAITYKITE