Pirmadienis, gruodžio 17, 2018
Pagrindinis > Toli - arti > Istorijos pėdsakais > Išsaugota atmintis

Išsaugota atmintis

 

1941 m. vasara Lietuvoje pasruvo krauju. Tūkstančiai civilių gyventojų, Lietuvos piliečių žydų, atgulė į pačių išsikastas duobes, atgulė greta savo miestelių, savo gimtųjų namų.

Įbauginti prieš metus vykusių represijų ir išvežimų į Sibirą, nukentėję nuo sovietinės valdžios ar panorę pralobti, vokiečių baudėjams talkino ir dalis lietuvių. Tačiau kita dalis, gresiant mirtinam pavojui, savo kaimynus žydus gelbėjo iš mirties nagų.

Pilviškių daktaras

Pilviškių ir jo apylinkių gyventojai gerbė ir mylėjo savo daktarą M. Dembovskį ir jo žmoną, dantų gydytoją. Numylėtas daktaras M. Dembovskis – tai žmogus-legenda. Pirmojo pasaulinio karo metais gydė karius, įrengęs savo lauko karo ligoninę fronte Paežeriuose, netoli priešakinių linijų.

Po revoliucijos Rusijoje buvo mobilizuotas į Raudonąją armiją. Jos gretose kartu su garsiuoju raudonuoju karvedžiu M. Budionu pražygiavo visą Užkarpatę ir Bukoviną. Apie šį žygį jau gyvendamas Pilviškiuose paskelbė atsiminimus.

Palikęs Biudono raudonųjų raitelių pulkus, grįžo į Lietuvą ir savanoriu stojo tarnauti į besikuriančią Lietuvos kariuomenę. Karo gydytojas išsitarnavo aukštą Lietuvos kariuomenėje pulkininko laipsnį.

Pilviškiuose, Paežeriuose, Antanave tebegyvena garbaus amžiaus senoliai, kurie prisimena lietuvius mylėjusį daktarą. Jis gydė ir mažus, ir senus, dažnai neimdamas jokio atlygio.

Per Pilviškių miestelį nutįsusioje ilgoje S. Nėries gatvėje, jos pabaigoje, suradau guvią, judrią, mielai bendraujančią buvusią M. Dembovskio pacientę Eleną Andriušienę.

,,Mano tėvai, – pasakoja prisiminimuose paskendusi Elena, – bendravo su daktaro šeima. Dembovskiai turėjo du namus. Vieną Pilviškiuose, kitą – greta mano tėvų, Parausių  kaime. Daktaro žmona ir tėveliai pirkdavo kiaušinių, pieno, o mamytė lankydavosi Dembovskių namuose. Kai užėjo vokiečiai, mano mama kartą Dembovskienę sutiko gatvėje, Pilviškių miestelyje. Gatve vyrai su baltais raiščiais varėsi būrelį su geltonomis žvaigždėmis ant krūtinės ir nugaros vyrų. Vienas iš lydinčių vyrų, pamatęs daktaro žmoną, ją grubiai pastūmė prie namo sienos. Mano mamai sargybinis taręs: ,,Ko tu kalbi su žyde? ji juk ne žmogus!”

Pasak Elenos, jos tėvai kitos nuomonės. Gerbė kitų tautų, tikėjimų žmones, sakydami, jog jie lygiai tokie patys kaip ir lietuviai katalikai.

Tą lemtingą dieną, kai Elenos motina užtarė Dembovskio žmoną, ši ją pakvietė į namus ir, tardama: ,,Gal mes daugiau nepasimatysime…”, padovanojo jai porcelianinių lėkštelių komplektą. Elena Andriušienė išsaugojo šią relikviją. Lėkšteles, įvyniojusi į popieriaus servėtėles, ilgus metus saugojo spintoje. Dėžutėje ji paslėpė ir šios relikvijos aprašą, atsargiai lapelį apjuosusi vilnoniu siūlu.

Senolė nesulaiko ašarų, prisimindama tragišką jos tėviškės kaimynų likimą. Vokiečių baudėjai ir juos lydėję vietiniai baltaraiščiai lietuviai garsųjį gydytoją ir kitus Pilviškių žydus nužudė Baltrušių kaime. Ūkininko Lozoraičio žemėje, prie Višakio upelio, dviejose duobėse nužudyti ir užkasti visi miestelio žydai.

Vokiečių gestapininkų ir lietuvių baudėjų į mirties slėnį Višakio upelio vingyje nulydėtas Lietuvos savanoris M. Dembovskis nepakluso budelių reikalavimams nusirengti prieš stojant prie duobės krašto ir buvo užmuštas ąžuoline lazda. Vytautas Grinius, aprašęs gydytojo mirties sceną, jį pavadino ,,Lietuvos ąžuolu” (pastaba. Dembovskis, išvertus į lietuvių kalbą, – ąžuolaitis).

Savo šaknis Pilviškiuose suradęs Leevas Goldbergas rašo: ,,Tarp sušaudytų buvo ir dvi mano senelio Šmuelio Goldbergo dukros ir du anūkai“.

Keturi antkapiniai akmenys ir dvi mirties duobės Baltrušio kaime, tai ir viskas, kas liko iš Pilviškių žydų bendruomenės.

Pilviškių žydų atmintį saugo tie, kurių tėvai buvo išvežti į Sibirą ir tie, kuriuos išgelbėjo Pilviškių krašto žmonės.

Gelbėtojai ir globėjai

Tie, kurie išdrįso karo metais žydams paduoti duonos kąsnelį ar slėpti juos namuose, rizikavo savo ir savo šeimos narių gyybe.

Leevas Goldbergas rašo: ,,Išsigelbėti pavyko mano senelio anūkei Rachelei. Ji rado prieglobstį pas pažįstamą lietuvį ūkiniką. Ji keitė savo slapstymosi vietą net 24 kartus ir išliko gyva. Pilviškių krašto gyventojai išgelbėjo iš mirties glėbio 26 žydus, didžioji dalis buvo moterys. Abiejose duobėse iš viso buvo sušaudyta apie 1500 žmonių”.

Istorinių daktaro M. Dembovskio relikvijų saugotoja Elena Brazaitytė-Andriušienė atmena, kaip į jos namus buvo atvežta jauna žydaitė. ,,Menu, ji sėdėdavo ant mašinsuolio, – laiko vėrinį  varstydama pasakoja ponia Elena, – aš jai atnešdavau mamos paruoštą sumuštinį, duonutės, užteptos sviestu ir pabarstytos česnako skiltelėmis“.

Tokia jau kai kurių žmonių širdis: užjausti skriaudžiamą žmogų, gyvulėlį, paukštelį.

Elena prisimena, kai po karo į Parausių kaimą užklydo elgetaujanti vokietė su mažu sūneliu. Elena pakviečia mane į jaukią svetainę ir iš spintos išima dėželę su dar viena relikvija. Rankose laikau Silezijoje pagamintą porceliano lėkštę.

Ir vėl Elena prisimena: ,,Šią lėkštę mamai paliko elgetaujanti vokietė. O buvo taip. Vokietė pas mus paliko savo gal keturių metų sūnelį, o pati išėjo į kaimą pasirinkti maisto. Tamsoje pasiklydo. Nesulaukę motinos, mažylis pradėjo garsiai verkti, berniuko nesudomino net maistas. Ryte motina sugrįžo. Už vaiko globą ji atsidėkojo porceliano lėkštele iš stalo servizo. Tėvas tvarte į maišą prikimšo šieno ir elgetautoja virtuvėje skaniai išsimiegojo.“

Įdomi Elenos Andriušienės šeimos istorija. Jos vyro brolis kovojo už Lietuvą partizanų gretose, o jis pats kalėjo Sibire. Bet tai jau kita istorija.

Daug gražių ir gerų žmonių gyvena mūsų Lietuvoje, mūsų kaimynystėje. Pažinkime juos, didžiuokimės ir gerbkime.

Nuotraukoje – Elena Andriušienė su Dembovskių šeimos relikvija.

Elena Andriušienė. Elena Andriušienės mama. Elena Andriušienės tėvai. Relikvija - Dembovskio porcelianinių lėkštelių komplektas. Lėkštelė iš  Dembovskio porcelianinių lėkštelių komplekto. Vokietės dovanota lėkštelė. lightbox flickr galleryby VisualLightBox.com v6.1

 

 

 

Komentaras “Išsaugota atmintis

  1. tataigi, daug žmonių gelbėjo vieni kitus…Dabar, po gūdaus sovietmečio, esame įpratę vieni kitus ūdyti, išnaudoti, netikėti…Beje, nuolat kartojama mintis apioe lietuvius – žudikus irgi turėtų būti paremta faktais, kaip faktais paremta gelbėtojai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.